Ugnė Usevičiūtė: 42-ejų metų virsmai ir nepalaužiama dvasia

Radviliškietė verslininkė Ugnė Usevičiūtė (42) džiūgauja: "Kiek daug pirmų kartų dabar mano gyvenime!" Jos gyvenimas - tai nuolatinė virsmų ir iššūkių istorija, apimanti ir ekstremalias keliones, ir įspūdingą svorio metimą, ir sudėtingą verslo kelią.

Radviliškyje gyvenanti Ugnė kasdien nueina mažiausiai 20 000 žingsnių, nuo gegužės iki spalio kas rytą maudosi vandens telkiniuose ir daro mankštą. Kad viską spėtų, ji keliasi 5 val. ryto. Be to, kiekvieną vasarą Ugnė ryžtasi ekstremaliam išbandymui.

Įspūdingas svorio metimas ir gyvenimo būdo pokyčiai

Numetusi net 140 kilogramų antsvorio, moteris dabar be vargo matuojasi dizainerio Liutauro Salasevičiaus sukneles ir drąsiai stoja prieš fotokameras. Ugnė sako, kad kur kas daugiau valios ir drąsos reikėjo, kai prieš dvejus metus nusprendė keistis ir viešai apie tai kalbėti. Kitaip ir būti negali, kai numeti nuo savęs du suaugusius žmones, sveriančius po septyniasdešimt kilogramų!

Anot Ugnės, 2015 metais ji turėjo nuotrauką, kur įsiamžino sverdama 220 kilogramų. Ji prisimena, kokį šoką buvo patyrusi dėl tų skaičių. Bet kažkodėl tai netapo priežastimi lieknėti. Tik kai dar po dvejų metų svarstyklės rodė 213 kilogramų svorį, ši mintis tarsi iš dangaus nukrito. Ji atėjo į kontorą ir pareiškė: metu svorį. Darbuotojos juokėsi... Ugnė pasisvėrė, nusifotografavo. Abejonė sukirbėjo: „Gal jos ir teisios...“ Tad pasiryžimą ėmė ir užrašė viešai feisbuke. Kažkas iš draugų dar pakomentavo: „Po metų būsi numetusi vieną kilogramą ir didžiuosiesi. Sakyk, kiek konkrečiai nori numesti.“ „100 kilogramų“, - parašė pati nelabai tuo tikėdama. Kitą rytą pabudo: „Na ką, Ugne, prisijuokavai...“ Bet galiausiai pasiekė net daugiau, nei norėjo, - ėmė sverti 79-is.

Kai svarstyklės parodė 220 kg, verslininkė Ugnė Usevičiūtė suprato, kad negali ilgiau nešiotis viršsvorio, pradėjusio augti dar paauglystėje, kai tėvų namuose atsidarė skanėstų pilna parduotuvė. Tuo metu Ugnė svėrė 220 kg, kurie pradėjo augti neriboto šokoladukų valgymo laikais, kai komercinė parduotuvė pradėjo veikti tėvų namuose. "Kai tiek sveri, savaime turi daug valgyti," - teigė ji.

Svorio metimo strategija ir rezultatai

Ugnė porcijų nemažino, bet pakeitė jų turinį. Vietoje bulvių ir mėsos, atsirado salotos. Ji pradėjo valgyti ne bulves su salotomis, o salotas su bulvėmis. Net 100 kilogramų Ugnė numetė per pirmuosius dešimt mėnesių. "Per dešimt mėnesių nukrito 100 kilogramų, o 140 kg - per pusantrų metų," - patikslino ji.

