Nors ne visi apie tai susimąsto, dantų emalis atlieka itin svarbią funkciją saugant mūsų dantų ir bendrą burnos ertmės būklę. Emalis - tai natūralus dantų skydas, kurį pažeidus gresia rimtos problemos. Jis yra kiečiausias audinys žmogaus kūne, dengiantis danties paviršių. Emalis saugo vidinę danties struktūrą, dentiną, nuo išorinių veiksnių - bakterijų, rūgščių, temperatūros svyravimų ir mechaninio poveikio. Tad kodėl svarbu pažeidimus pastebėti laiku? Ankstyvą emalio demineralizaciją dar galima sustabdyti ar net iš dalies atkurti naudojant remineralizuojančias priemones. Laiku pastebėjus problemą, galima išvengti ne tik ėduonies, bet ir didesnių restauracinių procedūrų ar net dantų praradimo.

Emalio hipoplazija - tai tikėtina, ne kiekvienam girdėta, tačiau, analizuojant statistiką, viena dažniausiai pasitaikančių ligų, kuri, dėl įvairių priežasčių, pažeidžiančių už dantų vystymąsi atsakingus audinius, gali būti „užprogramuojama“ mums dar net negimus ar ankstyvoje (maždaug iki 1-erių metų amžiaus) vaikystėje. Dantų emalio hipoplazija yra viena iš dažniausių burnos ertmės ligų, su kuria susiduria žmonės. Paprastai tariant, tai - nevisiškai arba nepilnai išsivystęs dantų emalis. Jei emalis, kuris yra kietas, baltas sluoksnis, dengiantis dantį, nesusidaro tinkamai dar kūdikiui esant gimdoje ar pirmais gyvenimo mėnesiais, tuomet atsiranda emalio hipoplazija.
Ryškiausias simptomas, kuriam pasireiškus, galima spręsti apie emalio hipoplaziją - įvairaus dydžio baltos, gelsvai rudos ar rudos dėmės (tiksliau - horizontalios linijos ar net duobelės), įprastai atsirandančios simetriškai, tai yra ant dešinės ir kairės pusės dantų. Ji gali atrodyti kaip:
Jei pastebite, kad vienas ar keli pieniniai dantys išdygsta su matomais defektais, spalvos pokyčiais ar nelygumu, tai yra ženklas, kad verta sunerimti. Tėvai dažnai ją painioja su ėduonimi, fluorozės dėmėmis ar danties dygimo pažeidimais, todėl geriausia - kreiptis į vaikų odontologą. Specialistas galės atpažinti hipoplaziją, įvertinti riziką ir sudaryti gydymo planą.

Yra keletas pagrindinių priežasčių, kodėl vaiko dantys gali išdygti jau su hipoplazija:
Jei jūsų vaikas gimė anksčiau laiko arba sirgo ilgai, arba jei šeimoje buvo genetinių dantų ligų - verta pasitikrinti profilaktiškai ir pasikonsultuoti su vaikų odontologu.
Nors hipoplazija - ne ėduonis, bet dantis su pažeistu emaliu tampa itin pažeidžiamas kariesui. Tyrimai rodo, kad vaikai su emalio hipoplazija turi 3-4 kartus didesnę tikimybę susirgti ankstyvuoju vaikystės ėduonimi. Kaip žinia, itin dažna hipoplazijos komplikacija yra kariesas, atsirandantis tose dantų vietose, kur yra dėmės. Pažeidimams progresuojant, emalio hipoplazijai būdingos dėmės gali tapti kariesu, o tai - dantų būklė, reikalaujanti sudėtingesnio, ilgesnio ir brangesnio gydymo.
Priešingai nei mano daugelis žmonių, hipoplazija nėra vien estetinė dantų problema. Norint išvengti su šia liga susijusių sveikatos rizikų, labai svarbu gydymo imtis kaip įmanoma anksčiau, vos pastebėjus pirmuosius hipoplazijos simptomus. Reikia pabrėžti, jog hipoplazija - burnos ertmės liga, kuri gali būti visiškai pagydoma, tačiau tai tikrai neįvyks savaime.
Ką daryti, jei vaikas turi hipoplaziją? Nereikia panikuoti - svarbu veikti:
Hipoplazijos gydymas yra kompleksinis, kurio ypatybės priklausys nuo paciento amžiaus, dantų pažeidimo lygio ir kitų faktorių. Gydymo metu gali būti atkuriami pažeisti dantų audiniai, atstatoma dantų struktūra, jų forma ir spalva. Šios burnos ertmės problemos sprendimo tikslas - atstatyti pažeistus danties audinius, taip atkuriant jų spalvą bei formą. Ignoruojant dantų hipoplazijos simptomus ir vengiant vizito pas odontologą, visų pirma, dėl estetikos stokojančių dantų, gali būti patiriamas psichologinis diskomfortas.
