Tautinio identiteto ugdymas ikimokykliniame amžiuje: svarba ir praktika

Nuolat girdime ir patys kalbame apie tai, kad tautiškumas turi būti ugdomas nuo mažų dienų. Ugdyti sąmoningą asmenybę yra didelis ir prasmingas procesas, kuris turi lydėti vaiką nuolat, ir šeimoje, ir ugdymo įstaigoje. Ikimokyklinio amžiaus vaikai labai nuoširdžiai priima ugdytojų, tėvų, aplinkinių skleidžiamą informaciją. Ypatingi įspūdžiai giliai palieka atmintyje ir lydi visą gyvenimą.

Tautinio identiteto sąvoka nėra vienalytė. Kalbant apie asmenybės saviidentifikaciją, tautinis tapatumas dažniausiai yra apibrėžiamas kaip žmogaus egzistencija ir išlikimas toje pačioje etninėje grupėje. Tokia egzistencija dažniausiai yra lydima priklausomybės tautai ir Tėvynei jausmo.

Tautinio identiteto iššūkiai šiuolaikiniame pasaulyje

Šiuolaikinis pasaulis, veikiamas globalizacijos, kelia naujus iššūkius tautinio identiteto formavimuisi ir išsaugojimui. Straipsnyje svarstomas tautinio tapatumo klausimas šiuolaikinėmis globalizacijos aplinkybėmis. Mes žiūrime į globalizaciją kaip į dvilypį fenomeną: kaip pozityvų fenomeną, kuris atveria kelius bei perspektyvas politinei, ekonominei, kultūrinei komunikacijai ir bendradarbiavimui bei kaip negatyvų fenomeną, kuris gali kelti grėsmę atskiriems asmenims, bendruomenėms ar net kultūroms, silpnindamas arba visai sunaikindamas jų tapatumą.

Lietuvos istorinė patirtis taip pat rodo tautinio tapatumo trapumą. Visais laikais didžiosios valstybės, pajutusios savo galybę, nepaisė mažųjų tautų ir kiekviena norėjo pasijusti jos šeimininke. Ne vieną dešimtmetį Lietuvą valdė kitos valstybės. Atkūrus Lietuvos valstybingumą ir prisijungus prie Europos Sąjungos, iš tikrųjų iškyla nauji pavojai tautiniam identitetui.

Visuomenė, ilgą laiką buvusi sovietinės ideologijos įtakoje, praranda etninių ir bendražmogiškų vertybių poreikį. Individai, nutraukę ryšius su savo tauta, jos istorija, kultūra, papročiais, nutautėja. Atsivėrusi laisva rinka, atviras pasaulis, naujos komunikacinės technologijos, krašto ekonominiai sunkumai skatina plėtoti kosmopolitines idėjas. Didėja jaunimo agresyvumas, pervertinamos materialinės gėrybės, stiprėja Vakarų masinės kultūros įtaka, mažėja savos kultūros pažinimo poreikis. Daugėja pilietinio pasyvumo, tautinio nihilizmo apraiškų.

Šeimos dažnai nesugeba perteikti vaikams ankstesnių tradicijų, dorovinių nuostatų, nejaučia atsakomybės už savo tautos, valstybės ateitį. Taigi Lietuvos istorinė praeitis ir dabartis skatina visokeriopai ugdyti lietuvių tautos atsparumą, gyvybingumą, tautos dvasią ir patirtį perteikti jaunajai kartai, kad ji galėtų išlaikyti ir stiprinti savo tautos tautinį identitetą. Be to, straipsnyje aptariama ikimokyklinio amžiaus vaikų, gyvenančių svetur, tautinio tapatumo puoselėjimo svarba ir su tuo susiję sunkumai, pristatomas emigracijos reiškinio problemiškumas.

Pagrindinės tautinio identiteto sudedamosios dalys

Tautinio identiteto formavimuisi ir palaikymui svarbūs keli esminiai elementai.

Kalba - tautos paminklas ir siela

Lietuvių tautinė savimonė pirmiausia pasireiškia kaip kalbos savimonė. Kalba yra svarbiausias ir pastoviausias tautos savitumo požymis. Tai ryškiausias lietuvių tautos nacionalumo požymis ir didžiausia vertybė. Nykstant kalbai, nyksta ir pati tauta. Mūsų kalba daro ryškiausią įtaką tautinio identiteto formavimuisi. Kaip rašė J. Maironis: "Kalba yra visų didysis tautos jos pačios pastatytas paminklas". Nuo savimonės negalima atskirti tapatybės, arba identiteto. Tautinės savimonės formavimasis prasideda šeimoje, o universaliausias tautinės savimonės ugdymo instrumentas yra kalba.

