Vaiko piešimo raida: nuo pirmųjų brūkšnelių iki meninių išraiškų

Piešimas - viena pirmųjų vaikų saviraiškos formų, prasidedanti dar ankstyvame amžiuje. Tai ne tik linksma veikla, bet ir svarbus įrankis vaiko raidai, lavinantis įvairius įgūdžius ir padedantis geriau pažinti pasaulį. Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl piešimas yra svarbus vaikų vystymuisi ir kaip jį skatinti kasdienėje veikloje.

Piešimo svarba vaiko raidai

Piešimas labai svarbi detalė vaiko gyvenime, ši detalė ugdo vaiką kur kas labiau, nei įsivaizduojame. Todėl nuo pirmųjų metų reikia sudominti vaiką piešimu, nes tai taip pat puikus būdas stebėti jų raidą. Tai ne tik linksma veikla, bet ir svarbus įrankis vaiko raidai, lavinantis įvairius įgūdžius ir padedantis geriau pažinti pasaulį.

1. Smulkiosios motorikos lavinimas

Piešiant vaikai mokosi valdyti rankų ir pirštų judesius, o tai itin svarbu smulkiosios motorikos vystymuisi. Ankstyvame amžiuje vaiko bandymai piešti itin svarbūs, nes lavina smulkiąją motoriką, o tai susiję su kalbos vystymusi ir būsimų rašymo įgūdžių formavimu. Piešimas taip pat padeda vaikui pažinti savo kūną, suprasti ryšius tarp to, ką mato ir ką daro, padeda judesių koordinacijai ir kontrolei.

• Vaikas mokosi laikyti pieštuką ar teptuką.
• Lavėja akių ir rankų koordinacija.
• Stiprėja pirštų raumenys, reikalingi rašymo įgūdžiams.

Patarimas: skatinkite vaiką piešti įvairiomis priemonėmis - kreidelėmis, flomasteriais, guašu.

2. Kūrybiškumo ir vaizduotės skatinimas

Piešimas leidžia vaikui laisvai išreikšti savo mintis, emocijas ir fantazijas. Vaizduotė yra viena iš reikšmių - būdas vaikams lavinti savo fantaziją.

• Skatina eksperimentuoti su spalvomis ir formomis.
• Lavina gebėjimą kurti unikalias idėjas ir sprendimus.
• Padeda išreikšti pasaulio suvokimą per simbolius ir vaizdus.

Patarimas: leiskite vaikui piešti be griežtų taisyklių - tai skatina originalumą.

3. Emocijų raiška ir savęs pažinimas

Piešimas gali tapti terapine priemone, padedančia vaikams išreikšti emocijas, kurias sunku išreikšti žodžiais. Dažnai patys tėvai ar pedagogai užgniaužia vaiko vaizduotę, aiškindami, kaip vienas ar kitas objektas „turėtų“ atrodyti, ar ką derėtų piešti, pavyzdžiui, duodami užduotį nupiešti sveikinimą mamai, skatina piešti tradicines gėlytes ir panašius vaizdelius, o vaikui nupiešus arkliuką ar dinozaurą, šis sulaukia pastabų „kas čia per sveikinimas?“, nes suaugusiųjų požiūriu - atvirutės būna su gėlytėmis, bet ne su arkliukais. Piešiniai taip pat gali būti puiki terapinė priemonė, leidžianti vaikui išreikšti jausmus. Po trauminių įvykių, netekčių ir panašių sukrėtimų, piešiniai gali padėti išsikrauti ir sveikti. Pavyzdžiui, jei vaikas piktas, jam galima pasiūlyti nupiešti savo pyktį, kurį jis gali saugiai išreikšti keverzodamas ar net sudraskydamas popieriaus lapą. Tai - kur kas geresnis būdas išreikšti jausmus nei trenkti supykdžiusiam broliui. Jei vaikas ko nors bijo - pasiūlykite nupiešti baimes ir jas kartu aptarkite.

• Vaikai gali išlieti savo jausmus piešdami.
• Padeda sumažinti stresą ir nerimą.
• Skatina pasitikėjimą savimi, kai vaikas mato savo kūrinio rezultatą.

Patarimas: klauskite vaiko apie jo piešinį, skatinkite dalintis jausmais.