Štai Ugnės Usevičiūtės svorio metimo kelionės etapai:

Savo istorija anksčiau Ugnė dalijosi ir „Beatos virtuvės“ laidoje, tada norintiesiems numesti svorio ji patarė nesižvalgyti į tai, kokių dietų laikosi kiti. Geriausia - klausytis savo kūno ir laikytis tokios dietos, kokia jam tinka: "Kodėl dažniausiai moterims pristinga motyvacijos? Dėl to, kad yra dvi problemos." Ji pati prisipažino per 40 metų negamindavusi valgyti, tačiau galiausiai supratusi - jeigu nori pokyčių, teks imti suktis virtuvėje. Ugnė Usevičiūtė atsisakė druskos, nevartoja riebalų. Nors druską labai mėgo, sako, su laiku poreikis dingo, sūrumo tiesiog nebesinori. Panašiai ir su riebalais - jeigu iš pradžių salotas dar gardindavo alyvuogių aliejumi, dabar pakanka citrinos.

Jokių operacijų, išskyrus grožio, nebuvo. Sąžiningai papasakojo, kad sulieknėjus visa perteklinė oda nesusitraukė, - ją šalino nuo pilvo, rankų, nugaros, jai darė krūtų pakėlimo operaciją. Galbūt tiems, kurie lieknėja susimažindami skrandį, lengviau nepalūžti - jie turi priverstinę apsaugą, todėl negali per daug valgyti. "O man kas tris mėnesius būna diena, kai sugniūžtu," - prisipažino Ugnė. "Atrodo, viskas gerai, grįžai namo, paėmei kelis riešutus, bet... žiūrėk, trys riešutai, šeši, devyni... silkė, šokoladas, dešra, sausainiai... Ir sėdi susiėmusi už pilvo, atrodo, sprogsi."

Paklausta, pagal kokį būdą ar metodiką lieknėjo, Ugnė atsako: "Pagal savo! Jokių paslapčių neturiu, tiesiog visi skirtingai sveriame, judame, esame nevienodo ūgio, skirtingai išgyvename stresą darbe." Ji pradėjo lieknėti sverdama daugiau kaip 200 kilogramų. "O jeigu žmogui, norinčiam numesti vos dvidešimt kilogramų, pasakysiu, kad per vieną kartą suvalgiau 700 gramų salotų, ir jis pradės daryti tą patį, žiūrėk, dar ir priaugs," - perspėjo Ugnė. Ypač iš pradžių jai reikėjo daug kilokalorijų, kad nesijaustų alkana ir nepalūžtų. Kai ryžosi lieknėti, ėmė kurti savo strategiją.

Iš to, ką žinojo apie dietas ir sveiką mitybą, suprato, kad norint numesti svorio reikia valgyti. Pirmiausia susidėliojo aiškias taisykles: pusryčiauja ryte šeštą valandą, pietauja - dvyliktą dienos, vakarieniauja - šeštą vakaro. Organizmas greitai įprato, kad tokiu metu tikrai gaus maisto, ir nebekaupia riebalų. Antra: iš raciono išmetė miltus, bulves, riebalus, cukrų ir druską. Ir svarbiausia: pradėjo daug judėti.

Nors U. Usevičiūtė nelaiko savęs sportininke, sako, jog kasdien be išimčių juda - mankštinasi, vaikšto. Kai nusprendė lieknėti, buvo bjauri, darganota lapkričio diena, - vis tiek susiėmė, išėjo iš namų ir pėstute nukulniavo du kilometrus. "Kaip didžiavausi savimi!" - prisimena Ugnė. O dabar jos maršrutai siekia net 100 kilometrų pėsčiomis. Ji sportuoja kasdien po valandą rytais, vakarais dar turi valandą ar kelias aktyvios veiklos: pirmadieniais - krepšinis, antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais - baseinas, trečiadieniais - šaudymas iš lanko ar tenisas. Vakarais daro mankštą, tempimo pratimus. Pridėkime dar šuns vedžiojimą po pusvalandį ryte ir vakare. Savaitgaliais dalyvauja pėsčiųjų žygiuose ar važinėja dviračiu.