Per kalbą žmogus sutampa su nenutrūkstama kartų eile, kuri sudaro tautą praeityje, dabartyje ir ateityje. Kalbos gyvas organizmas yra tautinės kultūros saugotojas ir tarpininkas jai einant iš kartos į kartą.

Kultūra, papročiai ir tradicijos

Manau, kad viena svarbiausių tautinio identiteto išraiškų yra etninė arba tautinė kultūra. Etninė kultūra - tai tautos dvasinių ir materialinių vertybių visuma, kuri daro įtaką tautos gyvensenai, tarpusavio santykiams, ryšiams su kitomis tautomis, gamta. Nepaisant savosios etninės kultūros, reiškia prarasti tautinį tapatumą. Ir jeigu jaunajai kartai nuo vaikystės yra skiepijama meilė ir pagarba tautos kultūriniam palikimui, ji išsiugdo tautinę savimonę. Tauta, jos kultūra prasideda nuo šeimos tradicijų ir išsaugojimo ir tęstinumo.

Dabar daugelis šeimų prarado ryšį su etnine kultūra, neišsaugojo šeimos tradicijų ir neperteikia jų vaikams. Folkloras ugdo tautinę savimonę, daro didelį poveikį vaiko dvasiniam tobulėjimui. Daug žinių, įgytų per folklorą, vaikai parneša į šeimą, taip gaivindami papročius ir tradicijas. Vaikų domėjimasis folkloru, jo teikiamomis tradicijomis ir papročiais padeda suprasti etninės kultūros savitumą ir taip vyksta identiteto sklaida jau nuo pat mažų dienų.

Bendruomeniškumas ir vertybės

Tauta (graik. ethnos) - didelė žmonių grupė, kuriai būdinga kalba, papročiai, tradicijos, istorinis likimas. Pasak L. Jovaišos, “tauta - žmonių evoliucijos ir istorijos sukurta savita sutelktinė būtybė, susidedanti iš šeimų, susieta bendra kalba, papročiais, istoriniu likimu. Tautinis identitetas yra vienas svarbiausių veiksnių, vienijančių individus į grupes. Bendruomeniškumas yra labai svarbi priemonė grupės susiskaldymui, susvetimėjimui užkirsti, kas ypač yra aktualu mūsų visuomenei pastaraisiais metais. Tautos minčių turtai, tautos dvasia, papročiai, tradicijos, gyvenimo būdas, tautos sielvartas ir džiaugsmas, žmonių pažiūra į dvasines vertybes.

Nuo pat gimimo vaiką supa jo šeimos nariai, kiti jo artimieji, tautiečiai. Augdamas žmogus girdi aplink kalbančius žmones, mato jų elgseną. Papročiai - tai įprasti, nusistovėję žmonių bendrijos poelgiai, kurie padeda išsaugoti visuomenės kultūrą, žinias, patirtį, bendravimo formas. Mes turime daug lietuvių papročių, kurie atėjo iš praeities. Žmogus natūraliai yra tų papročių tęsėjas. Taip atsiranda tėviškės ir Tėvynės sąvokos.

Šeimos ir ugdymo įstaigų vaidmuo

Ugdymas yra vientisas procesas, kurio metu perduodama žmonijos sukaupta patirtis, žinios, įgūdžiai, vertybės, siekiama, kad žmogus taptų fiziškai ir dvasiškai stipria, dora, pilietiška, aktyvia ir kūrybinga asmenybe. Žmogaus doroviniai pagrindai yra dedami ikimokykliniame amžiuje. Dorovinis auklėjimas prasideda pirmiausia šeimoje, o jau sukurtu jos pagrindu vėliau remiasi ir kitos auklėjimo sritys. Tėvai praturtina savo vaikų dvasinį pasaulį.

Potraukį tautiniam menui reikia ugdyti nuo pat vaikystės, kada pradeda formuotis asmenybė, vertybinės orientacijos bei estetinis skonis. Koks skurdus būtų dvasinis žmogaus pasaulis, jei vaikystėje nebūtų girdėjęs švelnios motinos lopšinės, nežaidęs liaudies žaidimų, ratelių su draugais, nemuzikavęs šeimoje. Su liaudies daina, skambėjusia vaikystėje, siejama viskas, kas žmogui gražiausia, geriausia, labiausiai brangintina.

