Atvira sielos išklotinė: asmeninės patirties ir augimo kelias
Prieš imdami šią knygą į rankas gerai pagalvokite, ar esate tam pasiruošę. Jei esate šventeiva ar šiaip teisuolis, iš anksto žinantis, kaip derėtų pasielgti kiekvienoje situacijoje, neskaitykite šios knygos. Ji ne jums. Nuvilsiu ir moteriškų dienoraščių mėgėjas - autorės papasakota istorija nėra nei saldi, nei romantiška. Ji tikra ir be pagražinimų.
Autorės papasakota istorija yra radioaktyvi, užkrečiama ir pavojinga, galinti jus paveikti neprognozuojamai. Ją perskaitę galite pasikeisti. Kiekvienas kitaip. Nes ši istorija - ne tik įkvepianti, intriguojanti, stebinanti, bet ir begėdiškai atvira ir nuoga. Aštri. Pikantiška. Su labai daug prieskonių. Gluminanti. Nepatogi ir keista. Tartum išskrosta ir išpreparuota siela. Gyva sielos ir kūno išklotinė. Santuokos anatomija. Ją skaitydami vieni žavėsis, kiti šiurps ir baisėsis, treti gūžčios pečiais, kvatos ar sukios pirštą prie smilkinio. Bus ir pasipiktinusių, ir pasibjaurėjusių. Bus suglumusių. Bet abejingų neliks.
Lietuvoje autorė žinoma kaip keturių vaikų mama, visuomenės veikėja, renginių autorė ir vedėja, talentinga ir labai drąsi moteris. Jos rankose viskas virsta auksu - gal ne tiesiogine prasme, tačiau ji turi gebėjimą matyti žmonėse tai, kas juose geriausia ir vertingiausia, bei skatinti juos augti ir tobulėti. Ji sujungia žmones. Gal net pati to nežinodama, Birutė keičia ją supantį pasaulį: savo darbais, energija, rašymu, savo pavyzdžiu, tiesiog buvimu. Dar vienas jos bruožas, kurį labai gerbiau - sąžiningumas. Pirmiausia sau. Ji nieko nevynioja į vatą, žvelgdama į savo problemas, baimes, nebėga nuo jų ir nesislepia po kilimu. Ir dar - tai Didelės Širdies Moteris!
Lemtingi posūkiai ir savęs paieškos
Kiekviena gyvenimo situacija gali tapti giliausių apmąstymų ir pokyčių pradžia. Netikėtas įvykis Londono gatvėje privertė susimąstyti apie intuicijos svarbą. Su drauge Daiva, kertant gatvę, į jas atlėkė automobilis. Per mirksnį reikėjo apsispręsti - šauti pirmyn, sustoti ar bėgti atgal. Intuicija liepė varyti pirmyn, nes bėgančią atgal gali nukirsti iš kitos pusės atvažiuojantis automobilis. Kai viskas baigėsi laimingai, ligoninėje gimė išvada: intuityviai žengsi pirmyn, ten kur veda širdis - pasieksi tikslą, žengsi atgal - gali partrenkti. Ligoninėje praleistas laikas tapo gražia proga apmąstymams. Sutemus grįžau namo ir parašiau buvusiam vyrui laišką, atsiprašydama už intrigas.
Viena iš tokių dienų prasidėjo su skrydžiu į Londoną ir ilga darbų diena. Ryte nuvežus vaikus į mokyklą, palikus mašiną autoservise ir sutvarkius finansinius reikalus, laukė pirmasis susitikimas su psichoterapeutu. Pribrendau tam. Įlėkiau kaip viesulas, dėstydama savo situaciją. Mėginau jam pasakyti, kad manęs yra per daug, kad žmonėms tiesiog neįmanoma būti šalia, ypač vyrams. Kad tesugebu sukurti tokius santykius, kai viską pati padarau už abu. Ir už save, ir už vyrą.
