Apšvieta: Proto galios triumfas ir modernios visuomenės aušra

Apšvieta - kultūros epocha po Baroko, išaukštinusi savarankišką žmogaus protą, tikėjusi jo galia šviesti ir tobulinti pasaulį. Šis Europos civilizacijos istorijos periodas dažniausiai tapatinamas su XVIII amžiumi, nors Anglijoje ir Nyderlanduose tam tikra prasme jis prasidėjo nuo XVII amžiaus vidurio su racionalistinės filosofijos srovės atsiradimu, kartais vadinamu Proto amžiumi.

Lietuviškai ši epocha dar vadinama Švietimu, angliškai - Enlightenment, prancūziškai - Lumiéres, vokiškai - Aufklärung. Prasidėjusi XVII a. pabaigoje Anglijoje, XVIII a. Apšvieta apėmė visą Europą ir Šiaurės Ameriką, kai kuriose šalyse tęsėsi iki XIX a. pradžios. Jos ištakos siekia Renesanso humanizmą ir reformaciją, atgaivinusias antikinės kultūros laimėjimus ir panaikinusias Katalikų Bažnyčios tiesos monopolį.

Apšvieta iš esmės nulėmė modernios visuomenės susikūrimą, jos pasaulio ir gyvenimo supratimą. Kaip Apšvietos praktinis projektas XVIII a. pabaigoje iškilo Jungtinės Amerikos Valstijos, o vėliau Apšvieta subrandino Prancūzijos revoliuciją. Jos idėjomis buvo pagrįsta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gelbėjimo programa ir lietuvių bendruomenės Prūsų Lietuvoje išsaugojimo siekiai.

Apšvietos esmė ir pagrindinės idėjos

XVIII šimtmetį įprasta vadinti filosofų amžiumi, nes šiuo metu didžiausią įtaką visuomenėje turėjo nepriklausomi intelektualai. Švietėjų pirmtakai buvo racionalizmo atstovai R. Descartes’as, G. W. Leibnizas, B. Spinoza, astronomai M. Kopernikas, T. Brahe, G. Galilei. Jie parodė naują būdą pažinti pasaulį: užuot tyrus, ką apie pasaulį pasakė ar parašė kiti, geriau apie jį sužinoti tiesiogiai iš gamtos, t. y. geriausias žinių šaltinis - asmeniškai atliktas eksperimentas.

Vienas jų - Prūsijos filosofas Imanuelis Kantas - taip nusakė savo epochos esmę: „Švietimas yra žmogaus išvadavimas iš nesavarankiškumo, dėl kurio pats žmogus kaltas. Nesavarankiškumas yra nesugebėjimas naudotis savo protu kitų nevadovaujamam.“ Apšvietos filosofai ne tik skelbė, bet ir savo elgesiu liudijo asmens savarankiškumą. Jie teigė, kad kiekvienas atsako už savo mąstymą ir likimą, ir kiekvienas turi tapti savo laimės kalviu. Todėl žmogui nedera aklai paklusti autoritetams ir tradicijai.

Apšvietos filosofai buvo įsitikinę, kad iš prigimties žmonės yra laisvi ir lygūs: visi gamtos apdovanoti protu, kuriuo turi išmokti savarankiškai naudotis. Būtent mokslas ir švietimas yra skirti tam, kad išlavintų žmonių protus, išvaduotų juos iš prietarų tamsos, fanatizmo, priklausomybės, vergijos ir skurdo. Vadovautasi anglų filosofo Frensio Beikono (Francis Bacon) žodžiais: „žinojimas yra jėga.“

Pažanga ir racionalumas

Dauguma švietėjų buvo įtikėję pažangos idėja. Jie teigė, kad remdamiesi mokslu, vis naujais jo atradimais, žmonės gali tobulėti ir kurti vis tobulesnę visuomenę, vis šviesesnę ateitį. Sužavėti gamtos mokslų laimėjimų, atrastų universalių fizikos dėsnių, švietėjai manė, kad ir visuomenės gyvenimą galima racionaliai išaiškinti ir konstruoti. Viskas, kas atrodė miglota, nesuprantama, protu nepaaiškinama, dažniausiai buvo vertinama neigiamai.

