Tapti vedusio vyro meiluže - daugumai moterų ne itin viliojanti perspektyva. Yra moterų, kurios ieško santykių su pasiturinčiu, dažniausiai vyresniu vyru tam, kad šis išlaikytų finansiškai ir išspręstų visas kitas jų gyvenimo problemas. Tai - komerciniai santykiai ir tokiu atveju meilužės statusas gali visiškai netrikdyti. Visai kas kita - moterims, kurios vertina šeimą, partnerystę ir bendrumą.
Jeigu skaitote ir įsivaizduojate, kad tokioje situacijoje niekada neatsidurtumėte, turiu jus įspėti - gyvenime nutinka visko. Susidomėjimas vedusiu vyru gali kilti visai neplanuotai. Ypač, jei jau kurį laiką esate vieniša, paskutinių keliolikos pasimatymų patirtis visai nedžiugina. Arba jis - atkaklus gerbėjas, su kuriuo susipažinote pažinčių programėlėje: simpatiškas vyriškis, turintis puikų humoro jausmą ir iškalbą.
Kartais vyrai slepia, jog yra vedę, ir nemaloni informacija išlenda tik įsisiūbavus abipusiams jausmams. O tada ne taip lengva santykius nutraukti (ir nesinori)! Iš pradžių tokie santykiai gali pasirodyti idealiai tenkinantys jūsų poreikius. Galite pagalvoti, jog daugiau nieko jums ir nereikia: atviri pokalbiai, dėmesys, puokštės gėlių, dovanos, aistringas seksas ir jokios buities, maisto gaminimo, nešvarių kojinių ar išmėtytų batų.
Vyrui tai irgi maloni patirtis. Jis gauna tai, ko negauna namuose: žavėjimąsi, palaikymą, nedalomą laiką, intymumą. Juk žmona jau seniai nebeaikčioja dėl kiekvieno jo „žygdarbio“, ir neskiria tiek laiko jam, nes tikriausiai rūpinasi vaikais ir buitimi, nebeatrodo tokia gaivi ir svaiginanti. Vyresnis vyras turi daugiau patirties, neretai ir seksas su juo būna kokybiškesnis, nei su jaunu bendraamžiu. Taip, vyresnis vyras turi daugiau gyvenimo įgūdžių, žino, kaip spręsti problemas, o tai pakankamai patogu ir malonu.

Tačiau laikas praleidžiamas kartu ištirpsta lyg vaškas liepsnoje. Iš meilės guolio vyras grįžta pas žmoną - mylisi, kartu augina vaikus, lanko gimines, susitinka su draugais, atostogauja, įsigyja turto. O meilužės ir vyro santykius gaubianti paslaptis tampa rimtu suvaržymu - negali skambinti, kada panorėjusi, rašyti žinutes, siųsti nuotraukas, pasirodyti viešumoje meiliai apsikabinusi, pažindintis su abiejų pusių draugais, artimaisiais. Nuolat tenka taikytis prie vyro galimybių ir tenkintis tik tuo laiku, kurį jis gali skirti. Be to, tai, jog esate užmezgusi santykius su vedusiu, greičiausiai slėpsite ir nuo savo draugių ar artimųjų. Vargu, ar tai pateisintų bei palaikytų bet kuri teisėtuose santykiuose esanti moteris. Tapusi meiluže, jūs savotiškai tampate visų žmonų prieše. O giliai širdyje ir pati žinote, kad vertinat moraliniu požiūriu, elgiatės neteisingai, kad ir kaip bandytumėte tai sau neigti.
Slapstymasis tiek moteriai, tiek vyrui ilgainiui tampa problema. Jie juk negali kartu daryti to, kas abiem malonu. Porą turi sieti bendras gyvenimas, bendra veikla, hobiai, interesai, o romaną užmezgę dažniausiai tūno pasislėpę namuose ir užsiima seksu arba valgo. Nedrįsta nueiti pas draugus, į teatrą ar kiną, dar kur nors, kas praturtintų jųdviejų santykius. O dar nuolatos tenka galvoti, ar tikrai niekas jų nematė, nes net į kitą miestą išvažiavus yra tikimybė, kad kas nors juodu pamatys, taigi tokie santykiai kelia nuolatinę įtampą. Iš pradžių tokia įtampa ir slapstymasis gali kurstyti aistrą, nes vyksta kažkas paslaptinga, bet ilgainiui ima varginti, nes labai daug energijos tenka išeikvoti slapstymuisi. Vyrui tenka nuolatos trinti žinutes, skaičiuoti laiką, galvoti, kaip neišsiduoti, o meilužei - nuolatos laukti ir gyventi laukimu. Meilužė faktiškai yra pasmerkta vienatvei, ji negali mylimam vyrui paskambinti, paprašyti pagalbos, kai jos iš tiesų labai reikia, tarkime, jeigu suserga. Taigi tai tėra nevisaverčiai, pusėtini santykiai arba normalių pakaitalas.

