Vis didesnio dėmesio susilaukiantis paaiškinimas
Filosofijos centre visais amžiais stovėjo pasaulio, žmogaus ir Dievo problemos. Kiekvienas amžius, kiekviena kultūra ir kiekvienas mąstytojas prie šių problemų prieidavo savaip. Kelias į pasaulį, į žmogų ir į Dievą būdavo kitoks, atspindintis to meto žmogaus minties istorijos raidą.
1. Pasaulio problema ir jos evoliucija
Pirmąja problema, pažadinusia Europos mintį, buvo pasaulio problema. Graikų filosofijos istorija, anot E. Bréhiero, yra „Logos savęs suradimas“. Graikai, analizuodami pasaulį, kėlė klausimus apie jo atsiradimą ir sudėtį, taip pažymėdami visą savo filosofiją kosmologijos ženklu. Tai ypač ryšku gamtos moksluose, kurie stiprėjo augant gamtos mokslams. Pats pasaulis buvo suvokiamas kaip gamtos sukurtas, gamtos jėgų vedamas ir gamtos dėsnių tvarkomas.
Vėlesniais laikais, ypač su gamtos mokslų plėtra, pasaulio problema tapo dar plačiausia. Žmogus pradėjo suvokti pasaulį kaip nepriklausomą, ne jo sukurtą ir ne jo valdomą objektą. Netgi pasaulio panaudojime matyta jo prasmė. Tačiau pasaulis buvo suprantamas ne kaip laukinis, bet kaip kultūrinis objektas, sukurtas ne paties žmogaus, o Dievo. Naujieji laikai ir kultūros gėrybės pakeitė laukinę gamtą į kultūrinį pasaulį (Kulturwelt).
Sprendžiant kosmologinę problemą, pasaulio problema neatsiejamai susiliejo su žmogaus gyvenimo ir kūrybos problema. Žmogaus mintis, tyrinėdama pasaulį, atrado jame savo paties kūrybos objektą, dvasios gelmių įsikūnijimą. Dvasia apreiškė save pasaulyje, todėl gamtinis pavidalas užleido vietą kultūrinei išvaizdai. Pamažu kultūra pradėjo užimti pirmąją vietą, nustumdamas gamtinį pasaulį į antrą planą. Tai lėmė gamtos filosofijos atslūgimą ir kultūros filosofijos iškilimą.
Kultūros filosofija aiškiai reiškiasi ir šiuolaikinėse srovėse. Akstinų filosofijai įeiti į šį kelią davė pati paskutiniųjų laikų istorija. Etnologijos išsivystymas, kuris, skirtingai nei gamtos mokslai, nėra tiesioginis ir nuolatinės pažangos kelias, o daugialytis, su pakilimais ir smukimais, tapo dėkinga medžiaga kultūros filosofijai. Žiūrint ne evoliucionizmo akimis, kultūrinis pasaulis, jo iškilimas žmogaus sąmonėje, suvokiamas per tautas, nes kultūrinis pavidalas yra tautinių pavidalų visuma. Sukultūrinimas eina per sutautinimą.
Trečias akstinas, paskatinęs kultūros filosofijos plėtrą, buvo įvairios gyvenimo, ypač kultūros krizės. Kultūros krizė, nors ir psichologinė, visų pirma įvyksta žmogaus dvasios viduje, gilina išvidinę krizę. Šios krizės padeda pergalėti išvidinę krizę, suprasti srities esmę. Romantikos laikų refleksija apie žmogaus kūrybą neišvengiamai perėjo į objektyvų gyvenimą, į pasaulį. Kultūrinis pasaulis, sudvasintas ir sužmogintas, tapo vienu esminiu gyvenimo metafizikos klausimu.
