Vaikas kanda sau į ranką ar kitiems: priežastys ir kaip reaguoti

Kai kūdikis jums įkanda aštriais kaip skustuvai dantukais, nusibraukite skausmo ašarą ir pasidžiaukite - jo raida normali! Nors toks elgesys nėra priimtinas, tačiau tai yra normali vaiko raidos dalis iki 3,5 m. Svarbu suprasti, kad vaikas taip nesielgia sąmoningai siekdamas nuskriausti kitą. Kandžiojimasis dažniausiai nėra piktybinis ir tyčia kenkėjiškas vaiko elgesys. Berniukai kandžiojasi dažniau. Tobulėjant kalbai, vaikai kandžiojasi rečiau. Vaikui augant, įprotis kąsti išnyksta.

Kodėl vaikai kandžiojasi?

Kandžiojimasis yra sudėtingas elgesys, kurį gali sukelti įvairios priežastys, priklausomai nuo vaiko amžiaus ir individualių poreikių. Štai pagrindinės priežastys, kodėl vaikai gali griebtis kandžiojimo:

Fizinės ir tyrinėjimo priežastys

• Dygsta dantys. Taip vaikas malšina uždegimo apimtų, patinusių dantenų skausmą. Įprastai kūdikiai ima kandžiotis, pradėjus dygti pirmiesiems dantukams, t.y. 5-7 mėnesių amžiaus. Visko kandžiojimas, o taip pat ir paraudusios dantenos, pagausėjęs seilėtekis, irzlumas, suprastėjęs miegas yra pagrindiniai dantukų dygimo požymiai. Kūdikiai aktyviausiai kandžiojasi pradėjus dygti pirmiesiems dantukams, ypač, jeigu jų dygimas intensyvus ir vienu metu dygsta keli dantys.
• Tyrinėjame aplinką. Kūdikiai aplinkos tyrimui naudoja burną lygiai taip pat, kaip ir rankas. Viskas, ką tik sugriebia mažylis, dažnai patenka į burną, tad kodėl nepakramčius. Pasaulį vaikai pirmiausia pažįsta per burną, todėl kandimas irgi yra bandymas tyrinėti.

Emocinės ir socialinės priežastys

• Nepatenkinti baziniai poreikiai. Vaikas yra alkanas, pavargęs, nori miego ir pan. Jaučiasi pervargęs.
• Bando sužinoti, kas leistina, ir atvirkščiai. Nori sužinoti, kokią reakciją sukelia vienas ar kitas veiksmas. Vaikas, pamatęs ar pajutęs, kaip kandžiojasi kitas, daro tą patį.
• Nesuvaldo emocijų ir energijos arba nuobodžiauja. Kandimas gali būti būdas susigrąžinti mėgstamą žaislą, pasakyti, kad jis yra nelaimingas, arba pranešti kitam vaikui, kad nori likti vienas.
• Ginasi, kai yra puolamas. Tai natūralus gamtos šauksmas „akis už akį“.
• Patiria stresą. Vaikas nežino, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Kąsdamas vaikas save nuramina.
• Nori atkreipti į save dėmesį, kai jo pritrūksta.
• Jaučiasi priblokštas per didelio triukšmo ar šviesos, nori pakeisti aplinką.
• Nesugebame žodžiais pasakyti, kaip jaučiamės. Tai būdas pranešti tokių stiprių emocijų, kaip nusivylimas, pyktis, baimė.

Psichologė Orinta teigia: „Besikandžiojantis vaikas stengiasi Jums nusakyti savo poreikius. Poreikiai priklausomai nuo individualaus vaiko ir jo amžiaus gali būti įvairūs - nuo alkio ar dygstančio danties skausmo iki nesaugumo jausmo jį supančioje aplinkoje. Kartais tokio elgesio priežastys gali būti gilesnės psichologinės problemos. Vaikas, kuris kandžiojasi, dažnai išgyvena liūdesį, baimę ar vienišumą. Nors aplinkiniai gali manyti, kad tuo momentu vaikas neatrodo nei liūdnas, nei išsigandęs, iš tiesų po šiuo agresyviu elgesiu slypi jo baimės ir nerimas.“

Kada kūdikiai pradeda kandžiotis?