Kasdieniai Ugnės pusryčiai yra kokteilis, kurio keturi ingredientai nesikeičia: ispaninių šalavijų sėklos, sėmenys, avižų dribsniai ir kefyras. O toliau - ko tądien norisi: vaisiai arba daržovės. Kartais deda bananą, obuolį ir kivį, kartais - daigų, džiovintų slyvų ar datulių. Kokteilio pasidaro gerokai daugiau nei litrą ir paskui valandą per šiaudelį geria. Ugnė teigia, kad atšimpa tiems, kurie nemoka pasigaminti gerų. Dauguma kramsnoja beskonius salotų lapus arba vargsta naudodamiesi sudėtingais receptais. Jos salotos yra iš to, ką tądien turi šaldytuve: tai lapai, morkos, žiediniai kopūstai, brokoliai, pomidorai, avokadai, agurkai, ridikai... Ir būtinai - su jautiena, paukštiena, žuvimi, kiaušiniais arba feta. Dar pagardina persikais, mangais, granatų sėklomis, riešutais. Ugnė nemėgsta ilgai skusti, tarkuoti, maišyti. Net laiką matavo: pietus ir vakarienę pasidaro per penkiolika minučių. Kadangi negali be saldumynų, išmoko išsikepti keksiukus tik iš varškės, kiaušinių ir razinų, blynelius su varške ir obuoliais - iš visagrūdžių tortilijų arba lavašų.

Ji yra sulaukusi komentaro: „Turėtum vyrą ir vaikų, kuriems reikia gaminti maistą triskart per dieną, negalėtum vien savo salotų valgyti.“ Tačiau Ugnė iš didelės šeimos - yra keturi broliai ir seserys. Viena sesuo susilaukė trijų vaikų, bet nelabai juos augino. Vaikais rūpinosi jos mama, todėl dukterėčios ir sūnėnas užaugo šalia. "Taip, nesu gimdžiusi, bet jaučiuosi turinti tris vaikus," - sakė Ugnė. Jie ir dabar dažną savaitgalį suvažiuoja pas ją - į savo vaikystės namus. Todėl tuščiu šaldytuvu jų tikrai nepasitinka: netrūksta nei picų, nei bulvyčių - tik Ugnė to nevalgo.

Daug kas klausia, ar pasiilgsta cepelinų. Ji atsakė: "Jei valgytumėte juos sėdėdama šalia manęs, man tikrai pakviptų ir užsimanyčiau. Bet kaskart ateina dvi mintys: „Ugne, jei pradėsi valgyti cepelinus, tau vėl nieko neišeis“ ir „Ugne, tau juk paskui bus negera“." Organizmas jau nebepriima tokio maisto. Tačiau baliuje tikrai nerėks, kad to ar ano nevalgo: atnešus kepsnį, aplietą sūriu ir grietine, suvalgys iš pagarbos šeimininkams. Ugnė nenori būti ta, kuri visiems pirštu baksnoja jų klaidas, tik nori įkvėpti žmones keistis.

Verslo kelias ir finansinė nepriklausomybė

Kai Ugnė buvo gal keturiolikos metų, tėvai atidarė maisto parduotuvę jų gyvenamajame name. Už kambario, kuriame ji miegojo, durų buvo dėžės su „Snikeriais“, sausainiais ir limonadais... Tada svoris ėmė sparčiau augti. O sulaukusi 25-erių ar 26-erių pradėjo savo didelį rimtą verslą. Ji būdavo taip užsiėmusi, kad ne visada turėdavo laiko pavalgyti. "Nors dabar galiu pasakyti, kad visi tik apsimetame, jog neturime laiko, vis tiek valgome, tik svarbiausia - ką," - svarstė Ugnė. Užeiti į kavinę normalaus maisto jai būdavo gaila laiko, o nubėgti iki parduotuvės ir nusipirkti kokią nesveiką nesąmonę - normalu.

"Tada dar buvo kioskų manija. Miestuose jų būdavo visur. Paslapčia nuo tėvų vieną tokių nusipirkau ir aš," - prisimena Ugnė. Vieną dieną ji mamai pasakė: "Nenustebk, bet rytoj mums atveš kioską, jeigu jūs neatidarote parduotuvės namuose, prie kelio yra vietos ir aš ten pastatysiu kioską." Mamai užvirė kraujas, tuo metu Ugnei buvo gal 15 metų, tad ji supyko, kad Ugnė turės verslą, o ji - ne. Vėliau Ugnės šeima vis dėlto nusprendė atidaryti ir savo parduotuvę, kurioje atsirado įvairiausių pagundų. "Kai nesimokydavau, ten dirbdavau pardavėja, padėdavau. Man labai patiko," - pasakojo Ugnė. Ji sėkmingai užsiėmė verslu dar besimokydama vidurinėje.