4. Kognityvinių įgūdžių lavinimas

Piešimas skatina vaiko loginį mąstymą ir problemų sprendimo įgūdžius. Vaikų piešiniai rutuliuojasi lėtai, protrūkiais, kartais jie regresuoja į ankstesnįjį etapą. Todėl ikimokyklinuko ir pradinuko saviraiška turėtų būti nagrinėjama labiau kaip pažinimo būdas ir atspindys, o ne tik kaip estetinių gebėjimų sritis.

• Vaikai mokosi atpažinti formas, spalvas, proporcijas.
• Piešiant sudėtingesnes scenas reikia planuoti, kaip pavaizduoti objektus.
• Lavėja gebėjimas sekti sekas ir struktūras.

Patarimas: duokite vaikui užduočių, pavyzdžiui, nupiešti namą ar gyvūną su visomis detalėmis.

5. Kalbos ir bendravimo įgūdžių lavinimas

Piešimas gali tapti priemone, padedančia lavinti kalbą ir gebėjimą pasakoti istorijas. Pokalbis apie vaiko piešinį yra vienas iš būdų parodyti jam, kad juo domitės, jis svarbus ir jums rūpi.

• Vaikas gali papasakoti, ką pavaizdavo savo piešinyje.
• Piešiniai gali padėti įvardinti spalvas, objektus ir emocijas.
• Bendras piešimas su draugais skatina socialinius įgūdžius.

Patarimas: piešdami kartu su vaiku klauskite, ką jis vaizduoja, kokias emocijas jaučia.

6. Kantrybės ir susitelkimo ugdymas

Piešimas reikalauja laiko ir dėmesio, todėl tai puikus būdas ugdyti vaiko susitelkimą. Jo teigimu, didelio skirtumo, kokias piešimo priemones rinktis - pieštukus, flomasterius, kreideles, dažus - nėra.

• Vaikas mokosi išbūti su viena veikla ilgesnį laiką.
• Lavėja gebėjimas pabaigti pradėtą užduotį.
• Skatinamas kruopštumas ir detalumas.

Patarimas: skatinkite vaiką kurti ilgesnius piešimo projektus, pavyzdžiui, didesnius paveikslus ar teminius darbus.

Vaiko piešimo raidos etapai

Konsultuoja psichologė dr. Vaikų piešinių raida yra panaši visame pasaulyje, nepriklausomai nuo kultūros. Tai rodo, kad yra bendri vystymosi dėsningumai. Nuo pat mažens vaiko piešiniai gali mums suteikti informacijos apie jo vidinį pasaulį, svarbu stebėti, ar jie keičiasi.

1. Atsitiktinės žymės (iki 1,5-2 metų)

Pirmieji piešiniai dažniausiai nupiešiami 1,5-2 metų amžiuje. Tačiau šiuos kūrinėlius piešiniais galima laikyti tik iš dalies. Pirmasis brūkšnys dažniausiai yra nupiešiamas atsitiktinai. 1,5-2 metų vaikų piešimo procese svarbiausia yra pats piešimo veiksmas. Pieštukas dar neklauso, nėra geros judesių koordinacijos, tačiau pats piešimo veiksmas vaikui teikia didelį pasitenkinimą. Metų vakams daug labiau rupės pieštuką pakramtyti, nei juo piešti. Tam, kad vaikas imtų piešti, tėvai turi parodyti kaip tai daryti ir atėjus laikui vaikas pats bandys palikti pirmąją žymę popieriaus lape. Pirmieji bandymai piešti dažniausiai yra brūkšnelių ir linijų kombinacijos. Pirmosios piešimo pamokos daugiau bandymas sužinoti, ką pieštukas gali. Mažylis eksperimentuoja ir bando kopijuoti jus.