Dantų emalis kasdien patiria įvairius iššūkius - rūgščių poveikį, bakterijų veiklą, seilių trūkumą. Skirtingai nei demineralizacija, kuri dažniausiai susijusi su bakterijų veikla, erozija atsiranda dėl tiesioginio rūgščių poveikio dantų paviršiui. Nors dantų emalis yra laikomas kiečiausiu žmogaus organizmo audiniu, jį pažeisti nėra sunku. Emalis yra viršutinis, apsauginis dantų sluoksnis, gaubiantis danties pagrindą - dentiną ir jame esantį kraujagyslių, nervų ir limfmazgių raizginį - pulpą. Dentine yra daugybė kanalėlių su nervinėmis galūnėmis, einančių nuo pulpos iki emalio paviršiaus. Atsiradus emalio pažeidimams, kanalėliai apsinuogina, o nerviniai receptoriai pradeda jautriau reaguoti į bet kokį dirgiklį ir žmogų ima kamuoti dantų jautrumo sukeltas skausmas.
Emalis gali greitai nusidėvėti dėl įvairių veiksnių:
Mitybos koregavimas yra svarbus. Maistas taip pat yra svarbus dantų jautrumą galintis sukelti veiksnys, todėl, jei jautrumą sukelia rūgštus maistas, reikia stengtis jo vartoti mažiau, o suvalgius praskalauti burną vandeniu. Pravartu mažiau vartoti gazuotų gėrimų. Gausus rūgščių produktų ir gazuotų gėrimų vartojimas gali sukelti emalio erozijas, dėl kurių taip pat gali atsirasti jautrumas. Jei jautrumas jaučiamas nuo saldaus maisto, reikia kreiptis į gydytoją, tai gali būti ėduonies požymiai.
Naudojant kietą dantų šepetėlį, labai smarkiai spaudžiant jį, galima mechaniškai pažeisti emalį. Taip pat galima traumuoti dantenas, jos gali atsitraukti ir atsidengti šaknis, o nuo to dantų jautrumas dar labiau padidės. Norint apsaugoti dantis, verta naudoti minkštą dantų šepetėlį ir nepamiršti tarpdančių siūlo bei tarpdančių šepetėlio, kurie padeda papildomai nuvalyti apnašas ir išvengti dantenų uždegimo. Taisyklingai naudojant šias priemones dantys nepažeidžiami, bet, priešingai, sustiprinami.
Pieniniai dantys tarsi paruošiamieji dantukai, padeda formuoti taisyklingą sąkandį ir vystyti tinkamą žandikaulio formą, ruošdami vietą nuolatiniams dantims. Klaidinga manyti, kad pieniniais dantimis nebūtina rūpintis, nes išaugs kiti. Svarbu atkreipti dėmesį, kad nuolatinių dantų mazgeliai formuojasi po pieniniais, todėl neprižiūrėtų pieninių dantų ligos gali „nusileisti“ ir iki nuolatinių. Todėl, paprastai kalbant, kiek pastangų įdėsite į pieninius dantis, tokių galite tikėtis ir nuolatinių dantų.
Mažylio burnos priežiūra prasideda dar iki pirmųjų dantukų. Net ir tik motinos pienu maitinamų kūdikių burnytėse gali pradėti kauptis bakterijos. Todėl kol dantukai tik formuojasi ir nėra prasikalę, o kūdikis nėra primaitinamas, užteks švelnaus skudurėlio ar marlės. Pasirodžius pirmajam baltam kauburėliui - įsigykite specialų kūdikiams skirtą dantų šepetėlį. Jis turi būti itin minkštas, švelnus, maža galvute ir storu koteliu. Dantukus valykite tik vandeniu sudrėkintu šepetėliu. Pilnai išdygus pirmam dantukui, galima pradėti naudoti mažyliams skirtą dantų pastą (ne daugiau, kaip ryžio dydžio lašelį).

Deja, bet vaikams šiek tiek paaugus, valyti dantis nepasidarys lengviau. Nuolatiniai dantys pasirodo, kai ima kristi pieniniai dantys, ir tai prasideda apie 6 vaiko gyvenimo metus. Pirmieji formuotis ir dygti pradeda krūminiai dantys, esantys dantų lanko gale. Sekantys dygsta kandžiai ir iltiniai dantys, esantys dantų lanko priekyje. Trečiuoju etapu dygsta kapliai - dantys, esantys tarp krūminių ir iltinių dantų. Paskutiniame etape dygsta protiniai dantys.
