Cezario pjūvio operacija yra medicininė procedūra, atliekama moterims, siekiant išvengti arba gydyti grėsmingas komplikacijas, kurios kelia pavojų motinos ar naujagimio gyvybei ir sveikatai. Tačiau svarbu suprasti, kad tai yra rimta pilvo srities operacija, kurią gali lydėti komplikacijos. Sprendimas dėl cezario pjūvio aptariamas dar nėštumo metu, atsižvelgus į nėščiosios sveikatos būklę, vaisiaus padėtį ir kitus veiksnius.
Viena iš situacijų, kai gali būti atliekamas cezario pjūvis, yra neišnešiotas naujagimis. Neišnešiotas naujagimis yra toks naujagimis, kuris gimė ankščiau nei 37 nėštumo savaitę ir nėra pilnai išsivystęs, kad galėtų adaptuotis išorinėje aplinkoje. Tokiems naujagimiams būdingas mažas gimimo svoris, neproporcingai didelė galva, plonos galūnės, plona ir trapi oda, neišsivystę speneliai, trumpi nagučiai, mažai raukšlių paduose, plaukeliai ant kūno, neužsidariusios kaukolės siūlės. Taip pat jiems būdinga žema kūno temperatūra, neritmiškas kvėpavimas, kvėpavimo sutrikimas, normalių refleksų, tokių kaip čiulpimas, nebuvimas.
Įvairūs motinos sveikatos sutrikimai ir ligos nėštumo metu, tokios kaip infekcinės ligos (toksoplazmozė, raudonukė, parotitas, gripas), inkstų ligos, padidėjęs kraujo spaudimas, sunkios lėtinės ligos (cukrinis diabetas, širdies ligos), taip pat gimdos pažeidimai dėl buvusių nėštumo nutraukimų ar kitų chirurginių intervencijų, gali turėti įtakos neišnešiotam naujagimiui.
Maždaug 6-7 vaikučiai iš 100 gimsta neišnešioti (nuo 22 iki 37 savaitės). Nors cezario pjūvis gali būti būtinas, siekiant užtikrinti saugų gimdymą, svarbu žinoti apie jo galimas pasekmes ir rizikas. Kai kurioms moterims atrodo, kad cezario pjūvis yra tik apgailėtina ir vargana natūralaus gimdymo alternatyva, tačiau iš tikro ši operacija turi ir pliusų, ir minusų.
Cezario pjūvio operacijos planavimas apima informacijos suteikimą moteriai ir jos sutikimo gavimą. Moteris turi būti informuota ir sutikti, kad jai bus atliekama cezario pjūvio operacija, ji turi pasirašyti dokumentus.
Dažniausiai taikoma regioninė nejautra, pvz., epidurinė nejautra, kai vaistai suleidžiami per į nugarą įvestą kateterį. Bendroji nejautra (narkozė) taikoma rečiau.
Operacijos metu atliekamas pjūvis. Dažniausiai atliekamas horizontalus pjūvis papilvėje, gaktos srityje (Pfanenštilio pjūvis). Labai retai gali būti atliekamas vertikalus, nuo bambos iki gaktos besitęsiantis pjūvis.
Po pjūvio atliekamas vaisiaus ištraukimas. Praplėšus vaisiaus vandenų pūslę, vaisius atsargiai ištraukiamas ranka (kartais naudojamos akušerinės replės). Tarp pjūvio atlikimo ir vaisiaus ištraukimo paprastai praeina tik 5 minutės.
Po vaisiaus ištraukimo atliekamas placentos ištraukimas, gimdos ir pilvo ertmės išvalymas. Pjūvio susiuvimas yra gerokai ilgesnis procesas, jis trunka 30 minučių ir ilgiau, nes atskiri audiniai yra siūnami po vieną, pasluoksniui.
Pasirašant sutikimą cezario pjūvio operacijai, moteris gali pasirašyti ir sutikimą, leidžiantį gydytojui išplėsti operacijos eigą ir apimtį, jeigu operacijos metu bus nustatytos kitos patologijos.