2. Žmogaus problema: nuo kosmologijos prie psichologijos ir filosofijos
Istorija prasidėjo nuo gamtos pagrindų tyrinėjimo, tačiau vėliau, ypač renesanso metu, vis didesnis dėmesys pradėtas teikti žmogaus problemai. Nors senovės filosofai ir scholastika daugiausia dėmesio skyrė teologijai, neišvengiamai kildavo ir žmogaus filosofijos klausimai. Tačiau, kaip pastebima, visais laikais nebuvo vientisos žmogaus filosofijos. Filosofija, kaip tokia, prasideda tik dabartyje.
Seniau vyravo racionalinė psichologija, o naujuosius laikus pasižymėjo eksperimentinės psichologijos persvara. Tačiau nei viena, nei kita srovė nėra ir nebuvo tikroji žmogaus filosofija. Psichologijos objektas buvo žmogaus siela, jos galios, santykiai ir veikimas, psichinės anomalijos. Tačiau šios psichologijos praėjo pro žmogaus šalį, nepatyrusios, kas jis yra iš esmės. Klausimas "kas yra žmogus?" liko neišspręstas.
Žmogaus filosofijos pagrindinis klausimas yra "kas yra žmogus?". Atskiri žmogiškosios būtybės pradai sudaro tik dalį, tačiau trūksta dvasinio ryšio. Dabarties filosofijoje dažniau pasirodo problema "kas yra žmogus, arba žmogaus esmės problema". Tai apima ir jo santykius su kūnu, siela, dvasine siela, jos funkcijomis. Tačiau racionalinė psichologija nėra davusi aiškaus atsakymo, kas yra žmogus.
Šiuolaikinėje filosofijoje, ypač su M. Schelerio ir L. Klageso darbais, žmogaus problema sprendžiama visu gaivalingumu. E. Sprangeris bando įsiskverbti į žmogaus dvasios gelmes, o W. Sternas su savo „Personenwissenschaft“ padarė žymų žingsnį pirmyn. E. Husserlio fenomenologija ir jo idealistinis universalizmas taip pat turėjo didelės įtakos. Eksperimentinė psichologija gavo impulsų iš vadinamosios „visumos“ psichologijos (Ganzheitspsychologie), kuri tyrinėja žmogų kaip visumą, kaip mikrokosmo.
Kelias į žmogų šiandien veda per patį žmogų, per suvokimą jo kaip visumos. Todėl psichologija pamažu užleidžia vietą žmogaus filosofijai.
3. Dievo problema: nuo teodicėjos prie religijos filosofijos
Seniau pagrindinė mokslo apie Dievą disciplina buvo teodicėja, kurios tikslas buvo Dievo buvimo pagrindimas ir jo esmės paaiškinimas. Tačiau naujaisiais laikais, ypač moderniosios žmonijos laikais, Dievo problema pradeda pasislinkti į šešėlį, užleisdama vietą religijos filosofijai. Religijos filosofija, skirtingai nei teodicėja, nekelia Dievo kaip tokio klausimo, bet nagrinėja žmogaus santykius su Dievu, jo vidinį religinį nusiteikimą.
Religijos filosofija yra plati sritis, apimanti ne tik teologiją, bet ir religijos istoriją bei religijos psichologiją. Naujojo žmogaus sielos reikalavimas veda ne tik į religinius tyrinėjimus, bet ir į konkrečius santykius su Dievu. Rodos, Dievo problema dabartinėje filosofijoje nėra, tačiau ji vis tiek gyvena žmogaus santykiuose su pasauliu, su Absoliutine Būtimi.
Protestantizmo teologai, tokie kaip O. Weberis, E. Brunneris, K. Barthas, Fr. Gogartenas, G. Wobbeminas, Th. Haeringas, daug prisidėjo prie religijos filosofijos srities. Tačiau protestantiškoji religijos filosofija dažnai yra psichologizuojanti, nes ji kyla iš pačios protestantizmo esmės, linkusios analizuoti religinius išgyvenimus.
Katalikų filosofijos srovė, orientuota į Šv. Tomą Akvinietį, taip pat nagrinėja religijos problemas. Nors pats Šv. Tomas nebuvo sukūręs atskiros kultūros filosofijos, jo darbuose glūdi pagrindai religijos filosofijai. J. P. Steffensas yra padaręs žymų žingsnį šia kryptimi.
