Gajus Julijus Cezaris: kelionė Romos gatvėmis naktį
Gajus Julijus Cezaris - viena iš istorinių asmenybių, bene ryškiausiai simbolizuojančių senovės Romą.
Puikus karvedys ir žymus politikas, rašytojas, itin įvairiapusė ir kontroversiškai vertinama asmenybė paliko labai gilų pėdsaką istorijoje.
Žmogus, ištaręs legendines tapusias frazes „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“ ir „Rubikonas peržengtas, burtas mestas“, visą savo gyvenimą nesitaikstė su jokiomis kelyje pasitaikiusiomis kliūtimis.
Ankstyvieji metai ir kilmė
Būsimasis bene garsiausias senovės Romos politikas buvo kilęs iš garsios ir įtakingos Julijų giminės, savo legendines ištakas siejusios su grožio, meilės ir vaisingumo deive Venera.
Gajus Julijus Cezaris buvo žymaus Romos pareigūno - pretoriaus ir Azijos prokonsulo - Gajaus Julijaus Cezario vyresniojo ir jo žmonos matronos (laisvos, kilmingos, geros reputacijos moters) Aurelijos sūnus.
Dėl tikslios šio garbaus vyro gimimo datos ginčijamasi, bet daugelis autorių nurodo 100 m. pr. Kr. liepos 12 ar 13 d.
Nors šeima valdė nemažus turtus, jos namai stovėjo prastą reputaciją turėjusiame triukšmingame ir nesaugiame Romos rajone - Suburoje, garsėjusioje daugybe užeigų ir viešnamių.
Cezaris vaikystėje ir paauglystėje daug sportavo, mėgo jodinėti, plaukioti, mokėsi įvairių disciplinų, ypač daug dėmesio skyrė retorikai, literatūrai, graikų kalbai.
Tėvai samdė jam gerus mokytojus.
Tarp jų buvo ir Gnifonas - gramatikos ir retorikos žinovas, mokęs ir didįjį filosofą bei politiką Ciceroną.
Būdamas vos penkiolikos, Cezaris neteko tėvo - šis parkrito ir mirė, kai pasilenkė apsiauti batus.
Tuo metu buvo mirę ir daugelis kitų artimiausių vyriškosios lyties giminaičių, todėl visiškai jaunas Cezaris faktiškai tapo Julijų šeimos galva.
Netrukus jam buvo pasiūlyta užimti prestižines dangaus, dienos šviesos, audros dievo Jupiterio flamino (žynio) pareigas.
84 m. pr. Kr. jis pirmą kartą vedė.
Žmona tapo kilminga mergina Kornelija Cinila.
Ji pagimdė Cezariui dukrą Juliją.
Gimdydama antrą vaiką, jauna moteris mirė, kūdikis taip pat neišgyveno.
Karjera ir iššūkiai
Romos diktatoriumi tapus karvedžiui Lucijui Kornelijui Sulai, Cezaris greitai pateko į nemalonę.
Maištaujantys kareiviai neseniai buvo nužudę jo uošvį, mirtis grėsė ir pačiam Cezariui.
Motina, visuomenėje įtakinga moteris, maldavo Sulos pasigailėti Cezario, ir šiam galiausiai buvo liepta išvykti iš Romos.
Jis atsidūrė Azijoje (Romos provincijoje dab. Turkijos vakaruose), kur kadaise dirbo jo tėvas, o Sulai mirus grįžo į Romą, dalyvavo politiniame gyvenime.
Vienos kelionės metu Cezaris pateko į Kilikijos (Romos provincijos dab. Turkijos pietuose) piratų rankas.
Pasak graikų rašytojo ir istoriko Plutarcho, piratai pareikalavo, kad Cezaris per pasiuntinius surinktų už savo laisvę milžinišką, 20 talentų (Romos piniginis vienetas), sumą, bet pats Cezaris esą pakėlė sumą iki 50 talentų.
Su piratais jis elgėsi bravūriškai, nuolat juokavo, deklamavo savo eiles ir netgi reikalavo iš pagrobėjų pagarbos bei grasino kada nors juos visus sučiupti ir nukryžiuoti.