Visgi, maloniai leidžiamas laikas kartu, stiprėjantys jausmai nebeleidžia taip lengvai paleisti ir atsisakyti santykių, verčia taikstytis su padėtimi, kuri galimai ne itin jums patinka, bet atrodo suprantama ir tikitės, jog yra laikina. Leidžiant laiką kartu, mylintis, išsiskiria oksitocinas - prieraišumo hormonas. Jūs prisirišate prie vyro ir jums ima stigti to, ko tokie santykiai duoti negali - šeimos, bendrų namų, kartu leidžiamų rytų, vakarų, savaitgalių, santykių pilnatvės. Jūs po truputį imate apie tai užsiminti vyrui, o vėliau - ir aktyviau reikalauti.
Į tai reaguodamas vyras žada skirtis su žmona, o su jumis ir toliau elgiasi mylinčiai. Tačiau vis prašo palaukti, dar pakentėti, nes „dabar skirtis negali“ - tai „žmonos gimtadienis“, tai „problemos su vaikais“, tai „reikia pirma sudėlioti verslo reikalus“. Santykiuose kyla įtampa. Sprendimas vis nepriimamas. Santykiai ima siūbuoti tarp romantiškų susitikimų ir kančios išgyvenimų. Situacija vis labiau jums atrodo slystanti iš rankų, ją vienareikšmiškai kontroliuoja vyras - pavyzdžiui, pažada atvažiuoti, bet paskutinę minutę pakeičia planus. Toks nepastovumas ir nestabilumas, be abejo, atsiliepia jūsų psichikai, tad nieko nuostabaus, jog tampate irzlesnė, mažiau pakanti. Būti vedusio vyro meiluže yra labai skausmingas patyrimas. Mažiausiai, ko gero, skauda oficialiai žmonai, turinčiai visas teises ir pareigas. O meilužė neturi jokių teisių. Ji negali nieko tikėtis - neretai vyras tiesiai šviesiai jai taip ir pasako, kad negali nieko pažadėti. Moteris sutinka, nes tikisi, kad kas nors gali pasikeisti, kuria sau iliuziją, o kai ji niekaip nebūna realizuojama, išgyvena išties didelį skausmą.
Pagaliau imate suprasti, jog vyras greičiausiai net neketina skirtis su savo žmona - jis to tikrai neplanavo ir gyvenimas su sutuoktine jį iš esmės tenkina. Kad santykiai su jumis - tik mėginimas kompensuoti tai, ko vyrui trūksta santuokoje. Dažniausiai vedę vyrai ryžtasi su kita moterimi užmegzti santykius, kai jų santuokoje ar partnerystėje kyla problemų. Kai negali su žmona patenkinti daugelio dalykų, tarkime, seksualiniai santykiai nėra kokybiški, kai nesulaukia pripažinimo, pagarbos ir t. t. Tuomet toks vyras net ir nesąmoningai ima dairytis kitos ir randa tokią, kuri patenkina visus jo poreikius. Gali būti ir taip, kad šeimoje vertybės nesutampa, ypač jeigu labai jauni žmonės, dar nesusiformavę, sukūrė šeimą ir ilgainiui paaiškėjo, kad jų asmenybės yra absoliučiai skirtingos, kad kardinaliai skiriasi požiūris į gyvenimą, o sieja sutuoktinius tik vaikai ir buitis.
Štai keletas priežasčių, kodėl neištikimi vyrai dažnai visgi renkasi santuoką, o ne naują meilę, net ir turėdami meilužę:
Žmona, nepaisant visų galimų jos trūkumų, vis tik turi didelį pranašumą prieš meilužę. Ji savo vyrą pažįsta daugelį metų, juos daug kas sieja - galbūt kartu taupė būstui, gimdė ir augino vaikus, palaikė įsitvirtinant profesinėje veikloje. Žmona žino visus blogus jo įpročius ir yra prie jų prisitaikiusi. Vyras ja pasitiki ir yra prie jos prisitaikęs taip pat. Todėl kuo ilgiau tęsiasi santykiai su meiluže, tuo mažėja tikimybė, jog jis paliks žmoną dėl jos.
Vedęs vyras, užmegzdamas santykius su kita moterimi, tikrai neieško sau žmonos. Jis žmoną jau turi! O neretai ir vaikus, namus, sudėliotą buitį, pareigas… Galimai, santykiuose su žmona pas jį įsivyravo rutina, išblėso aistros, apėmė nuobodulys. Sutuoktiniai vienas į kitą žvelgia labiau kaip į artimą giminaitį nei vyrą ar moterį, kartojasi kivirčai ir tai jį pastūmėja ieškoti kažko gaivaus, naujo, įkvepiančio. Greičiausiai jis teieško savo emocinių ir seksualinių poreikių patenkinimo, nuotykio - moters meilei ir seksui, lengvų ir neįpareigojančių santykių. Jam malonu jausti, kad vis dar yra įdomus ir patrauklus moterims, bet permainoms jis nėra pasiruošęs - būti su abiem moterimis visai gali atrodyti patrauklus variantas. Tuo tarpu užmegzdama santykius su vedusiu vyru moteris visada rizikuoja, jog vyras jos nepasirinks, nepaisant įdėtų pastangų ir praleisto kartu smagaus laiko.
