Holokaustas Lietuvoje nusinešė per 200 tūkst. gyvybių. Antrojo pasaulinio karo metais naciai ir jų vietos kolaborantai nužudė maždaug 94 proc. Lietuvos žydų. Ši tragedija paliko ne tik gilius istorinius randus, bet ir sukrečiančius, autentiškus liudijimus, kuriuos mums paliko geto kaliniais tapę vaikai ir paaugliai.

Vienas iškiliausių liudijimų - Icchoko Rudaševskio (1927-1943) dienoraštis. 1944 m. liepą buvusio Vilniaus geto teritorijoje, vieno Dysnos gatvės namo palėpėje, rasta penkiolikmečio berniuko dienoraščio užrašų knygelė. I. Rudaševskio užrašai - pasaulyje gerai žinomas ir svarbus Holokausto istorijos šaltinis. Pieštuku ir mėlynu rašalu prirašyta nedidelė kanceliariniams tikslams skirta užrašinė su liniuotais puslapiais apima laikotarpį nuo 1941 m. birželio pabaigos iki 1943 m. balandžio, kai prasidėjo galutinė Vilniaus geto likvidacija ir nauja masinių žudynių banga Paneriuose.
„Tai yra labai žiauraus gyvenimo, naikinimo, slapstymosi, baimės, artimųjų praradimo kronika“, - pasakoja literatūrologas ir dienoraščio vertėjas doc. Mindaugas Kvietkauskas. Skaitant dienoraštį pastebime staigios brandos fenomeną, kai ypač ekstremalioje situacijoje vaikas, paauglys neįtikėtinai greitai subręsta ir ima mąstyti labai savarankiškai bei kritiškai.
I. Rudaševskio dienoraštis skiriasi nuo kitų Holokausto liudijimų, nes fiksuoja ne tik privatų gyvenimą, bet ir visos žydų bendruomenės kovą už išlikimą. Jis rašė apie Vilniaus geto kultūrinį pasipriešinimą neginkluotomis formomis. Palyginti su kitais getais Europos miestuose, Vilniaus getas ypač išsiskiria savo intensyvumu kultūrinės veiklos srityje.
I. Rudaševskiui buvo be galo svarbi geto gimnazija, literatūros vakarai, kuriuose jis dalyvavo, jis taip pat organizavo jaunimo literatūros vakarus. „Šiandien klube mes pagaliau baigėme pasiruošimą. Šokiai ir eilės jau paruošti ir galima pasirodyti publikai“, - dienoraštyje nepamiršo paminėti Icchokas.

Geto siaubas, namų netektis, pažeminimas ir nežinia dėl ateities smaugė vaikus. Kauno gete kalėjusi Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė prisimena, kad pirmieji baisūs prisiminimai susiję su getu: „Laukuose netoli geto buvo šaudomi žmonės, aš juos mačiau ir iki šiol tai atsimenu. Mano vaikystė baigėsi gerokai anksčiau, nei mes persikėlėme į getą.“
Svarbu suvokti tuos žmogiškuosius ryšius, kurie labai dažnai lėmė gelbėtojų apsisprendimą. Daugelis žydų vaikų išgyveno tik dėka narsios pagalbos iš išorės. Štai viena moteris, kurios vyras buvo sušaudytas nacių, dalijasi savo istorija: „Jonas ir Stasė Ruzgiai man ištiesė pagalbos ranką ir pažadino norą gyventi. Jie mus slapstė dvejus su pusę metų. Mes gyvenome ankštame sandėliuke. Įeiti į jį buvo galima tik per spintą. Gulėdavome nejudėdamos, tyliai alsuodavome.“
Psichologas Linas Slušnys aiškina, kad siaubas ir karo bei geto realybė vaikams kėlė didžiulį vidinį pyktį, nes jie išgyveno pasaulio, kurį pažinojo, netektį. Vaikas, atsidūręs tokioje situacijoje, neturi kur išlieti emocijų, nes aplink mato itin daug nevilties. Vis dėlto, net ir esant tokioms sąlygoms, vaikai rasdavo būdų bent trumpam pabėgti nuo žiaurios realybės per žaidimus ar mokslą.
Kauno gete kalėjusi F. Vitkinaitė-Kučinskienė prisimena: „Kieme mes išsirikiuodavome ir žaisdavome kalinius ir prižiūrėtojus. Mamos stebėjo ir verkė. Nebuvo mūsų dainos labai linksmos, bet mums tai buvo pasipriešinimas, vaikiška rezistencija“.

| Dienoraščio autorius | Pagrindinė tema | Likimas |
|---|---|---|
| Icchokas Rudaševskis | Kultūrinis pasipriešinimas, literatūra | Nužudytas Paneriuose |
| Berlas Kaganas | Slapstymasis, santykiai su gelbėtojais | Išgyveno |
I. Rudaševskio knygelė išlieka, pergyvena daugybę dešimtmečių ir ateina naujoms kartoms. Tai yra pati didžiausia viltis ir pamoka, kurią šitas dienoraštis moko dabar: kaip nepalūžti, kaip išlikti tokiose ekstremaliose situacijose ir kas tuomet gelbsti.