Vaikiškos knygelės apie indėnų herojus
Vaikiškos knygos atlieka svarbų vaidmenį formuojant jaunų skaitytojų pasaulėžiūrą ir supratimą apie skirtingas kultūras. Tarp įvairių temų, indėnų herojai vaikiškose knygose užima ypatingą vietą, atspindėdami tiek pagarbą šių tautų istorijai ir tradicijoms, tiek ir galimus stereotipus. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip indėnų herojai yra vaizduojami vaikiškose knygose, kokie yra teigiami ir neigiami aspektai, ir kaip autoriai gali kurti autentiškus ir įtraukiančius pasakojimus.
Tradicinis indėnų vaizdavimas: stereotipai ir klaidingi įsitikinimai
Ilgą laiką indėnų herojai vaikiškose knygose buvo vaizduojami stereotipiškai, dažnai remiantis klaidingais įsitikinimais ir romantizuotu požiūriu į jų kultūrą. Tokie stereotipai apima:
- „Kilnus laukinis“: Šis stereotipas vaizduoja indėnus kaip artimus gamtai, bet atsilikusius ir naivius žmones. Jie dažnai vaizduojami kaip tylūs, orūs ir pasižymintys išmintimi, tačiau jiems trūksta individualumo ir sudėtingumo.
- „Karingas indėnas“: Šis stereotipas vaizduoja indėnus kaip žiaurius ir karingus, nuolat konfliktuojančius su baltaisiais naujakuriais. Jie dažnai vaizduojami kaip bejausmiai ir kerštingi, o jų motyvai supaprastinami iki teritorijos ir išteklių užgrobimo.
- „Mistinis indėnas“: Šis stereotipas vaizduoja indėnus kaip turinčius ypatingų dvasinių galių ir ryšį su gamtos pasauliu. Jie dažnai vaizduojami kaip šamanai ar gydytojai, praktikuojantys paslaptingus ritualus ir turintys antgamtiškų gebėjimų.
Šie stereotipai ne tik iškraipo indėnų kultūrą ir istoriją, bet ir prisideda prie neigiamo požiūrio į šias tautas. Jie gali sustiprinti rasinius įsitikinimus ir trukdyti jauniesiems skaitytojams suprasti indėnų kultūros įvairovę ir sudėtingumą.
Modernus indėnų vaizdavimas: autentiškumas ir įtraukimas
Pastaraisiais metais vaikiškos literatūros pasaulyje įvyko teigiamų pokyčių, kai autoriai ir leidėjai pradėjo siekti autentiškesnio ir įtraukesnio indėnų vaizdavimo. Šis modernus požiūris apima:
- Tikslumas ir tyrimai: Autoriai, rašantys apie indėnų herojus, skiria laiko atlikti išsamius tyrimus apie konkrečią tautą, kurios istoriją jie pasakoja. Tai apima informacijos rinkimą apie jų kultūrą, tradicijas, papročius, kalbą ir istoriją.
- Įvairovė ir individualumas: Autoriai stengiasi vaizduoti indėnų herojus kaip individualius asmenis su skirtingomis asmenybėmis, interesais ir motyvacijomis. Jie vengia apibendrinimų ir stereotipų, pabrėždami indėnų kultūros įvairovę ir sudėtingumą.
- Šiuolaikinės perspektyvos: Autoriai pripažįsta, kad indėnai nėra tik istorinės figūros, bet ir gyvena šiuolaikiniame pasaulyje. Jie vaizduoja indėnų herojus, susiduriančius su šiuolaikiniais iššūkiais ir siekiais, tokius kaip švietimas, karjera ir kultūros išsaugojimas.
- Indėnų balsai: Vis daugiau leidėjų ieško indėnų autorių ir iliustruotojų, kurie galėtų papasakoti savo istorijas iš pirmų lūpų.
Pavyzdžiai vaikiškų knygų su indėnų herojais
Vieni žinomiausių ir labiausiai vertinamų kūrinių apie indėnus - vokiečių rašytojo Karl May romanai apie Vinetu - apačių indėnų genties vadą, pasišventusį kovoti už teisingumą. Autorius skaitytojus supažindina su jaunu išeiviu iš Vokietijos Old Šeterhendu ir didžiuoju vadu Vinetu bei jų nuotykiais nuožmioje indėnų kovoje dėl savo teisių. Vis dėlto, ne tik įtempti nuotykiai, bet ir daug įdomių faktų lauks vienoje skaitomiausių jaunimo knygų tarpukario metais laikomoje „Vinetu“ - skaitytojai sužinos, kas yra mirtini tomahaukai, kokia dvasia saugo indėnus bei kokiais apdarais kasdien rengiasi indėnų kariai.