Atgavęs laisvę ir pagaliau palikęs piratų bazę mažoje Farmakonisio saloje Egėjo jūroje, Cezaris nedelsdamas subūrė laivyną, surengė baudžiamąją ekspediciją, užpuolė piratus ir daugelį jų paėmė į nelaisvę.
Kaip ir žadėjo, savo skriaudėjus jis nukryžiavo, bet parodė tam tikrą gailestingumą - prieš tai įsakė belaisvius nudurti...
67 m. pr. Kr. Cezaris vedė Sulos anūkę Pompėją, bet atrodo, kad santuoka buvo sudaryta ne tiek iš meilės, kiek iš išskaičiavimo.
Apie savo žmoną Cezaris yra ne kartą atsiliepęs labai nepagarbiai: „Ji - tingi, lengvabūdiškai leidžia pinigus ir yra kvaila.“
Po šešerių metų pora, taip ir nesusilaukusi vaikų, galiausiai išsiskyrė.
Cezaris Romoje kopė politinės karjeros laiptais, užėmė vis aukštesnes pareigas.
Tapęs Romos miesto valdytoju, rūpinosi sostinės gerove, statybomis, kasdieniu miestiečių gyvenimu ir šventėmis, vykdė plebėjams (prastuomenei) palankią politiką, tapo labai populiarus.
61 m. pr. Kr. jis buvo paskirtas Tolimosios Ispanijos provincijos (apėmusios pietines dab. Ispanijos ir Portugalijos dalis) valdytoju, numalšino tenykščių genčių sukilimą.
Jodamas pro kažkokį užkampio kaimą, Cezaris palydovams pasakė: „Geriau aš būčiau pirmuoju žmogumi čia nei antruoju Romoje.“
Jau po metų jis grįžo į Romą, tęsė aktyvią politinę veiklą, kartu su žymiais karvedžiais Gnėjumi Pompėjumi ir Marku Licinijumi Krasu sudarė pirmąjį triumviratą - prieš senatą nukreiptą sąjungą ir faktinę šalies vyriausybę.
59 m. pr. Kr. Cezaris užėmė aukščiausias - konsulo - pareigas.
Netrukus jis parengė ir, po ilgų debatų pritarus senatui, įvedė agrarinį įstatymą, pagal kurį žeme buvo aprūpinti vargingi Romos piliečiai ir į atsargą išėję legionieriai, taip pat daugiavaikės (tris ir daugiau vaikų turinčios) šeimos.
Žemė, dalijama žmonėms be teisės ją parduoti 20 metų, buvo išperkama iš savininkų valstybės lėšomis arba skiriama naujai prijungtose teritorijose.
Tai pagerino daugybės žmonių gyvenimą ir dar labiau padidino Cezario populiarumą.
Tais pačiais metais, kai buvo paskirtas konsulu, Cezaris vedė trečią kartą.
Jo žmona tapo Kalpurnija.
Vyras nebuvo ištikimas, turėjo daug meilės romanų, bet su žmona nugyveno iki pat savo mirties.
Vaikų pora nesusilaukė.
Peržengtas Rubikonas
67 m. pr. Kr. Cezaris, būdamas prokonsulu, tapo Cizalpinės Galijos (dab. Šiaurės Vakarų Italijos), Narbono Galijos (dab. Pietų Prancūzijos) ir Ilyrijos (dab. Vakarų Kroatijos, Juodkalnijos, Šiaurės Albanijos ir Vakarų Bosnijos ir Hercegovinos) vietininku, vadovavo trims legionams.
58-50 m. pr. Kr. vyko Galų karas, jo metu Cezario vadovaujami romėnų kariai sumušė neklusnias keltų gentis, prijungė prie Romos valdų visą Galiją (dab. Prancūzijos, Belgijos, Liuksemburgo, dalies Šveicarijos žemes), įsiveržė į Germaniją (dab. Vokietijos teritoriją), taip pat pirmą kartą istorijoje persikėlė per Lamanšo sąsiaurį ir įsiveržė į Britaniją.
Ryškiausiu šių kovų epizodu tapo galų Alezijos (dab. Prancūzijoje) tvirtovės apgultis.
