Vaikų piešiniai: langas į vidinį pasaulį ir vystymosi atspindys
„O, kaip gražu!“ - sušunku šiek tiek per garsiai, kai sūnus po nosimi pakiša primargintą popieriaus lapą. Ir padarau pirmąją klaidą. Kokią? Konsultuoja psichologė Jurga Dapkevičienė.
Vaiko piešinys nėra tik „gaminys“, pareikalavęs kūrybinių jėgų ir žinių, t. y. jis į jį sudeda ne tik tai, ką sužino apie pasaulį, ar ko išmoko (įgudo piešti gėlytes ar automobilius, įvaldė guašą ar kreideles). Į piešinį vaikas sudeda savo mintis ir jausmus, kurių pats nesugeba nei aiškiai įvardyti, nei suprasti, nei juolab paaiškinti. Piešinys yra tarsi langelis į vaiko vidinį pasaulį, vaiko sielos veidrodis.
Juk tikimės, kad mus apkabins ir paklaus, kodėl neramu, kas nesiseka. Gali būti, kad rodydamas piešinį vaikas nesąmoningai tikisi to paties. Gal ir nesitiki, tačiau jam bus tikrai malonu, jei mama padės darbus į šalį ir žvilgtelės pro langelį, kurį jis jai pravėrė.
„Kai vaikas atneša piešinį, nepulkite vertinti ir žavėtis. Pasakyti: „Nuostabu!“ arba „Tu - tikras dailininkas!“ - vadinasi, nepasakyti nieko apie vaiko darbą, pastangas, gebėjimus. Kur kas geriau išpasakoti, ką jūs piešinyje matote, kokius jausmus jums sukelia viena ar kita detalė, paklausti, ką veikia nupiešti herojai, kodėl jie tokie susirūpinę, paklausti, ar būna, kad vaikas jaučiasi panašiai kaip ir jo herojai ir t. t.“, - pataria psichologė.
Psichologai įspėja, kad nuolat giriamas vaikas gali prarasti džiaugsmą daryti tai, ką daro, be to, jausdamas, kad mama ar tėtis aklai žavisi jo darbais, gali piešti tik dėl to, kad sulauktų jų reakcijos, suteiktų jiems malonumą pats galbūt jį prarasdamas. Todėl, užuot alpusi iš susižavėjimo, paskui apsisukusi ant kulniuko ir grįžusi prie kasdienių darbų, apkabinkite vaiką ir pasikalbėkite apie piešinį.
Yra tėvelių, kurie labiau už „pasyvią“ veiklą palinkus virš stalo vertina aktyvius sporto žaidimus. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad piešiant treniruojasi ir kūnas, ir protas. „Piešiant lavėja smulkioji ir stambioji motorika, koordinuojami akių ir rankos judesiai, vaikas pradeda geriau suvokti savo kūną, mokosi jį kontroliuoti. Pirštukų, delniuko judesiai padeda vystyti kalbą, - primena psichologė Jurga Dapkevičienė. - Virš lapo palinkęs mažiukas nurimsta, susikaupia, lyg ir sustingsta, tačiau išties jis dirba labai aktyvų vidinį darbą, į popieriaus lapą „iškrauna“ viską, kas yra susikaupę jo širdelėje ir mintyse“.
Piešinio raida nuo ankstyvos vaikystės
Jau 1,5 m. pyplys pakėlęs po stalu nusiridenusį tėčio šratinuką juo smagiai „pereina“ sienomis, baldų gobelenu, vadinasi, jau geba ir paimti, ir išlaikyti, ir šiek tiek kontroliuoti pieštuką. Tačiau „piešinys“ dar labai spontaniškas. Dvimetis geriau kontroliuoja judesius, piešia zigzagus, linijas, brūkšnius, kabliukus į visas puses, tai jau pareikalauja pastangų. Ilgainiui linijos „minkštėja“, apvalėja ir lapas prisipildo „kamuolinių debesų“. Tačiau maždaug iki trejų metų mažieji dailininkai nemąsto, ką, kaip ir kodėl piešia. Jie tiesiog griebia visa, kas po ranka, ir brėžia, sukioja, mėto, keverzoja…. Tokio amžiaus tiesiog žaidžia, eksperimentuoja.
