Viduramžių Vaikų Auklėjimas: Mitai, Realybė ir Gyvenimo Ypatumai
Mitai apie atskiras istorines epochas yra taip giliai įsitvirtinę žmonių pasąmonėje, jog jų iš ten iškrapštyti beveik neįmanoma. Šiuo atveju viduramžiai nėra išimtis. Vieną keistą, gerai žinomą ir jau ilgai žmonių pasąmonėse esantį mitą apie viduramžių pasaulį neseniai atkūrė žurnalas „The Economist“. Šio mito esmė - kad tėvai tais laikais vaikams skyrė itin mažai dėmesio ir jais beveik nesirūpino. Tik tai yra visiška netiesa. Viduramžius tyrinėjantys mokslininkai išanalizavo tų laikų rašytinius ir vaizdinius šaltinius bei sugebėjo atrasti daug kompleksiškesnį ir aiškesnį vaizdą apie tai, kokios buvo viduramžių šeimos.
Profesorė iš Ohajo universiteto Miriam Shadis teigia, kad „idėja, jog tėvai viduramžiuose nesirūpino savo vaikais yra daug labiau susijusi su kova tarp „vienodumų ir skirtumų“. Mes imame klausti savęs, ar jie buvo tokie kaip mes, ar ne?“. Žvelgdami į viduramžius, matome didelį vaikų mirtingumo lygį ir pradedame galvoti, kaip tėvai turėtų elgtis tokiu atveju. Vėliau šį pavyzdį mes statome šalia kitų viduramžių kultūros praktikų, kurios mums atrodo keistos. Toks lyginimas gali labai greitai privesti prie išvadų, kurios ne visada teisingos.
Klaidingi Įsivaizdavimai ir Istorinis Kontekstas
Mes žinome, kad viduramžiuose vyravo tokie dalykai kaip dukros pažadėjimas nepažįstamam jaunikiui dar vaikystėje, noras siųsti vaikus į vienuolyną ar nenoras duoti vaikui vardą (ypač dukrai), žindyvių samdymas. Dabar mums tai atrodo neleistina ir galbūt net siaubinga, todėl manome, kad jei tuometiniai tėvai sugebėdavo taip pasielgti, tai jų vaikai jiems visiškai nerūpėjo.
Toks mąstymas yra problematiškas, nes jis ignoruoja visą kontekstą. Žmonės pamiršta, kad tokios praktikos priklausė mažam visuomenės sluoksniui, ir tai jie darė tik iš būtinybės. Be to, yra daug įrodymų, kad tėvai elgėsi ir visiškai priešingai - net gi perdėtai rūpinosi savo vaikais, kad išsaugotų jų psichinę ir fizinę sveikatą.
Kitaip sakant, yra daug įrodymų, kad vaikai viduramžiuose buvo saugomi, mylimi ir tikrai nelyginami su suaugusiais. Kai kuriuose vaizdiniuose šaltiniuose matyti žaidžiantys vaikai, motinos skausmas praradus vaiką ar įprastas viduramžių tėvų elgesys, kuris XXI a. mums yra neįprastas. Apibendrindama M.Shadi tvirtino, kad „mes vis dar turime toli nukeliauti, kad pilnai suvoktume viduramžių kultūros požiūrį į vaikus. Kitaip sakant, praeitis yra visai kitokia nei tai, ką turime šiandien ir reikia labai daug darbo ir pastangų jog pirmiausia ją suprastume, o tik tada darytume išvadas“. Žinoma, tokie mokslininkai kaip Barbara Hanawalt, Nicholas Orme, Ronaldas Finucane ir Danielis T.Kline tikrai veda mus į teisingą pusę.