Ugdytojui tenka labai svarbus vaidmuo, nes šios kartos tėveliai dažniausiai neturi laiko bendrauti su vaiku, todėl vaikui reikia šilumos, išklausymo, supratimo ir jis to tikisi iš savo auklėtojo. Pedagogų uždavinys - “tirti liaudies pedagogikos patirtį, grąsias tradicijas ir jas naudoti jaunosios kartos ugdymui, taikyti prie dabartinio visuomenės gyvenimo, žmonių veiklos, tarpusavio bendravimo būdų ir, atsižvelgiant į naujos visuomenės perspektyvą, kurti vientisą pedagoginę jaunosios kartos ugdymo teoriją”.

Tautinio identiteto ugdymo praktika: Vilniaus lopšelio-darželio „Žiogelis“ patirtis

Mes, Vilniaus lopšelio-darželio „Žiogelis“ mokytojos, ieškome, kaip priimtinais būdais sužadinti vaikų norą gerbti protėvių paveldą, perimti mūsų tautos vertybes, tautosaką, didžiuotis tautinių rūbų, juostų įvairove ir jų raštais. Švenčiamos šventės ir organizuojami renginiai: „Trys karaliai“, „Pusiaužiemis“, „Užgavėnės“, „Velykos“, „Kaziuko mugė“, Advento vakaronės, „Kalėdos“. Prieš šventes vaikai supažindinami su tautos tradicijomis, tautosaka, papročiais. Iš savo praktikos pastebėjome, jog pasiruošimas šventei ir pati šventė vaikams yra svarbus įvykis, kurio metu įsimenama daug informacijos ir taip ugdomas vaikų tautinis tapatumas.

Ugdant kalbinius gebėjimus, mes naudojame tautosaką, tuo siekiame nuo pat mažens ugdyti tautinės savimonės jausmą, puoselėti gimtąją kalbą. Šiais metais, minint Vilniaus 700 metų gimtadienį, bendradarbiaujant su Ribiškių bendruomene, pakvietėme į darželį unikalią keliaujančią parodą. Tai - ilgiausia lietuvių vienybės juosta pasauliui, tęsianti savo kelionę Vilniaus ugdymo ir švietimo įstaigose.

Audimo meno pažinimas per patirtį

Laukiant parodos, kilo idėjų, kaip artimiau supažindinti vaikus su audimo ir juostų pynimo menu. Pirma, su vaikais apsilankėme Pavilnio Bendruomenės namuose, kur audėja Rimantė Jakelaitienė pravedė audimo autentiškomis staklėmis pamoką. Vaikai patys išbandė audėjo amatą, susipažino su įvairiomis audimo priemonėmis ir būdais, mažomis ir didelėmis audimo staklėmis, praturtino savo žodyną retai vartojamais žodžiais. Vaikai patyrė daug įspūdžių bei teigiamų emocijų.

Audimo pamoką pratęsėme darželyje. Grupėse vaikai su mūsų pagalba bandė pinti juostas, mes pasakojome vaikams apie juostų raštus ir jų reikšmes. Mažieji „audė“ juostas naudodami popierių, plastiliną, siūlus, ir net kartu pasigamintas savadarbes audimo stakles.

„Austi“ ir domėtis audimo menu taip patiko, jog sumanėme organizuoti Vilniaus miesto ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų, tėvų (globėjų) ir pedagogų kūrybinių darbų parodą „Vaikų vienybės tautinė juosta - Vilniui“. Parodos tikslas - skiepyti tautines vertybes, ugdyti vaikų meninius gebėjimus, skatinti kūrybiškumą, iniciatyvumą ir saviraišką, plėtoti ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų, pedagogų, tėvų kūrybines galias, tautiškumą, patriotiškumą ir meilę savo kraštui. Darbus parodai pateikė ne tik mūsų darželio pedagogai, bet ir vaikų tėveliai, kurie namuose kartu su vaikais sukūrė originalias tautines juostas, taip pat penki Vilniaus lopšeliai-darželiai.