Net į baigiamuosius egzaminus Ugnė atskubėjo tiesiai iš turgaus, kur turėjo net 10 prekybos vietų. "Turėjau ir samdomų darbuotojų, kurie prekiaudavo," - sakė ji. Lietuvių kalbos egzaminas vyko didžiąją Radviliškio turgaus dieną, tad jai reikėjo atsikelti 3 arba 4 val. nakties, nuvežti visiems prekes, jas išdalinti, suskaičiuoti ir sudėlioti kainas. "Mes prekiaudavome vaisiais, taigi net nespėjusi persirengti, atlėkiau į egzaminą murzina," - prisimena Ugnė. Dar nebaigusi mokyklos Ugnė žinojo, jog visą reikiamą patirtį jau yra įgijusi, o tęsti mokslus laiko tiesiog neturėjo. "Kai baiginėjau mokyklą, populiariausia profesija buvo verslo vadyba. Aš pagalvojau, jog norėčiau į šią specialybę, ir turbūt tik į šią. Bet aš jau praktiškai buvau praėjusi visus verslo lygius. Manau, teoriškai galėjau išdėstyti net dėstytojams tuometinės rinkos pagrindus," - kalbėjo ji.

Prieš šešiolika metų Radviliškyje ji atidarė pirmą savo parduotuvę „Viskas už 1 eurą“. Greitai turėjo jau 120 parduotuvių tinklą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Jos verslas sparčiai augo, tik bėda, kad nemokėjo paskirstyti atsakomybės - visas parduotuves valdė pati, be vadybininkų ir pavaduotojų. Ir, matyt, vienu metu nebesuvaldė didelio verslo - pradėjo važiuoti į minusą. Kurį laiką verslą dar gelbėjo, kišo pinigus jau nebegaudama grąžos. Galiausiai nusprendė, kad neverta. Ir per mėnesį uždarė parduotuves. Pasiliko tik vieną - pačią pirmą Radviliškyje. "Likau su minusu (kvatoja)," - atviravo Ugnė.

Tačiau ne visada sekėsi gerai - verslą buvo ištikusi krizė, galėjusi pasiglemžti net nuosavus tėvų namus. "Sugalvojau, kad man reikia antros parduotuvės, tam reikėjo labai daug pinigų, tad užstačiau tėvų namą. Projektas buvo per didelis, paskolos neišsimokėjome, tad antstoliai pradėjo tėvų namą pardavinėti. Jaučiausi labai blogai, bet man pavyko jį išgelbėti, aš išlipau," - pasakojo ji.

Ugnė Usevičiūtė yra įmonės Uždaroji akcinė bendrovė "Auksmetė" vadovė, kurios pagrindinė veiklos sritis yra nuosavo arba nuomojamo nekilnojamojo turto nuoma ir eksploatavimas. Šiuo metu "Auksmetė" turi 4 darbuotojus.

Bet kol verslas buvo labai pelningas ir daug uždirbo, Ugnė investavo į nekilnojamąjį turtą. Iš tų 120 parduotuvių dvidešimt veikė nuosavose patalpose. Žinoma, yra kreditų, bet yra ir pajamų už nuomą, todėl gyventi galima. Be to, visos neišparduotos prekės grįžo į sandėlius. "Juokauju, kad dar 20 metų galėčiau gyventi panaudodama jų turinį - tiek ten prekių priversta!" - juokiasi Ugnė. Ir gerais laikais piniginėje neturėdavo daug grynųjų, pati gyvena sename tėvų name. "Bet būdavo: noriu šito pastato - perku. Ačiū Dievui, kad ferario ar pilies kalnuose neužsimaniau!" - sakė ji. Buvau apimta manijos pirkti komercinius objektus įmonei plėsti. Taip pat viena iš investicijų - daugiabutis Radviliškyje, nusipirko jį prieš gerus aštuonerius metus. Tuo metu nesiejo šių dalykų, bet dabar mano, kad tai galėjo būti susiję. Kai sekasi, galvoji tik apie tai, kokia esi sėkminga, o visa kita tiesiog nerūpi.