Apie trečiuosius gyvenimo metus iš „kamuolinių debesų“, t. y. erdvėje be tvarkos besiriaičiojančių skritulių, išdygsta kojos. Tai rodo, kad vaikas jau kur kas geriau orientuojasi erdvėje, nes „kojos“ dažniausiai piešiamos ne bet kur ir ne bet kaip - du pagaliukus vaikas prikabina skritulio apačioje, jie nukreipti žemyn. Galvakojis „pastatomas“ ant žemės. Pamažu didelė galva mažėja, atsiranda naujas pagaliukas, prie kurio pripiešiamos kojos ir rankos. Galvakojis tampa panašus į žmogų.
Trečiaisiais gyvenimo metais vaikas pradeda tikslingai kažką keverzoti lape, tyrinėja, kas pavyko. Keturmetis-penkiametis jau turi idėją ir mielai pasakoja, ką nori, ketina nupiešti. Atsitiktinumas, eksperimentas virsta žinute: vaikas jau nori kažką pasakyti. Tokio amžiaus vaikai pradeda vaizduoti aplinką. Iš piešinių tampa akivaizdu, kad iki mokyklos vaikai išmoksta gerai orientuotis erdvėje, žino, kur dangus, kur žemė (herojai ir namai paprastai tvirtai stovi ant žemės).
Ką mums pasako namo, medžio ir žmogaus piešiniai?
Apie penktuosius gyvenimo metus vaikų piešiniuose paprastai atsiranda namas. Tai vienas dažniausių vaikų piešinių objektų, kuriam piešinių tyrinėtojai teikia ypatingą reikšmę ir sieja su fiziniu kūnu, socialiniu jausmu, šeimos gyvenimu, saugumo pojūčiu. Pavyzdžiui, teigiama, kad uždari namelio langai ir mažos durelės rodo, kad vaikas uždaras, atviri dideli langai, priešingai, reiškia atvirumą, svetingumą, norą bendrauti. Kuo daugiau langų - tuo smalsiau vaikas žvelgia į pasaulį ir t. t.
Yra teorija, teigianti, kad vaiko piešiniai yra atspindys to, kas vyksta jo kūne. Štai iki trejų metų aktyviausiai vystosi smegenys, todėl šio laikotarpio vaikų piešiniuose vyrauja skrituliai be jokių detalių. Apie šeštuosius metus, kai pradeda kristi pieniniai dantukai, piešiniuose atsiranda danties ar jo šaknies formą primenančių objektų. Vaiko piešiniuose gali atsirasti ir gana retų simbolių, pavyzdžiui, ausys. Pagal vieną teoriją galima būtų manyti, kad jas piešiantis vaikas bijo kritikos, o jei tikėsime ta, kuri piešinį sieja su fiziniu kūnu, reikėtų patikrinti, ar vaikui tikrai neskauda ausies.
„Teorijų, kaip galima interpretuoti piešinius, be galo daug. Mes renkamės tikėti tuo, kuo norime tikėti, tačiau svarbu suprasti, kad tai, ką piešia vaikas, gali būti tiesiog šios ar pastarųjų dienų aktualija. Piešinių tematiką neretai nulemia patirti įspūdžiai, matyti filmukai“, - sako psichologė. Todėl, pavyzdžiui, juodai nuspalvintos piešinio herojaus pėdos gali neturėti nieko bendra su fiziniu skausmu, o tiesiog perpasakoti įspūdį, kurį autoriui paliko braidymas po purvo balą.
Vaikų ir suaugusiųjų psichologijoje piešimo testai yra vertinga priemonė, leidžianti geriau pažinti asmenybę, nustatyti charakterio bruožus ir emocinę būseną.