Daug būna tokių situacijų, kai vyras tarsi šeimoje nelaimingas, kai meilužė nuo jo pastoja, o netrukus paaiškėja, kad laukiasi ir jo žmona. Ir, be abejo, pasirenka susilaukti vaiko su savo teisėta žmona. Apskritai labai naivu tikėtis, kad „paimti“ vyrą iš šeimos bus labai paprasta. Taip nebūna.
Psichologė Rūta Bačiulytė teigia, kad į santykius su vedusiais vyrais dažniausiai įsipainioja dviejų tipų moterys:
Meilužės - tai savimi nepasitikinčios moterys, ypač tos, kurios į santykius su vedusiu leidžiasi dar kartą. Jos jaučia, jos išgyvena, jos myli, joms skauda.

Kiekvienas žmogus yra unikalus, išskirtinis ir nepakartojamas, tad jo elgesys, pasirinkimų motyvai individualūs. Galime nuspėti bendras tendencijas, paaiškinančias, dėl ko vyrai renkasi vesti savo išrinktąją. Viena jų - biologinė, nulemta hormonų, skatinančių domėjimąsi priešinga lytimi, norą turėti palikuonių. Vyras, įteisindamas santykius, gali jaustis užtikrinčiau, stabiliau ir saugiau planuodamas turėti vaikų.
Štai keletas priežasčių, kodėl vyrai eina į santuokų rūmus:
Vyrui planuojant santuokinį gyvenimą svarbi ne tik biologinė prigimtis, bet ir aplinkos daroma įtaka. Ypač didelę reikšmę turi tėvų pavyzdys, santykiai su jais, šeimoje puoselėjamos vertybės.

Moteris privalo būti pailsėjusi. Moteris negali pervargti. Labai dažnai du žmonės, gyvendami kartu, pameta save. Partnerystė reikalauja kompromisų. Tačiau nė viena sveika partnerystė nereikalauja išduoti save. Jei ir Tave neramina Tavo kasdienybė, klausk. Nepasitikintis savimi vyras linkęs kontroliuoti savo žmoną. Tačiau visa tai vyksta su žmonos indėliu. Net jei ji pati to neįsisąmonina. Susiformuoja tam tikri poros įpročiai. Juos keisti yra sudėtinga, ir tam reikia laiko. Taip žmonės ir nugyvena gyvenimus: vieno sutrikimai tobulai atitinka kito sutrikimus. Pvz., vyro nepasitikėjimas savimi ir menka savigarba tobulai atitinka moters nepasitikėjimą savimi ir meilės sau stoką.
Moteris privalo atrodyti taip, kaip jai patinka. Kai moteris rengiasi ir dažosi pagal savo savijautą, ji savo sielai kuria pačius tinkamiausius namus. Tai skatina visokeriopai gerą moters savijautą. Moteris privalo turėti dienoraštį. Visus moters sunkumus puikiai atlaiko dienoraštis. Moteris gali jame rašyti viską, ką galvoja. Tai labai prasminga kasdienė praktika, kurią galiu rekomenduoti visoms moterims. Dienoraščio rašymas moteriai labai padeda nuraminti hiperbolizuotas audras, išlieti nemalonius jausmus saugioje erdvėje ir neįskaudinti nė vieno žmogaus.
Manau, yra tik vienas būdas - jeigu patiko koks nors vyras, iškart jo paklausti, ar vedęs. Jeigu taip, net nepradėti santykių, neleisti užsimegzti jausmams, mat kuo daugiau moteris bendrauja su vyru, tuo didesnė tikimybė, kad jį įsimylės, kad prisiriš prie jo. Dar reiktų neklausyti vyro, kuris sako, kad jo santykiai su žmona yra prasti, ir juolab nesitikėti, kad jis beveik laisvas.
Išsiskyrimas su vedusiu vyru vėlgi būna labai skausmingas, nes meilužė lieka su sutrypta saviverte, jau netgi iliuziją praradusi, kad tas vyras kada nors bus jos. Dažniausiai meilužę susiranda nebrandūs vyrai, negebantys prisiimti atsakomybės. Brandūs vyrai labai retai kada „įkrenta“ į tokius dviprasmiškus santykius, o jeigu ir įkrenta, labai greitai vienaip ar kitaip išsprendžia šią problemą. Apskritai labai naivu tikėtis, kad „paimti“ vyrą iš šeimos bus labai paprasta. Taip nebūna.