R.P. (psichoterapeutas) sako: „Aha, štai aš, vyras, psichoterapeutas, klausausi jūsų ir galvoju: ką man čia veikti, kaip vietos po jūsų saule išsikovoti, gal su kalašnikovu? Juk viską galite pati. Galėčiau kaip gydytojas tik pasėdėti, užduoti vieną klausimą, o Jūs viską pati padarysite - ir atsakysite, ir kitą užduosite. Aš tik pasiklausysiu valandėlę ir pinigus paimsiu.“ Čia ir yra problema, nuo kurios mane reikia gydyti. Susitarėme vis dėlto pabandyti. Pamatuota vidinė minutė truko vos 35 sekundes. R.P. palyginimu: visi važinėja mieste 50 km per valandą, aš - 100 km per valandą. Toks mano gyvenimo greitis. Ar įmanoma, lekiant tokiu greičiu, neatsitrenkti ir nepatirti avarijų?
Po susitikimo su psichoterapeutu laukė dar vienas iššūkis - sužinojau apie buvusiojo "perspėjantį" skambutį mano bendradarbei Ingridai. Tai buvo sunku virškinti, kilo noras apsiginti ir įrodyti savo tiesą. Pirmadienį, laukdama Ingridos, jau žinojau, kad ji turėjo nunešti dokumentus apie naujo direktoriaus paskyrimą mūsų bendros įmonės "Ežiukų klubas" steigėjų registre. Dėl mano skyrybų stumdėme kėdes ir akcijas turimose įmonėse. Ingrida prieš mėnesį tapo naująją direktore. Dirbau su ja beveik metus ir pagaliau įsitikinau atradusi puikią verslo partnerę. Mano patirtis šiuo klausimu labai skausminga ir liūdna. Vis džiaugdavausi pagaliau suradusi, bet deja… Vieną draugę praradau amžiams po to, kai sumanėme drauge imtis verslo. Išsaugojau santykius su kita drauge, bet joks verslas nepavyko. Todėl labai džiaugiausi dėl Ingridos. Pastaruoju metu jos gyvenime prasidėjo sunkus etapas, ir tai ėmė varginti. Bet aš nusiteikusi išlaukti, palaikyti. Žinau, kad visiems būna blogiau ir geriau, labai ja tikėjau ir tikiu. Iš patirties žinau, kad geri partneriai nesimėto, ir retam pasiseka jį turėti.
Tačiau netrukus Ingrida padėjo pareiškimą ant stalo, pasakydama, kad išeina iš darbo, atsisako partnerystės. Virškinau, suvirškinau greitai. Po valandos - kitas susitikimas su Tomu, jis turėjo prisijungti prie mūsų su Ingrida pasitarti dėl vieno projekto. Priėmiau Tomą į darbą, viską „sudėliojau“ iš naujo. Tvarka. Ši diena buvo ypatinga dar ir tuo, kad šiandien įsigaliojo skyrybų teismo sprendimas. Vakarojome su sese Rasa, gėrėme tikrą šampaną, valgėme ikrus ir šventėme. Šventėme mano skyrybas.
01 Vidurio amžiaus krizė. Kas toliau?
Meilės paieškos ir nusivylimų pamokos
Sekmadienis, mano darbo diena, nes kiekvieną sekmadienį vyksta mano organizuojami vaikų renginiai. Pietavau su Ričardu ir Alicija - verslininku ir psichoterapeute, mano gerais draugais, kurių draugystę labai vertinu ir saugau. Pas juos važiuoju, kai man ypač bloga, noriu matyti juos ir bendrauti, kai ypač gera. Kai susėdome prie stalo, Ričardas sako: „Norėjom eiti į naująjį „Džeimsą Bondą“, bet nusprendėm susitikti su tavimi, nes su tavim įdomiau“.
Pasakoju jiems šviežutėlę istoriją apie mano buvusiojo anketą viename iš interneto pažinčių svetainių. Vieną vakarą, norėdama pati ten užsiregistruoti, iš savo kompiuterio pataikiau tiesiai į jo anketą. Smagiai vaikiškai pasilinksminau, perskaičiau, ką mano ex rašo kitoms apie mane, pakoregavau jo anketą, parašiau, kad jam patinka medžioklė ir žvejyba, sodininkystė ir naminiai gyvūnai. Juokėmės iki ašarų. Tik tada dar nežinojau, kad po kelių dienų ta istorija bus visai nejuokinga.