Čia ir kitur atsiskleidė Cezario kaip karvedžio talentas.
Bene pagrindinis Cezario priešininkas galų žemėse buvo vietos vadas Vercingetoriksas.
Jį romėnų karvedys privertė pasiduoti.
Šis karas (pagrindiniu istoriniu šaltiniu apie jį tapo paties Cezario palikti „Galų karo užrašai“) baigėsi akivaizdžia romėnų pergale ir Cezario triumfu.
Jo metu publikai buvo parodytas ir į nelaisvę paimtas Vercingetoriksas.
Po šventinės ceremonijos galų vadas buvo pasmaugtas kalėjime.
Per Galų karą žuvo apie 20 tūkst. romėnų ir beveik milijonas keltų.
Didelės teritorijos buvo prijungtos prie Romos valstybės, prasidėjo Galijos romanizacija, ilgainiui tapusi prancūzų tautos formavimosi ištaka.
Po triumfo Galijoje 49 m. pr. Kr. Cezaris peržengė Rubikono upę (ištarė „Rubikonas peržengtas, burtas mestas“; posakis „peržengti Rubikoną“ iki šiol reiškia „priimti drąsų, ryžtingą, lemtingą sprendimą“) ir įžengė su savo kariuomene į Italijos teritoriją.
Prasidėjo pilietinis karas tarp Cezario pajėgų bei rėmėjų ir Pompėjaus šalininkų.
Triumviratas jau buvo žlugęs, prieš kelerius metus žuvus Krasui.
Šioje kruvinoje kovoje (apie ją Cezaris paliko „Pilietinio karo užrašus“) romėnai pasiekė pergalę.
Bene garsiausia šio karo metais ištarta Cezario frazė buvo „Veni, vidi, vici“ - „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“.
48-44 m. pr. Kr. Cezaris sutelkė savo rankose milžinišką valdžią - tapo liaudies tribūnu, didžiuoju pontifiku, konsulu ir diktatoriumi iki gyvos galvos.
Paskutinės akimirkos ir palikimas
Vėlyvuoju savo valdžios laikotarpiu Cezaris taip pat buvo labai aktyvus ir veiklus.
Jis reformavo šalies valdymo sistemą, kalendorių (taip 45 m. pr. Kr. atsirado Julijaus kalendorius; jis iki Grigaliaus kalendoriaus įvedimo bei Rusijos imperijos valdymo metais naudotas ir Lietuvoje), surengė pirmąjį Romos valstybės gyventojų surašymą, siekė centralizuoti valdžią, mažinti provincijų atskirtį, teikė teisinę, ekonominę ir socialinę paramą.
Kita vertus, pačioje Romoje perpus sumažino nemokamos duonos gavėjų skaičių - daugelį neturtingųjų perkėlė į provincijas ir suteikė ten žemės bei galimybę patiems užsidirbti duonai.
Cezario figūra buvo sakralizuota, jo garbei buvo statomos šventyklos.
Visgi Romoje buvo daug tokia vienvaldyste nepatenkintų žmonių, ypač tarp politikų, siekusių atkurti visavertę respubliką.
Cezaris su jais kovojo įvairiomis priemonėmis.
Visgi 44 m. pr. Kr. kovo 15 d. tapo lemtinga.
Jos išvakarėse, naktį, žmona Kalpurnija susapnavo baisų sapną - esą jų namų fasadas griūva, o Cezaris plaukia kraujo upe.
Žmona prašė Cezario tądien neiti į senatą, bet Cezaris nepaklausė.
Senate sąmokslininkai jį užbadė durklais.
Didžiojo politiko kūnas po neilgos atsisveikinimo ceremonijos buvo viešai sudegintas forume, kaip kurą naudojant netgi prekybininkų stalus bei suolus, žmonėms metant į laužą savo apsiaustus.
Netrukus virš Romos praskriejo kometa.
Romėnai ilgai tikėjo, kad tai buvo nužudyto diktatoriaus siela.
Ispanijos nacionalinės tyrimų tarnybos mokslininkų komanda teigia aptikusi įrodymų, kurie, jų manymu, atskleidžia tikslią vietą, kur tai įvyko.