Įprastai kūdikiai ima kandžiotis, pradėjus dygti pirmiesiems dantukams, t.y. 5-7 mėnesių amžiaus. Vaikui augant jis gali ir vėl pradėti kandžiotis, šis įprotis neretai vėl „išlenda“ sulaukus maždaug 2-ejų metų. Šiame gyvenimo etape kandžiojimąsi galima paaiškinti vadinamąja 2-ejų metukų krize. Ji pasireiškia užsispyrimu, impulsyvumu, emocingumu, ribų tikrinimu ir kt. Destruktyvus elgesys, pvz., kandžiojimasis, daiktų mėtymas, laužymas ir pan. taip pat dažnas.

Šeimos psichologė Erika Beržinienė paaiškina: „Jei kalbame apie kūdikį, tai reiškia tik tai, kad niežti dantenas. Jei kalbame apie vyresnius nei 2 metų vaikus, tada kandžiojimasis reiškia, jog vaikui norisi mamai atkeršyti, arba norisi jos dėmesį atkreipti į save, arba į tai, kas su vaiku vyksta.“

Kaip reaguoti, jeigu vaikas kandžiojasi?

Reaguojant į vaiko kandžiojimąsi, labai svarbu išlikti ramiems, kantriems ir nuosekliems. Tėvų ir suaugusiųjų reakcija formuoja vaiko supratimą apie leistiną elgesį.

Ko nedaryti?

Kai vaikas kanda, svarbu žinoti, kaip elgtis negalima, kad nepaaštrintumėte problemos ir neperduotumėte netinkamo pavyzdžio:

1. Neignoruoti. Ignoruojamos elgesio problemos savaime nesibaigia.
2. Nesijuokti. Juoką vaikas gali suprasti kaip kandžiojimosi palaikymą. Jei mama ar tėtis juokiasi, vadinasi, aš smagiai padariau.
3. Nepalaikyti tokio elgesio. Nesidžiaugti, kad Jūsų vaikas toks mažas, o moka už save pakovoti arba vaikui įkandus jį sudrausminti, o ne duoti norimą daiktą ar malonų dėmesį.
4. Nekąsti atgal. Smurtas gimdo smurtą. Pirmiausia mes auklėjame vaiką savo pavyzdžiu, o kandimas atgal yra netinkamas pavyzdys. Niekada nekąskite kūdikiui atgal, siekdami parodyti, kad įkandimas sukelia skausmą. Visų pirma, tėvai neturėtų sąmoningai ir tyčia kelti skausmo savo vaikui.
5. Neliepti vaikui įsikąsti sau. Stiprios emocijos apimtas vaikas gali nepajusti skausmo ir įsikąsti pernelyg skaudžiai.

Ką galima daryti?

Norint veiksmingai valdyti vaiko kandžiojimąsi, reikia imtis konkrečių ir nuoseklių veiksmų:

1. Sustabdyti ir aiškiai pasakyti. Jei vaikas ėmė kandžiotis, reikia sustabdyti jį ir neleisti kąsti dar kartą. Svarbu išlikti konkretiems ir nuosekliems. Užuot kalbėję bendromis frazėmis, vaikui ėmus kandžiotis sustabdykime vaiką ir rimtu veidu (tai reiškia, kad nė lūpų kampeliu nesišypsome) pasakome, kad “Skauda. Mes nesikandžiojame”. Iš pradžių vaikas nesupras, ką čia jam pasakėte, bet supras bent jau veido išraišką ir balso intonaciją. Paaiškinkime, kad kandant kitam skauda.
2. Užtikrinti vaiko poreikius. Kūdikio dienotvarkę sudėliokite taip, kad mažylis nepervargtų, negautų pernelyg daug stimuliacijos, pakankamai išsimiegotų, būtų sotus, sausas ir švarus. Jeigu vaikas kandžiojasi dėl to, kad dygsta dantys, reikėtų pasirūpinti, kad mažylis visuomet turėtų specialiai dantų dygimo skausmui malšinti skirtų kramtukų, kuriuos galėtų dygstant dantims kramtyti. Padeda, jei vaikas gauna “kanduką” - kažką, ką galėtų kandžioti (pvz.: pykčio apyrankę, mažą pagalvėlę).
3. Reaguoti į sužeistąjį. Svarbu nepamiršti pasirūpinti ne tik besikandžiojančiu vaiku, bet ir vaiku, kuriam jis įkando (jei tuo metu esate šalia). Kandžiojimasis gali pažeisti odą, todėl svarbu suteikti vaikui reikiamą pagalbą. Atsiprašykime ir paguoskime jį, kad besikandžiojantis vaikas matytų, koks tinkamas elgesys turėtų būti įkandus. Galima įkandusio vaiko paprašyti padėti įkąstam vaikui (pvz., palaikyti pleistrą ar pan.), bet tik tuo atveju, jei vaikas, kuriam buvo įkąsta, to nori.
4. Stebėti ir analizuoti. Atraskime vaiko kandžiojimosi priežastis, stebėkime ir analizuokime jo elgesį: kokiomis aplinkybėmis, kam kanda vaikas, kas iššaukia tokį elgesį. Stebėdami mažylį pastebėsime pirmuosius kandžiojimosi požymius. Ar prieš kandant yra požymių, kad tai darys - vaikas gali pradėti verkti, rėkti, mosikuoti rankomis ir kt. Pastebėjus tokius požymius, verta nukreipti vaiko dėmesį kitur arba patraukti vaiką iš esamos situacijos.
5. Nukreipti dėmesį. Reikia atidžiai stebėti vaiką ir pamačius, kad jis nori kąsti - perspėti, kad gali kąsti obuolį, morką, bet ne kitam žmogui. Parodykite kūdikiui, ką kandžioti galima. Norėdami pakeisti negatyvų kūdikio elgesį, pasiūlykite jam pozityvią alternatyvą.
6. Neigiamos pasekmės. Vaikas turi sulaukti neigiamos pasekmės. Vaikas kandžiojasi - turi palikti žaidimų aikštelę, nebežiūrėti filmuko ar nebežaisti su kitais vaikais.
7. Lavinti vaiko kalbą. Vaikai, kąsdami komunikuoja - išreiškia savo nepasitenkinimą, kažkokį norą, nes kalbėti aiškiai dar gali nemokėti. Tobulėjant kalbai, vaikai kandžiojasi rečiau.

Kandžiojimasis darželyje ir vyresniame amžiuje

Vaikai paprastai kandžiojasi iki dviejų ar dviejų su puse metų. Tačiau kartais šis elgesys gali pasikartoti ir vyresniame amžiuje, ypač socialinėse situacijose, pavyzdžiui, darželyje. Psichologė Erika Beržinienė teigia, kad tai, kas vyksta darželyje, ne visada galite koreguoti namuose. Su elgesiu darželyje turi tvarkytis auklėtojos. Jei joms nepavyksta, jos prašo tėvų pagalbos.

Jei atsiimant vaiką iš darželio paaiškėja, jog jis šiandien įkando „priešui“ kovodamas dėl žaislo ar įtakos zonos, svarbu ieškoti bendrų sprendimų. Auklėtojos kartu su tėvais turėtų ieškoti sprendimų ir nutarti, kokios taktikos kartu imsis. Vaikai labiau klauso svetimų suaugusių žmonių nei savo tėvų, todėl jei nesuveikė auklėtojos pabarimas ar pakalbėjimas, tikėtina, kad nesuveiks ir tėvų. Jei auklėtojos siūlo specialistus, neišsigąskite ir kreipkitės, nes gali būti, kad auklėtojai trūksta kompetencijos, o patiems gali būti sunku pamatyti, ką ir kaip reikia pakeisti.

Jei vaikai „įsikabina“ suaugusiems į „mėsą“ būdami 1-1,5 metų, dar labai sunku suprasti, ko vaikas siekia - pasikasyti dantenas, ar atkreipti į save dėmesį. Nepriklausomai nuo to, kokia tokio vaiko elgesio priežastis, svarbu parodyti, kad yra galimybių savo elgesį perkelti. Pavyzdžiui, jei vaikas nori kąsti, galite siūlyti kąsti žaislą, skudurą ar net vežimėlio rankeną. Tai labiausiai pasiteisina, nes tokiu būdu vaikui neuždraudžiame elgesio ir jam daug lengviau paklusti ir prisiderinti.