James Fenimore Cooper yra laikomas vienu pirmųjų XVIII-XIX a. amerikiečių rašytojų, galėjusių pragyventi vien tik iš savo kūrybos. Jo kūrybos kraityje - daugybė puikių romanų apie indėnus ir jų gyvenimo būdą. Žinomiausias iš jų - „Paskutinis mohikanas“ - tai istorija apie gražią draugystę tarp indėnų genties mohikanų kario Čingačkuko ir kolonijų žvalgo Sakalo Akies nerimastingais laikais, kai prancūzai su indėnais dalyvavo aršioje kovoje. Amerikiečių rašytojo knygose dažnai dominavo indėnų tematika. Jo knyga „Prerijos“ vaizdavo kvapą gniaužiančius Šiaurės Amerikos kolonizatoriaus ir jo šeimos klajoklišką gyvenimą Didžiosiose prerijose, kuriose nuožmiai kariavo indėnų gentys.
C. Šešių romanų ciklas „Didžiosios Lokės sūnus“ - dar vienas indėnų literatūros klasika tapęs kūrinys, kurį parašė vokiečių rašytoja Liselotte Welskopf‑Henrich. Ne veltui L.W. Heinrich buvo dar ir istorikė - jos knygose pavaizduotas indėnų gyvenimas - etnologiškai itin tikslus Šiaurės Amerikos indėnų kasdienių iššūkių paveikslas.
Saulė Paltanavičiūtė, gerai žinomo rašytojo, gamtininko ir radijo laidų vedėjo Selemono Paltanavičiaus dukra, šiemet pristatė knygą vaikams, kurioje atgimsta indėnų legendos. Sekdama tėvo pėdomis ir gamtininke tapusi autorė siekia mažiesiems skaitytojams, kuriems Meksika yra tolimas ir nepažįstamas kraštas, perteikti vietos grožį ir šeimos svarbą, vaizduojant Laimingos mergaitės Marijos gyvenimą spalvingoje šalyje. Pati S. Paltanavičiūtė teigė, kad ši knygelė - tarsi jos meilės laiškas Meksikai.
Amerikiečių novelistas Thomas Mayne Reid ne tik rašė knygas, tačiau ir pats kovojo Amerikos-Meksikos kare 1846-1848 m., tad ne viename jo rašytame kūrinyje atsispindi gyvenimas Amerikos kolonijose ir sunki indėnų kasdienybė bei vergovė. „Oceola, seminolų vadas“ - ne išimtis. Tikrais faktais pagrįstoje knygoje veiksmas vyksta vienu dramatiškiausių indėnų kovos už nepriklausomybę laikotarpiu - 1835 m., kai Floridoje siautėja seminolų karas. Čia atvykę gerai apsiginklavę baltieji atėjūnai siekia užgrobti indėnų seminolų žemes. Knygoje vaizduojamas pagrindinis personažas Oceola - realus istorinis asmuo, apipintas mitais ir legendomis.
Italijoje pagarsėjusio keliautojo Otore Bioka 1965 m. išleista knyga žavi vaizdžiai aprašytu Pietų Amerikos Amazonės janoamos genties indėnų glaudžiu ryšiu su gamta. Knygoje vaizduojama Elena Valero - ispanų kilmės moteris, kurią janoamos gentis pagrobė dar vaikystėje. Tai tikra istorija, kurią pati moteris papasakojo autoriui, o šis, užrašytą istoriją išleido.
Knygoje „Šventės iš visų pasaulio kampelių“ be pasakų rasite ir tolimų tautų sakmes, padavimus. Pavyzdžiui, indėnų sakmėje sužinosite, kodėl vilkai staugia prieš mėnulį.
Edith Klatt knygoje „Djiyin - indėnų mergaitė“ pasakojama apie indėnų mergaitę.
