Vincas Krėvė: gyvenimas, kūryba ir asmenybės prieštaringumas
Vincas Krėvė-Mickevičius (1882-1954) - reikšmingiausias XX a. pradžios lietuvių rašytojas, literatūros klasikas. Krėvė esmingai praplėtė ir pagilino lietuvių literatūros problematiką filosofiniu žmogaus būties traktavimu, praturtino literatūros stilistinę ir žanrinę raišką, susiejo lietuvių literatūrą su Europos literatūros kontekstais. Pasak Alberto Zalatoriaus, nerastume mūsų dvidešimtajame amžiuje kitos tokios asmenybės, apie kurią sustoję galėtų įdomiai šnekėtis visokių profesijų žmonės: literatai ir tautosakininkai, istorikai ir politikai, pedagogai ir teatro mylėtojai.
Biografijos faktai
Vincas Mickevičius-Krėvė gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonyse (Varėnos raj.). Nors tėvų noru buvo skatinamas eiti pasišventusio kunigo keliu, 1898 m. įstojęs į Vilniaus kunigų seminariją, po dvejų metų ją paliko. 1904-1908 m. Kijevo, Lvovo universitetuose klausėsi filosofijos, literatūros, antikinių kalbų, sanskrito paskaitų. 1909-1920 m. mokytojavo Baku, dėstė rusų kalbą ir literatūrą, o vasaromis parvykdavo į tėviškę Dzūkijoje rinkti liaudies dainų ir padavimų.
Grįžęs į Lietuvą, 1922 m. Krėvė tapo besikuriančio Lietuvos universiteto profesoriumi, buvo Humanitarinių mokslų fakulteto organizatorius ir dekanas (1925-1937). Aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime: buvo Šaulių sąjungos pirmininkas, 1923 m. organizavo Klaipėdos sukilimą. 1944 m. liepos mėnesį, vengdamas bolševikų represijų, su šeima pasitraukė į Austriją, o 1947 m. išvyko į JAV, kur Pensilvanijos universitete dėstė slavų kalbas bei literatūras. Mirė 1954 m. liepos 7 d. Springfilde.
Kūrybos bruožai
Vincą Krėvę galima laikyti universaliu rašytoju. Jo kūrybos centre - nepalaužiamos asmenybės vaidmuo, trokštančios gyventi kitaip, negalinčios prisitaikyti prie aplinkos. Krėvės kūryboje dominuoja ne aprašymas, o dialoginė kalba, plėtojanti nenutrūkstančias konfliktų gijas. Iš tautosakos šaltinių Krėvė sukūrė dainišką stilių - „melodingo poetinio pasakojimo kanoną, suteikdamas jam tautinio stiliaus statusą“ (V. Kubilius).
Pagrindiniai kūriniai ir temos
- Istorinė tematika: „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912), „Šarūnas“ (1910-1911), „Skirgaila“ (1924).
- Kaimo tematika: „Šiaudinėj pastogėj“ (1922), „Raganius“ (1939), drama „Žentas“.
- Rytų ir biblinė tematika: „Pratjekabuda“ (1913), „Dangaus ir žemės sūnūs“ (1949-1961).
| Kūrinio tipas | Svarbiausi kūriniai |
|---|---|
| Istoriniai | „Skirgaila“, „Šarūnas“, „Mindaugo mirtis“ |
| Buitiniai/Psichologiniai | „Raganius“, „Šiaudinėj pastogėj“, „Žentas“ |
| Orientalistiniai | „Pratjekabuda“, „Rytų pasakos“, „Dangaus ir žemės sūnūs“ |
Politinė veikla ir prieštaringa asmenybė
V. Krėvės asmenybė buvo kontrastinga. Istorikas M. Tamošaitis pabrėžia, kad 1940 m. tapęs okupuotos Lietuvos Liaudies vyriausybės vadovu, rašytojas atsidūrė situacijoje, kurios sudėtingumas prilygo jo paties kūriniuose personažams sukurtoms dramatiškoms veikimo aplinkybėms. Nors po derybų su sovietų komisaru V. Molotovu atsistatydino, jo vaidmuo okupacijos metais išlieka vertinamas kontraversiškai.
Rašytojas buvo itin ambicingas, mėgo pirmauti. Pasak kolegų, jame derėjo jautrus dzūkiškas gerumas ir užsispyrimas, polinkis į konfliktus. Šiandienos tyrinėtojai pažymi, kad atskirti kūrėją nuo jo politinės biografijos neįmanoma - visa tai sudaro vientisą, nors ir skausmingą, lietuvių kultūros istorijos puslapį.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
