Jėzus Kristus: Tėvo Mylimasis Sūnus ir Amžinasis Gimimas

Krikščioniškajame tikėjime Jėzus Kristus yra ne tik istorinė asmenybė, bet ir amžinasis Dievo Sūnus, kurio dieviškumas ir žmogiškumas susilieja slėpiningoje vienybėje. Šis esminis tikėjimo aspektas atsiskleidžia įvairiais būdais, pradedant Jo gimimu, viešąja tarnyste ir baigiant Prisikėlimu. Pažvelkime atidžiau į tai, kaip Dievas Tėvas apreiškė savo Sūnaus dievystę, ypač per žodžius: „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš Tave pagimdžiau!“

Dievo Sūnaus Apreiškimas: Nuo Amžių iki Žmogiškojo Gyvenimo

Tėvas, save pažindamas, amžinai gimdo panašų Sūnų, lygų Jam. Šis gimdymas, neturintis nei pradžios, nei pabaigos, yra Tėvo savybė. Amžinybėje matysime su nuostaba, žavesiu ir meile šį Sūnaus, gimstančio Tėvo gelmėse, kilimą. Šis kilimas yra amžinas, kaip sakoma:

„Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau“ (Ps 2, 7).

Šis „šiandien“ yra esamasis amžinybės laikas. Kai Tėvas mums sako, jog Jėzus yra jo mylimasis Sūnus, jis atskleidžia mums savo gyvenimą; ir kai mes tikime šiuo apreiškimu, dalyvaujame paties Dievo pažinime.

Pats Viešpats duoda ženklą: „Štai mergelė taps nėščia ir pagimdys sūnų, ir pavadins jį Emanueliu“ (Iz 7, 14).

Išgirdusi, kad ji pagimdys „Aukščiausiojo Sūnų“, nepažindama vyro, Šventosios Dvasios galybe, Marija „tikėjimo klusnumu“, būdama tikra, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“, atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Šv. Ireniejus sako, kad ji „paklusdama tapo ir savo, ir visos žmonių giminės išganymo priežastimi“.

Nuo pat pradžių Jėzus Kristus yra pristatomas kaip Dievo Sūnus. Jono Krikštytojo žodžiais: „Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų apie šviesą ir kad visi per jį įtikėtų.“ Jėzus pats teigia: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Jo žodžiai atskleidžia amžinąją tiesą: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. <...> Visa per jį atsirado.“ (Jn 1, 1-3).

Dievo Sūnaus įsikūnijimas ir žmogiškoji prigimtis

Slėpiningoje Įsikūnijimo vienybėje žmogaus prigimtis „prisiimta, o ne panaikinta“. Bažnyčia laikui bėgant buvo įkvėpta išpažinti visišką Kristaus žmogiškosios sielos su jos proto bei valios galiomis ir Jo žmogiškojo kūno realumą. Tačiau drauge ji kaskart primindavo, kad žmogiškoji Kristaus prigimtiskiai priklauso dieviškajam Dievo Sūnaus Asmeniui, kuris ją prisiėmė. Visa, kas Kristus yra ir ką, ją turėdamas, daro, yra ir daro „vienas iš Trejybės Asmenų“. Taigi savo žmogystei Dievo Sūnus suteikia tokį asmeniškumą, kokiu egzistuoja Trejybėje. Ir savo siela, ir savo kūnu Kristus žmogiškai išreiškia dieviškąjį Švč. Dievo Sūnus.

Jis „žmogaus rankomis darbavosi, žmogaus protu galvojo, žmogaus valia veikė, žmogaus širdimi mylėjo. Gimęs iš Mergelės Marijos, tikrai tapo vienu iš mūsų, viskuo į mus panašus, išskyrus nuodėmę.“

Dievo Sūnaus prisiimta žmogiškoji siela buvo apdovanota tikru žmogišku pažinimu. Toks pažinimas negalėjo būti neribotas: jis buvo įgyvendinamas istorinėmis gyvenamojo meto ir vietos aplinkybėmis. Dėl to Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, sutiko augti „išmintimi, metais ir malone“ (Lk 2, 52) ir net teirautis to, ką žmogui įmanoma sužinoti tik iš patirties. Tai atitiko Jo laisvą nusižeminimą, kai Jis priėmė „tarno išvaizdą“.