Iššūkiai ir galimybės
Nors vaikiškos literatūros pasaulyje vyksta teigiami pokyčiai, vis dar yra iššūkių ir galimybių, susijusių su indėnų herojų vaizdavimu. Kai kurie iš šių iššūkių apima:
- Trūksta indėnų autorių ir iliustruotojų: Nors situacija gerėja, vis dar yra palyginti mažai indėnų autorių ir iliustruotojų, kurių balsai būtų išgirsti vaikiškos literatūros pasaulyje.
- Komerciniai apribojimai: Leidėjai kartais vengia leisti knygas apie indėnų herojus, manydami, kad jos nebus komerciškai sėkmingos.
- Netikslūs ir stereotipiniai vaizdai: Kai kurios knygos vis dar naudoja stereotipinius vaizdus ir netiksliai vaizduoja indėnų kultūrą ir istoriją.
Nepaisant šių iššūkių, yra daug galimybių toliau gerinti indėnų vaizdavimą vaikiškose knygose. Antarktidos indėnai neklausia tavo amžiaus, jie tik atskleidžia, kiek dar likę vaiko tavyje. Kai gyvenimas byra į šipulius ir nebelieka vilties, kai skauda taip, kad nebeįmanoma ištverti, o tu privalai išgelbėti pasaulį... Bet jeigu esi tik mažas berniukas? Susirūpinęs tėtis ir naktimis tyliai verkianti mama nepasakoja tau, kodėl vyresnioji sesutė nuolat būna ligoninėje. Senelio vienkiemyje pradeda lankytis keisti svečiai, dažniausiai jie sėdi prie stalo ir tyli. Kas vyksta? Vieną pavakarį berniukas išvysta į rūką nuvingiuojantį kelią ir iš jo išnyrantį paslaptingą svečią. Tikrų tikriausias, plunksnų karūna pasipuošęs indėnas prie vakarienės stalo paklaustas: iš kur atvyko, netikėtai atsako esąs Antarktidos pilietis. Ar tai senelio žaidimas? Gal indėnas tik gatvės artistas? O ir tėtis, išgirdęs istoriją, juokiasi iš senelio pokšto. Bet kodėl kambaryje besiblaškantis paukštis palieka dar vieną plunksną? Kiek jų reikia surinkti, kad atskleistum paslaptį? ANTARKTIDOS INDĖNAI - knyga gydanti sužeistą viltį.
Šią knygą reikia tiesiog skaityti... tada, kai sunku. Kai esi skriaudžiamas ar matai skriaudžiamą kitą... kai atrodo, jog neturi galios padėti... nei sau, nei kitam. Gera turėti TOKIĄ lietuvišką knygą.
„Ar mes turime lietuviškąjį A. de Sent Egziuperi ar Dž. K. Rouling? Manau, dabar tikrai taip! Ši pasaka suaugusiems, nors tinka ir vaikams, ji įkvėps net jau visiškai gyvenimo prasmės netekusius žmones. Esu dėkingas autoriui, kad taip nuostabiai nukelia į vaikystės prisiminimus. Jo kūrinys nuskraidins toli, ten, kur, regis, jau nieko nėra. Labai norėčiau, jog ši pasaka būtų ekranizuota - ar animacinio, ar kino filmo versija. Nuo šiol skrisdamas lėktuvu, atsidūręs virš debesų, visada žiūrėsiu pro langą - o gal netyčia pamatysiu žmones, keliaujančius į Antarktidą pas indėnus.“
Pasakas vaikams rašo suaugusieji. Ir kuria jiems pasaulį, kaip nuotykių ir atradimų pažadą. Šios knygos autorius eina kitu keliu. Jis irgi kalba apie praradimus. Tačiau sykiu padeda atrasti.
Kojotas ir uola
Kai kurių knygų autoriai, pavyzdžiui, S. Paltanavičius, knygoje „Mūsų miestelio indėnai“ pasakoja apie tris šeštokus, kuriuos likimas suveda į bendrą veiksmą, ir tuomet atsiskleidžia jų žmogiškosios savybės, kurių dažnai mes, suaugusieji, neįvertiname, o gal net nuvertiname. Ši knyga - savotiškas autoriaus debiutas, nes jis yra daugybės knygų mažiesiems skaitytojams autorius ir štai pasirodo pirmoji knyga vyresniems, 8-12 metų, skaitytojams. Autorius prisipažįsta, kad tokio amžiaus vaikams, kuriuos dabar jau galima vadinti jaunaisiais paaugliais, niekada nerašė, todėl „Mūsų miestelio indėnai“ - šioks toks debiutas. Prisipažįsta, kad šį kartą buvo labai nedrąsu imtis plunksnos, bet patys veikėjai jį nusivedė į savo pasaulį.
