Meniu

Kaip ugdyti vaiko savivertę: išsamus vadovas tėvams

Vaiko savivertė yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių jo emocinę gerovę, sėkmę ir laimę. Aukšta savivertė leidžia vaikui jaustis vertingu, pasitikinčiu savimi ir pasirengusiu priimti gyvenimo iššūkius. Tėvai atlieka svarbų vaidmenį formuojant vaiko savivertę, todėl svarbu žinoti, kaip tai daryti efektyviai.

Vaiko savęs vertinimas iki 11-12 m. priklauso nuo tėvų ir kitų suaugusiųjų požiūrio ir elgesio su juo. Vėliau paauglystėje pasitikėjimą savimi lemia bendraamžių vertinimas ir pačio savęs supratimas ir priėmimas. Taigi, kuo anksčiau pastebėsite vaiko žemą savivertę ir imsitės veiksmų, tuo bus lengviau ateityje.

Kas yra savivertė ir kodėl ji svarbi?

Savivertė yra žmogaus požiūris į save, savo sugebėjimų vertinimas ir vertybės. Vaikams, turintiems aukštą savivertę, yra lengviau užmegzti santykius su kitais, priimti iššūkius ir pasitikėti savo sprendimais. Jie taip pat yra labiau atsparūs stresui ir mažiau linkę į neigiamą aplinkos įtaką.

Priešingai, žema savivertė gali lemti socialinį nerimą, nesaugumą ir netinkamą elgesį. Vaikai su žema saviverte dažnai bijo rizikuoti, jaučia baimę dėl nesėkmės ir yra linkę į pasitraukimą iš socialinio gyvenimo. Vaikas, turintis žemą savivertę, neigiamai save vertina ir gali nuolat kartoti, kad „esu kvailys“, „nieko nesugebu“. Toks vaikas gali vengti atlikti naujas užduotis, ypač tokias, kur reikia rungtyniauti su kitais. Pagirtas jis sutrinka ir netiki, kad komplimentas skirtas būtent jam, jaučiasi jo nevertas.

Pernelyg aukštą vaiko savivertę signalizuoja sunkumai, kylantys bendraujant su kitais vaikais ar suaugusiaisiais. Toks vaikas nepriima savo klaidų, dažnai ieško kaltų aplinkoje. Siekiant išvengti tokio vaiko elgesio, arogancijos, tėvams svarbu tinkamai subalansuoti grįžtamąjį ryšį - ne tik girti vaiką, bet ir kalbėti apie kylančius sunkumus, kurie yra neatsiejama gyvenimo dalis.

Patarimai, kaip skatinti vaiko savivertę

Vaikams svarbu žinoti, kad jie yra mylimi ir vertinami ne dėl pasiekimų ar elgesio, o tiesiog todėl, kad jie yra. Rodykite jiems meilę ir palaikymą net tada, kai jie suklysta ar elgiasi netinkamai.

Vietoj to, kad sutelktumėte dėmesį į vaiko klaidas ar trūkumus, skatinkite jo stipriąsias puses. Padėkite jam atpažinti savo gebėjimus ir talentus, skatinkite juos tobulinti. Pabrėžkite pastangų svarbą, o ne tik galutinius rezultatus. Kai vaikas mato, kad vertinate jo pastangas, jis labiau linkęs bandyti ir rizikuoti, nes nebijos nesėkmės.

Suteikite vaikui galimybių priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Leiskite jam išbandyti naujus dalykus, net jei tai reikštų, kad jis gali suklysti. Tai padės jam jaustis labiau pasitikinčiu savo sugebėjimais.

Dažnai bendraukite su vaiku, suteikite jam teigiamą atgalinį ryšį, kai jis elgiasi gerai arba stengiasi. Tai stiprina jo savivertę ir motyvuoja toliau tobulėti.

Padėkite vaikui ugdyti socialinius įgūdžius, kurie yra būtini stiprinant savivertę. Mokykite jį, kaip užmegzti draugystes, spręsti konfliktus ir palaikyti pozityvius santykius su bendraamžiais.

Būkite geras pavyzdys savo vaikui. Jei jūs pats elgiatės su savimi pagarbiai ir turite aukštą savivertę, vaikas natūraliai imsis tokių elgesio modelių. Rodoma pagarba sau ir kitiems padės vaikui suvokti, kaip svarbu vertinti save.