Jie tvirtina atradę 3 metrų pločio ir 2 metrų aukščio betoninį statinį, kurį pastatė Julijaus Cezario įsūnis ir įpėdinis Augustas, praneša naujienų agentūra AFP.
Perėmęs valdžią, Augustas nurodė statinį suręsti tiksliai virš tos vietos, kur įvykdytas išpuolis, ir taip pasmerkti savo tėvo nužudymą, teigia mokslininkai.
„Šie radiniai patvirtina, kad generolas nudurtas Pompėjos kurijoje, kai sėdėdamas kėdėje pirmininkavo senato posėdžiui“, - teigia Ispanijos tyrėjai.
Pompėjos kurija buvo uždara erdvė, kurioje tuomet kartais posėdžiaudavo senatas.
Pastato liekanos yra „Torre Argentina“ archeologinėje vietovėje pačiame Romos centre.
Tačiau archeologai aptiko ne vietą, kur Cezaris mirė, bet vietą, kuri jis buvo nudurtas ir nukrito, aiškino mokslininkų komandos narys Antonio Monterroso.
„Mes tai žinome todėl, kad yra statinys, ženklinantis vietą, kur Cezaris turėjo sėdėti pirmininkaudamas senato posėdžiui ir kur jis buvo nudurtas.
Šis statinys yra vėlesnio laikotarpio, jo įpėdinio Augusto laikų, pastatytas ten, kur jis sėdėjo.
Štai kaip mes tą žinome“, - aiškino jis.
Archeologinių liekanų ir senovinių tekstų palyginimai tyrėjams leido daryti tokią išvadą, sakė A. Monterroso, Humanitarinių ir socialinių mokslų centro Istorijos instituto darbuotojas.
Tačiau neįmanoma žinoti, ar Cezaris mirė toje pačioje vietoje, sakė tyrėjai.
„Iš ten kūnas nugabentas į Romos forumą, kur buvo pagerbtas, o vėliau kremuotas.
Mes nežinome, ar jis mirė iš karto, ar po kelių valandų“, - teigė A. Monterroso.
Jis sutiko, kad šie rezultatai ginčytini.
„Tai nėra neginčijama.
Visas archeologijos mokslas yra diskutuotinas, jis turėtų toks būti.
Jis turėtų būti atviras diskusijoms ir kritikai“, - kalbėjo mokslininkas.
Trejų metų trukmės archeologinį projektą, prasidėjusį pernai, remia Romos valdžia, Ispanijos vyriausybė ir Ispanijos tyrimų tarnybos Istorijos ir Archeologijos mokykla Romoje.
Šis atradimas Romos centre išties įspūdingas, įsitikinęs A. Monterroso.
„Tūkstančiai žmonių šiandien važiuoja autobusais ar tramvajais pro pat tą vietą, kur prieš 2056 metus buvo nudurtas Julijus Cezaris“, - kalbėjo jis.
Cezaris ir Lietuva: ar yra ryšys?
Gajus Julijus Cezaris gimė 102 (ar 100) metais prieš Kristų, buvo nužudytas ir paskutiniąją savo garsiąją frazę „Ir tu, Brutai?!” ištarė 44 m. prieš Kristų.
O kur tada buvo Lietuva?
Jos vardas bus paminėtas tik po gero tūkstančio metų - 1009-aisiais.
Tad kaip Cezaris gali būti susijęs su mūsų kraštu?
Antikos pasaulis šiek tiek turėjo žinių apie mūsų kraštus ir baltų gentis.
Štai graikų istorikas Herodotas rašė apie neurus ir budinus, kuriuos mokslininkai sieja su baltais.
Romėnų istorikas Tacitas veikale „Germania“ (98 m.) mini aisčius, kurie gyveno prie Baltijos jūros.
2 a. geografas Ptolemėjas pamini sūduvius ir galindus.
Archeologai žino, kad gintaras iš Baltijos kraštų nukeliaudavo iki pat Romos ir ten jis buvo vertinamas.
Tiesą pasakius, jokių tiesioginių ryšių tarp Cezario ir lietuvių nėra, nes tuo metu lietuvių dar nebuvo.