Knygos anotacijoje sakoma, kad ši istorija visai ne apie tikruosius indėnus. Gyventi kitaip, nei visi, turėti paslapčių - juk vaikystėje ar paauglystėje tokį norą patiriame kiekvienas. Ir tai nebūtinai maištingi darbeliai ir reikalai. Patikėkite, nuoširdžiai bendraudamas su vaikais sužinai tokių dalykų, kad akis išpleti ir pagalvoji - jų tėvai tikrai to nežino... Ne, tie vaikai nėra blogi, jie tik svajotojai, jie nori gražesnio pasaulio ir jų žodžiuose labai retai būna pykčio.
Knygoje labai empatiškai ir šiltai pasakojama apie trijulės draugystę, išbandymus, kurie tik sustiprina ryšį, ir mokėjimą priimti kitokį. Paaugliams (ir ne tik jiems) turbūt šis momentas nėra paprastas. Paauglystė - sunkus metas. Kai kada - net labai sunkus. Paaugliai auga, ieško, tiria pasaulį ir per daug dažnai atsitrenkia į suaugusiųjų pastatytas sienas. Jie daug jautriau supranta žodžius, jie viską mato. Jie labai kenčia jausdami neteisybę, jie nori būti geri, tik ne visada moka tokie būti. Dažnai pagalvoju, ar statydami sienas, mes nekeršijame jiems už savo paauglystėje patirtą neteisybę? Istorijos trijulė yra tokia pati. Bet autorius džiaugiasi, kad jiems teko kitoks pasaulis.
Idėja knygai nešiojosi taip ilgai, kad užaugo ne viena tokių „indėnų“ karta, daug kas pasikeitė mūsų pasaulyje. Idėja lieka idėja, kol tavo sumanytieji veikėjai nepradeda veikti. Kodėl užtruko? Nerado tinkamo „rakto“, o rašyti be jo sau neleido. Tačiau tikrai nesutiks, jei kas manys, jog laukė „madingos“ situacijos - gyvenime visko matė labai daug, ir tokių vaikų bei tokių jų santykių ir poelgių užtektų visai knygų bibliotekai. Deja, ne iš visko gimsta istorijos ir knygos.
Kalbant apie šią knygą, autorius sakė, kad žavisi skandinavų literatūros veikėjais, kurie yra organiški ir „gyvi“. Jo siekiamybė taip pat buvo sukurti tokius personažus. Daugelis mūsų skaitėme ir tebeskaitome skandinavų knygas vaikams ir paaugliams. Jos visos turi vieną labai svarbų bruožą, kurio (man labai sunku tą sakyti) neįžvelgia net šią literatūrą nagrinėjantys mokslo žmonės. Iš esmės tai labai paprasta, tiesiog visi tie veikėjai yra laisvi, tik to jie niekur neišmoko, to jiems niekas neleido, niekas to nepadovanojo. Jie tiesiog gimė laisvi savo mintyse ir veiksmuose. Ir tai nutinka kiekvienam skandinavų vaikų literatūros personažui jau bent porą šimtų metų. Ar mums tai pasiekiama? Kol kas ne. Nors ir labai stengiamės. Bandė suteikti tokią laisvę savo personažams.
Taip, paaugliams rašyti sunku. Su jais ir kalbėtis nėra paprasta. Autorius yra stebėtojas, jo stebėtojo patirtis atkeliauja iš gamtos pasaulio. Tiesa, iš vaikystės atsinešė džiaugsmą stebėti ir žmones. Jiems nematant, nežinant. Jam įdomu, kaip jie gyvena, bendrauja, kalba, tyli. Stebėdamas paauglius regi tai, ką sunku pasakyti žodžiais, tą savotišką jų „chemiją“. Tiesiog reikia rašyti nuoširdžiai, tikint savimi ir savo personažais. Jie visada išveda į teisingą kelią.