Šie testai atskleidžia informaciją, kuri gali likti nepastebėta įprasto pokalbio metu, nes žmonės kartais linkę sąmoningai slėpti tam tikrus aspektus apie save. Vienas populiariausių ir informatyviausių testų - „Namas, Medis, Žmogus“ (angl. House-Tree-Person test), leidžiantis pažvelgti į giliausius asmenybės užkaborius.
Įvadas į Piešimo Testus
Piešinių testai įgalina žmogų perteikti save nežodine kalba - piešimu. Atrodo paprasta, tačiau žmogus į piešinį įdeda dalelę savęs, savo energetikos ir savito stiliaus. Analizuojant piešinius, siekiama suprasti, kodėl žmogus pasirenka vienokius ar kitokius piešimo variantus ir jam būdingus bruožus.
Namas, Medis, Žmogus: Trys Esminiai Elementai
Šiame psichologiniame teste svarbi kiekviena detalė: piešinio išsidėstymas lape (proporcingas piešinys centre kalba apie pasitikėjimą savimi), vieninga visų objektų kompozicija liudija asmenybės vientisumą. Svarbu, kas bus nupiešta pirmiausia: namas - saugumo poreikis, žmogus - užsiciklinimas savyje, medis - gyvybinės energijos poreikis.
Namas: Šeimos Ryšys ir Savęs Suvokimas
Psichologų nuomone, nupieštas namas atskleidžia, kaip žmogus jaučiasi būdamas šeimoje. Tai metafora, kaip matote save patys.
- Dydis: Didelis namas, užimantis beveik visą lapą, gali reikšti, kad šeima yra labai svarbi, bet kitoms gyvenimo sritims beveik nebelieka vietos. Mažas namukas gali liudyti pernelyg silpnus ryšius su šeimos nariais, nesaugumo jausmas namuose.
- Langai ir Durys: Dideli, atviri langai ir durys rodo komunikabilumą, lengvai užmezgamas naujas pažintis. Maži langai ir durys - polinkis užsidaryti savyje, ieškoti nusiraminimo vienatvėje.
Medis: Savivertė ir Gyvybinė Energija
Medis - siekių metafora. Medžio pavaizdavimas atspindi žmogaus savivertę: kuo medis ir jo kamienas didesnis, tuo teigiamiau žmogus apie save atsiliepia. Medis su daug lapų rodo, kad žmogus jaučiasi pilnaverčiu.
- Ąžuolas - pasitikėjimas savimi.
- Gluosnis - nepasitikėjimas savimi.
Piešinio-testo „Nupiešk medį“ analizė (vaikams):
- Spalva: Nespalvotas piešinys gali rodyti žemą intelektualinio išsivystymo lygį arba blogą nuotaiką. Niūrios spalvos gali reikšti emocinį palūžimą. Standartinės spalvos - normalus vystymasis. Nestandartinės spalvos - originalus mąstymas, laki fantazija.
- Kamienas: Tiesus kamienas rodo pasitikėjimą savimi. Platėjantis kamienas - svajingumas arba užsispyrimas. Viršuje „uždarytas“ kamienas - impulsyvumas, žemas intelekto lygis. Suapvalintas kamienas - rimtumas, atsakingumas.
- Šakos: Paralelinės šakos rodo pastovumą. Išsišakojančios šakos - ekspansyvumas. Žemyn nusvirusios šakos - melancholija. Į viršų nukreiptos šakos - polinkis lyderiauti. Viena šaka - kūrybingumas, improvizacija.
- Vainikas: Apvalus vainikas rodo ramybę. Banguotas vainikas - džiaugsmą. Vainikas su užraitymais - nerimastingumas.
- Kiti niuansai: Šaknys piešinyje gali reikšti nesaugumo jausmą. Medis speige - meilės trūkumas. Peizažas - fantazija. Vaisiai ant medžio - kūrybinis potencialas.
- Technika: Plonos linijos rodo impulsyvumą. Štrichais išmargintas kamienas - nerimastingumas.
Žmogus: Savęs Vaizdavimas ir Santykis su Pasauliu
Žmogus - metafora, kaip jus mato kiti žmonės. Žmogaus piešimas atskleidžia požiūrį į praeitį, dabartį ir ateitį.
