Kas yra sužadėtinis ir kodėl Šv. Juozapą dera vadinti sutuoktiniu?
Kovo mėnesį Bažnyčia švenčia šventojo Juozapo, švenčiausios Mergelės Marijos sužadėtinio iškilmę. Mums tai taip įprasta, kad atrodo savaime suprantama ir natūralu. Tačiau, tikslumo dėlei reikia pripažinti, kad sužadėtinis nėra jokios šeimos galva ir būti negali, nes dar nėra įsipareigojęs ir šeimos tiesiog neturi. Galima būtų sakyti, kad tai tik teisinės subtilybės, bet juk būtent teisinės subtilybės ir žodžių tikslumas nulemia, kas galioja, kas ne, kas yra šeima, santuoka, o kas ne.
Kuo gi skiriasi sužadėtinis nuo sutuoktinio? Tuo, kuo skiriasi žmogus, kuris pažadėjo kažką padaryti, nuo to, kuris tai jau iš tikrųjų padarė. Tuo, kuo skiriasi išsakytas noras įsipareigoti nuo realaus jau prisiimto įsipareigojimo. Teisiškai kalbant, be santuokos nėra šeimos. Taip buvo Juozapo ir Marijos laikų Izraelyje, taip yra ir šiandien mūsų pasaulyje.
Lingvistinis ir teologinis kontekstas
Galbūt ne veltui kitose kalbose šv. Juozapas yra vadinamas Marijos sutuoktiniu. Pradėkime nuo lotynų kalbos, kuri buvo ir lieka oficiali Bažnyčios kalba. Šv. Juozapas vadinamas „Dei Genetrix Sponse“, o tai reiškia „Dievo gimdytojos sutuoktinis“. Ir dauguma mūsų brolių katalikų, kalbančių kitomis kalbomis, taip ir išsivertė, pavyzdžiui, angliškai „Spouse of the Mother of God“, prancūziškai „Époux de la Mère de Dieu“.
Ar tai esminga? Turint mintyje tai, kad Bažnyčios tekstuose, o ypač Šventajame Rašte nėra nieko nesvarbaus, tikriausiai taip. Sumaniusiam tylomis Mariją atleisti Juozapui pasirodė angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos“ (Mt 1, 20). Tad jeigu ji - žmona, kodėl jis vis dar sužadėtinis? Neturėtume pamiršti, kad pakeitus žodžius ir suvokimas kreipiamas kita linkme, ir net vienas žodis gali turėti rimtų teisinių ir teologinių pasekmių.
Santuoka kaip bendrystės pagrindas
Šventasis popiežius Jonas Paulius II, dažnai vadinamas šeimos popiežiumi, visą teologinę tos santuokos svarbą išdėstė apaštališkajame paraginime Redemptoris Custos. Jonas Paulius II cituoja šv. Augustiną, teigusį, kad tai santuokai nieko netrūko, ji turėjo viską, kas paprastai sudaro santuoką: vaiką, ištikimybę, sakramentą, širdžių vienybę ir sutikimą.
Galima būtų paprieštarauti, kad, jeigu jie buvo skaistūs, kaip teigia Tradicija, tada ji negaliojanti. Tačiau santuokos galiojimą sudaro ne vien lytinis aktas. Pirmiausia yra sąmoningas sutikimas, teisinis įsipareigojimas, be to, yra bendras gyvenimas, bendra buitis, emociniai ir dvasiniai ryšiai, bendradarbiavimas tarp sutuoktinių. Svarbiausia yra tai, kad jie patys tos santuokos nepaneigė, neatsisakė ir nesiskyrė.
| Sąvoka | Teisinis statusas |
|---|---|
| Sužadėtinis | Pažado davimas, laikina būklė |
| Sutuoktinis | Prisiimtas įsipareigojimas, šeimos kūrimas |
Šv. Juozapas buvo Dievo išrinktas, kad įvestų Jo Sūnų į pasaulį pagal dieviškus ir žmogiškus įstatymus. Jis visų akyse buvo Jėzaus tėvas ir atliko visas pareigas, kurias kiekvienas izraelitas tėvas turėjo atlikti vaiko atžvilgiu. Jonas Paulius II ypač pabrėžia, kad šios santuokos tikrumas yra Juozapo tėvystės šaltinis. Jai trūko tik biologinio dėmens, tačiau tai nebuvo tariama ar pakaitinė tėvystė.
Mūsų lytiškumas ir santuokinis ryšys yra pagal Dievo paveikslą. Būtent žmonių pora, o ne vienas individualus žmogus yra Dievo paveikslas. Reikia būti kitu, kad galėtum bendrauti. Santuoka - tai visų sakramentų prototipas. Tai nėra nuolaida mūsų biologiniam sąlygotumui, o vienas iš Dievo sandoros su žmogumi įsikūnijimo pavidalų, esantis arčiausiai mūsų kūno ir mūsų tiesioginės patirties.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