Tačiau tuo pat metu šis tikrai žmogiškas Dievo Sūnaus pažinimas išreiškė ir dieviškąjį Jo Asmens gyvenimą. Pirmiausia tai buvo žmogumi tapusio Dievo Sūnaus artimas ir tiesioginis savo Tėvo pažinimas. Taip pat žmogiškasis Sūnaus žvilgsnis buvo dieviškai skvarbus, ir Jis matė slaptas žmogaus širdies mintis.

Jėzus per visą savo gyvenimą, savo agonijos ir kančios metu mus visus ir kiekvieną atskirai pažinojo ir mylėjo, ir atidavė save už kiekvieną iš mūsų. Dievo Sūnus „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Jis mylėjo mus visus žmogiška širdimi. Dėl to šventoji Jėzaus širdis, perverta mūsų nuodėmių ir dėl mūsų išganymo, „yra laikoma ypatingu ženklu ir simboliu [...] tos meilės, kuria Atpirkėjas nepaliauja mylėjęs savo amžinąjį Tėvą ir visus žmones“.

Krikšto ir Atsimainymo Apreiškimai

Viešasis Jėzaus gyvenimas prasidėjo, Jonui Jį pakrikštijus Jordane. Jonas skelbė „atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Lk 3, 3). Minios ėjo pas jį krikštytis. „Tuomet Jėzus atėjo.“ Krikštytojas dar dvejoja, Jėzus primygtinai reikalauja ir priima krikštą. Šventoji Dvasia tarsi balandis nusileidžia ant Jėzaus, o balsas iš dangaus prabyla: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus“ (Mt 3, 13-17). Tai Jėzaus, kaip Izraelio Mesijo ir Dievo Sūnaus, apreiškimas („Epifanija“).

Evangelistas Matas taip aprašo Jėzaus krikštą: „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. Ir štai balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“.“ (Mt 3, 16-17)

Krikštas (graikiškai baptizein) reiškia panardinimą. Apsivalymas, apsiplovimas vandeniu - tai savotiškas grįžimas į motinos įsčių vandenis, gimimas iš naujo, gilus vidinis apsivalymas, atgaila. Krikštas turi tiesioginį ryšį su Viešpaties mirtimi. Mirtį simbolizuoja vanduo - pirmapradžio chaoso, tvano, Raudonosios jūros vaizdiniai. Kai kuriose Jėzaus krikšto ikonose Rytų Bažnyčia vandenį vaizduoja kaip skystą kapą, tamsų urvą, nurodantį požeminį pasaulį, pragarą. Panirdamas Jordano vandenyse, Jėzus nužengia į pačią giliausią žmogišką prigimtį.

Keliaudami toliau, jie privažiavo vandenį. Pilypas tarė: „Jei tiki iš visos širdies, tai galima“. Pirmaisiais amžiais krikštyta visiškai panardinant. Tačiau ilgainiui, patogumo sumetimais, toks krikštas po truputėlį pakeistas krikštu užpilant vandenį ant galvos.

Atsimainymas sutvirtina mūsų tikėjimą. „Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi.“ (Mt 17, 5). Šie žodžiai yra pats didžiausias apreiškimas, kurį Dievas davė žemei, jie yra tarsi pats Tėvo gyvenimo aidas. Tėvas pareiškia, jog Betliejaus vaikas, Nazareto paauglys, Judėjos pamokslininkas, Kalvarijos kankinys yra jo Sūnus, jo mylimasis Sūnus; mūsų tikėjimas - tuo tikėti.

Nuo to meto, kai Petras išpažino, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, Mokytojas „pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti [...], būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16, 21).

Dievo Sūnaus Titulai ir Asmens ypatumai

Dievo Sūnaus buvimas mūsų tarpe apibūdinamas įvairiais, bet susijusiais titulais ir aprašymais.

Prieš tribunolą į kaltintojų klausimą: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakote: Aš Esu!“ (Lk 22, 70). Dar prieš tai Jis buvo prisipažinęs esąs „Sūnus“, kuris pažįsta Tėvą, kuris yra ne toks, kaip „tarnai“, kuriuos seniau Dievas siųsdavo savo tautai, viršesnis net už pačius angelus. Jis skyrė savo sūnystę nuo mokinių sūnystės, niekada nesakydamas „mūsų Tėvas“, neskaitant to vieno atvejo, kai liepė jiems melstis: Jūs „melskitės taip: Tėve mūsų“ (Mt 6, 9); ir pabrėždavo tą skirtumą: „savo Tėvo ir jūsų Tėvo“ (Jn 20, 17).