Kai kurie mano draugai ir šeimos nariai žinojo, kad rugsėjo mėnesį pasinėriau į naujo vyro paieškas. Užsiregistravau keliose interneto pažinčių svetainėse, ėmiau susirašinėti. Buvau nusprendusi emigruoti iš Lietuvos, tad ieškojau vyro užsieniečio. Susirašinėdama lavinau savo anglų kalbos žinias. Kažkodėl mane labai traukė ir tebetraukia juodaodžiai. Negaliu paaiškinti, kodėl. Gal kad daugelį metų man jie buvo tartum uždraustas, nepasiekiamas vaisius? Norėjau egzotikos, kažko nepasiekiamo, nepatirto. Man juodaodžiai žmonės - vyrai, moterys ir vaikai nepaprastai gražūs.
Visą mėnesį susirašinėjau su Alabumni. Taip įsijaučiau į šiuos virtualius santykius, kad net įsimylėjau, prisisvajojau. Skraidžiau kaip ant sparnų, pradėjau sportuoti, nusifotografavau erotinėje fotosesijoje, ėmiau puoštis ir dažytis - labai norėjau jam patikti. Vieną vakarą, bežvengdamos iš bernų internete, su sese Rasa gurkšnojom brendžiuką, o Alabumni paprašė telefono. Vos į kelnes neprileidau, kai paskambino! Tada galėjau angliškai susikalbėti tik gyvai - ženklų, kūno ir kelių žodžių pagalba, bet kalbėti telefonu ir dar be „Google“ vertėjo? Ojojoi!! Susitvarkiau. Sakai „jes“, „okey“, „jes“, „okey“ ir pokalbis pavyksta. Nuo to karto jis man dažnai paskambindavo.
Jau per pirmuosius pokalbius Alabumni pasisakė neturįs pinigų, nes mokosi. Tačiau jo planai atidaryti mokyklą Afrikoje man atrodė tokie romantiški, jog pasakiau: „Nesvarbu, aš irgi neturiu“. Tik, taip sakydama, nemaniau, kad jis pinigų neturi visiškai. O aš šiek tiek turiu. Per tą susirašinėjimo mėnesį buvo aptarta viskas - ateitis, svajonės, finansinė padėtis, turimų ir norimų turėti vaikų kiekis, sekso pozos. Viskas suderinta. Nė pati nepajutau, kaip prisisvaigau tiek, kad užsakiau savaitgaliui viešbutį Anglijos pajūryje. Buvo daug abejonių, dvejonių, saviplakos, bet įprotis paimti viską į savo rankas ir pabandyti nugalėjo.
Pasiruošimo darbai: pedikiūras, manikiūras, seksualūs apatiniai, naktiniai, garderobo ir kosmetikos atnaujinimas, naujas lagaminas, paltas, visiška depiliacija, mankšta, svajonės, suplanuota ateitis. Dabar belieka Alabumnį pamatyti, prisimatuoti, jei nelabai tiks - pataisyti, ir - gyvenimas pagal planą: pirmyn, tik pirmyn.
Susitarėme susitikti 10.00 ryto Stratforde. Netyčia mandagiai pavėlavau 15 minučių. Jis vėlavo valandą. Saviplaka, savigrauža, visokie šlykštūs ir negatyvūs jausmai ir klykianti širdis: „Nieko nebus, nesąmonė, apsisuk ir važiuok namo, durne! Tu ir vėl lauki!“ Ignoravau intuiciją ir įjungus savo super protą viską nurašiau Londono atstumams, afrikietiškam laiko pojūčiui. Tačiau nuo pirmos susitikimo minutės supratau, kad nebus nieko panašaus į tai, ko tikėjausi. Jis nežinojo, kur važiuoti, neturėjo pinigų bilietui iki miestelio, vienas nueina į metro, o mano kortelėje trūksta pinigų. Grįžta ir man padeda. Uch! Vienas varganas balas jam.
