Kodėl vaikučiams patinka šiurpios istorijos?

Ikimokyklinio amžiaus vaikų baimės susijusios su vaiko pažinimu ir patyrimu to, su kuo dar nebuvo susidūręs. „Plečiasi vaikų pažinimo ribos, jie kasdien susipažįsta su vis daugiau kasdienybės reiškinių, kuriuos reikia dar išmokti pavadinti, rasti jiems vietą vidiniame pasaulio žemėlapyje. Vaikai palaipsniui įgyja patirties, jog nežinoma po truputį tampa žinoma, tačiau susiduria ir su patirtimi, jog nebūtinai viską pajėgūs iki galo suprasti. O nežinomybė kelia ir smalsumą, ir baimę“, - sako psichologė.

Baimė kaip saugus išgyvenimas

Tėvams svarbu atsiminti, kad baimės emocija biologiškai yra skirta apsaugoti mus nuo grėsmių, kad išliktume. Lygiai kaip natūralu bijoti, tokio amžiaus vaikams natūralu ir įveikti baimę. Vaikui reikia padėti atlaikyti baimę, kad savo tempu ir būdu išmoktų su ja tvarkytis. „Pasakos, skaitomos drauge su vaiku, ypač tos, kuriose yra raganų, siaubūnų, padeda jam įveikti baimės jausmus“, - tvirtina psichologė. Suaugusiojo balso tembras, apkabinimas, ramus buvimas kartu skaitant istoriją, leidžia vaikui saugiai bijoti. Vaikas gauna svarbią žinutę - kad savo baimės jausmą galiu atlaikyti, kad yra šalia mama ar tėtis, kuris apsaugos, išgelbės, parodys, kad jau saugu, kad jau nebėra ko bijoti.

Vaikams patinka tas jausmas, kai bijai, bet bijai saugiai, žinodamas, kad iš tiesų tau nieko nenutiks. Siaubo literatūros skaitymas yra saugus baimės jausmo išgyvenimas. Be to, skaitytojas kada panorėjęs gali užversti knygą, taigi sustabdyti pernelyg įsišėlusius jausmus, baimę. Nuo mūsų pačių priklausanti kontrolė leidžia mėgautis tiek dalykais, kurie kelia siaubą, tiek žaidimu su savo baimėmis, mokytis su jomis saugiai ir konstruktyviai tvarkytis, suvokti savo ištvermės ribas.

Smalsumas ir pažinimas

Negalima pamiršti ir smalsumo. Mus domina tai, ko nepažįstame. Todėl mums taip pat įdomu siaubo kūriniuose susidurti su keisčiausiais ir baugiausiais padarais ir, be abejo, sužinoti, kaip juos įveikti. Žvelgiant plačiau, monstrai, pabaisos ar baisingos situacijos, į kurias pakliūva pagrindiniai siaubo kūrinių veikėjai, neretai yra tikrovėje egzistuojančių ar galinčių nutikti dalykų metaforos, simboliai. Kaip ir visas menas, taip ir siaubo istorijos kai ką byloja apie pasaulį, gyvenimą ir mus pačius. Tai irgi masina. Galų gale siaubo žanras labai susijęs su pažinimo, taigi tam tikra prasme ir su žmogaus smalsumo tema.

Siaubas kaip socialinė kritika

Siaubo kūrinius, jų situacijas, pabaisas ar veikėjų veiksmus, potyrius beveik visada galime suvokti kaip tam tikrą tikrovės metaforą. Neretai jie laikytini socialine kritika arba slapčiausių baimių, nerimą keliančių idėjų, kurios veikia mūsų elgesį, tyrinėjimu. Skirtingai nei, pavyzdžiui, problemų proza, panašius klausimus kelianti kiek atviriau, tiesiau, siaubo istorijose į pirmą planą išstumiamas groteskas, hiperbolė, žaidimas baimėmis, veiksmas, o socialinė kritika ir pan.

Pavyzdžiui, šiuolaikiniuose siužetuose zombiai dažniau siejami su mokslu: neatsakingas mokslo žaidimas su žmogumi ir gyvybe sukuria gyvuosius numirėlius. Tai dažnai apokaliptiniai ar postapokaliptiniai siužetai, pasakojantys, kas nutiktų, jei vieną dieną civilizacija žlugtų ir dauguma išradimų, kurie neatsiejami nuo mūsų kasdienybės, - telefonai, automobiliai, internetas, - būtų nebepasiekiami. Siaubo žanras padeda vaikams saugioje aplinkoje susipažinti su galimais pavojais, išmokti juos atskirti ir juos įveikti. Noriu, kad perskaitę knygą, vaikai šio to išmoktų, taptų empatiškesni, atidesni kitam žmogui, suprastų, kodėl ribos yra svarbios, kodėl nereikėtų žaisti su pavojingais dalykais.

tags: #vaikuciams #labai #patinka #siurpios #istorijos

• Išmokos ir finansinė parama auginantiems vaikus Anglijoje
• Sužinokite daugiau apie „Dobiliuką“
• Emocinių transformacijų simbolika sapnuose
• Sužinokite apie darbą ikimokyklinio ugdymo srityje
• Išsamus gidas vaikų prekių didmenai