Iki pandemijos tikrai daug keliavo po Lietuvą, dalyvaudavo susitikimuose su skaitytojais. Tai turbūt leidžia labai gerai pažinti auditoriją: kas jiems įdomu, kas rūpi? Taip, po Lietuvą keliauja visada, net ir dabar. Gal tik su žmonėmis mažiau bendrauja - tais, sutiktais prie lauko keliuko, per lietų laukiančiais stotelėje be stogo. Kartą per pūgą pakviesti į automobilį susikraustė keturiese (suprato, kad jie broliai), iki jų kaimo keletą kilometrų važiavo labai lėtai ir išgirdo tokią istoriją... Ar klausydami ir kamantinėdami vaikai būtų tą sakę? Kur ten! Jie kalbėjo patys, aš tylėjau. Kai jie išlipo ir padėkoję (kaip retai tą darome dabar) nurūko namo, suprato, kad mes tikrai niekada nesusitiksime. Tačiau jų istorija liko… Kas žino, gal kada nors ji taps dar viena knyga. Galbūt.
L. Sintija Černiauskaitė yra lietuvių literatūroje įsitvirtinusi rašytoja, bene kiekviena jos pasirodanti knyga pelno reikšmingą apdovanojimą, yra pastatyta spektaklių. Šįkart autorė knygą skiria paaugliams, tiksliau, į paauglystę žengiantiems vaikams. Kaip rašoma knygos anotacijoje, L. Sintija Černiauskaitė „meistriškai veda į vaiko pasaulį, kuriame atsispindi ir baimės, ir viltys, ir svajonės, pirmieji pamąstymai apie anapusinį pasaulį. Mane ši knyga papirko nuoširdžiu, bet paslaptingu, kūrybingu, bet ne paviršutinišku pasakojimu. Ji pasakoja taip sumaniai ir išmintingai, kad pasijunti nenorintis nieko žinoti, tik sekti ir stebėti tokį stiprų pasakojimą. Nesinori pasakoti šios knygos siužeto - perskaitykite patys ir atraskite tai, kas svarbiausia jums. Emocingas pasakojimas, tikrovės ir sapno ribų nunykimas, kitokio, pasimetusio, nelabai žinančio kuo tikėti - ką mato, ar ką jaučia - vaiko pasaulis negali palikti abejingų.
K. Zylė. Milžinas Mažylis. Teko proga apsilankyti šios knygos pristatyme ir išgirsti pačios Kotrynos pasisakymus, kaip buvo kuriama ši knyga, iš kur ji atsirado, ko ja siekiama. Jei trumpai, tai svarbiausiu šios knygos bruožu laikytina jos gyvybingumas, tikras (nesuvaidintas, nemistifikuotas ir nepasaldintas) kalbėjimas apie tai, kas svarbu kiekvienam - mūsų praeitį ir paveldą, kurie turėtų būti svarbūs kasdien, o ne tik per atostogas ar šventes. Kotrynai sekasi atgaivinti tautosaką, ji nedaugžodžiauja, bet taikliai apibūdina herojaus ir jo sutiktų būtybių jausmus, veiksmus, pasakoja atsakingai. Beje, nepaminėta, kad iliustracijas knygai autorė kūrė pati. Toks jausmas, kad kiekvienas žodis pasvertas. Taip pat šiai knygai aktualumo, išskirtinumo teikia legendų žemėlapis, pateiktas kaip knygos turinys ir suteikiantis galimybę skaitytojams patiems aplankyti ir pamatyti tas vietas, kuriose lankėsi Kernius. O gi apie paskutinį Lietuvos milžiną Kernių ir jo kelionę po legendines Lietuvos vietas, kur atgyja akmenys, skraido ežerai, skamba laumių sutartinė ar prabyla gyvi kalnai. Mums kuriamas įtaigus ir ryškių charakterio bruožų milžino paveikslas, Kernius gyvybingas, jis smalsus, bet ne avantiūristas. Knygoje stiprus svarbiausių vertybių generavimas, bet jis perduodamas neprimestinai, o natūraliai, įtraukiant, įdomiai, nesentimentaliai. Labai svarbu, kad tekstinį pasakojimą pratęsia iliustracijos. Tarsi kviečiama įsiklausyti į pasaulio tvarką.