Gydytojai odontologai pabrėžia, kad profesionali burnos higiena yra svarbi kas 6 mėnesius. „Tėveliai dažnai mano, kad profesionali burnos higiena reikalinga tik suaugusiems žmonėms, tačiau kaip jie stipriai klysta… Profesionaliai nuvalyti apnašas nuo dantų ypač svarbu ir nuo pieninių, bei neseniai išdygusių nuolatinių dantų, juk to namuose jūs patys niekada nepadarysite be specialių priemonių“, - teigia specialistai. Ėduonį sukelia burnoje esančios bakterijos, kurios dantų apnašose esančius angliavandenius paverčia rūgštimis, šios tirpdo danties kietuosius audinius. Maža to, bakterijos sukelia ir kitas burnos problemas - dantenų uždegimą (gingivitą) ir periodontitą.
„Mieli tėveliai, nuo pat mažens mokykite savo vaikus tinkamai valytis dantis, rodykite jiems pavyzdį. Iki maždaug 7-9 metų amžiaus vaikams dantis turite valyti jūs patys, nes jie tikrai negeba to daryti taisyklingai“, - sako gydytojai. Gerai išsivalyti dantis vaikas gali tada, kai išmoksta rašyti. Reikėtų atkreipti dėmesį, kiek laiko valomi dantys. Kaip ir suaugusiems, rekomenduojama bent kartą per metus pasirodyti odontologo patikrai, kad specialistas įvertintų dantų priežiūros efektyvumą ir suteiktų konsultaciją. Nuo 7 metų į priežiūros rutiną galima įtraukti ir papildomas priemones, tokias kaip skalavimo skystis, tarpdančių siūlas, tarpdančių šepetėliai ir pan.
Nors padidintas fluoro kiekis žmonėms gali būti labai kenksmingas, tačiau moksliniais tyrimais įrodyta, kad fluoridų vartojimas net 30-40 procentų sumažina ėduonies riziką, todėl pasta su fluoru gydytojai rekomenduojama tiek vaikams, tiek suaugusiems. Svarbu laikytis amžiaus grupėms skirtų rekomendacijų.
Šios rekomendacijos skirtos sumažinti ėduonies riziką ir stiprinti emalį:
| Amžiaus grupė | Fluoridų kiekis (ppm) | Pastos kiekis | Papildomos rekomendacijos |
|---|---|---|---|
| 0 - 3 metai | 1000 ppm | Šepetėlio šerelių galiukus suvilgyti | Valyti dantis tėvų priežiūroje. Jei geriamajame vandenyje daug fluoridų, naudoti 500 ppm. |
| 3 - 6 metai | 1000 ppm | Žirnio dydžio | Valyti dantis tėvų priežiūroje. Po valymo išspjauti pastos likučius, išskalauti nedideliu vandens kiekiu. |
| Vyresni nei 6 metai ir suaugusieji | 1000 ppm | 1-2 cm | Po valymo išspjauti pastos likučius, išskalauti nedideliu vandens kiekiu. |

Jei jaučiate bent vieną iš anksčiau minėtų požymių - nedelskite. Emalis neatsistato savaime. Pirmoji mažylio pažintis su odontologu turėtų įvykti tik išdygus pirmiesiems dantukams. Deja taip nenutinka. Dažniausiai tėvai atveda vaikus, kai jau reikalinga pagalba, suskausta dantuką. Verta pasitarti su specialistais.
Geriausia - kreiptis į vaikų odontologą. Ignoruojant dantų hipoplazijos simptomus ir vengiant vizito pas odontologą, visų pirma, dėl estetikos stokojančių dantų, gali būti patiriamas psichologinis diskomfortas. Be to, pažeidimams progresuojant, tai reikalauja sudėtingesnio, ilgesnio ir brangesnio gydymo.
Kada verta sunerimti:
Jei esate pirmą kartą tėvai, apie galimą dantukų dygimą jums gali pasufleruoti - paraudusios, patinusios, jautrios ar skausmingos dantenos. Kurios pasireiškia išaugusiu vaiko irzlumu, sutrikusiu miegu, padidėjusiu verksmingumu, gali net pakilti temperatūra ir dingti kūdikio apetitas. Kai kuriais atvejais galite pastebėti padidėjusį seilėtekį, daiktų ar rankų kišimą į burną, bet tai ir taip įprasta kūdikiams, todėl vien pagal tai vertinti gali būti sunku. Tačiau, jei atsiranda nuogąstavimus keliančių simptomų, tuomet geriau nedelsti ir kreiptis į gydytoją.