Taip pat svarbu paminėti ir kitas kryptis, tokias kaip Šv. Platono ir Augustiniškoji kryptis katalikybėje, kurių laimėjimai yra vertingesni. E. Przyvvara, Romano Guardini, Šv. Bonaventūro mokyklos atstovai, taip pat M. Heideggeris ir H. Bergsonas, prisidėjo prie religijos filosofijos plėtros. Pastarasis, nors ir turėjo tam tikrų filosofinių prielaidų, savo pažiūras pakeitė labai žymiai.
Dabarties filosofijos kelias į Dievą eina per žmogaus santykius su Dievu, per religinį moderniosios sielos troškulį.
4. Gyvenimo problema: kultūra, žmogus ir Dievas
Filosofijos susidomėjimo objektai - kultūra, žmogus ir Dievas - yra neatsiejami gyvenimo objektai. Gyvenimo kūrėjas yra žmogus, kuris savo gyvenimą pasaulyje įprasmina visą kosmą. Gyvenimas formuojasi dviem pagrindinėmis lytimis: kultūra ir religija. Žmogus, kultūra ir religija išsemia visą gyvenimo plotą.
Filosofija iš būties kaip tokios eina į gyvenimą, o egzistencijos filosofija, kurios simbolis yra M. Heideggeris, nagrinėja buvimą be žmogaus, kuris yra tik gyvavimas. Tačiau žmogus yra gyvenimo kūrėjas, pagrindas ir prasmė. Filosofijos atsiradimas yra antropocentrinis, kurioje žmogus kuria kultūrą ir santykiauja su Dievu.
Mūsų dienų filosofinės problemos sukasi apie žmogų. Jis nėra autonomiškas, jo noras susirišti su Dievu per religiją ir jo pareigos aukštesniajai bei žemesniajai būčiai. Apvaldytas žmogus - apvaldytas kultūros ir religijos - daro didelį teorinį žingsnį. Autonomijos žlugimas ir artėjimas prie sveiko antropocentrizmo veda į krikščioniškojo humanizmo amžių.
Fr. Jodl teigė, kad „pagrindinė bet kurio filosofavimo prielaida glūdi žmogaus idėjoje“. Žmogaus atradimas tapo visos dabartinės filosofijos centru. Jis yra susiejamas su jo psichologiniu amžiumi - gebėjimu svajoti, turėti ambicijų, norėti kažko naujo, būti aktyviam ir socialiam. Toks žmogus ilgiau išlieka psichologiškai jaunas, aktyvus ir energingas.
Psichologinė jaunystė nepriklauso nuo amžiaus, o nuo to, kiek žmogus susigaudo savyje ir nori tobulėti. Tai reiškia gebėjimą svajoti, turėti ambicijų, domėtis naujovėmis, džiaugtis dabartimi ir mokytis iš praeities. Svarbu ne tik fizinis, bet ir psichologinis amžius, kuris gali nesutapti su chronologiniu. Išmintis, įgyta su amžiumi, ramybė, pasitikėjimas savimi ir vidinė ramybė - tai psichologinės brandos požymiai.
Nors senatvė dažnai siejama su trūkumais, ji taip pat atneša išmintį, ramybės jausmą, gebėjimą būti čia ir dabar. Svarbu išmokti atsiriboti nuo fizinio skausmo, susitaikyti su praradimais ir džiaugtis praeities prisiminimais. Draugystė, nuolatinis bendravimas ir artimas ryšys su vaikais, be priklausomybės, taip pat yra svarbūs.
Psichologinė jaunystė yra ne amžiaus, o vidinės būsenos, noro tobulėti ir gyventi visavertį gyvenimą rezultatas. Svarbu galvoti ir kalbėti apie senatvę, kad ji nebūtų tabu, ir mobilizuotis, nepamirštant, kad kūnas pasens, bet dvasia gali likti jauna.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