S. Laurenčikaitė ir J. A. Brantingas. Cupės ir Zupės gyvenimas bei nepaprasti nuotykiai. Tai Bernardinai.lt pasakų knyga vaikams. Anotacijoje bylojama: „jaunasis dailininkas Jarlas Aleksandras Brantingas ir jo mama Silvija Laurenčikaitė kviečia kartu su dviem musėmis Cupe ir Zupe patirti neįtikėčiausius nuotykius - juk musėms gali nutikti bet kas: vieną dieną jos gali į šaltibarščius įkristi, o kitą - keliauti į susitikimą su Švedijos karaliene ir karaliumi. Pasakos tradicinės, jose alsuoja meilė gamtai, itin jautriai ir subtiliai perduodama žinia, kokie svarbūs mums yra namai, draugystė, pagarba. S. Laurenčikaitės parinkti žodžiai ir sakinių konstrukcijos suteikia galimybę labai paprastai patekti į pasakos pasaulį: taip ir užuodi tuos svylančius blynus, kvepiančius barokinius bijūnus ar šnarančią Švedijos karalienės suknelę. Pasakojimas itin vizualus. Na, o dviejų musių draugystė teikia daug džiaugsmo skaitantiesiems, įtraukia į ne vieną nuotykį, kviečia patikėti stebuklais, čia daug juoko ir šmaikštumo, viskas apgalvota, bet kartu nenuobodu ir įtraukiama. Na, o Jarlo iliustracijos kviečia į muses pažvelgti vaiko akimis. Knygoje rasite dvi pasakas: pirmoji apima gyvenimą kaime, gamtoje, o antrojoje muselės patenka į miesto erdvę, susipažįsta su Vilniumi, jo istorija ir galiausiai sugrįžta namo.
V. Tamulaitis. Aukso maišas. Dar viena klasikos knyga vaikams. Na, bent jau Skruzdėlytė Greitutę, tikriausiai, dar pamenate? Taigi leidykla „Žara“ sumanė atgaivinti kiek primirštas, bet itin poetiškas, tvirtu vertybiniu stuburu paremtas pasakas. Klasikos, gal kiek nepelnytai užmirštos, nes šiandien kaži ar daug šiuolaikinių tėvų pasakytų žinantys, jog V. Tamulaitis - pasaulinio garso lietuvių vaikų ir jaunimo literatūros klasikas, pelnęs apdovanojimų už savo kūrybą, taip pat su savo kūriniais įtrauktas į garsius pasaulio vaikų literatūros rinkinius. Šioje knygoje jų viso labo dvi (beje, abi parašytos 1948 m.): pirmoji - „Aukso maišas“ - apie katiną, kuriam teko pati didžiausia laimė ir išsipildė jo slapčiausia svajonė turėti aukso maišą ir kaip jis nesugebėjo tuo džiaugtis, o antroji - „Sugrįžimas“ - apie meilę tėvynei, papasakota sužeistos kregždutės ir kitų paukščių lūpomis. Pastaroji pasaka itin poetiška, joje labai subtiliai atskleidžiamas tėvynės ilgesys.
R. Valeikis. Una mato taip! Į vaikų literatūros leidybą žengia nepriklausomi leidybos namai „Tikra knyga“, skaitytojams siūlantys originalias Lietuvoje sukurtas knygas. Tai istorija apie mergaitę, kuri pasaulį mato kitaip. Rimas Valeikis nėra naujokas vaikų literatūroje. Manau ją atskleidžia knygos idėja vaikams pranešti žinią, jog viskas pasaulyje priklauso nuo to, kaip mes į visa tai žvelgiame. Uną atlikti svarbios užduoties į Žemę atsiuntė pasakų pasaulio valdovas ir čia ji atkeliavo lydima robotuko Terminatoriaus ir šunelio kailyje pasislėpusios mielos pabaisos Belzebubo. Iliustracijos šiuolaikiškos ir primenančios animacinį filmuką, gyvos ir šmaikščios. Pasakojimas, man regis, irgi visai vykusiai rezgamas. Pasaulį matyti pro gerumo akinius nėra taip jau sunku, o kartu su Una vaikams tai padaryti bus įdomiau ir lengviau. Žinoma, kad tai nuotykių knyga, žaisminga ir neįpareigojanti. Netrūksta šmaikštumo ir juokingų nesusipratimų - tiesiog pažvelkite į save iš šalies, kai pykstate ar kai viskas atrodo niūru, ar tikrai viskas tik taip? Galbūt ne tik?