Išimtį sudarė iš Ženevos kilęs, prancūziškai rašęs filosofas Žanas Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau). Jis neigė civilizacijos pažangą ir kvietė visuomenę grįžti „atgal į gamtą“ - prie natūralaus gyvenimo būdo.

Švietėjai atmetė Bažnyčios mokymą apie žmogaus įgimtą nuodėmę. Modernias psichologijos ir etikos teorijas kūręs Džonas Lokas manė, kad žmogaus protas nuo gimimo yra švari lenta, kurioje individualų charakterį suformuoja gyvenimiška patirtis, o T. Hobbes’as teigė, kad žmogus iš prigimties nėra nei geras, nei blogas, tik visada siekia didžiausio malonumo. Naujų, racionalių požiūrių pradėta ieškoti daugelyje sričių, o ieškojimai tapo savotiška mada, labiausiai paplitusia XVIII a. Prancūzijoje. Racionalų protą bandyta derinti ir su religija (švietėjai jos neatmetė). Šie eksperimentai atvedė į deizmą, požiūrį, kad žmogus turi įgimtas religines nuostatas arba jas gali įgyti samprotavimais (ne per Bažnyčios mokymą), taip pat ugdė skeptiškumą, ateizmą, materializmą.

Dalis Vakarų filosofų siekė „protingo tikėjimo“ - be stebuklų ir prietarų. Jie buvo deistai: teigė, kad Dievas tėra gamtos dėsnių šaltinis ir tiesiogiai į žmonių gyvenimą nesikiša. Kiti švietėjai laikėsi ateistinių pažiūrų: neigė Dievo buvimą, o Bažnyčią vertino kaip pažangos kliūtį.

Filosofijos tarnystė visuomenei ir idėjų sklaida

Visi Apšvietos filosofai pasisakė prieš Bažnyčios ir valdžios pastangas riboti nuomonių raišką: gynė toleranciją, minties ir sąžinės laisvę. Jie buvo įsitikinę, kad filosofija turi tarnauti visuomenei: teikti jai praktinių patarimų dorovės, politikos, ūkio ir kitais gyvenimo klausimais. Švietėjai konsultavo galingiausius pasaulio monarchus ir politikus, aiškino jiems, kaip reikėtų pertvarkyti valstybes ir visuomenes.

Garsiausi epochos filosofai: Denisas Didro (Denis Diderot), Volteras, Ruso bei kiti kaip praktinės išminties lobyną parengė didžiąją prancūzų Enciklopediją, arba Aiškinamąjį mokslų, menų ir amatų žodyną. Per 1751-1780 m. buvo išleisti 35 Enciklopedijos tomai, o jos abėcėlinis indeksas pasirodė 1783 m. „Enciklopedija“ tapo svarbiu švietėjų polemikos su oponentais įrankiu.

Filosofai savo idėjas skleidė salonuose, klubuose ir draugijose. Mokslo žinioms populiarinti, visuomenei šviesti buvo pasitelkta spauda: kalendoriai, laikraščiai, įvairios praktinių patarimų knygelės, vadovėliai. Švietėjų pažiūras platino ir labai išpopuliarėję laikraščiai.

Politinės ir socialinės idėjos

Prigimtinės žmonių laisvės ir lygybės, liaudies suverenumo, valdžios kilmės iš visuomeninės sutarties idėjos, kurias skleidė švietėjai, įgijo stiprią politinę galią. Jomis rėmėsi už savo pilietines teises kovojęs miestiečių luomas - buržuazija. Šis, trečiasis, luomas reikalavo visų gyventojų lygybės prieš įstatymą, žodžio, susirinkimų, spaudos laisvės, teisės kartu su kitais luomais valdyti valstybę. Apšvietos idėjomis taip pat vadovavosi nepriklausomybės siekusios tautos.