Ekstremalūs išbandymai ir Ararato viršukalnė

Ugnė sau jau įrodė, kad gali nueiti bet kiek, taigi ėmė ieškoti naujų adrenalino šaltinių, ir jos nauju pomėgiu tapo kalnai. Užpernai moteris pėsčiomis apėjo aplink visą Lietuvą, o pernai baidare perplaukė Lietuvą nuo Baltarusijos sienos iki Baltijos jūros. Birželio 24 d. ji užkopė į Ararato viršukalnę (5137 m), nors pakeliui kilo daug sunkumų ir patyręs gidas siūlė neberizikuoti bei leistis atgal.

Kelionės priešistorė gana įdomi. "Pernai lankiausi Armėnijoje, su kuria Araratas asocijuojasi daugumai žmonių, taip pat ir man. Jį armėnai labai mėgsta, jis pavaizduotas šalies herbe. Araratas ten kone iš visur matosi, būdama Jerevane, kuris yra už maždaug 60 km, fotografavausi su jo vaizdu tolumoje," - pasakojo Ugnė. Taigi paprašė gido, kad ją prie jo nuvežtų, o tas atsakė, jog tai neįmanoma - kalnas yra Turkijoje, sienos uždarytos, nes šalys nelabai sutaria. Tada ji pradėjo domėtis šia istorija ir sužinojo, kad taip, seniau kalnas priklausė Armėnijai, bet vykstant karams atsidūrė Turkijos pusėje, tapdamas didžiausiu šios šalies kalnu, o armėnai dėl to labai pyksta. Na, o besidomint šia istorija Ugnei kilo noras į Araratą įkopti - taigi dar praėjusiais metais susisiekė su vietiniu gidu ir sutarė dėl žygio.

Įkopti į Araratą Ugnei užsinorėjo, kai pradėjo domėtis jo istorija. Tam ypatingo pasiruošimo nereikėjo - tai toks kalnas, kurio viršūnę galima pasiekti savomis kojomis be specialios įrangos (pavyzdžiui, virvių). Bet ištvermės reikia daug, be to, reikalingas ir psichologinis nusiteikimas, nes ir vasarą ten laukia sudėtingos oro sąlygos.

Kopimas į viršūnę: iššūkiai ir nuotykiai

Ugnės kelionė truko šešias dienas, iš jų viršūnės šturmui buvo skirtos keturios. Į kalną kopė šešiese - gidas, lietuvė, libanietis, rumunė ir turkų pora. Pirmąją dieną automobiliu keliautojai buvo nuvežti tiek, kiek įmanoma nuvažiuoti - į 2400 m aukštį, o tada jau pradėjo lipti, kol pasiekė pirmąją bazinę stovyklą, esančią 3170 m aukštyje. Gyvenimo sąlygos buvo gana asketiškos - visi miegojo palapinėse, nors naktį temperatūra nukrisdavo žemiau nulio, dar pasistatydavo didesnę palapinę, kurioje virdavo maistą ir valgydavo, pasislėpę nuo vėjo. Nebuvo jokio tualeto nei vandens.

Kitą dieną iš pirmosios bazinės stovyklos pakilo į antrą, esančią 3600 m aukštyje, o paskui nusileido atgal į pirmąją - tai reikalinga tam, kad organizmas priprastų prie oro, kuris tokiame aukštyje jau yra praretėjęs. "Atrodė, kad tą dieną viskas bus ganėtinai paprasta, bet mus užklupo kruša su ledais, nekalbant jau apie sniegą, ir buvo labai sunku," - atsiminė Ugnė. Trečiąją dieną reikėjo užkopti į antrąją stovyklavietę ir joje nakvoti. "Jeigu sakiau, kad pirmoji stovyklavietė buvo gana asketiška, tai antroji - super asketiška, vietos ant kalno labai mažai, palapines statėmės ant akmenų," - konstatavo Ugnė.