- Žmogus nupieštas kairėje lapo pusėje: prisirišimas prie praeities.
- Žmogus nupieštas dešinėje lapo pusėje: tikėjimas ateitimi.
- Žmogus nupieštas labai skrupulingai, su visomis detalėmis: pedantiškumas.
Jei žmogus vaizduojamas dešiniajame lapo krašte, galima manyti, kad tai ateitimi tikintis asmuo, vis galvojantis „kaip viskas susiklostys toliau?“, „kas manęs laukia ryt, poryt ar po metų?“.
Piešimo Technikos Svarba
Svarbu atkreipti dėmesį į piešimo techniką. Jei smarkiai spaudžiamas pieštukas, tai gali reikšti nerimą, stresą ar emocinę įtampą. Jeigu piešinio linijos neryškios, tikėtina, kad esate prislėgtos nuotaikos, linkęs į nuovargį ir drovumą.
Kaip Atlikti Testą ir Interpretuoti Rezultatus
- Pasiruošimas: Paimkite popieriaus lapą ir pieštuką. Atsipalaiduokite ir leiskite savo rankai laisvai judėti.
- Piešimas: Nupieškite namą, medį ir žmogų. Nebūtina būti menininku - tiesiog pieškite taip, kaip jaučiatės.
- Analizė: Pažvelkite į savo piešinį tarsi iš šalies. Koks jis: linksmas, niūrus, šiltas ar šaltas? Ar norėtumėte tokiame name gyventi?
- Interpretacija: Naudokite aukščiau pateiktą informaciją apie kiekvieno elemento reikšmę ir bandykite suprasti, ką jūsų piešinys sako apie jus.
Piešinio testą galima papildyti klausimais: ar tai laimingas namas? Ar jis senas?
Kiti Piešimo Testai ir Metodai
Be testo „Namas, Medis, Žmogus“, yra ir kitų piešimo testų, naudojamų psichologinėje praktikoje: Grafoskopinė skalė (J. Pikūno): Naudojama vaikų ir jaunuolių asmenybės savybėms vertinti. „Blob Tree Test“ (P. [Čia įterptas tekstas apie slapukus, kuris nėra susijęs su tema ir bus praleistas].
Vaikų ir paauglių psichologo, Mykolo Romerio universiteto (MRU) lektoriaus Aleksandro Segal teigimu, tai yra viena iš svarbiausių vaiko raidos etapų veiklų. Tiesa, galbūt ne visi vaikai drįsta ir nori piešti vien dėl to, kad paprasčiausiai nemoka to daryti. Pedagogė primena, jog nemokėdami nei rašyti, nei skaityti, žmonės primityviomis priemonėmis piešė ant olų sienų. „Neretai tenka išgirsti nuomonę, kad piešimui reikia gabumų, o kai jų nėra, neverta net pradėti mokytis, nei mokyti to kitus. Piešimo, kaip ir kiekvieno dalyko, yra mokoma. Jis turi savą metodinę sistemą ir principus. „Manau, kad jau ikimokykliniame amžiuje reikėtų skirti didelį dėmesį piešimo pagrindų mokymui. Mokant piešti reikėtų remtis principu - nuo paprasto prie sudėtingo. Vaikus piešimo pagrindų ir taisyklių mokyti reikia nuosekliai ir sistemingai (forma, konstrukcija, proporcijos, padėtys, tonai). Tinkamos ugdymo sąlygos, gyvenimo aplinka sudaro palankią dirvą vaiko įvairiems gabumams tobulėti. Jaunesniajam mokykliniam amžiui (nuo 7 iki 11 metų) yra būdinga konkrečių operacijų stadija, kurios metu vaikai pradeda logiškai mąstyti.