Dž. Stiltonas. Su pasaulio gyvūnais supažindinama tarsi per žaidimą, keliaujant su mėgstamais herojais per pasaulį. O keliaujama per žemynus, supažindinant konkrečiose vietose labiausiai paplitusiais gyvūnais, nykstančiomis to žemyno rūšimis, įprastomis gamtinėmis sąlygomis, būdingais miškais. Kelionė pradedama nuo Šiaurės ir Centrinės Amerikos ir užbaigiama Poliarinėmis sritimis (Arktimi ir Antarktida). Kiekviename skyriuje rasite ir įdomių faktų ar istorijos, man patiko, kad knyga iliustruota fotografijomis, o ne paveikslėliais - taip vaikas turi galimybę iš tikrųjų susipažinti su pasaulio gyvūnais (kurių tokia galybė ir apstybė), o ne tik juos įsivaizduoti. Pabaigoje pateikiamas abėcėlinis sąrašas.
M. Handford. Surask Joną. Didžiojoje Britanijoje dar 1987 metais atsiradęs herojus Wally greitai išpopuliarėjo visame pasaulyje. Jonas - keliauti mėgstantis vaikinas, kuris visada dėvi baltai ir raudonai dryžuotus marškinėlius, mėlynus džinsus, mūvi dryžuotą kepurę, ant jo nosies kabo apvalūs akiniai, o keliautojo lazdelė visuomet rankoje. Knygos autorius M. Handfordas vaikų norą sužinoti ir išmokti kviečia ugdyti subtiliu būdu. Knygos, aišku, turi ir paslėptą mintį - skatina keliauti, pažinti kitas kultūras ir tradicijas. Vaikai kviečiami versti puslapį po puslapio ir neįtikėtiname margumyne ieškoti Jono. Pavyzdžiui, knygoje „Surask Joną dabar!“ veiksmas vyksta įvairiais istoriniais laikotarpiais - priešistoriniame amžiuje, Senovės Romoje, Kryžiaus žygių pabaigoje ar aukso karštinės metu - tad ieškodami Jono skaitytojai sužino ir apie tai, kas būdinga tiems laikmečiams. Bet ne tik jo. Su Jonu keliauja ir Amsius, Venda, burtininkas, Odlavas ir 25 sekėjai. Taip pat abiejų knygų pabaigoje pateikiama idėjų, ko dar galima būtų ieškoti viename ar kitame skyriuje.
S. Paltanavičius. Labas, kaip gyveni? 14 laiškų iš girios. Tai antrasis gerai žinomo gamtininko knygelės leidimas. Knygoje - puikiu stiliumi pateiktos ir vaikams įdomiai papasakotos miško gyvenimo akimirkos. Autorius atplėšia laišką po laiško ir itin subtiliai mus įveda į kiekvieno gyvūno pasaulį. Čia rasite 14 laiškų, kuriuos pasakotojui iš miško atsiuntė įvairūs gyvūnai. Istorijos ne tik įdomios, bet ir informatyvios, vaikai gali ne tik įsijausti į kiekvieno gyvūno kailį, bet ir sužinoti apie jų gyvenimą, įpročius, būdą. Pradžioje mums papasakojama, kaip buvo gauti visi šie laiškai, na, o pabaigoje esame kviečiami patys pabandyti parašyti laišką bičiuliui iš girios, nes, kaip teigia S. Taip sužinome, kuo minta šikšnosparniai, kieno pats didžiausias namas miške, kaip lapės gaudo peles, kaip vilkai mėto pėdsakus ir dar daug kitko. Knyga įrėminta autoriaus palydėjimais: juos randame pradžioje ir pabaigoje.
M. K. Goyer. Pasaulio princesės. Dar 2009 metais išleistą knygą pastebėjo tik dabar. Tai pasakų knyga, kviečianti susipažinti su keturiolika pasaulio princesių ir gražiausiomis mus pasiekusiomis jų legendomis. Neįmanoma nepaminėti įspūdingų iliustracijų ir knygos raiškos. Kiekviena princesė išskirtinė, kitokia, pasakose atsispindi ir tam kraštui būdingas pasaulio suvokimas bei matymas. Aišku, kartojasi panašus princo ir stebuklų ar kažko, ką reikia įveikti motyvas.