Vaikystės Pabaiga ir Patekimas į Suaugusiųjų Pasaulį
Viduramžiais vaikystė truko tol, kol vaikas buvo priklausomas nuo kitų pagalbos ir priežiūros. Vos ūgtelėję ir namų ruošoje galėję padėti vaikai iš karto būdavo įtraukiami į suaugusiųjų pasaulį. Pagal III Lietuvos Statutą mergina suaugusia laikyta nuo 14 metų, o vaikinas - nuo 18. Apskritai, žmonės iki septynerių metų esti kūdikiai, lig keturiolikos - vaikai, vėliau darosi jaunimas. Jis dar bent kelerius metus reikalingas rūpestingos tėvų globos nebe tiek kūno, kiek sielos atžvilgiu.
Didikų Vaikų Auklėjimas LDK
Geriausiai žinoma apie to meto bajorijos ir jos elito vaikų auklėjimą. LDK nebuvo vieningo švietimo modelio, ugdymo procesas vyko individualiai. Diduomenė sekė europiečių elito vaikų auklėjimu. Berniuko ir mergaitės gimimu diduomenės šeimos džiaugėsi. Išlikę laiškai liudija džiaugsmą: „Dviguba ir neišmatuojama laimė pasiekė mus su Jūsų Malonybės laišku, perduodanti žinią apie laimingai pasibaigusį gimdymą ir tai, jog su Dievo pagalba turime mieliausią sūnų, amžiną mūsų abipusės meilės laidą. Už tokią laimingą ir džiugią naujieną dėkojame Jūsų Karališkai Malonybei ir primygtinai prašome kuo labiau pasirūpinti savo sveikata.“ Vis dėlto, o štai į pasaulį viena po kitos ateinančios dukros dažnai reiškė giminės gesimą, su ištekančia dukra į kitą giminę „nutekėdavo“ ir turto dalis. Nors pasitaikė ir išimčių, pavyzdžiui, 1667 metais gimus paskutinei Biržų šakos Radvilaitei - Liudvikai Karolinai, jos tėvas LDK arklidininkas Boguslovas Radvila Karaliaučiuje įvykį pažymėjo patrankų salvėmis.
Ankstyvoji Vaikystė ir Tėvų Rūpestis
Vaikų auklėjimo ir lavinimo laikas šeimose įvairavo. XVI amžiaus viduryje Mikalojus Rėjus pageidavo, kad „motinos pačios savo vaikus maitintų ir auklėtų“. Anot 1640 m. didikės, dvare mažamečius prižiūrėjo motina, auklės ir dvariškės. Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnų auklėjo Ana Chomecka, kuriai 1548 m. nuostata vaiką iki septynerių metų palikti motinos globoje įteisinta 1588 m. III Lietuvos Statute. Nuo XVII a. pr. LDK susiklostė tradicija formuoti atskirus didikų vaikų dvarus.
Su mažamečiais kai kurie tėvai bendravo daug. Išlikusi diduomenės korespondencija rodo tėvų meilę vaikams. Jie vadinti mažybiniais vardais (Anuška, Kristupėlis, Zoska, Jonušėlis ar Halčuchna). Rūpintasi jų sveikata, apranga, valgiu. Tačiau moralistai, pvz., Augustinas Lavskis (1614), smerkė beatodairišką tėvų, ypač motinų, meilę vaikams, ją prilygindami „grynai ligai ir alinančiai karštinei“.
Mokymas ir Drausmė
Pedagogai akcentavo moralinį vaiko ugdymą. Jis buvo suprantamas kaip religinis (tikėjimo) ugdymas ir pilietinis (atsidavimas Tėvynei) auklėjimas bei papročių mokymas. Vaikai mokyti tikybos, dievobaimingumo ir paklusnumo. Jiems rodyti tinkamų asmenų pavyzdžiai. Bausta už melavimą, užsispyrimą, piktumą. Nesitenkinta moralais, pagrindinė auklėjimo priemonė - rykštė. Jų neišvengė ir mergaitės, pvz., Liudvika Karolina Radvilaitė.