Jeigu buvo taikyta regioninė nejautra, moteris dar kelias valandas po operacijos nejaučia apatinės kūno dalies, kojų. Per 24 valandas po operacijos moteriai rekomenduojama pradėti judėti, išlipti iš lovos (prieš tai paprastai rekomenduojama išgerti nuskausminamųjų).
Pirmą kartą apsiprausti duše galima praėjus 24 valandoms po operacijos, kuomet nuimami žaizdą dengiantys pleistrai, tvarsčiai. Žaizdą galima tik atsargiai apiplauti vandeniu, be muilo ir kitų prausimosi priemonių.
Po operacijos galima gerti praėjus 2 valandoms, valgyti - po 6 valandų. Po operacijos (kartais dar operacinėje, audinių susiuvimo metu) moteris skatinama žindyti.
Jeigu pjūvis sparčiai gyja arba jeigu moteris ligoninėje praleido daugiau laiko, prieš išleidžiant namo gali būti išimti siūlai arba kabės.

Cezario pjūvio operacijos atliekamos 39-tą nėštumo savaitę, todėl tuoj po gimimo gydytojai žino, ar kūdikį būtina operuoti dėl kokių nors problemų, tokių kaip įgimta širdies yda. Planuoto cezario pjūvio atveju tenka kalbėti apie mažesnę gimdymo komplikacijų, tokių kaip asfiksija (deguonies badas), pečių distocija ir lūžiai, riziką.
Dėl to, ar cezario pjūvis apsaugo nuo komplikacijų dubens dugno srityje (tokių kaip organų prolapsas arba šlapimo nelaikymas), medikų nuomonės skiriasi. Visgi jei moteriai dar prieš nėštumą buvo atlikta operacija dėl šlapimo nelaikymo, cezario pjūvis gali būti rekomenduotinas siekiant, kad trauma nepasikartotų.
Vis tik cezario pjūvis kelia ir tam tikrą riziką, ypač jeigu nėštumas nėra paskutinis. Vardijant cezario pjūvio nulemtas komplikacijas minimi vėlesni persileidimai ir placentos pirmeiga (patologija, kai placenta tvirtinasi prie apatinio gimdos segmento ir dengia gimdos kaklelio viršutinę dalį). Per cezario pjūvį kūdikių susilaukusioms moterims kyla didesnė tikimybė patirti tokias komplikacijas kaip placentos įaugimas (pernelyg stiprus placentos prisitvirtinimas prie gimdos sienos) ir placentos atšokimas (atsiskyrimas nuo gimdos sienos prieš kūdikio gimimą). Placentos įaugimo atveju po gimdymo tenka atlikti histerektomiją.
Yra ir dar viena retai pasitaikanti komplikacija - nėštumas gimdos rande (randinis nėštumas). Tai tokio tipo negimdinis nėštumas, kuris ima formuotis po atlikto cezario pjūvio likusiame rande. Dėl operacijos palikto rando vėlesni gimdymai gali būti sudėtingesni, kadangi didėja žarnų ir šlapimo pūslės traumavimo, taip pat gausaus kraujavimo rizika.
Moterys, kurioms atliekamas cezario pjūvis, kyla mažesnė šlapimo nelaikymo ir dubens organų prolapso (iškritimo) grėsmė, nei toms, kurios pagimdo pačios. Tačiau atliekant operaciją gimę vaikai patenka į didesnės astmos (iki 12 metų) ir nutukimo (iki 5 metų) rizikos grupę, palyginti su tais, kurie pasaulį išvysta natūraliai.
Cezario pjūviai populiarėja. Jungtinėse Valstijose cezario pjūvis atliekamas maždaug vieno iš trijų gimdymų atveju. Remiantis Ligų kontrolės ir prevencijos centrų (CDC) pateikta informacija, 1970 m. operacijas patyrė 5 % visų gimdyvių, 1996 m. jų skaičius išaugo iki 20 %, o 2015 m. jau pasiekė 32 %.