Taip, egzistavo baltų gentys, jos buvo žinomos Antikos pasauliui, tačiau lietuvių genties dar nebuvo.
Viena užuomina yra Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“.
Ten jis mini, kad su prūsais kariavo Cezaris.
Tiesa, jokiuose kituose šaltiniuose šis faktas neminimas.
Julius Cezaris – didžiausias visų laikų užkariautojas?
Julijus Cezaris buvo romėnų generolas, politikos veikėjas ir rašytojas, kuris atliko svarbų vaidmenį Romos Respublikos pavertime Romos imperija.
Cezario pagrindiniai pasiekimai apima Galijos užkariavimą, svarbių socialinių ir politinių reformų pradžią Romoje, Julijaus kalendoriaus sukūrimą ir valdžios sutelkimas kaip diktatoriaus, kas pakeitė Romos valdymą.
Cezario valdymas pabaigė Romos Respubliką ir sudarė sąlygas Romos imperijos kilimui.
Jo reformos pagerino kasdienį gyvenimą daugeliui romėnų, bet jo koncentracija valdžioje sukėlė politinius konfliktus ir pilietinį karą.
Julijus Cezaris mokomas, nes jo gyvenimas ir sprendimai turėjo įtakos istorijai, politikai, literatūrai ir valdymui.
Julijaus Cezario nužudymas - žmogžudystė, įvykusi 44 m. pr. m. e. kovo 15 d. Romoje, kai Pompėjaus teatro kurijoje grupė senatorių per senato posėdį nužudė Romos diktatorių Julijų Cezarį.
Senatoriai teigė, kad jie veikė baimindamiesi, jog Cezario beprecedentė valdžios koncentracija jo diktatūros metu kenkia Romos respublikai, ir pateikė šį poelgį kaip tirono nužudymo aktą.
Sąmoksle, kuriam vadovavo Markas Junijus Brutas ir Gajus Kasijus Longinas, dalyvavo mažiausiai 60 senatorių.
Nepaisant Cezario mirties, sąmokslininkams nepavyko atkurti Romos respublikos institucijų.
Cezaris aštuonerius metus tarnavo Romos respublikai Galų karuose ir visiškai užkariavo Galijos regioną (maždaug dabartinės Prancūzijos teritorijoje).
Romos senatui pareikalavus, kad Cezaris išformuotų kariuomenę ir grįžtų namo kaip civilis, jis atsisakė tai padaryti.
49 m. pr. m. e. su savo kariuomene kirtęs Rubikoną, jis išžygiavo į Romą, pradėdamas paskutinį Romos respublikos pilietinį karą.
44 m. pr. m. e. pradžioje Cezaris, nugalėjęs paskutinius opozicijos atstovus, buvo paskirtas nuolatiniu diktatoriumi (lot. Dictator perpetuo).
Pasak Svetonijaus, Cezario nužudymas galiausiai įvyko visų pirma dėl nuogąstavimų, jog jis norėjo karūnuotis Romos karaliumi.
Be to, vos per kelis mėnesius Cezaris paniekino senatą, nušalino liaudies tribūnus ir ėmė žaisti su monarchija.
Idėja nužudyti Julijų Cezarį pradėjo formuotis 44 m. pr. m. e. vasario 22 d.
Nors nužudyti buvo reikalingas tik vienas žmogus, Brutas manė, kad norint, jog Cezario nužudymas būtų laikomas teisėtu tirono pašalinimu, įvykdytu šalies labui, į jį turėjo įsitraukti daug svarbiausių Romos žmonių.
Galų gale sąmokslininkai pasirinko nužudyti Cezarį viename iš senato posėdžių.
44 m. pr. m. e. kovo idų metu sąmokslininkai ir nesusiję asmenys susirinko į senato posėdį Pompėjaus rūmuose, esančiuose Pompėjaus teatre.
Ankstų rytą Cezario žmona Kalpurnija prabudo iš košmaro.
Ji neabejotinai girdėjo Spurinos perspėjimus apie didelį pavojų Cezario gyvybei, kas padėjo paaiškinti jos vizijas.
Apie 5 valandą ryto Kalpurnija maldavo Cezarį tą dieną neiti į senato posėdį.