Švietimas ir Lavinimas
Ūgtelėjusių vaikų auklėjimo turinys skyrėsi. Radviloms dirbęs profesionalus pedagogas Adomas Rasijus 1619 m. pabrėžė auklėjimo svarbą. A.A.Olizarovijus manė, jog mergaitėms reikalingos elementarios skaitymo, rašymo, muzikos žinios. Pasak jo, geriausia joms užsiimti rankdarbiais. Didikų (kai kada ir bajorų) mergaitės auklėtos namuose. Apie 80-90 proc. LDK didikių buvo raštingos, kartais mokėjo lotyniškai ar vokiškai. Visos buvo puikiai susipažinusios su Šventuoju Raštu, turėjo ekonominių žinių, suvokė teisinius dalykus, žinojo Statuto straipsnius, ypač apie savo teises.
Sūnų lavinimui diduomenė buvo reiklesnė. Iš pradžių jie lavinti namuose. Sūnums didikai kartais nustatydavo griežtą dienotvarkę: pratybos prasidėdavo 5 val. 30 min. ryto ir trukdavo iki 21 valandos. Vaikai tik dieną per savaitę ilsėdavosi. Nuo 4 metų vaikai mokyti rašyti, kiek vėliau - oratorystės, kalbėjimo meno. Nemažai laiko jie skirdavo fiziniams pratimams, jodinėjimui. Berniukų žaidimuose galima įžvelgti riteriškos kultūros poveikį: arkliukai, kario ginkluotė, riterių dvikovos. 14-16 metų sulaukę jaunuoliai buvo siunčiami studijų tęsti Vakarų Europoje (dažniausiai Italijoje ir Vokietijoje). Rimta atsvara bajorijai vietoje užsienio universitetų tapo 1579 m. įsteigta Vilniaus akademija. Trečdalį čia XVI a. pab.-XVII a. vid. studijavusių studentų sudarė lietuviai ir žemaičiai, likę buvo rusėnai, atvykėliai iš Livonijos, Prūsijos ir Lenkijos.
Vaikų Žaidimai ir Užsiėmimai
Mažuosius į suaugusiųjų pasaulį įvesdavo žaislai ir žaidimai. Mergaitės žaidė su molinėmis ar medinėmis lėlėmis. Kai kurių lėlių rankos ir kojos judėjo. Lėlės puoštos brangiomis sukniomis. XVII amžiuje buvo madinga kurti lėlėms daugiaaukščius namus.
Vaikai Tarnystėje ir Amatų Mokyme Europoje
1500 metais Venecijos pasiuntinio Anglijoje padėjėjas buvo apstulbintas anglų požiūriu į tėvų pareigas, apie kurį jis sužinojo savo kelionių metu. Jis rašė savo viršininkams į Veneciją, kad anglai augino savo vaikus namuose iki 7-erių metų, vėliausiai - iki 9-erių. Po to ir berniukus, ir mergaites atiduodavo į sunkią tarnybą svetimuose namuose, pririšdami juos prie naujos vietos 7-9 metams. Nelaimingus vaikus išsiųsdavo iš tėvų namų nepriklausomai nuo klasinės priklausomybės: visi be išimties, kad ir kokie būtų turtingi, turėjo išsiųsti vaikus į svetimus namus ir mainais priimti svetimus. Ambasadoriaus padėjėjui paaiškino, kad visa tai daroma pačių vaikų labui, tačiau jis įtarė, kad anglai linkę laikyti savo namuose svetimus dėl to, kad juos galima prasčiau maitinti ir versti daugiau dirbti.