J. Frey. Patrakėlė klasė. Padorių mokytojų siaubas. Istorijų su raganaitiškais nuotykiais mėgėjams. Šios klasės mokyti nenori niekas, jos vengia net direktorius. Apie ką ši knyga? 3a pradangina mokytojus panašiai kaip kiti pradangina skėčius. Mokytojai tiesiog vienas po kito pradingsta, neatlaikę Anos ir jos klasiokų krečiamų išdaigų. Bet štai vieną gražią dieną mokykloje pasirodo ponia Oilenštein ir viską apverčia aukštyn kojomis. Direktorius vaikšto ant rankų, mokytoja sėdi ant stalo, išsipildo slapčiausi troškimai, o vieną dieną visa klasė gauna progą išbandyti detektyvo profesiją ir padėti vienam berniukui nebebijoti jį engiančių vyresnių vaikų bei išsiaiškinti tiesą.
D. Šukys. Višta, kurią prarijo rūkas. Tai pirmoji knygų serijos „Linksmojo tvarto nutikimai“ knyga ir autoriaus debiutas. Knygos herojė - karališka višta Peletrūnija, ir visas pasakojimas sukasi apie ją. Kai vieną vakarą ji netikėtai pradingo, niekas iškart nepasigedo. Tačiau netrukus ėmė aiškėti, kad be Peletrūnijos sugrius visa linksmojo tvarto gyvenimo tvarka. Dainiaus Šukio parašytoje ir iliustruotoje nuotaikingoje istorijoje į vištos paieškas patraukia visas būrys vienas už kitą spalvingesnių personažų. Autoriui pavyko sukurti įtaigius, išsiskiriančius personažus, originalūs jų vardai ir ryškūs charakterio bruožai, nulemiantys ne vieną komišką situaciją.
K. Smith. Kurk arba naikink. Duok valią savo vaizduotei. Va čia tai knyga, kokios greičiausiai nesitikėjote. Ypač, jei knygas suprantate tradicine prasme - kad jose turi būti kažkas parašyta arba bent jau nupiešta. Šioje knygoje nėra nieko panašaus. Tiesą sakant, nežinoma, ar tai knyga. Manoma, bandoma praplėsti jos ribas, kada atvirumas kūrybingumui tampa daugiau nei tekstas ar piešinys. Kiekviename puslapyje terasite vienokias ar kitokias nuorodas, ką konkrečioje vietoje galite daryti - galbūt pripaišyti apskritimų, įamžinti savo pietus, apkramtyti šį lapą ar ant jo užlipti, net išplėšti ir sulamdyti, yra čia ir lapas geroms mintims, lapas prikvėpinti ar paplukdyti.
J. Olech. Liolekas ir Bolekas. Persirengėlių šventė. Šįkart J. Olech atgaivina juos knygelėje. Pasakojimas paprastas ir nuoširdus, vaikai kviečiami kartu su broliais ruoštis išradingiausio kostiumo šventei - ar pavyks Liolekui ir Bolekui sukurti išsiskiriantį kostiumą, kai visi variantai atrodo neįdomūs? Galbūt palėpėje seksis geriau?
A. Matutis. Žilo šilo darbininkai. Ne išimtis ir ši A. Matučio eilėraščių apie mišką ir jo gyventojus rinktinė. Lietuvių vaikų literatūroje klasikos perleidimo tradicija labai gyva ir vis dėlto aktuali. Kaip yra rašiusi G. Sabeikytė, „apibūdinant A. Matučio kūrybą, neišvengiamai tenka kalbėti apie visa apimantį jos vaikiškumą - pradedant pasaulėvoka ir baigiant poetika“. Poeto eilėraščiai išsiskiria vaikui suprantama poetika, aiškiais rimais, daug susitapatinimo. Tačiau ne ką mažiau svarbūs ir jo eilėraščiai apie gyvūnus, mišką, nes pats autorius ne kartą yra minėjęs, kad yra girios vaikas, todėl nenuostabu, kad jo eilėraščiuose prabyla ir veikia ne tik vaikai, bet ir gyvūnai. Čia ir skruzdėlės, nešiojančios spyglius, ir medų nešančios bitės, ir volungė, ir barsukas, vėliau prisijungia ir vėjas bei lietus, žinoma, ir vaikai su inkilais. Taip yra ir šioje knygelėje. Tiesa, visą knygą įrėmina eigulys - jam skiriamas pirmasis ir paskutinis rinktinės eilėraštis, taip sukuriamas žmogaus i...
Kojotas ir uola
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