2. Nekontroliuojama ir kontroliuojama keverzonė (apie 2-3 metus)

Vaiko piešimas pereina prie apskritimo formos keverzonių. Šis procesas rodo, kad vaikas jau geba kontroliuoti piešimo procesą, jo rankytės sugeba geriau valdyti pieštuką. Nors jums tai smulkmena, bet vaikui tai didelis žingsnis. Šie judesiai labai svarbūs, nes tai reiškia, kad jūsų vaikas tuoj išmoks piešti apskritimą. Liaunasi piešti apskritimo formas ir pradeda piešti linijas, zigzagus, kitaip tariant mokosi piešti atskirus daiktus, kuriems pamažu duos pavadinimus. Dažniausiai vaiko pirmasis piešinys yra saulė, medis. Šio amžiaus vaikai labai mėgsta vaizduoti žmogeliukus, kurių galvos labai didelės, o kūnas mažas. Jie žmogų vaizduoja iš pagrindinių detalių galvos ir kūno. Vaikai daugiau dėmesio suteikia žmogaus galvai, o kūnui daug reikšmės neteikia. Psichologai šį reiškinį analizuoja ne dėl to, kad vaiku dar trūksta piešimo įgūdžių, o dėl to, kad piešiamo žmogaus galva daug didesnė, nes vaikas piešdamas dažniausiai vaizduoja suaugusio žmogaus galvą, kuri jam atrodo daug didesnė ir įspūdingesnė. O kūną piešia savo, kuris dar mažas ir ne taip gerai matosi. Po kurio laiko, kai vaiko pasitikėjimas savimi augs, vaikas žmogaus kūną pieš didesnį su daugiau detalių. Kontroliuojama keverzonė: vaikas atpažįsta savo ryšį su abstrakčiais ženklais ant popieriaus. Linijos ir spalvos vaikui tampa reikšmingos, jos dažnai kartojamos ir lengvai keičiamos. Šiame etape vaikas itin smalsus, jam būdinga tyrinėjimo formų įvairovė. Šios stadijos bruožas - keverzonių įvardijimas. Piešimą lydi žodžiai.

3. Ikischeminis piešinys (apie 3-4 metus)

Pirmieji žmogaus piešiniai dažniausiai piešiami iš priekio ir tik palaipsniui pereinama prie piešinių profiliu. Tarp šių etapų yra ir pereinamasis laikotarpis, kai tik dalis figūros yra paišoma iš šono, o kita dalis vaizduojama nepasukta. Vaikų piešiniams būdinga ir tai, kad vaikai netaiso savo piešimo klaidų. Tai jokiu būdu nereiškia charakterio nepastovumo ar netvarkingumo. Ikischeminis piešinys: vaikas daro akivaizdžią pažangą. Jis įsisąmonina save kaip pasaulio centrą. Pastebimos pirmosios pastangos vaizduoti žmonių figūras (galvakojai), namus, medžius. Spalva yra mažiau svarbi. Dabar dėmesio centras yra forma. Dar nenustatomi erdviniai santykiai. Vaikas dar nepasiruošęs skaityti. Patirtis savaime yra mokytoja. Augant sąmoningumui, vis daugiau detalių galime matyti ir vaiko paveiksle.