Dauguma tėvų, priklausančių visiems luomams, išsiųsdavo savo vaikus tarnauti ar pameistriauti ir tik nežymi dalis siuntė mokytis į seminarijas ar universitetus. Vaikai, tiesa, nebuvo tokie jauni, kaip pasakoja venecijietis. Kaip liudija Barbaros Hanavalt iš valstybinio Ohajo universiteto tyrimai, aristokratijos tarpe būta atvejų, kai jaunoji karta buvo išsiunčiama iš namų 7-erių metų amžiaus, tačiau dauguma tėvų visgi manė, kad atsisveikinti su vaikais reikia jiems sulaukus 14-os. Viduramžių laiškų ir dienoraščių pavyzdžiai liudija, kad išėjimas iš namų tapdavo tikra trauma. „Visus malonumus, kuriuos žinojau, būdamas vaikas nuo 3 iki 10 metų, kol mane globojo tėvas ir motina, pakeitė kančios ir skausmas“. - skundžiasi vienas berniukas laiške, kurį mokiniai mokykloje turėjo išversti į lotynų kalbą. Neraštingi tarnai neturėjo jokios galimybės palaikyti ryšio su tėvais, o to laikmečio transporto problemos reiškė, kad jeigu net vaikai atsidurdavo už 20 mylių (35 km) nuo namų, jie jausdavosi visiškai izoliuoti.
Kodėl Ši Sistema Plito?
Tai kodėl gi ši iš pažiūros tokia žiauri sistema taip išplito? Vargingieji iš to turėjo akivaizdžios naudos: atsikratydavo nereikalingos burnos. Tačiau tėvai nuoširdžiai tikėjo, kad išsiųsdami vaikus, jiems padeda: gaudavosi labai naudinga stažuotė. Toks apmokymas paprastai trukdavo apie 7 metus, nors pasitaikydavo ir po 10. Kuo ilgesnis laikotarpis - tuo pigesnė stažuotė, ką patvirtina venecijiečio keliautojo išvada: vaikai išties tais laikais buvo laikomi pigia darbo jėga. 1350 metais Juodoji Mirtis sumažino Europos gyventojų skaičių dvigubai, taip kad laisvai samdomas darbas kainavo labai brangiai. Iš kitos pusės, gyventojų skaičiaus sumažėjimas reiškė, kad atpigo maistas, dėl to darbas ir gyvenimas darbo vietoje buvo labai praktiškas. „Vyravo nuomonė, kad tėvai gali kažko tave išmokyti, tačiau išmoksi nepalyginamai daugiau, jei įgysi patirties, mokydamasis kur nors kitur“, - tvirtina Džeremis Goldbergas iš Jorko universiteto. Galbūt tai buvo tuo pat metu ir būdas tėvams atsikratyti nevaldomų paauglių. Socialinio istoriko Šulamito Šacharo atlikto tyrimo duomenimis, buvo manoma, kad svetimiems žmonėms buvo paprasčiau auklėti vaiką - ir šiai idėjai pritarė netgi Italijos gyventojai. XIV amžiuje Florencijos pirklys Paolas iš Čertaldo patarinėjo: „Jeigu turi niekam tikusį sūnų, atiduok jį pirkliui, kad tas išsiųstų jį į tolimas šalis. Arba išsiųsk artimam draugui. Nieko nepadarysi - kol sūnus lieka su tavimi, jis nesuras savo vietos gyvenime“.
Pameistrių Elgesys ir Jaunimo Kultūra
Kontraktai iš paauglių reikalavo gero elgesio. 1396 metais jauno pameistrio Tomo kontraktą su vario liejiku iš Northemptono Džonu Henleinu patvirtino burmistras. Henleinas prisiėmė formalias globėjo pareigas ir pažadėjo aprūpinti Tomą maistu, mokyti jį savo amato ir ne itin griežtai bausti už padarytas klaidas. Tomas savo ruožtu įsipareigojo nepalikti be leidimo darbo vietos, nevogti, nelošti azartinių žaidimų, nesilankyti pas prostitutes ir nesituokti. Jeigu Tomas pažeistų kontraktą, jo stažuotės trukmė turėjo padvigubėti ir jam tektų būti pameistriu 14 metų. 10 metų susilaikymo buvo pernelyg ilgas laikas daugumai jaunuolių, dėl ko pameistriai užsitarnavo prastą reputaciją dėl nepadoraus elgesio. Tarkime, Perkinas, pagrindinis Čoserio „Virėjo apsakymo“ herojus, buvo išvytas iš šeimininko namų dėl vagystės, ir apsistojo naujoje vietoje kartu su draugu ir prostitute. 1517 metais Merserio gildija skundėsi, kad daug jos pameistrių „siaubingai save pažemino“, švaistydami samdytojų pinigus paleistuvėms, viskiui, kortoms ir kitoms švaistūniškoms pramogoms“.