Cezaris pasiuntė Marką Antonijų paleisti senato.
Kai sąmokslininkai išgirdo apie šį įsakymą, Decimas nuvyko į Cezario namus ir bandė jį įkalbėti atvykti į senato posėdį.
Markas Antonijus su Cezariu pradėjo eiti į vidų, bet lauke jį sulaikė vienas iš sąmokslininkų (Trebonijus arba Decimas Brutas).
Cezariui atsisėdus į savo vietą, Lucijus Tilijus Cimbras įteikė jam prašymą sugrąžinti ištremtą brolį.
Kiti sąmokslininkai susibūrė aplink ir pareiškė savo paramą.
Cezaris bandė pasipriešinti, bet suklupo ir nukrito.
Vyrai ir toliau badė jį peiliu, kol jis gulėjo bejėgis ant apatinių portiko laiptų.
Cezariui iš viso buvo smogta 23 kartus.
Paskutiniai diktatoriaus žodžiai yra ginčytina tema tarp mokslininkų ir istorikų.
Pasak Plutarcho, Cezariui pamačius Brutą tarp sąmokslininkų, jis nieko nesakė ir užsidengė galvą toga.
Po nužudymo Brutas žengė į priekį, tarsi norėdamas kažką pasakyti kolegoms senatoriams, nedalyvavusiems sąmoksle, tačiau šie pabėgo iš pastato.
Brutas ir jo bendražygiai žygiavo per miestą ir skelbė: „Romos žmonės, mes vėl laisvi!“
Tačiau juos pasitiko tyla, nes Romos gyventojai užsidarė savo namuose, kai tik pasklido gandai apie tai, kas įvyko.
Po Cezario mirties forume buvo pastatyta vaškinė jo statula su 23 durtinėmis žaizdomis.
Ten susirinkusi minia išreiškė pyktį žudikams sudegindama Senato rūmus.
Praėjus dviem dienoms po nužudymo Markas Antonijus sušaukė senatą ir sugebėjo pasiekti kompromisą, pagal kurį žudikai nebuvo nubausti už savo veiksmus, tačiau visos Cezario reformos liko galioti.
Žudikai nenumatė, kad Cezario mirtis sukels Romos respublikos žlugimą.
Žemesnieji romėnų sluoksniai, tarp kurių Cezaris buvo populiarus, supyko, kad nedidelė aristokratų grupė nužudė Cezarį.
Antonijus pasinaudojo Romos minios sielvartu ir pagrasino sukelti ją prieš optimatus, galbūt ketindamas pats perimti Romos valdžią.
Tačiau, jo nuostabai ir nusivylimui, Cezaris savo sūnėną Gajų Oktavianą paskyrė vieninteliu paveldėtoju, palikdamas jam nepaprastai galingą Cezario vardą ir padarydamas jį vienu turtingiausių Respublikos piliečių.
Sužinojęs apie įtėvio mirtį, Oktavianas metė studijas Apolonijoje ir išplaukė per Adrijos jūrą į Brindizį.
Oktavianas tapo Gajumi Julijumi Cezariu Oktavianu, didžiojo Cezario sūnumi, ir tuo pačiu įgijo ir didžiosios Romos gyventojų dalies palankumą.
Oktavianas, kuriam Cezario mirties metu buvo tik 18 metų, įrodė, kad turi puikių politinių įgūdžių.
36 m. pr. m. e. Lepidas buvo priverstas išvykti į tremtį Čirčeo ir iš jo buvo atimtos visos pareigos, išskyrus didžiojo pontifiko.
Jo buvusios provincijos atiteko Oktavianui.
Tuo tarpu, Antonijus vedė Cezario meilužę Kleopatrą, ketindamas pasinaudoti turtingu Egiptu kaip pagrindu dominuoti Romoje.
Vėliau prasidėjo trečiasis ...
Julijaus Cezario sudievinimas, XVI a.
Po Cezario mirties forume buvo pastatyta vaškinė jo statula su 23 durtinėmis žaizdomis.
Cezaris buvo Romos pilietis, kuris daug nuveikė Romos respublikai.
Jis buvo geras kareivis ir buvo skatinamas, tačiau, mirus Sulai, Julijus tapo sėkmingu oratoriumi (advokatu).