„Kai vaikas pradeda piešti, jau galima bandyti tuos piešinius interpretuoti. Svarbu yra stebėti, ar vaiko piešiniai keičiasi. Pirmieji vaiko piešiniai, kaip sako pedagogė, pagrįstai gretinami su vaiko kalba. Tobulesnė kalba padeda formuluoti mintis ir reguliuoti veiklą. „Piešti vaikui bus daug paprasčiau, jeigu savo vaizduotėje suvoks pagrindinę objekto formą. Su ikimokyklinukais dirbanti pedagogė pažymi, kad piešdamas vaikas pažadina savo emocijas, koreguoja elgesį, kalbą. R. Juknevičienė pasakoja, kad vaiko piešimo gebėjimai labai priklauso nuo praktinės patirties. „Jei pažvelgsite į jus supantį pasaulį, suvoksite, jog jis yra kupinas skirtingų linijų, įvairiausių formų ir spalvų. „Viena iš reikšmių - būdas vaikams lavinti savo fantaziją. „Jeigu vaikas piešia, t. y. Paklaustas, nuo kelių metų vaiko piešiniai kažką reiškia ir galima juose įskaityti jo būseną, A. Segal sako: „Nuo pat mažens. Svarbu yra stebėti, ar vaiko piešiniai keičiasi. Pavyzdžiui, jeigu berniukas nuolatos piešia mašinėles ir jo piešiniai yra įprasti, tai tie piešiniai mums informacijos apie pasikeitimus vaiko vidiniame pasaulyje gali nesuteikti.
„Pavyzdžiui, turėjau tokį atvejį, kai beveik visi berniuko piešiniai buvo apie ginklus, šautuvus. Tačiau vaiko abu tėvai yra susiję su kariuomene ir namuose yra daug karo atributikos. Pašnekovas sutinka, jog piešimas gali būti ir puikus nusiraminimo būdas, - kad galėtum piešti ir spalvinti, reikia atsisėsti patogiai, susikaupti. Tai yra veikla, kuri užima kažkiek laiko, ji nėra trumpalaikė. Jo teigimu, didelio skirtumo, kokias piešimo priemones rinktis - pieštukus, flomasterius, kreideles, dažus - nėra. Jeigu vaikui kažkas nepavyksta ir jis linkęs iš karto sunaikinti tą kūrinį, tai gali būti, pavyzdžiui, perfekcionizmo požymis, kuris nebūtinai reiškia gerą bruožą, nes tai rodo, kad vaikui nebus lengva. Bet tuo pačiu tai gali ir nieko nereikšti. Paprastai mažieji menininkai savo kūriniais mėgsta apdovanoti tėvus. Pastarieji, nenorėdami įžeisti atžalos, darbelius kaupia, kol vieną dieną supranta, jog visos vaikystės piešinių išsaugoti nepavyks. O jei vaikų namuose yra dar ne vienas, krūva iš tiesų susidaro nemenka. „Sakyčiau, kaip įmanoma natūraliau. Be abejo, tėvai gali nebūti linkę saugoti absoliučiai visų piešinių.
Nebūtina mokėti užsienio kalbų, kad galėtum sėkmingai perteikti savo idėjas ir vizijas.Tam gali užtekti ir paprasčiausio lapo popieriaus, pieštuko ir šiek tiek įgūdžių. Tuo yra įsitikinusi KTU Statybos ir architektūros fakulteto doktorantė Ingrida Povilaitienė, gyvenime pasirinkusi ir iliustratorės kelią. Vaikiškoms knygutėms ir mobiliųjų telefonų žaidimams skirtingus pasaulius ir ten gyvenančius personažus kurianti Ingrida tiki, kad net ir skaitmenizuotame pasaulyje pamatinių piešimo principų žinojimas suteikia pranašumą. Moksleivius savo gebėjimus pasitikrinti ji kviečia vasario 13 d. prof. A. - Šis pomėgis atėjo dar iš vaikystės. Namuose su sese daug piešdavome. Vėliau sekė vaikų dailės mokykla. Persikėlus į Šiaulius mokykloje turėjau nuostabią mokytoją M. Ruzgytę. Jos paskatinti dalyvaudavome pleneruose, performansuose, konkursuose. Be meno, mokykloje puikiai sekėsi ir tikslieji mokslai, tarp jų fizika bei matematika. Ruošiantis