Dievas pats vidujai ir amžinai yra meilė. Jo egzistencija vyksta bendraujant su Švč. Trejybe. Trejybės asmenų bendrystė nėra uždara tikrovė. Teologijoje kalbama apie vieną trijų dieviškųjų Asmenų prigimtį. Šventojo Rašto ir liturginių tekstų studijavimas atskleidžia mums vienintelio ir trivienio Dievo slėpinį.

Kristaus Auka ir Prisikėlimas

Kristaus auka yra vienkartinė, ji užbaigia ir pranoksta visas aukas. Pirmiausia tai yra paties Dievo Tėvo dovana: Tėvas atiduoda savo Sūnų, kad mus sutaikintų su savimi. Drauge tai yra auka žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, kuris laisva valia ir iš meilės paaukoja savo gyvybę Tėvui per Šventąją Dvasią, kad išpirktų mūsų neklusnumą.

„Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę“ (2 Kor 5, 14). Joks žmogus, netgi pats švenčiausias, nebūtų galėjęs prisiimti visų žmonių nuodėmių ir už juos pasiaukoti. Tačiau Kristaus auka galėjo atpirkti visus dėl to, kad Kristus buvo dieviškasis Sūnaus Asmuo, kuris pranoksta ir drauge apima kiekvieną žmogų ir dėl to yra visos žmonijos Galva.

Prisikėlimas patvirtino Jėzaus dievystės tiesą. Jis buvo sakęs: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu“ (Jn 8, 28). Nukryžiuotojo prisikėlimas įrodo, kad Jis iš tikrųjų yra „Aš Esu“, Dievo Sūnus ir pats Dievas. Šv. Paulius galėjo žydams pareikšti: „Protėviams duotąjį pažadą [...] Dievas įvykdė mums [...], prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje: 'Tu esi mano Sūnus, šiandien aš Tave pagimdžiau!'“ (Apd 13, 32-33).

Kristaus prisikėlimas yra artimai susijęs su Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpiniu. Pagal amžinąjį Dievo planą jis jį atbaigia.

Mūsų atsakas į Dievo Sūnaus dovaną

Visu savo gyvenimu Jėzus yra mums pavyzdys. Jis yra „tobulas žmogus“, kuris mus kviečia tapti Jo mokiniais ir Juo sekti. Jo pavyzdys ragina laisvai prisiimti trūkumus ir persekiojimus.

Įeiti į Karalystę Jėzus kviečia palyginimais; tai tipiškas Jo mokymo bruožas. Palyginimais Jis kviečia į Karalystės pokylį, bet reikalauja ir ryžtingo pasirinkimo: norint pelnyti Karalystę, reikia viską atiduoti; žodžių neužtenka, reikia darbų.

Kaip pranašai, taip ir Jėzus ragindamas atsiversti ir atgailauti pirmiausia galvoje turi ne išorinius veiksmus, „ašutinę ir pelenus“, pasninkus ir apsimarinimus, bet širdies atsivertimą, vidinę atgailą. Be jų, atgailos darbai lieka nevaisingi ir nenuoširdūs.

„Palaiminti beturčiai dvasia“ (Mt 5, 3). Palaiminimais apreiškiama laimės ir malonės, grožio ir ramybės tvarka. „Dvasios neturtu“ vadina laisvą žmogaus nusižeminimą ir atsižadėjimą.

Tikėjimas yra Dievo dovana, Jo įdiegta antgamtinė dorybė. „Šitokiam tikėjimui reikia pirmiau ateinančios ir padedančios Dievo malonės bei Šventosios Dvasios vidinės pagalbos. Toji Dvasia paveikia širdį ir palenkia ją į Dievą, atveria dvasios akis ir teikia 'malonumą kiekvienam pritarti tiesai ir ją tikėti'.“

tags: #tu #mano #mylimasis #sunus #siandien #as

• išsamus gidas vasaros darbams vaikams
• Žaislai ir šventės detalės su "Frozen"
• Genovaitės Petronienės istorija
• Auklėtojos ir veiklos darželyje "Ąžuoliukas"
• idėjos vaikiškiems Helovyno kostiumams