4. Schematinis piešinys (apie 4-7 metus)

Maždaug ketvirtaisiais-penktaisiais gyvenimo metais vaikas pereina į trečiąją stadiją - schematinį vaizdavimą. Schematiniam vaizdavimui būdinga tai, kad vaikas piešia įvairius objektus, bandydamas atvaizduoti, jo manymu, esminius to objekto bruožus. Iš pradžių piešinius vaikas konstruoja iš elementarių formų, kurias jau sugeba nupiešti - apskritimų, pagaliukų. Pavyzdžiui, žmogus pirmiausia vaizduojamas pačiu paprasčiausiu būdu, kaip galva su atramomis. Kojos dažniausiai piešiamos kaip išeinančios tiesiai iš galvos. Schematinio vaizdavimo stadija tęsiasi ilgai. Jos metu vaikas po truputį ima vis detaliau piešti vaizduojamus objektus, kol jie įgyja daugumą esminių bruožų. Atsiranda naujos žmogaus figūros dalys, iš kurių pirmiausia - kūnas ir rankos. Kūnas gali būti vaizduojamas įvairiai: kaip dar vienas apskritimas, ovalas, sujungti vertikalūs pagaliukai. Vaizduodamas veidą vaikas dažniausiai piešia akis, burną ir nosies užuominas. Ausys piešiniuose vaizduojamos retai. Vaikai gana ilgai nepiešia antakių. Pavyzdžiui, jei tėtis nešioja akinius, tai ankstyvasis tėčio ir mamos portretas gali skirtis tik šia detale. Mergaitės bus piešiamos su papuošalais, garbanotais plaukais, kareivis - su šautuvu, policijos automobilis - su švyturėliu ir t.t. Vaizduojamas veidas vaikas dažniausiai piešia akis, burną ir nosies užuominas. Ausys piešiniuose vaizduojamos retai. Taip pat schematiškai vaizduojami ne tik žmonės bet ir kiti vaiko piešiami objektai - namai, gyvūnai. Gyvūnai gali būti piešiami taip schematiškai, kad tik tam tikrų rūšiai būdingų emblemų buvimas gali padėti atspėti, koks gyvūnas pavaizduotas. Įdomu tai, kad nors vaiko piešimo įgūdžiai yra labai riboti, jis gana drąsiai imasi sudėtingų piešinių - žmonių ir gyvūnų - tuo tarpu paprastesnius objektus, pavyzdžiui, medžius, gėles, puodelį ir t.t. piešia rečiau. Rinkdamasis temą vaikas vadovaujasi ne objekto paprastumu, o tuo, kas tą akimirką jam yra aktualiausia, įdomiausia. Todėl šiuo etapu labai svarbu vaiko nekritikuoti, leisti jam eksperimentuoti. Scheminis piešinys: vaiko meninė kūryba labai individualizuota ir liudija jo „sutvarkytą“ pasaulį. Kai jis nukrypsta nuo savo įprastos schemos, atsiranda plastinės raiškos įvairovė: nauji spalvų deriniai, kompozicijos netikėtumai, dekoratyviniai elementai. Svarbūs erdvės santykiai pažymint pagrindo ir dangaus linijas. Spalvos artimos objektams.

5. Realistiniai piešiniai (nuo 8-9 metų ir vėliau)

Ketvirtoji piešinių raidos stadija yra realistiniai piešiniai. Jai būdinga tai, kad vaikas palaipsniui atsisako schematinio vaizdavimo ir piešdamas stengiasi atkurti realų objektų vaizdą. Tik dabar vaikas ima atidžiau stebėti piešiamą modelį ir siekti kaip galima didesnio piešiamo objekto panašumo. Realistinio vaizdavimo užuomazgų galima aptikti 8-9 gyvenimo metais, tačiau tikrasis perėjimas nuo schematinio prie realistinio vaizdavimo dažniausiai vyksta apie 11-13 gyvenimo metus. Keičiantis žmogaus piešiniui, keičiasi ir gyvūnų bei namų vaizdavimas. Ar vaiko piešiniai toliau tobulės, priklauso jau nuo vaiko ugdymo ir nuo jo gabumų. Daugumos suaugusių žmonių piešiniuose, jei jie specialiai nelavino savo piešimo gebėjimų, galima aptikti schematinio ir realistinio vaizdavimo elementų. Tuo tarpu tikroviškai piešinyje atspindėti realybę sugeba tik apie penktadalis suaugusių žmonių. Dauguma suaugusiųjų nebeturi ir poreikio piešti. Galbūt taip yra dėl to, kad piešimas yra svarbi vaikystės veikla, nes lavina vaiko motoriką ir padeda pasiruošti rašymui. Jis skatina vaiką domėtis aplinka, pastebėti detales ir kaupti žinias apie pasaulį. Vaikui keičiasi jo poreikiai, vystymosi uždaviniai, atsiranda kitų būdų pažinti pasaulį, taigi piešimas darosi vis mažiau svarbus. Piešinių realizmas: išryškėja akivaizdžios įtakos. Didesnis dėmesys skiriamas detalėms, realistinėms interpretacijoms, įvairiai vartojamos spalvos, daugėja dekoratyvinių elementų įvairiuose projektuose. Dingsta dangaus linija. Dangus virsta oru. Pseudonatūralistinis piešinys. Susikoncentruojama į natūralią aplinką.

Kaip elgtis vaikui piešiant?

Tinklaraštis siūlo alternatyvų - nuoseklesnį ir pagarbesnį - požiūrį į motinystę, vaikų auginimą ir ugdymą. Suaugusysis turi galią sunaikinti vaiko spontanišką žaidimą. Ir piktnaudžiauja ja, savanoriškai arba nesąmoningai, remdamasis idėja, kad tai daro vaiko naudai. Tačiau vietoj to sukelia žalą, dažniausiai nepataisomą. Vaikai privalo turėti teisę išgyventi Formuluotę piešimo žaidime.