stojimams sudalyvavau A. Žmuidzinavičiaus piešimo olimpiadoje. Jei moksleiviai nebūtinai planuoja stoti į architektūros studijas, tačiau linksta link studijų, kurios yra susijusios su taikomaisiais ar vaizduojamaisiais menais, verta sudalyvauti ir sužinoti savo gebėjimus Lietuvos mastu. - Bet kokia technologija ar programa yra tarsi savotiškas naujas pieštukas - įrankis. Norint jį valdyti reikia suprasti pagrindinius dėsnius. Meną reikia išjausti, bet piešime iš tikrųjų yra ir labai daug taisyklių. Svarbiausia, kad erdvės pojūtis ir jos perteikimas yra išugdomas, tik vieniems prireikia daugiau laiko ir pastangų, kitiems mažiau. Kalbant apie taikomuosius menus, prisiminkim, kad tai nėra tik laisva kūrėjo vidaus išraiška. Taikomieji menai turi funkcinę paskirtį, šių menų rezultatai yra neatskiriama kasdienio žmonių gyvenimo dalis. Deja, žodžius mes dažnai interpretuojame skirtingai, o aiškiai piešiniu perteiktą vaizdą suvoksime kur kas panašiau. Sugebėdamas gerai piešti tu gali labai greitai savo idėjas, tai ką jauti ir turi galvoje perkelti ant popieriaus ir leisti kitam suprasti. - Studijų metais praktikos ir žinių sėmėtės Kinijoje, Turkijoje bei Vokietijoje, ar ten irgi pravertė ši „kalba“? - Kinijoje keletą mėnesių praleidau architektūros įmonėje „mažame“, vos poros milijonų gyventojų miestelyje - Changzhou. Matėme, kad kinai dirba daug, turi stiprius įgūdžius, tačiau jiems tikrai trūksta laisvės išraiškos ir drąsos tiesiog pateikti idėjas vaizdu, eskizuoti. - Kaip jūsų gyvenime atsirado iliustratorės veikla? - Kaip papildoma, mylima veikla užsiimdavau iliustravimu tiek studijų metais, tiek jau dirbant urbanistikos srityje. Vėliau ši veikla iš papildomos tapo pagrindine. Taip jau atsitiko, kad mano vyras su bendraminčiais kuria mobiliuosius žaidimus vaikams. Prisijungiau prie jų kompanijos. Iliustruoju ir vaikiškas knygutes. Nuo architektūros/urbanistikos tikrai nesu nutolusi - ir ne tik doktorantūros studijos, edukacinė veikla ar dalyvavimas urbanistinėse iniciatyvose skatina nuolatos galvoti apie mūsų kuriamą aplinką. Tikrai nemažai žmonių, baigusių architektūros studijas, pasirenka kurti ir tuos įsivaizduojamus pasaulius. - Ruoštis iš anksto. Šiais laikais internete yra daug įvairiausių mokamųjų vaizdo įrašų, iš kurių galima mokytis, pasidomėti papildomomis pamokomis. KTU Statybos ir architektūros fakultetas kviečia 10-12 klasių moksleivius ir mokytojus dalyvauti kasmetinėje prof. A. Žmuidzinavičiaus piešimo olimpiadoje. Šiemet olimpiada vyks nuotoliu per ZOOM platformą vasario 13 d. Pradžia 10 val.
Dauguma vaikų mėgsta piešti ir tai pradeda daryti gana anksti. Koše išterliotų delniukų antspaudai ant sienų ar meno kūrinys iš uogienės ant stalo, atsiradęs vos sekundei nusisukus - jau piešimo pradžia. Psichologė Inga Būdvytytė šio vaikų pomėgio pataria ne tik nedrausti, bet ir būtinai skatinti. „Piešiniai tėvams gali labai daug atskleisti apie vaikus ir jų pomėgius. „Svarbu pasirūpinti, kad vaikas turėtų priemonių ir erdvės „menui“. Tai leis jums apsaugoti sienas, o vaikui - padės tobulėti, juolab, kad technologijų amžiuje vis mažiau progų ir galimybių lavinti sudėtingesnius pirštų judesius nei tik braukymas per ekraną“, - tvirtina I.