Nakvojo palapinėse spaudžiant šalčiui. Kopti į Araratą pradedama labai anksti, apie 2 val. nakties, nes rytais mažiau rūko ir matomumas būna geresnis. Tačiau ketvirtą naktį gidas pramiegojo, Ugnė pabudo pirmoji. Ir pamatė, kad didesnioji palapinė nugriuvusi. Pradžioje pamanė, kad taip nutiko dėl sniego, bet paaiškėjo, kad buvo užsukusi meška ar kelios, kurios dar ir suėdė pusryčiams skirtas maisto atsargas.

"Tai buvo gana ekstremalu. Įsivaizduokite, nevalgius ir neišgėrus karštos arbatos į kelią leistis nesinorėjo (viršūnėje turėjo būti minus 15-20 laipsnių), tad užtrukome, kol susiradome puodus, įrankius ir susirinkome maisto likučius," - pasakojo Ugnė. Taigi jie išėjo vėliau nei planuota, o oro sąlygos buvo itin prastos, didelis rūkas, vis užeidavo pūga, o kartais keliautojai iki juosmens įklimpdavo į sniegą. Planuota, kad žygis užtruks 5 val., bet užtruko 8 val.

"Kelis kartus gidas siūlė mums balsuoti, ar grįžtame atgal, nes paskui bus itin sunku ir pavojinga leistis žemyn - gidai eina pagal orientyrus, kažkokius akmenis ar uolas, bet dėl rūko šių nebuvo matyti. Vadovas sakė, kad tai vienas sunkiausių jo kopimų į kalną, nors jis ten kopia kas savaitę. Bet mes visi buvome užsispyrę ir nenorėjome apsisukti," - pasakojo Ugnė.

Pasiekus viršūnę ypatingų ceremonijų nebuvo. Nebuvo ir įspūdingų vaizdų - matomumas dėl rūko siekė vos kelis metrus. Reikėjo kuo greičiau nusifotografuoti ir leistis atgal, kol sniegas neužpustė pėdsakų, nes jų nematant leistis būtų dar pavojingiau. Ugnė vežėsi Lietuvos vėliavą, bet kalno viršūnėje nė neturėjo laiko jos išskleisti. Tačiau pašnekovė pastebėjo, kad nepaisant sunkumų ir skubėjimo vis tiek apėmė euforija dėl to, kad pavyko į viršūnę įkopti. Beje, žemyn leistis taip pat buvo sunku ir užtruko dar beveik 8 val. Ir, nors aplink tvyrojo rūkas, keliautojai taip nusvilo veidus saulėje, kad grįžus namo Ugnei nusilupo oda. Na, o lūpos nušalo.

Paklausus Ugnės, ar šis žygis buvo sunkiausias iš visų jos ekstremaliųjų išbandymų, ji atsakė: "Žinokite, ne, nes per keturias dienas organizmas nespėja išsekti. Buvo sunkiau, kai, pavyzdžiui, einant aplink Lietuvą penktą dieną visos kojos tapo pūslėtos, o žinojau, kad su tuo skausmu eiti reikės dar 20 dienų. Plaukiant baidare, pūslės nusėjo rankas, na, o šįkart didžiausias iššūkis buvo šaltis - juk apsirengęs kaip meškinas negalėsi kopti į kalną." Ar kalnai jos neišgąsdino? "Tikrai nenorėčiau kopti į kokį Everestą, nes ten reikia deguonies kaukių, o viskas su pasiruošimu trunka net 2 mėn. (na, ir kainuoja vos ne 100 000 Eur)," - teigė Ugnė.