Važiuojant traukiniu supratau, kad gyvenime visai ne taip, kaip internete. Visiškai priešingai! Žodžiu, nesileidžiant į ilgus pasakojimus, dvi dienos viešbutyje tokios: jis per „teliką“ ir kompą žiūri du skirtingus futbolus. Mėginau kažką sakyti, lyg ir dėmesio prašyti, klausiau, ką man veikti, atsako: skaityk knygą. Pasivaikščioti neina, nes jam šalta, valgyti nesiveda, nes valgo tik kartą per dieną, seksas niekam tikęs, nes jam nepatinka. Žinoma, mandagiai šimtą kartų klausia: „Are you ok?“ Ok, ok, man visada viskas ok. Po pirmos vakarienės McDonald’e prisipažįsta, kad jo sąskaita tuščia. Kai užsimenu, jog esu jam visiškai neįdomi, priekaištingai tėškia: „Nužudei mano jausmus“. Trumpai tariant, grynas nesusipratimas. Teisinasi: „Komunikacijos problema“. Klausiu, ką veikia jo dvi dukrelės, jeigu jis nuolat žiūri futbolą? Atsako, kad jos sėdi jam ant kelių ir žiūri drauge. Iki šiol skamba ausyse: „Baby, I like football, I very like football“. Net sekso, kurio nebuvo mano gyvenime pastaruosius devynis mėnesius, negavau. Nei kiekio, nei kokybės prasme. Beje, sugriuvo mitas apie juodukų gebėjimus ir organus.
Kaip bebūtų, esu dėkinga Alabumni už puikų virtualios meilės mėnesį iki mums susitinkant. Per tą mėnesį pakilau, susitvarkiau, pradėjau rūpintis savimi, pasidariau erotinę fotosesiją. Tą mėnesį skraidžiau, vėl dėkojau Dievui už puikų gyvenimą. Alabumnis netiesiogiai išgydė mane nuo skyrybų. Tik norėčiau, kad toje istorijoje nebūtų buvę dviejų, pačių šlykščiausių dalykų: lyg juokaudamas jis paėmė mano piniginę, išėmė iš jos penkiasdešimt svarų, įsikišo juos į kišenę ir… negrąžino. Gulėdamas prie „teliko“ paprašė, kad nueičiau nupirkti jam cigarečių. Norėjau pasiimti lagaminą ir išvažiuoti, vis tiek nebūtų pastebėjęs - taip įnikęs žiūrėjo futbolą. Išėjau tų cigarečių. Grįžau po kokių poros valandų. Ko gero, jei būčiau negrįžus, jis net nebūtų supratęs, kas nutiko. Tas savaitgalis - tartum dešimt mano šeimyninio gyvenimo metų. Toks žiaurus ir be pagražinimų. Galėjau imtis naujo projekto „Padarykime iš Alabumni sėkmingą vyrą“. Žinojau, kad, kaip visada, padaryčiau už jį ir už save. Tiek daug tada supratau! Daugiau nebenoriu tokių santykių, kai pati viską padarau. Važiavau namo padariusi išvadą, kad absoliučiai nesugebu pasirinkti partnerio ir kurti lygiaverčius santykius. Nereali pamoka, visiškas nesusipratimas. Kai atsisveikinom, pažadėjo paskambinti. Cha cha cha, galvoju, nekabink makaronų. Bet paskambina ir kartais parašo: „Labas, mano meile…“
Nepaprastos patirtys ir žmogiškosios istorijos
Išėjusi į pensiją įsidarbinau pašte. Man nepatiko, nors ir suteikė gyvenimiškos patirties. Tam tikromis mėnesio dienomis nešiodama pensijas devynaukščių ir dvylikaaukščių senukams, prisiminiau filmą „Kitų gyvenimai“. Jame Stasi kapitonas pajunta solidarumą su priklausomais nuo jo ataskaitų žmonėmis ir pereina į sistemos priešų pusę. Keičiantis santvarkai jis tampa paštininku. Tokių atvejų žinau realybėje, santvarkai nesikeičiant. Ir tuos atvejus mėgstu. Dauguma iš jų mums, be abejo, yra nežinomi - no face, no case. Pervartos, kaip ir kekšių barniai, padeda pažinti gyvenimą, nors mintis banaloka.