Kai kuriose Vokietijos, Šveicarijos ir Skandinavijos srityse tam tikri seksualiniai kontaktai vyresnių paauglių tarpe buvo leidžiami. Nors tradicijos, kurias žinome kaip „suguldymą“ ir „naktinę priežiūrą“ buvo aprašytos tik XIX amžiuje, istorikai mano, kad šių ritualų pradžia siekia viduramžius. „Mergina lieka namuose, o vyras ją aplanko, - rašo Kolinas Heivudsas iš Notingemo universiteto. - Jam leidžiama praleisti su ja naktį. Jis netgi gali gultis su ja į lovą. Bet jiems neleidžiama nusirengti. Taip kad jie nedaug ką gali sau leisti - tik šiek tiek nekaltų glamonių“. Kiti tos pačios tradicijos variantai reikalavo iš vyrų, kad jie miegotų ant antklodžių arba kitoje medinės lentos, kuria atitverdavo juos nuo merginos, pusėje. Nebuvo numatoma, kad toks ritualas būtinai baigsis santuoka. Tam tikrose ribose jaunuoliai patys kontroliavo savo seksualumą. „Jeigu merginą imdavo laikyti pernelyg prieinama, jai būtinai palikdavo kokį nors nemalonų ženklą palei namus, kad visas kaimas žinotų apie jos prastą reputaciją“, - pasakoja Heivudas.
O apie suaugusių moralę ir elgesį jaunimas reiškė savo nuomonę ritualais, žinomais kaip „šarivari“ ar „gaujos dainos“. Jeigu visuomenė nepritardavo vestuvėms, pavyzdžiui, dėl to, kad vyras mušė žmoną ar buvo moters pastumdėlis, arba juos skyrė didelis amžiaus skirtumas - porą galėjo viešai sugėdinti. Jaunimo minia apsupdavo jaunavedžius, jie nešė lėles, vaizduojančias jų aukas, daužė į puodus ir keptuves, dūdavo ragais ir netgi žnaibė kates, kad toks imtų miaukti (išvertus iš prancūzų kalbos, „šarivari“ - tai kačių koncertas, vokiškai ritualas vadinamas analogiškai - Katzenmusik).
Prancūzijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje jaunuoliai vienijosi į jaunimo gaujas „abbayes de jeunesse“, kurios kiekvienais metais rinkdavo „Jaunystės karalių“. „Jie būdavo avangarde, kol vyko į karnavalus panašūs renginiai ir visas pasaulis tarsi apsiversdavo aukštyn kojomis“ - pasakoja Heivudas. Nenuostabu, kad kartais jų veiksmai tapdavo nekontroliuojami. Filipas Ari aprašo atvejį, kai Avinjone grupė jaunuolių tiesiog okupavo miestą karnavalo metu ir reikalavo išpirkos už jo išvadavimą, nes be išpirkos jie turėjo teisę sumušti bet kurį žydą ar gatvės merginą. Londone įvairios gildijos pasiskirstydavo į smulkias grupes ir imdavo žiauriai kivirčytis. 1339 metais tarp prekiautojų žuvimi ir auksakalių įvyko kelios didelės muštynės. Likimo ironija slypėjo tame, kad prasčiausią reputaciją žiaurumo prasme turėjo juridinių profesijų mokiniai. Tie berniukai turėjo priėjimą prie nepriklausomų finansinių šaltinių ir gyveno globojami savo mokytojų.