Sukurkite aplinką, kurioje vaikas jaučiasi saugus, mylimas ir vertinamas. Tai gali būti namų aplinka, mokykla ar draugų ratas. Saugumas ir stabilumas yra esminiai savivertės elementai.

Skatinkite vaiką užsiimti kūrybinėmis veiklomis, kurios leidžia jam išreikšti save. Taip pat skatinkite jį dalyvauti savanoriškoje veikloje ar projektuose, kurie stiprina jo savivertę per teigiamą poveikį kitiems.

Supraskite ir gerbkite, kad kiekvienas vaikas yra unikalus. Gerai save vertinantys vaikai yra labiau pasitikintys savimi, lengviau bendraujantys ir lengviau priima iššūkius. Vaikai, kurie galvoja, kad yra nenaudingi, į iššūkius žiūri su baime ir nepasitikėjimu.

Konkretūs žingsniai vaiko savivertei ugdyti:

Suteikite besąlyginę meilę ir priėmimą: Vaikams svarbu žinoti, kad jie yra mylimi ir vertinami ne dėl pasiekimų ar elgesio, o tiesiog todėl, kad jie yra. Rodykite jiems meilę ir palaikymą net tada, kai jie suklysta ar elgiasi netinkamai.
Pabrėžkite stiprybes, o ne silpnybes: Vietoj to, kad sutelktumėte dėmesį į vaiko klaidas ar trūkumus, skatinkite jo stipriąsias puses. Padėkite jam atpažinti savo gebėjimus ir talentus, skatinkite juos tobulinti.
Pagirkite už pastangas, ne tik rezultatus: Pabrėžkite pastangų svarbą, o ne tik galutinius rezultatus. Kai vaikas mato, kad vertinate jo pastangas, jis labiau linkęs bandyti ir rizikuoti, nes nebijos nesėkmės.
Skatinkite savarankiškumą: Suteikite vaikui galimybių priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Leiskite jam išbandyti naujus dalykus, net jei tai reikštų, kad jis gali suklysti. Tai padės jam jaustis labiau pasitikinčiu savo sugebėjimais.
Suteikite teigiamą atgalinį ryšį: Dažnai bendraukite su vaiku, suteikite jam teigiamą atgalinį ryšį, kai jis elgiasi gerai arba stengiasi. Tai stiprina jo savivertę ir motyvuoja toliau tobulėti.
Skatinkite socialinius įgūdžius: Padėkite vaikui ugdyti socialinius įgūdžius, kurie yra būtini stiprinant savivertę. Mokykite jį, kaip užmegzti draugystes, spręsti konfliktus ir palaikyti pozityvius santykius su bendraamžiais.
Parodykite pavyzdį: Būkite geras pavyzdys savo vaikui. Jei jūs pats elgiatės su savimi pagarbiai ir turite aukštą savivertę, vaikas natūraliai imsis tokių elgesio modelių. Rodoma pagarba sau ir kitiems padės vaikui suvokti, kaip svarbu vertinti save.
Kurkite saugų ir palaikantį aplinkinį pasaulį: Sukurkite aplinką, kurioje vaikas jaučiasi saugus, mylimas ir vertinamas. Tai gali būti namų aplinka, mokykla ar draugų ratas. Saugumas ir stabilumas yra esminiai savivertės elementai.
Skatinkite kūrybiškumą ir savanoriškas veiklas: Skatinkite vaiką užsiimti kūrybinėmis veiklomis, kurios leidžia jam išreikšti save. Taip pat skatinkite jį dalyvauti savanoriškoje veikloje ar projektuose, kurie stiprina jo savivertę per teigiamą poveikį kitiems.
Priimkite vaiko individualumą: Supraskite ir gerbkite, kad kiekvienas vaikas yra unikalus.

Nėra didesnės rizikos, kaip palikti paauglį „plaukioti audringoje paauglystės jūroje", neapginklavus jo įgūdžiais ir žiniomis, kaip kompensuoti nesėkmes ir nusivylimus. Jei jūsų dukra neturės tokios apsaugos, jos „aš" gali būti sugniuždytas.