Gaudavau 1 020 ar 1 040 eurų popieriuje, jei važiuodavau su mašina. Likdavo maždaug 730 - į rankas. Labiausiai užknisdavo pensijų nešiojimo dienos. Dėl įgūdžių neturėjimo pinigus iki cento sudėdavau į vokus, jau vien tai užtrukdavo gerą valandą. Tačiau ne tai ir net ne liepos karštis buvo blogiausia. Slėgdavo tai, kad kai kurie seni žmonės, kurių žingsniai iki durų girdėdavosi tercetu (lazda, kairė, dešinė), primygtinai siūlydavo man 10 eurų nuo pensijos, gaudami apie 500 eurų, tai mane gniuždė. Viena senutė dovanojo pačios megztą šalį nuo kablio koridoriuje ir apsiverkė. Visose Justiniškėse tik vienas asmuo gaudavo pensiją apie 1 000 eurų. Pinigus atiduodavau visada stovėdama, nes jei prisėsdavau, žmonės iš karto siūlydavo sumuštinį, varškėčių, raugintų agurkų ir medaus. Galima pinigus vadinti dovana, galima kyšiu, žodžiai keičia ir kuria realybę. Dovana - kyšis, protestuotojai - riaušininkai, turėti šuniuką - auginti šuniuką.
Vasarą, kai įsidarbinau pavaduodama savo šiek tiek vyresnę laiptinės kaimynę, atrodė, tik liepos mėnesiui, tiksliau - trims jos atostogų savaitėms, buvo neprasminga lipti į penktą aukštą tam, kad už atveriamų durų išvysčiau savo senatvę. Ji pasirodydavo kaip niūraus film noir pradžia po nuotaikingos reklamos. Kartu su kvapais, prietema, ateities vaizdu ir garsais. Kartais net ir garso takeliu, pavyzdžiui, Eugeno Dogos valsu iš filmo „Mano meilus ir švelnus žvėris“. Toje melodijoje palaipsniui stiprėja nerimas. Po darbo eidama namo vis prisimindavau Woody Alleno frazę - studijavau literatūrą, bet neišvengiamai tapau brokeriu. Apie paštą nėra prasmės pasakoti detaliai, esmę aprašė Charlesas Bukowskis ir Andrius Martinkus.
Mažas, šiek tiek drėgnas muziejukas - provincijos tautodailininkų parodos jame keisdavosi maždaug kas mėnesį - suteikė nemokamą erdvę kūrybinio rašymo seminarams. Neturėjau žalio supratimo apie tai, išskyrus savo patirtį, bet ta patirtis tebuvo laisvalaikio hobis. Muziejui trūko renginių, idėjų ir veiklos. Pagrindinė grupė susirinko per FB ir su filologynu susijusias pokalbių svetaines. Dalis (ne filologų) Vilniaus universiteto studentų, dalis - pažįstamų, su kuriais mane siejo tiesiog simpatija, dar kiti - žmonės, nuoširdžiai klystantys, kad gali išmokti rašymo meno. Na, pora priklydėlių, kuriems buvo tas pats, ko mokytis - ar įdaryti vištos šlaunelę, ar numegzti Kalėdų eglutės žaisliuką, ar sugalvoti vieną kitą epitetą, kad ir Kalėdų eglutei.
Deja, pirmą susitikimo vakarą neįsidėmėjau nė vieno iš keliolikos nepažįstamų žmonių auditorijos. Didžioji jų dalis atrodė kaip hipsteriškas anonimas, sriūbčiojantis kavą arbatą iš termosų ir vienkartinių puodelių. Aptrinti puspalčiai, apibendrintai madingi akiniai, pačių megztos kepurės, kumštinės pirštinės, paslapčia ir atvirai naršomi telefonai. Toji mergina iš grupės išsiskyrė ne iš karto. Ji sklandžiai kalbėjo lietuviškai, tačiau vis įterpdavo tiek angliškus, tiek ukrainietiškus žodžius, kai kalbėdavo iš viso. Garbanoti plaukai, leopardo kailio rašto tamprės, kedai su blizgiu. Kumštinės pirštinės. Be makiažo. Moterys be makiažo man kelia pasitikėjimą. Išjungiu filmą, jei pamatau, kad aktorė išsivertusi lūpas pamušalu į viršų.