Jis buvo išrinktas kariuomenės tribūnu ir susituokė su buvusio imperatoriaus Sulos anūku.
Laikui bėgant Cezaras garsėjo Romoje.
Jis sėkmingai nustatė stabilumą Ispanijoje.
Dėl to Cezario apdovanotas Senato konsulatas, o grįžęs į Romą sudarė susitarimą su Crassusu ir Pompeiu, kuris dabar vadinamas Pirmuoju Triumviratu.
Šie trys vyrai valdė Romą kartu su Cezaru kaip konsulą; jie padarė politiką Populare frakcijos naudai, kuri saugojo Cezarą nuo jo optinių priešų.
Pirmasis triumviratas pablogėjo Romoje, o Cezaris užkariavo Gaulę ir įsiveržė į Britaniją, o Crassus buvo nužudytas mūšyje.
Pompėja tapo vienintele karine ir politine valdžia ir reikalavo, kad Cezaris grįžtų į Romą kaip privatus pilietis.
Vietoj to, Caesaras perėjo į miestą su Rubikono upe į savo kariuomenę 49 m. Pr. M., Istoriniu momentu, kurį Pompėja laikė grėsme.
Kai Pompey pabėgo į Egiptą, jis buvo nedelsiant nužudytas, nes Egiptas jau pasirinko paremti cezarą.
Cezaris paskelbė karo padėtį ir perėmė rūmus, ir jis ir Kleopatra tapo mėgėjams.
Kartu jie turėjo sūnų, Ptolemy Caesarą arba Cezarioną.
Per tą laiką Cezaris turėjo nuolatinių tribūnijos galių, o tai reikštų, kad jis galėtų vetuoti Senatą.
Jis taip pat buvo paskelbtas diktatoriumi ir vienu metu valdė keletą pozicijų.
Grįžęs Romoje, Caesaras davė Kleopatrai ir jų sūnui Cezarionui namą, kurį dažnai lankė, nepaisant to, kad jis jau buvo susituokęs su Calpurnia.
Nepaisant to, kad Senatas buvo nuviltas dėl jo neatsargumo, jie vis dar suteikė Cezarui titulą Diktatorius Perpetus - gyvenimo diktatorius.
Kaip diktatorius, jis padarė daug reformų; jis paskirstė daugiau žemės neturtingiesiems ir reformavo veteranų žemės įstatymus.
Jis pakeitė kalendorių - taigi ir Julijos kalendorių - įsteigė policijos pajėgas, panaikino mokesčių sistemą ir dar daugiau.
Jis veikė be Senato svarstymo ir padarė daug pakeitimų, apie kuriuos senatas nebuvo patenkintas.
Baimindamasi, kad jis tampa pernelyg galingas ir artimas karaliui, senatoriai žudė Cezarą kovo 15 d. 44 m. Prieš Bažnyčios Didžiojo Pompėjaus bazilikoje.
42 m. Pr. M., Gladiatorių žaidimuose Cezario garbėje, kometa buvo laikoma dievišku patvirtinimu, o Cezariui buvo suteiktas titulas Divius Julijus - dieviškasis Julijus.
Buvo išrinktas Jupiterio vyriausiasis kunigas, tada vyriausiasis kunigas ( Pontifex Maximus ), tada praetoras , tada propranistas .
Buvo suteiktas konsulas už jo pergales Ispanijoje.
Sukūrė pirmąjį triumviratą, kuris buvo svarbus aljanso stiprinimas.
Laimė daugybę kovų ir buvo labai kvalifikuotas karo metu, uždirbantis pagarbą iš savo kariuomenės.
Paėmė Egiptą ir Romą, o vėliau jam suteikė didelę autoritetą.
Vienu metu vyko daug biurų, kurių niekada nebuvo padaryta anksčiau.
Nugalėjo priešingą politinę frakciją.
Padarė daug reformų, kurios padėjo neturtingiesiems.
Pakeitė kalendorių ir panaikino mokesčių sistemą.
Tapao Diktatoriaus gyvybe ir mirtimi tapao dievu - Dieviškuoju Juliu.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