Vaikams su nepagrįstai žema saviverte greičiau nuleidžia rankas („vistiek nepavyks“), vengia išbandyti naujus dalykus (nes bijo, kad jiems nepavyks, jie bus sukritikuoti ar - dar blogiau - išjuokti). Tokie vaikai lengviau pasiduoda įtakai, net jei ta įtaka yra bloga ir prieštarauja vaiko vidiniams įsitikinimams.

Vaikams su nepagrįstai aukšta saviverte sunkiau sekasi bendrauti, nes jie laiko save pranašesniais už kitus. Turintys nepagrįstai aukštą savivertę vaikai nėra pasiruošę sunkumams ir nesėkmėms, nes yra įpratę prie lengvų pergalių: tėvų pagyrimų už smulkmenas, liaupsių už niekuo neišsiskiriančius pasiekimus. Todėl susidūrę su rimtesne konkurencija ar iššūkiais bei suvokę, kad nėra tokie puikūs, kaip visuomet įsivaizdavo, gali imti nebeasitikėti savimi, pulti į depresiją.

Kompensacijos mechanizmas ir jo svarba

Viena efektyviausių priemonių, siekiant ugdyti pasitikėjimą savimi, - išmokyti vaiką atrasti pusiausvyrą, mokyti, kad stipriosios jo savybės gali kompensuoti tai, ką jis patyrė ar ko neteko dėl tam tikrų gabumų stokos. Kartais savo trūkumų suvokimas gali sugniuždyti ar paralyžiuoti asmenybę, bet poveikis gali būti ir priešingas, t. y. šis suvokimas gali suveikti kaip stiprus emocinis užtaisas, įkvepiantis siekti pergalės pačiose įvairiausiose sferose.

Pamėginkime įsivaizduoti, kokios mintys gimsta žmogaus, nusprendusio ieškoti galimybių kompensuoti savo nesėkmes, galvoje. „Aš nenoriu, kad mane užvaldytų nevisavertiškumo jausmas. Aš sugebėsiu įsitvirtinti gyvenime, jeigu tik kaip reikiant padirbėsiu pasirinktoje srityje. Tokia kompensacijos forma suteikia žmogui vidinių jėgų siekti sėkmės bet kurioje pasirinktoje sferoje.

Žinomi tyrėjai Viktoras ir Mildred Gertcel tyrinėjo 400 žmonių, gyvenime pasiekusių didelių aukštumų, vaikystę. Tarp tų 400 žmonių buvo V.Čerčilis, M.Gandi, F.Ruzveltas, A.Šveiceris, A.Einšteinas, Z.Froidas ir kiti. Trys ketvirtadaliai šių žmonių vaikystėje kentė vargą. Vieni kentėjo dėl skurdo ar dėl iširusios šeimos, kitus atstūmė tėvai, dar kitus šeimoje žemino, niekino ar iš jų labai daug reikalavo. Kai kurių jų šeimose nuolatos kito finansinė padėtis: kartais ji būdavo puiki, o kartais labai vargana. Iš 85 rašytojų, kūrusių nuotykinę ar draminę literatūrą, 74 žmonės dar vaikystėje pažino žmogiškų santykių įtampą, kilusią tarp jų tėvų. Ketvirtadalis visų tiriamų žmonių turėjo fizinių trūkumų, t. y. kentėjo dėl aklumo, kurtumo, raišumo, kitų chroniškų ligų ar kitų problemų, pavyzdžiui, dėl ne itin patrauklios išvaizdos, žemo ūgio, per didelio svorio ar kalbos sutrikimų. Tūkstančiai, o gal net milijonai žmonių, kenčiančių dėl įvairiausių trūkumų, siekė tai kompensuoti ir pasiekė didelio pripažinimo.

Kaip klasikinį pavyzdį turbūt galima pateikti Eleonoros Ruzvelt, buvusios JAV pirmosios damos - prezidento F.D.Ruzvelto žmonos gyvenimą. Dešimties metų ji tapo našlaite. Ji nebuvo patraukli ir vaikystėje jai neteko patirti jausmo, kad esi kam nors svarbi ir reikalinga. Viktoras Vilsonas rašė: „Ji buvo intravertė, susitelkusi į vidinį pasaulį ir vidinius išgyvenimus, neturėjo humoro jausmo. Tai buvo jauna, bet neįtikimai drovi, nesugebanti įveikti nesaugumo jausmo moteris, įsitikinusi, kad ji niekam tikusi. Akivaizdu, kad žmogaus santykis į savo netobulumą, trūkumus bei ydas ir nulemia, kiek tai paveiks jo gyvenimą.