Ankstyvame amžiuje vaiko bandymai piešti itin svarbūs, nes lavina smulkiąją motoriką, o tai susiję su kalbos vystymusi ir būsimų rašymo įgūdžių formavimu. Piešimas taip pat padeda vaikui pažinti savo kūną, suprasti ryšius tarp to, ką mato ir ką daro, padeda judesių koordinacijai ir kontrolei. Kiek vyresnių vaikų piešiniai yra jau ne tik galimybė lavinti įgūdžius, bet ir būdas išreikšti save, jausmus, pasaulio matymą. „Žinoma, svarbu ne tik pats piešinys ar piešimo procesas, bet ir to, ką „dailininkas“ nupiešė, kodėl ir kaip tai vyko, aptarimas, kuris padeda ugdyti ir emocinį vaiko intelektą. O svarbiausia, pokalbis apie vaiko piešinį yra vienas iš būdų parodyti jam, kad juo domitės, jis svarbus ir jums rūpi“, - teigia I.
„Jei vaikas piešia spausdamas pieštuką, tai gali liudyti, kad jis itin susidomėjęs ar įsijautęs, o galbūt labai pyksta. Žinoma, visuomet reikia atsižvelgti į platesnį kontekstą ir nepulti daryti išvadų vien dėl linijos tiesumo. „Labai informatyvūs vaikų šeimos piešiniai. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kurį narį piešia pirmą, kurio galbūt išvis nenupiešia, kuris didžiausias ir ryškiausias, kuris mažytis ir nutolęs nuo kitų, mat tai daug pasako apie vaiko santykį su šeimos nariais“, - atkreipia dėmesį I. Taip pat svarbu ir tai, ar vaikas, piešdamas savo šeimą, pavaizduoja patį save. Jei šeimos piešinyje paties vaiko nėra, panašu, kad jis nesijaučia svarbus ar reikalingas. Tai, kaip vaikas piešia, gali padėti daugiau sužinoti apie jo pasitikėjimą savimi. „Dažnai patys tėvai ar pedagogai užgniaužia vaiko vaizduotę, aiškindami, kaip vienas ar kitas objektas „turėtų“ atrodyti, ar ką derėtų piešti, pavyzdžiui, duodami užduotį nupiešti sveikinimą mamai, skatina piešti tradicines gėlytes ir panašius vaizdelius, o vaikui nupiešus arkliuką ar dinozaurą, šis sulaukia pastabų „kas čia per sveikinimas?“, nes suaugusiųjų požiūriu - atvirutės būna su gėlytėmis, bet ne su arkliukais.
Piešiniai taip pat gali būti puiki terapinė priemonė, leidžianti vaikui išreikšti jausmus. Po trauminių įvykių, netekčių ir panašių sukrėtimų, piešiniai gali padėti išsikrauti ir sveikti. Pavyzdžiui, jei vaikas piktas, jam galima pasiūlyti nupiešti savo pyktį, kurį jis gali saugiai išreikšti keverzodamas ar net sudraskydamas popieriaus lapą. Tai - kur kas geresnis būdas išreikšti jausmus nei trenkti supykdžiusiam broliui. Jei vaikas ko nors bijo - pasiūlykite nupiešti baimes ir jas kartu aptarkite.
Hey Hey Piešiniai AVOKADAS Kaip nupiešti skanų avokadą Piešimo pamokos Piešiniai vaikams
„Bet kokiu atveju, tiek tėvams, tiek ir psichologams svarbūs ne tik piešiniai, bet bendravimas su vaiku, jo pasakojimai ir paaiškinimai apie tai, kas dedasi jo piešinyje. Būtent šie pasakojimai gali padėti geriau pažinti savo vaiką, sužinoti, kaip jis jaučiasi, ko bijo, apie ką svajoja, ar - kuo nori būti užaugęs“, - patirtimi dalijasi I.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