XV-XVI šimtmečiais neramumai tarp Londono pameistrių padažnėjo, jie ėmė puldinėti užsieniečius, ypač flamandus, o taip pat palūkininkus. 1517 metų gegužės 1 dieną gatvėse nuskambėjo raginimas griebtis vėzdų ir visą naktį tęsėsi riaušės, kurių mastas sukrėtė Tiudorų Angliją. „Problema ta, kad tuo momentu miestas buvo perpildytas pameistriais ir suaugę gyventojai pamatė, kad kontroliuoti jaunimą darosi vis sunkiau“, - pasakoja Barbara Hanavalt. Kadangi ankstyva mirtis nuo infekcijų ištikdavo rečiau, mokiniai susidūrė su būtinybe neįprastai ilgai laukti, kol galima bus perimti savo mokytojų verslą. „Ir štai turime daugybę jaunų žmonių, kurie neturi nė menkiausios vilties gauti sau darbo vietą ir susikurti sau verslą“, - aiškina Džeremis Goldbergas. - „Kitaip sakant, turime daugybę nusivylusių ir beteisių jaunuolių, kurie linkę mesti iššūkį valdžiai, kadangi nebeturi ko prarasti“.
Palyginimas su Šiuolaikiniu Jaunimu
Kaip smarkiai Viduramžių jaunimas skyrėsi nuo dabartinio? Sunku spręsti, remiantis ta informacija, kurią turime. Tačiau daugelis XXI amžiaus paauglių tėvų pritariamai linkčioja galvomis, atpažindami savo vaikus VIII amžiaus religinės mokyklos mokiniuose, kurie buvo „liesi (nors ir valgė kiek norėjo), greitakojai, greitai susierzinantys, tiesmuki ir aktyvūs“. Šiuolaikiniai tėvai gali netgi susigraudinti, skaitydami XVI amžiaus laiškų kolekciją. Laiškus rašė Behaimų šeima iš Niurnbergo, o išsaugojo juos Stefanas Ozmentas. Michaelis Behaimas buvo atiduotas į mokinius Milano pirkliui, kai jam buvo 12 metų. 1520 metais jis skundėsi savo laiškuose motinai, kad jo nemoko nieko, kas būtų susiję su prekyba ir rinka, o vietoje to verčia šveisti grindis. Tačiau kur kas labiau tėvus išgąsdinti turėjo jo nuogąstavimai užsikrėsti maru. Kitas Behaimų sūnus XVI amžiaus pabaigoje rašė tėvams iš mokyklos. 14-metis Fridrichas skundėsi maistu, prašė, kad jam atsiųstų įvairių daiktų, kad neatrodytų prasčiau už draugus ir klausinėjo, kas dabar skalbs jo drabužius. Motina pasiuntė jam tris marškinius su įspėjimu, kad „jie gali būti šiek tiek drėgni, dėl to pakabink juos prie lango“. Stengdamasi viską numatyti ir duoti protingą atsakymą, kaip ir bet kuri šiuolaikinė mama, ji prirašė: „Ir dėk paskui į šį maišą purvinus drabužius prieš skalbimą“.
Krikščioniškojo Auklėjimo Principai Viduramžiais
Juridinė Bažnyčios išmintis auklėjimo dalyke nustato tiksliai ir aiškiai: „Gimdytojai turi labai svarbią pareigą pagal išgalėjimą rūpintis religiniu ir moraliniu, kūniniu ir pilietiniu vaikų auklėjimu bei laikina jų gerove“ (Kan. [Can. 1113]). Motinos, tėvai! Jums visiems yra žinomas Mozės įvykis. Nuožmus Egipto karalius įsakė žudyti ką tik gimusius žydų berniukus. Motina, nebegalėdama kūdikio slapstyti, paguldė pintinėje upės pakrantėje. Apvaizda išgelbėjo Mozės gyvybę per karaliaus dukterį, kuri atidavė jį auginti jo paties motinai, tardama: „Imk šitą vaiką ir auklėk jį man; aš tau užmokėsiu“ (II Moz.2,9).