Motyvacija ir asmeninės savybės

"Negali nepastebėti, kas su tavimi vyksta," - sako Ugnė. "Man nedrįsdavo nieko pasakyti. Nes buvau kieta: visada visur vadovavau - ir versle, ir šeimoje." Anot jos, pačios pradžios, kada pradedi storėti, neįsidėmi. O kai apsižiūri, jau būni gerokai pastorėjęs. Tada imi guostis, kad antsvorio atsikratyti labai sunku, ir net nepradedi. "O juk vos per dešimt mėnesių numečiau šimtą kilogramų!" - pabrėžė ji. Be to, kurį laiką Ugnė manė, kad jai antsvoris nelabai trukdo: buvo energinga, stipri, jei reikėdavo - pati fūras iškraudavo. Bet automobilyje reikėdavo sėdynę atsistumti, nes netilpdavo, lėktuve negalėdavo nuleisti priešais save esančio stalelio, nes jis pakibdavo ant krūtinės. "Gerai, jei gaudavau vietą prie tako, o jeigu atsidurdavau tarp dviejų žmonių?! Per aštuonias skrydžio valandas net į tualetą nesikeldavau! Ir išlipti sunku, ir gėda pakelti kaimynus..." - dalijosi patirtimi Ugnė.

"Aš viską, ką pradedu daryti, padarau," - tvirtina Ugnė. Ir kai šitą posakį pasako kitiems, kiti sako: "O kodėl tu nesi prezidentė?" Dėl to, kad ji prieš pažadėdama ir darydama gerai pasveria savo galimybes. "Žinojau, kad galiu numesti svorį, tai ir dariau. Žinojau, kad galiu padaryti 100 parduotuvių, - dariau," - sakė Ugnė. Ji neabejoja, kad asmeninės savybės yra tikrai labai svarbu kiekvienam žmogui. "Dėl to aš ir sakau, kad negali pasiimti kažkokio žmogaus plano ir jį įvykdyti, kadangi tu esi visiškai kitoks žmogus," - pabrėžia ji.

Pirmiausia - kaip motyvacijos: žmonių komentarai, klausimai, kaip jai sekasi, buvo geriausias skatinimas tęsti. Per pirmą mėnesį nukrito dešimt ar keturiolika kilogramų - aišku, norėjo tuo pasigirti. Bet paskui svoris taip efektyviai nebekrito - reikia naujos motyvacijos. Sugalvojo, kad pradės sportuoti ir taip formuosis kūną. Dar vėliau pasidarė plastinių operacijų, kad nukarusi oda nerėžtų akių. "Dabar mano tikslas - tapti raumeningai ir gražiai. Taigi vėl turiu tikslą nesustoti," - teigia Ugnė. Ji viešina savo gyvenimą, kad nebūtų kelio atgal. Kitaip išduotų visus, kurie ja tiki.

Ugnė sako, kad vyrauja stereotipas, esą buvo stora, todėl neištekėjo. "Nesąmonė! Yra daugybė apkūnių moterų, kurios turi vyrus, vaikus," - paneigia ji. "Tiesiog aš visą laiką buvau susitelkusi į verslą, nemačiau nieko aplinkui. Man rūpėjo ne vyrai, o kur dar vieną parduotuvę atidaryti." Tačiau dabar rūpi... Savaime ir dėmesio daugiau sulaukia. Bet ne dėl to, kad sulieknėjo, o todėl, kad pasikeitė situacija. Kai atsistoja priešais veidrodį, vis dar mato daug trūkumų. Stebi kitas moteris, kurios būdamos tokio paties amžiaus yra grakštesnės ir elegantiškesnės - jos tikrai kur kas gražesnės nei ji. Bet kai iš pasąmonės iškyla prisiminimų, kaip atrodė vos prieš dvejus metus, tada jaučiasi labai graži.

tags: #ugne #useviciute #gimimo #metai

• ovuliacija ir LH
• Svarbiausi faktai apie kūdikio galvytės sveikatą
• Valymas ir priežiūra: elektrinio pientraukio galvutė
• Pirkinių vadovas: vaikiški drabužiai Norvegijoje
• Patarimai kuriant vaikiškas kaukes