Dauguma žmonių už savo netinkamą elgesį mėgsta kaltę suversti kokioms nors nepalankiai susiklosčiusioms aplinkybėms. Pavyzdžiui, aiškina, kad skurdas privertė tą ar kitą žmogų įvykdyti nusikaltimą; kad vaikai, augę nepilnose šeimose, turi elgesio nukrypimų; kad „nesveika aplinka" verčia jaunuolius griebtis narkotikų. Tokie ir panašaus svarstymai panaikina bet kokią žmogaus atsakomybę už savo veiksmus. Tačiau tai - ne pasiteisinimas. Turime pripažinti, kad mes patys turime ir galime daug nuveikti, kad įveiktume gyvenime sutinkamus sunkumus. Žinoma, egzistuoja ir kitas, žymiai lengvesnis kelias: panirti į savigailą, apduiti nuo tablečių, nekęsti viso pasaulio, pabėgti iš namų, eiti į kompromisą su sąžine ir panašiai... Sunkumai, su kuriais mes susiduriame, nenulemia mūsų elgesio, bet neabejotinai daro jam įtaką. Tačiau tėvai ne tik gali, bet ir privalo padėti savo vaikams pasirinkti teisingai.

Aš manau, jog „didelės rizikos grupei" priskiriamiems berniukams, jei jie yra geros fizinės formos, gerai yra leisti žaisti krepšinį, futbolą, tenisą ar paraginti lankyti lengvosios atletikos užsiėmimus. Aš mačiau, kaip buvo gerbiami paaugliai (nors išoriškai jie buvo ir negražūs) vien todėl, kad padėjo savo mokyklos komandai laimėti krepšinio čempionatą. Kaip jau minėjau, kelias į sportinę sėkmę yra treniruotės, kurias reikia pradėti kiek įmanoma anksčiau. Mes beveik nesvyruojame aštuonerių metų vaiką leisdami mokytis skambinti fortepijonu.

Daug tėvų galvoja, kad neturi teisės primesti vaikams savo nuomonės, renkantis, kokius gabumus lavinti ir kokius įgūdžius ugdyti. Jie gyvena vildamiesi, kad vaikas pats pasirinks. Deja, dauguma vaikų yra negabūs save disciplinuoti. O mokytis ko nors naujo ar lavinti naujus įgūdžius visada yra nelengva, ypač pradinėse stadijose. Suvokimas, kad ko nors negali padaryti, neatneša daug džiaugsmo, o tai suvokiame pradėdami bet kokią naują veiklą. Patarčiau, kiek įmanoma kruopščiau ir labai atsargiai pasistengti pastebėti bent potencialias stipriąsias sūnaus savybes. Po to iš galimų krypčių atrinkite tas sferas, kuriose, jūsų manymu, didžiausia tikimybė pasiekti sėkmės, ir padėkite vaikui įveikti pirmąjį apmokymų etapą. Girkite jį už pasiekimus, raginkite jį, o gal net „papirkite", jei tai būtina, bet padėkite vaikui peržengti tą ribą. Jei kartais vėliau aptiktumėte, kad suklydote, grįžkite į pirminę padėtį ir pradėkite viską iš naujo. Ar taip mes netaikome prievartos ir neapribojame laisvo vaiko pasirinkimo? Turbūt taip, bet tokios pat „prievartos" mes imamės ir norėdami išmokyti vaiką teisingai valgyti, laiku eiti miegoti, mokydami laikytis higienos...

Psichologė pastebi, kad būtent nesėkmes ankstyvaisiais gyvenimo metais vaikai priima labai skaudžiai, ir šiuo etapu itin svarbus tėvų vaidmuo formuojant tolesnį požiūrį į nesėkmes bei iššūkius. Tėvams tai ganėtinai sudėtingas uždavinys, nes jie turi leisti vaikui patirti nesėkmes nenuvertindami, palaikydami, parodydami supratimą. Ugdant vaikus svarbus ir tėvų pavyzdys. „Pirmiausia pradėkime nuo to, kaip patys tėvai reaguoja į patiriamas klaidas, nes, kaip sakoma, vaikai yra tėvų atspindys. Šiuo atveju tėvams svarbu nebijoti parodyti, kad ir jie patys klysta, priimti klaidą kaip mokymosi galimybę, nepasiduoti. Juk pradžioje vaikai daugiausia ir mokosi iš tėvų“, - sako M. Deja, dalis tėvų negali šio uždavinio tinkamai atlikti ir užsiima hipergloba. Tai veda prie liūdnų padarinių: nors tą akimirką vaikas ir lieka laimingas, tačiau ateityje jam bus sunku pačiam įveikti iššūkius, nesėkmę jis bus linkęs priimti kaip nepakeliamą kančią, patirs daugiau streso.