Dalis švietėjų ekonomistų, vadintų fiziokratais, pabrėžė ypatingą žemdirbių vaidmenį visuomenėje. Jie laikė valstiečius svarbiausiais bendros gerovės kūrėjais ir ragino rūpintis liaudies švietimu bei teisėmis.

Valdžios formų kritika ir pasiūlymai

Šviečiamojo amžiaus metu Europoje buvo paplitusi absoliutinės monarchijos valdymo forma. Aukščiausia valdžia jose priklausė valdovui, ją mažai ribojo kitos valstybės institucijos, o įvairių formų luomų susirinkimai turėjo tik patariamąjį balsą.

Švietėjo Džono Loko teigimu, žmonės sukuria valstybę savo prigimtinėms teisėms - nuosavybei ir laisvei - ginti. Visi žmonės turi būti lygūs, nepriklausomi ir laisvi. Valdžia privalo priklausyti tautai. Tauta ją gali perduoti išrinktiems atstovams. Tautos (žmonių) išrinktas susirinkimas leidžia įstatymus. Jei išrinktoji valdžia nepaisytų žmonių norų.

Filosofas Šarlis Monteskjė kritikavo absoliutizmą. Jis patarė absoliutinę monarchų valdžią pakeisti renkamąja valdžia ir padalyti ją į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Vėlesnėms politikų ir teisininkų kartoms didelę įtaka turėjo Ch. L. de Montesquieu išplėtota politinės valdžios institucijų kritika ir išaiškinimas, kad despotizmo galima išvengti atskiriant įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias.

Rašytojas, filosofas Volteras smerkė piktnaudžiavimą valdžia, žiaurius įstatymus, kankinimus. Jis niekam nepripažino teisės savavaliauti. Jo nuomone, visuomenė turinti būti pakanti įvairių religijų išpažinėjams.

Filosofas ir rašytojas Žanas Žakas Ruso taip pat nagrinėjo žmogaus ir valdžios santykį. Anot jo, pati tauta sprendžia, kas turi valdyti valstybę. Valdantieji turi garantuoti valdinių laisvę ir pagrindines teises.

Apšviestasis absoliutizmas ir respublikonizmas

Skirtingi Apšvietos filosofai socialinių reformų viltis siejo su skirtingomis politinėmis santvarkomis. Volteras ir Didro buvo įsitikinę, kad žmonių gyvenimą gali pagerinti apsišvietę monarchai. Jie žavėjosi Prūsijos karaliumi Frydrichu II ir Rusijos imperatore Kotryna II, rėmė jų politiką. Volteras kurį laiką gyveno Prūsijos karaliaus rūmuose, o Didro vyko į Peterburgą „šviesti“ Kotrynos II ir iki gyvenimo pabaigos buvo jos finansiškai remiamas. Volteras patarė Lietuvos ir Lenkijos valdovui Stanislovui Augustui Poniatovskiui įvesti krašte „apšviestąjį absoliutizmą“. Lietuvių ir lenkų bajorus jis kvietė susitaikyti su „pažangiu“ Rusijos šeimininkavimu jų tėvynėje, o Frydricho II sumanymą padalyti Lietuvos ir Lenkijos valstybę Volteras sveikino kaip „genijaus“ mintį.

Ruso buvo tvirtas respublikonas: bjaurėjosi monarchais ir pasaulio tautų ateitį siejo su laisvomis respublikomis. Senąsias graikų respublikas - Atėnus ir Spartą - kėlė kaip sektiną pavyzdį savo laikams. Jis ragino lietuvius ir lenkus ne tik ginti savo politines laisves, priešintis Rusijos įtakai, bet ir esminėmis reformomis padaryti savo Respubliką nenugalimą. Būtent Ruso buvo laikomas Prancūzijos revoliucijos (1789-1794) ir Prancūzijos Respublikos tėvu.