Po seminaro kaip Penelopė ant senamiesčio grindinio merginos laukdavo tikriausiai jos vyras ir, abejoju, ar jos vaikas. Berniukas ateidavo nešinas grėbliuku arba kastuvėliu. Net žiemos pradžioje. Kai sveikindavausi, užlįsdavo už vyro nugaros ir kaukšėdavo atsineštu įrankiu į grindinį į jį ir žiūrėdamas. Tačiau paimdavo saldainį, vafliuką ar kitą saldumyną, kurį tuoj pat su kieta, dabar sakyčiau - gal pasmerkta, šypsena perimdavo motina. Mergina frazę pісля війни (po karo) kartodavo taip dažnai, kad aš net išmokau tą žodžių junginį.
Mergina nustebino jau po pirmosios užduoties. Visus dalyvius paprašiau parašyti pabaigą jaudinančiam kūriniui, kuris, jų manymu, yra be pabaigos. Mergina, kurios tikslaus vardo neatsimenu (Marija, Maria, gal net Mara?), parašė Bobo monologą, tariamą tekstą, kurį filmo „Lost in Translation“ veikėjas sako į ausį Šarlotei gatvėje prieš išskrisdamas iš Tokijo. Visi suprantame, kad tikroji meilė yra neįvykusi. Tik ne visi turime jėgų tai pripažinti. Ir gali būti, kad kaip tik tas mūsų pasiryžimas klaidingai pavadinamas likimu. Išsipildžiusi meilė tampa banalybe, kaip sėdėjimas pakaitomis ant to paties klozeto. Įvairiaspalvis drugys grįžta į pilką kokoną. Tačiau paaiškinti tai jaunai įsimylėjusiai moteriai yra sunku. Sakyčiau, nusikalstama. Teoriškai negalima peršokti laukiančios patirties, kaip ir plataus griovio.
Mergina parašė lapelyje filme žiūrovams negirdimus Bobo žodžius: „Žinau, kad tu žinai, - viskas, kas vyko viešbutyje - buvo more than this. Kai reklamuosiu viskį, kai basas eisiu žole ir tuo pat metu sensiu… Kai prisiminsiu, kaip dainavau bare gerdamas tavo atskirai nuo kūno gyvenančias lūpas, kai žiūrėsiu į naujus namo sienų apmušalus naktį, matysiu tavo judrų veidą ir Jarmuschą, kurį žiūrėjom gerdami sakę iš masu. Žinai ką? Gulėdamas šalia tavęs galiu gerti sakę iš statinės. Ir tu prisiminsi baro, nuo kurio bijojome kristi į prarają, skardį. Bus visko. Gims vaikai. Jie trukdys tavo spontaniškoms mintims, filosofiniams tekstams ausinėse, bet vėliau suvoksi, kad, kaip jau sakiau, vaikai yra svarbiausios būtybės, kurias tau pavyko sukurti. Nesvarbu, kad nenorėdami eiti iš kiemo vakare jie raudonais veidais rėks - nekenčiu tavęs, nemyliu tavęs, pagimdei mane tam, kad turėtum ką kankinti. Neaiškaus sekinančio ilgesio valandėlėmis, kurios užklups, kai visi namie sumigs ir tu rūkysi pagaliau laisva, - taip, pradėsi rūkyt, gert, nes tai padės suvokti vaikščiojimo žeme ir žole prasmę, - neišvengiamai grįši į praeitį. Aš, kai dabar kalbu tau į ausį, jau esu praeitis. Būsimų tavo namų sienų apmušalas.“
Mergina tą Bobo monologą užbaigė žodžiais: tuoj eisiu namo baby. Merginos teksto nekomentavau. Neturėjau ką pasakyti. Pati gal ta proga būčiau parašiusi kokį Rilkės eilėraštį: „Akis man užgesink: tave matau; užtrenk ausis: vis tiek tave girdėsiu, be kojų pas tave ateit galėsiu ir be burnos prisieksiu tau. Nulaužk rankas, ir širdimi tave tarytumei ranka lytėsiu aš, jei širdį sustabdysi, plaks man smegenys, o jei išdeginsi man smegenis, tave manasai kraujas neš.“ Kai gerai pamąstai, tai kvepia Salomėja Nėrim: „Aš keliais į tave pareisiu…“ Teksto pabaigoje nupiešiau šypsenėlę. Jaučiau, kad įvertinti tą tekstą kokiu nors balu - būtų netaktiška.