Ilgiausios lietuvių vienybės juostos istorija

Kovo 20 dieną į darželį atkeliavo unikali tautodailininkės Birutės Antaninos Janavičienės sukurta juosta. Ją meistrė audė 100 dienų. Tai ilgiausia lietuvių vienybės juosta pasauliui, kurios duomenys pateikti lentelėje:

Ši juosta 1999 metų vasario 15 dieną buvo iškelta į Vilniaus televizijos bokštą, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną - Vasario 16-ąją.

Gavę juostą, darželio teritorijoje organizavome juostos pristatymą, papasakojome jos istoriją, kartu su vaikais, jų tėvais, kitais bendruomenės nariais apjuosėme ja viso darželio vaikus ir patį darželį. Vaikai ir suaugusieji susitelkė, pajuto vienybės jausmą, eidami, dainuodami ir laikydami savo delnuose juostą. Tautinė juosta apkabino visą darželio bendruomenę.

Vėliau juosta nukeliavo į parodą, nes būtent dėl jos kilo parodos idėja, ji buvo pagrindinis jos eksponatas. Parodą vainikavo įspūdingas baigiamasis renginys, kuriame dalyvavo darželio bendruomenė, svečiai ir Ribiškių bendruomenės atstovai. Renginį atidarė vaikų deklamuojamas Kęstučio Šukevičiaus eilėraštis „Tautinė juosta“. Tautiniais drabužiais pasipuošusios mergaitės su Lietuvos vėliavos spalvų juostomis pašoko užburiantį, fantastišką šokį.

Pedagoginės priemonės ir metodai

Ugdymas turi būti pagrįstas tautos etnosu. Mūsų tauta yra viena iš bene geriausiai išsaugojusi etnines šaknis. Tautinio ugdymo reikšmė ir etninės kultūros integravimas į privalomųjų dalykų ugdymo turinį aprašytas Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose. Joje nurodyta, kad ugdymo turinio tikslai turi skatinti mokinius pažinti ir suprasti gimtąją kalbą ir literatūrą kaip tautos kultūros dalį, suvokti jos tradicijas ir gebėti jas plėtoti, įgyti brandžią tautinę ir pilietinę savimonę.

Integravimo metodas plačiai taikomas pradinėje mokykloje, kur su vaikų klase nuolat dirba vienas pedagogas, o etninė kultūra integruojama į ugdymo turinį natūraliai, dėstant pirminį gamtos pažinimą. Susipažįstama su artimiausia aplinka, mokomasi gimtosios kalbos, įgyjama žinių apie gimtinės gamtą, istorinę, sociokultūrinę aplinką. Lietuvos etninėje kultūroje grožio kūrimas siejamas su praktiniu tikslu - audimas, keramika, medžio dirbiniai. Medžiagos paprastos, randamos ar ruošiamos supančioje aplinkoje, santūri spalvinė gama.

Tai dvasiai pajusti padeda išvykos į liaudies meistrų kūrinių parodas, etnografinius muziejus, meno albumų, iliustracijų rodymas. Mūsų etnografija yra labai turtinga, tad norėdami sužadinti fantazijas galime papasakoti padavimą ar legendą. Norint pasiekti geresnių rezultatų, reikia pratinti vaikus stebėti gamtą, jos formas, spalvas, įtraukti mokinius į kultūrinį tautos gyvenimą, skatinti dalyvauti kalendorinių, tautinių švenčių apeigose, nagrinėti savo vietovės papročius, tradicijas. Būtina lankyti seniausias apylinkės sodybas, kapines. Skatinti vaikus domėtis savo geneologijos medžiu.

Vaikai į liaudies kūrybą yra įtraukiami per kalbos, literatūros, darbų, muzikos pamokas. Tokiu būdu kartu yra ugdoma pagarba ankstesnių kartų kūrybiniam palikimui. Pastaraisiais dešimtmečiais auklėjimo bei mokymo procese darbas, kūryba ir dorovinio ugdymo principai buvo atsieti vienas nuo kito. Tai neigiamai atsiliepė pažangai, mokymas vaikams tapo nepatrauklus. Tačiau dabar per pamokas, būrelius darbas yra jungiamas su kūryba ir vaikų iniciatyva ir kūrybinė fantazija vėl didėja.

tags: #tautinis #identitetas #ikimokykliniame #amziuje

• Vištų laikymo sąlygos
• žaismingas mokymasis su kasos aparatu
• Ar 25-eri – tai dar ne suaugusio amžius?
• Išsamus sąrašas į gimdymo namus
• Mityba vaikų sveikatai