„Cezario pjūvis nepagrįstai laikomas visiškai saugiu. Kartais net manoma, kad jis nekelia jokios rizikos. Deja, tai rimta pilvo srities operacija, kurią tikrai gali lydėti komplikacijos. Daugelio komplikacijų rizika, laimei, yra maža, bet jos vis tiek tikėtinos, be to, turinčios pasekmių, iš kurių galima paminėti sunkumus maitinant krūtimi, negebėjimą užmegzti ryšio su kūdikiu, pogimdyminę depresiją ir kt.“
„Gimdoje padarytos žaizdos panaikinti neįmanoma. Tai visada bus ta aplinkybė, į kurią teks atsižvelgti per būsimus nėštumus, todėl sprendimas imtis skalpelio turi būti gerai apmąstytas ir gydytojo, ir pacientės.“
Taip pat pastebėta, kad vaikai, gimę po cezario pjūvio operacijos, turi mažiau skirtingų gerųjų bakterijų. Būtent ši mažesnė įvairovė siejama su lėtesniu metabolizmu. Kūdikiai, kurie gimsta po cezario pjūvio operacijos, yra labiau linkę į nutukimą vyresniame amžiuje. Natūraliu būdu gimusiems kūdikiams ši rizika yra net 15 procentų mažesnė.

Viena moteris pasakoja: „Suėjus 32 nėštumo savaitėms paryčiais ramiai bemiegant nutekėjo vaisiaus vandenys. Panikos, baimės ir netikėtumo buvo daug. Juk priešlaikinį gimdymą dar būtų įmanoma sustabdyti. Deja, nutekėjus vandenims, situacija nepataisoma, o sūnelis dar labai mažas. Savaitę dar pragulėjau perinatalinio centro akušerijos skyriuje. Ligoninėje teko nuolat gulėti, kad kuo mažiau vandenų ištekėtų, skaičiuoti judesius. Tačiau jie buvo silpni (juk mažylis neturėjo daug vietos judėti), todėl ir tai kėlė nerimą. Pagimdžiau pati. Bijojau, ar viskas bus gerai mažyliui. Mykolas gimė 1920 g svorio ir 48 cm ūgio. Pagal nėštumo laiką, svoris buvo normalus, tačiau atrodė jis kaip mažas senukas - liesutis, odelė susiraukšlėjusi, plona.
Namais pasidžiaugėme tik savaitę, o po to dviems savaitėms vėl teko sugrįžti į naujagimių ligų skyrių dėl inkstų infekcijos. Leido antibiotikus, po to 3 mėnesius buvo skirtas gydymas geriamais vaistais, kurie labai mažina apetitą. Dėl neišnešiotų naujagimių mažakraujystės skyrė geležį, kuri irgi slopina apetitą. Kai sūnelis buvo 4 mėnesių, gydytojai diagnozavo smegenų vandenę, kurios priežastis - gimdymo metu traumuoti smegenų kraujagyslių rezginiai, todėl negali pakankamai sugerti smegenų skysčio. Pradėjo didėti galvytė, išryškėjo venų tinklas, sutriko akių obuolių judesiai, buvo labai didelis kūnelio, ypač galūnių, raumenų tonusas. Mažylis nuolat gulėdavo stipriai suspaudęs kumštelius, surietęs rankytes ir kojytes, nežaidė, nesidomėjo aplinka, springo valgydamas. Gydytoja skyrė dar vieną vaistą (padedantį išskirti šlapimą), kad sumažintų galvospūdi. Iš gydytojų optimistinių prognozių išgirsti neteko. Padedant specialistams (kineziterapeutei, logopedei, neurologei), pradėjau nuo kasdienio kojyčių ir rankyčių lankstymo, plukdymo baseinėlyje. Po to ėjo vis sudėtingesni žaidimai, ir rezultatas dabar visai neblogas. Net ir tie gydytojai, kurie sakydavo „bandykit, mankštinkit, blogiau nebus, bet…“, dabar stebisi mūsų su sūneliu pasiektais rezultatais. Dar viena išgyventa problema - dvi operacijos dėl abipusių kirkšnies išvaržų. Dėl toliaregystės (ji dažna neišnešiotukų problema) Mykolas nešioja akinukus. Dabar Mykolui 1 metai ir 6 mėnesiai. Jis pats vaikšto, bando lakstyti. Dar kiek sutrikusi koordinacija, todėl pargriūti tenka dažnokai. Kojyčių tonusas išlieka kiek padidėjęs, todėl lipti laiptais, peržengti kliūtis dar nepavyksta. Labiausiai šiuo metu sutrikusi kalbos raida. Labai laukiu, kada išgirsiu žodelį „mama“ ir tikiu, kad sulauksiu.“
Kita moteris pasakoja: „Ryte prabudusi pajutau, kad šiek tiek peršti gerklę ir nosį, lyg sloga turėtų prasidėti. Dieną pasitvarkiau namus, vakarop pasijaučiau labai pavargus ir priguliau pasnausti. Užmigti nepavyko. Nuėjau į tualetą, o išėjusi iš jo pajutau, kad per kojas kažkas teka. Iš pradžių nesupratau, kas nutiko. Tik kai pliūptelėjo smarkiau, suvokiau, kad nubėgo vandenys. Iškart paskambinau savo gydytojui. Tuo metu vyro nebuvo namie, tad puoliau skambinti jam ir liepiau skubiai važiuoti namo. Šis labai išsigando ir sutriko. Sugebėjo tik leptelti, kad jau važiuoja. O man prasidėjo stresas. Juk gimdyti dar nesiruošiau, maniau, kad turiu dar daug laiko, tad nei vaiko kraitelio, nei sau daiktų į ligoninę nebuvau susiruošusi. Bėgiojau po namus su rankšluosčiu tarp kojų ir bandžiau susivokti, ko gali prireikti ligoninėje. Buvo labai sunerimusi, vos neverkiau. Vaikelis gimė 2200 g svorio, 43 cm ūgio. Pagal APGAR skalę buvo įvertintas 9-10 balų. Konkrečios priežasties, kodėl aš pagimdžiau 2 mėnesiais anksčiau, gydytojai neįvardijo. Kaip vieną iš galimų priežasčių nurodė mano peršalimą. Kai nubėgo vandenys, labai sunerimau, bet vėliau nuteikiau save, kad viskas bus gerai, kad nieko čia blogo. Ligoninėje nerimavau ne dėl priešlaikinio gimdymo, nes kažkur pasąmonėje, matyt, žinojau, kad viskas gerai baigsis, bet dėl to, kad gali tekti ilgai gulėti ligoninėje, nes ligoninėse jaučiu stresą. Na o po gimdymo nuotaikų buvo visokių. Buvo nerimas, kad su vaikučiu viskas būtų gerai. Buvo liūdna, kai mane paguldė į palatą su kitomis dviem gimdyvėmis, kurių gimdymai buvo laiku ir jos turėjo savo vaikučius šalia savęs. O tavo vaikutis kažkur kitame skyriuje inkubatoriuje vienas. Tada net ašaras braukti teko. Ypač kai matai, kaip kitos mamos savo vaikučius sūpuoja, ramina verkiančius, o tu žinai, kad savo vaiko negali paimti ant rankų. Buvo streso dėl to, kad keletą dienų nesigamino pienas. Buvo baimės - o kas bus toliau? Tačiau esu optimistė, stipraus charakterio, visada sakau, kad reikia turėti viltį, tikėti, ir bus taip kaip nori. Tad ir šį kartą stengiausi nenusiminti ir tikėjau, kad viskas bus gerai. Net teko raminti artimuosius, kurie, manau, jaudinosi net daugiau nei mes su vyru. Manau, kad tokiais atvejais turi išlikti rami, stipri, nes tavo stiprybės reikia vaikučiui.“
Šios asmeninės patirtys iliustruoja neišnešioto naujagimio gimimo ir su tuo susijusių iššūkių realybę, taip pat cezario pjūvio operacijos svarbą tam tikrais atvejais.
tags: #vaisiaus #neisnesiotumas #del #cezario #operacijos