Kaip išaiškinti 3 metų vaikui, kad kitų žaloti nevalia? Visų pirma - pastebėkite ir pasiaiškinkite, kas vyksta vaiko pasaulyje, kodėl jis jaučia norą skriausti. Gali būti, kad galėsite pašalinti šio noro priežastis. O į patį elgesį reaguokite ramiai, tačiau gana kategoriškai. Vaikas kandžiojasi - turi palikti žaidimų aikštelę, svečius, išeiti į savo kambarį ir pan. Draudimas, mušimas ir gąsdinimas nepadės, tik dar labiau paaštrins problemą.

„Vilkiukui“ svarbu parodyti, kad yra gana aiškios ir griežtos bendravimo su kitais vaikais ribos. Jei kandžiojiesi ir skriaudi - eini namo, nebendrauji ir panašiai. Tai pasakyti reikia tiesiai, be užuolankų, tačiau ne žeminančiai. Tarkim taip: „Kandžiotis negalima. Berniukui skauda. Eime namo. Rytoj (kitą kartą) ateisime vėl ir tu galėsi gražiai žaisti“. Kai situacija pasikartos, jūs pakartokite elgesį. Nesijaudinkite, kad vaikas ne viską suprato. Vaikai mokosi iš elgesio, veiksmų ir pasekmių. Kiekvieną kartą, kai jis kam nors įkąs, iš karto eikite namo (net išvažiuokite iš svečių, jei tik įmanoma). Netrukus vaikas supras, kad jūs neatsitrauksite, ir pats pasitaisys.

Ar agresyvus vaikas, kuris kandžiojasi?

Kiekvienam vaikui kandžiojimasis gali simbolizuoti vis kitą dalyką. Kiekvienas elgesys, o ypač tas, kuris kartojasi, turi savo tikslą. Jei vaikas kandžiojasi, jis nori jums kažką pasakyti. Tai nereiškia, kad jūsų vaikas agresyvus, tačiau gali reikšti, kad jis ant jūsų pyksta, arba kad pyksta ant gyvenimo, arba ant pasaulio, o gal tiesiog nenori pripažinti suaugusiųjų valdžios, arba kaip tas darželinukas, kovoja už erdvę ir nuosavybę savo priemonėmis ir pagal savo supratimą.

Vaiko hiperaktyvumas ir energijos perteklius nereiškia, kad jam leidžiama elgtis netinkamai ir kad jo energingumas pateisina tai, kad jis skriaudžia ar skaudina kitus. Sudėtinga auklėti hiperaktyvius vaikus, jie patiria daug nudrąsinimo ir gali jaustis nepatenkinti ir pikti. Tad susikaupusio pykčio jie gali turėti, tačiau tai priklauso ne nuo hiperaktyvumo, o kaip su juo „sugyventi“ pavyksta tiek pačiam vaikui, tiek jį supantiems suaugusiesiems.

Vaikas, kuris kandžioja kitus, nebūtinai bus ar yra agresyvus. Tai gali būti vienintelis agresijos rodymo būdas arba tiesiog netinkamas elgesys. Agresyvus vaikas yra tas, kurio agresyvumas liejasi visur ir visada. Tada jau kalbame apie daug didesnę ir gilesnę problemą. Į kandžiojimąsi reikia atkreipti dėmesį, su juo reikia tvarkytis, tačiau tikrai nereikia iš jo „burti ateities“. Jei patiems nepavyksta, kreipkitės į specialistus.

tags: #vaikas #kanda #sau #i #ranka

• ką pasiimti į gimdymo namus
• Svarbiausia apie privalomąjį sveikatos draudimą
• Suprasti naujagimio geltą
• Žodžiai vaikams iš darželio
• Apie Vaidą Grikšaitę: gimimo data, karjera ir asmeninis gyvenimas