Tipiški klausimai, kurių reikėtų vengti:

• „Ką nupiešei?“
• „Kas čia?“
• „Ką tu norėjai pavaizduoti?“
• „Ar čia medis?“

Dažnai mes tai darome su gera intencija parodyti savo susidomėjimą tuo, ką jie daro. Tačiau vietoj to, kad klaustume, galime tiesiog pastebėti: „Matau, kad čia daug mėlynos spalvos“, arba „Šis piešinys atrodo labai judrus“. Dėl to, jog žaidė su potėpiu ir spalva, vaikas patenkina suaugusiojo lūkesčius.

Kaip turėtų elgtis suaugusieji?

• Būkime liudininkais
• Skatinkite vaiko savarankiškumą: „Čia yra vėdintuvas ir jo paskirtis yra judinti orą ir jį atvėsinti. Tu nesi lakūnas!“
• Stebėkite vaiko piešinius ir spalvas, bet neskubėkite daryti išvadų.
• Leiskite vaikui piešti laisvai, be griežtų taisyklių.
• Domėkitės vaiko kūryba, klauskite jo apie piešinį, skatinkite dalintis jausmais.

Piešinių interpretacija ir spalvų reikšmė

Kada vaikas pradeda piešti, jau galima bandyti tuos piešinius interpretuoti. Svarbu yra stebėti, ar vaiko piešiniai keičiasi. Pirmieji vaiko piešiniai, kaip sako pedagogė, pagrįstai gretinami su vaiko kalba. Tobulesnė kalba padeda formuluoti mintis ir reguliuoti veiklą. „Piešti vaikui bus daug paprasčiau, jeigu savo vaizduotėje suvoks pagrindinę objekto formą. Su ikimokyklinukais dirbanti pedagogė pažymi, kad piešdamas vaikas pažadina savo emocijas, koreguoja elgesį, kalbą. R. Juknevičienė pasakoja, kad vaiko piešimo gebėjimai labai priklauso nuo praktinės patirties.

Spalvų reikšmė:

• Psichiškai sveikas vaikas naudoja ryškių spalvų paletę, daugumą spalvų parenka pagal paskirtį: saulė - geltona, dangus - mėlynas, žolė - žalia.
• Juoda spalva gali liudyti vaiko baimę, atsiribojimą, palūžimą. Ypač jei piešinyje gausu aštrių juodų štrichų, net perdreskiančių popierių.
• Vaikai linkę į depresiją ir neurozes - vengs geltonos spalvos ir raudonos bei daugiau naudos juodą ir baltą spalvas.

Piešinių interpretacija:

• Piešdamas šeimą, vaikas gali atskleisti savo psichologinę būseną ir savęs suvokimą. Paprastai centre vaizduojamas svarbiausias šeimos narys (juo gali būti ir pats mažylis), pakraštyje - mažiau svarbūs nariai. Šeimos narių svarbą atspindi ir vaizduojamų figūrų dydis, tarpusavio santykis.
• Jei vaikas nuolatos piešia mašinėles ir jo piešiniai yra įprasti, tai tie piešiniai mums informacijos apie pasikeitimus vaiko vidiniame pasaulyje gali nesuteikti.
• Kai vaikas pradeda piešti, jau galima bandyti tuos piešinius interpretuoti. Svarbu yra stebėti, ar vaiko piešiniai keičiasi.

Bet kokiu atveju, tiek tėvams, tiek ir psichologams svarbūs ne tik piešiniai, bet bendravimas su vaiku, jo pasakojimai ir paaiškinimai apie tai, kas dedasi jo piešinyje. Būtent šie pasakojimai gali padėti geriau pažinti savo vaiką, sužinoti, kaip jis jaučiasi, ko bijo, apie ką svajoja, ar - kuo nori būti užaugęs.

tags: #vaiko #piesimo #raida

• socialinės globos paslaugos Panevėžyje: Algimanto Bandzos namų veikla
• Kodėl svarbūs vitaminai sportuojantiems vaikams?
• stilinga Adidas apranga vaikams
• Vaikų ir tėvų projektai darželiuose
• Priežiūra nėštumo trimestrais