Nesėkmė - svarbi tema, kuri aktuali ir kalbant apie mokyklą. „Lygiai taip pat kaip ir tėvams, mokytojui svarbu parodyti, kad jam ir pačiam gali kilti sunkumų, jis gali suklysti, tačiau klaidos nepadaro mūsų prastesnių. Vienas iš pagrindinių mokytojo uždavinių - stiprinti vaikų bendradarbiavimo įgūdžius, mokyti suprasti ir priimti kiekvieną, nepriklausomai nuo jo socialinio statuso ar gabumų.

Kitas laukas, galintis daryti įtaką vaiko savęs vertinimui, yra socialinės žiniasklaidos platformos su sunkiai suvaldomu turiniu.

Jei pajutote, kad savo asmeninį nusivylimą ar pyktį išliejate ant vaiko, tuoj pat sustokite ir atsiprašykite. Neignoruokite vaiko jausmų. Jei vaikas liūdi, neliepkite jam susiimti ir elgtis kaip suaugusiam. Problema turi būti aptarta ir su vaiko pagalba rastas geriausias sprendimas.

Rūpestinga ir prityrusi tėvystė atima laiko, energijos ir atidumo. Versta iš Life info, vol.6 Issue No. 3, p. Vaikai su nepagrįstai žema saviverte greičiau nuleidžia rankas („vistiek nepavyks“), vengia išbandyti naujus dalykus (nes bijo, kad jiems nepavyks, jie bus sukritikuoti ar - dar blogiau - išjuokti). Tokie vaikai lengviau pasiduoda įtakai, net jei ta įtaka yra bloga ir prieštarauja vaiko vidiniams įsitikinimams.

Vaikas, turintis žemą savivertę, neigiamai save vertina ir gali nuolat kartoti, kad „esu kvailys“, „nieko nesugebu“. Toks vaikas gali vengti atlikti naujas užduotis, ypač tokias, kur reikia rungtyniauti su kitais. Pagirtas jis sutrinka ir netiki, kad komplimentas skirtas būtent jam, jaučiasi jo nevertas. Ir priešingai - pernelyg aukštą vaiko savivertę signalizuoja sunkumai, kylantys bendraujant su kitais vaikais ar suaugusiaisiais. Toks vaikas nepriima savo klaidų, dažnai ieško kaltų aplinkoje. Pasak specialistės, siekiant išvengti tokio vaiko elgesio, arogancijos, tėvams svarbu tinkamai subalansuoti grįžtamąjį ryšį - ne tik girti vaiką, bet ir kalbėti apie kylančius sunkumus, kurie yra neatsiejama gyvenimo dalis. O jei tėvai pastebi, kad vaiko savivertė itin maža, svarbu nepamiršti jo pagirti, pastebėti bei įvertinti jo pastangas, pastiprinti.

Apibendrindama psichologė sako, kad esminis dalykas - meilės ir saugumo jausmas, padrąsinimai. Pasak jos, siekiant kurti tinkamą vaiko savivertę, yra svarbu mokyti vaiką pažinti ir priimti savo stipriąsias ir silpnąsias savybes; skatinti vaiką bendradarbiauti, o ne konkuruoti; leisti mokytis iš klaidų ir nebijoti priimti nesėkmės; palaikyti sunkiomis akimirkomis, parodyti, kad būsite šalia, kad ir kas nutiktų; leisti vaikui dalyvauti priimant sprendimus, patikėti jo raidos tarpsniui tinkamas užduotis; rinkti tinkamus žodžius; diegti tinkamas vertybes.

tags: #vaiko #savivertes #ugdymas

Paieška

Projektai

Steigėjas

Informacinis rėmėjas

Visagino lopšelis-darželis „Kūlverstukas“ Lietuvos regionų naujienų portale „Miesto naujienos“