Dvasinės Gerovės Svarba
Krikščionių vaikai iš prigimties rūstybės sūnūs, pasmerkti amžinai žūti. Bažnyčia, gera motina, juos krikštija vandeniu ir Šv. Dvasia, juos padaro Dievo vaikus, Kristaus brolius, dangaus karalystės įpėdiniais. Paprastai tėvai rūpinasi vaikų pavalga, jų ateities materialiniu aprūpinimu, tam tikru išmokslinimu, būsima jų karjera, gera dukterų partija; palyginti maža tesisielojama tikybiniu ir doroviniu jų švietimu. Tai yra svarbiausias dalykas krikščioniškame auklėjime. Stengiatės vaikus aprengti gražiu drabužiu, kuris dėl savo plonumo ir trumpumo apnuogina ne tik kūną, bet ir sielą. Tuo tarpu menkai tesirūpinate jų dvasios papuošimu krikščioniškomis dorybėmis, jų pažanga tikėjime, doroje, gražiu išauklėjimu, jiems laimingos amžinasties užtikrinimu. Šituo reikalu daugiausia privalote sielotis.
Jūs, vien pagalvoję apie pavojingą vaiko ligą, drebate iš baimės. Jei mirtis atima jums sūnų ar dukterį, tai kiek ašarų išliejate per kiauras dienas, kartais ištisais mėnesiais negalite nusiraminti. Kad bent tiek rūpintumėtės jo sielos pavojais, ligomis, jo dvasios gyvenimu, amžina laime... Deja, daug kam jūsų tai mažiausia terūpi. Reta gimdytojų, kuriems neduotų ramybės, kvaršintų klausimas: ar mano vaikai bus ištikimi Dievui? Ar jie bus teisingi žmonėms, ar bus amžinai laimingi? Ar nelaimingi? Tai pareis nuo jų auklėjimo. Jei krikščioniškai juos išauklėsite, jie džiaugsis laime; jeigu netinkamai, tai juos pražudysite ir save pasmerksite.
Auklėjimo Poveikis ir Atsakomybė
Žmogaus prigimtyje yra likę pirmosios nuodėmės padarinių, ypač valios silpnumas ir palaidumas. Gyvenimo krypties vaikas pats nepaima, nebent į blogąją pusę, nes į maišatį pakrypęs nuo mažatvės. „Žmogiškos širdies jausmas ir mintis palinkę į pikta iš jos jaunystės“, - sako Šv. Raštas (Pr. 8,21). Šv. Raštas įsako: „Turi sūnų? - Auklėk juos ir lenk juos nuo pat jų kūdikystės. Turi dukterų? - Sergėk jų kūną“ (Ekli. 7,25-26). Auklėjimas įdiegia pastoviausią gyvenimo pakraipą, pagal žinomą Išminčiaus pasakymą: „jaunikaitis, įpratęs į savo kelią, ir pasenęs nuo jo neatsitraukia“ (Pat. 22,6). Gimdytojai, būkite kilnių papročių skiepytojai ir ugdytojai vaikuose! Pirmi gauti jų įspūdžiai savaip juos nuteiks.
Vaikai ir gerai išauklėti gali vėliau sugesti, bet pirmoji gera sėkla, giliai įleidusi šaknis, gali atsigauti, vėl vesti gerą vaisių. Katalikai tėvai, berkite grynus kviečius vaikų sielos dirvon, ne aistrų karščio išdžiovinton, nes neįleis šaknų; ne usnėton, kad jų nenusmelktų, o purion žemėn, kad vienas grūdas, anot Evangelijos, duotų trisdešimteriopą, kitas - šešiasdešimteriopą, trečias - net šimteriopą vaisių. Tai jūsų didžiausias uždavinys. Ką žmogus sės, tai ir pjaus. Pasėjęs gerą sėklą, susilauks gerų vaisių; kaip pabarstęs pasturlakų, gaus menką derlių. Pirmieji, kurie skina vaisius iš blogo ar gero vaikų švietimo, yra patys tėvai ir motinos. Tai rodo Šv. Raštas, patvirtina kasdieninis daugelio šeimų patyrimas. Paklausykite vienos kitos Viešpaties ištarmės. „Išmintingas sūnus - džiaugsmas jo tėvui, o paikas sūnus - apmaudas jo motinai“ (Pat. 10,1). „Gėda tėvui dėl nedrausmingo sūnaus, o tokia duktė daro jam pažeminimo“ (Ekli. 22,3). „Kas moko savo sūnų, bus giriamas dėl jo ir juo jis girsis savo namiškių tarpe... Miršta jo tėvas, tai būna taip, lyg kad nebūtų miręs, nes jis paliko po savęs panašų į save“ (Ekli. 30,2-4).