Seminaras apie palyginimus Marijai sekėsi sunkiau. Nereikia net aiškinti, kad seminaruose su Marija ilgainiui ėmiau kalbėtis kaip su vienetu, su kitais bendravau tik formaliai. Pateikiau garsių rašytojų palyginimų pradžią, kad studentai prirašytų pabaigą. „Tada ji į mane bandė prabilti. Dusliai, lyg [...]“ (Kęstutis Navakas). Mergina baigė - „lyg būtų prikimusi“. Originalus rašytojo variantas - „lyg prašnektų karsto medis“. Tai garsioji K. Navako esė apie motinos mirtį. Vėliau specialiai bandžiau eiti irgi banaliu keliu: „Pačios meilės, kaip ir [...], amžius neilgas.“ Maria parašė: „Pačios meilės, kaip ir įsimylėjimo, amžius neilgas.“ Axelis Munthė rašė - „kaip ir gėlės“.
Apmąstymai apie praeitį ir ateitį
Mąsčiau apie praeitį. Net neabejoju, kad gėrimas seko kaip tik dėl to. Užsukantys pas mane svečiai irgi buvo iš buvusio laiko. Žinojau, kad mąstyti apie praeitį nešiuolaikiška. Jei jūs užsiciklinate praeityje, jūs prarandate galimybę gyventi dabartyje ir taip netenkate ateities, įspėja psichologai. Na, prisimindama savo… ilgą amžių, prarandu ne tiek jau daug. (Beje, kai mums reklamose siūloma lėtai virta mėsa, daroma esminė klaida. Reklamose turėtų būti rašoma - ilgai virta mėsa.) Nebeturiu planų.
Po staigios vieno rašytojo mirties esė rašymą ėmiau sieti su gyvenimo trukme. Atsimindama dar dvi mirtis, saitus tarp nesusijusių dalykų nutiesiau jau tiesiogiai. Netikėtomis aplinkybėmis atsidūriau prie to rašytojo kapo, kai dar pleveno per dvi paras nuo laidotuvių neužgesusios žvakės. Temo sparčiai, kaip pietų kraštuose. Prieš daugelį metų rašytojas man rašė: kai tau bus labai liūdna, atmink, kad prie Baltijos tavęs laukia senas graikas. Esu tikra, kad toks sakinys tebėra gyvas bent kelių jo adresatų atmintyje.
Už dviejų paminklų stačiakampių atslinko belytė sulyta brezentinė figūra ir paklausė, ar aš nežinau, kur yra dainininko, dainavusio apie saulę, poilsio vieta. Nežinojau. Ant gėlių, apglobusių kapą aromatine antklode, atskrido nematytas pilkas drugys. Elgėsi keistai. Patupėdavo ant kiekvieno žiedo tarsi neršdamas. Sparnai virpėjo tokiu dažniu, kad negalėjau įžiūrėti jų formos. Atrodė, kad jis svaigo užsibrūkšniuodamas sparnų virpėjimu, aistringai siurbdamas nektarą iš dar neužsivėrusių žiedų kolbų. Rašytojas sakydavo - negerkit, kai liūdna, gerkit, kai linksma. Drugys persikeldavo nuo gėlės prie gėlės sunkiai, tarsi jį žemyn būtų svėręs škotiško tvido švarkelis. Rašytojas kartais kliusteldavo pabaigai stipraus gėrimo į taurelę, ištrauktą iš raižyto močiutės bufeto lentynos. Dulkės suteikia gėrimui amžinybės skonį. Stovėdama kapo galvūgalyje su pažįstama moterimi telefonu išsiaiškinau, kad virpantis ant kapo drugys būtent taip ir vadinasi - Sfinksas. Viena draugė vėliau man sakė, kad vaikystėje, kai ji gyveno vienkiemyje, sfinksus yra mačiusi bent trejetą kartų, prieblandoje.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