Ūkininkas džiaugiasi, matydamas savo lauke banguojančius javus, bręstančias jų varpas. Sodininką džiugina tarpstąs sodas, nokstą sultingi jo vaisiai. Gyvulių augintojas gėrisi ristaisiais savo juodbėrėliais. Neatsigėrėsite, gimdytojai, krikščioniškai išaugintais vaikais. Kapitalas, įdėtas į tą darbą, duos jums dideles palūkanas. Jie laikys savo pareiga grąžinti jums gausiai dėkingumo skolą: jus apsups meile, pagarba, paklusnumu, globa; jūsų ligos atvejyje parūpins jums vaistų, pakvies sielos gydytoją, kuris aprūpins jus šv. Sakramentais. Jei kurie vaikai jus pralenktų kelyje amžinastin, jie užtars jus pas Dievą; palikę žemėje atmins jūsų sielos atilsį: maldomis, šv. Mišių aukomis gelbės jus iš skaistyklos. Krikščioniškai išauginti vaikai bus jums didžiausias džiugesys; o dėl blogo išauklėjimo pasmerktieji bus jums, tėvai, motinos, nuolatinis susikrimtimas.
Brangūs gimdytojai! Bažnyčia, pakrikštijusi jūsų vaikus, Viešpaties vardu paveda jums auginti; jūs esate pirmieji savo vaikų mokytojai ir auklėtojai. Todėl nuo pat kūdikystės mokykite juos žegnotis - keliantis, gulant, prieš valgant ir pavalgius. Jiems paaugėjus, išmokykite kasdienių poterių; pratinkite rytais ir vakarais juos kalbėti. Vėliau jiems paaiškinkite Dievo ir Bažnyčios įsakymus. Pasiimkite katekizmą, išaiškinkite jo klausimus ir atsakymus. Paskaitykite jiems Šv. Istoriją. Parenkite prie pirmos išpažinties ir šv. Komunijos. Gražų pavyzdį vaikams auklėti rodo Šv. Raštas, rašydamas apie Tobiją. Tai pakartosiu trumpai jums pamokyti. Iš savo lobio duok išmaldas ir nenukreipk savo veido nė nuo vieno beturčio, nes taip atsitiks, kad ir nuo tavęs nebus nukreiptas Viešpaties veidas. Kaip galėsi, taip būk gailestingas. Savo duoną valgyk su alkstančiais ir savo apdarais pridenk nuoguosius... Saugok save, mano sūnau, nuo visokios paleistuvystės, tebūnie tau gana tavo pačios... Ieškok visuomet patarties pas išmintingąjį. Visą laiką šlovink Dievą ir prašyk jį, kad vestų tavo kelius ir visi tavo sumanymai tepasilieka Jame“ (Tob. 4,7-10.12.19-20). Tais ir tolygiais dėsniais tėvas išauklėjo sūnų geru žmogumi; o sūnus išaugino vaikus ir vaikų vaikus iki penktos kartos. „Visa jo giminė... Taip ir jūs, tėvai, motinos, auklėkite savo vaikus; susilauksite tokios pat pagarbos čia žemėje ir amžinatvėje. „Taigi, kas... vieną šitų mažiausių paliepimų laikys ir mokys, tas bus vadinamas didis dangaus karalystėje“ (Mt. 5,19).
tags: #vaiku #auklejimas #viduramziai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