Apšvieta Lietuvoje

Lietuvos gyvenimo tikrovė XVII-XVIII a. buvo pribrendusi Šviečiamojo amžiaus idėjoms. Naują požiūrį subrandino socialinio ir politinio gyvenimo nesėkmės, verčiančios ieškoti išeities. Apšvieta Lietuvoje atgaivino visuomenės pasitikėjimą savo jėgomis, subrandino naują tautos, kaip lygiateisių žmonių bendruomenės, sampratą, paskatino pertvarkyti valstybę ir kovoti dėl jos nepriklausomybės.

Ankstyvieji švietimo judėjimai

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pavieniai raginimai pasikliauti savo protu, imtis visuomeninių ir politinių reformų pasigirdo jau XVIII a. pradžioje karo, bado ir maro nusiaubtame krašte. LDK pakancleris Stanislovas Antanas Ščiuka 1709 m. išleistoje knygoje „Lenkijos užtemimas“ skelbė, kad nuo švietimo priklauso valstybės ateitis. Jo įsitikinimu, laisva Respublika įveiks krizę - „užtemimą“, jei už jos likimą atsakingi bajorai bus nuolatos lavinami, jei sugebės savarankiškai mąstyti. Tam reikia valstybės lėšomis „kas savaitę veltui siuntinėti bajorijai krašto ir užsienio naujienas“, o visose šalies mokyklose „mokyti jaunimą politinės geografijos ir istorijos“.

Palaipsniui imta įsiklausyti į tokius balsus tarp Lietuvos didikų, kurie buvo susipažinę su to meto anglų ir prancūzų gyvenimu. 1730 m. Vilniaus universitete pradėta dėstyti prancūzų - Apšvietos pasaulio - kalba, netrukus sustiprintas teisės ir matematikos mokymas. 1739 m. visose Lietuvos jėzuitų mokyklose įvestas atskiras istorijos dėstymas, po metų - ir geografijos.

Būtent šiuo metu švietimas Lietuvoje vis aiškiau pradėtas suprasti kaip visuomenės ir valstybės gelbėjimo būdas. Lietuviai vėl prisiminė Romos oratorių Ciceroną, raginusį lavinti žmogų tam, kad jis mokėtų tarnauti savo bendruomenei - Respublikai. Taip pat buvo išgirstas anglų Apšvietos filosofas Džonas Lokas (John Locke), teigęs, kad auklėjimo paskirtis - ugdyti ne mokslininką, bet protingą žmogų, brandų pilietį, kuris mokėtų kurti tėvynės ateitį.

Švietimo įstaigos ir leidiniai

Tuo laiku Vilniaus universiteto išleistos pratybų knygos kvietė jaunimą kritiškai vertinti krašto ydas, skatino svarstyti, kaip reikėtų tobulinti valstybę. Jėzuitų mokyklose atsirado naujas mokymosi būdas: studentai vaidindavo bajorų seimelius, kuriuose kėlė ir aptarinėjo svarbiausias šalies problemas, reformų projektus.

Šviečiamojo amžiaus principus Lietuvoje pradėjo įgyvendinti vienuolių ordinai (pirmiausia pijorai), peržiūrėdami savo švietimo sistemą, nors konservatyvesni buvo dominikonai. Pertvarkyta Vilniaus universitetas ir su juo susijusių kolegijų mokymo programa, 1741 įvestas istorijos mokymas, 1753 Vilniaus universitete įsteigta Astronomijos laboratorija ir Matematikos-fizikos kabinetas, 1763 - Medicinos kolegija.

Siekiant rengti išsilavinusį šalies elitą, 1740 m. jėzuitai Vilniuje atidarė mokyklą, skirtą didikų vaikams. 1751 m. ji buvo pavadinta Kilmingųjų kolegija (lot. Collegium Nobilium). Jos tikslas - skatinti Lietuvos jaunimo „poreikį atnaujinti Tėvynę“. Tuo pačiu metu pilietiniu visuomenės ugdymu Lietuvoje rūpinosi ir vienuoliai pijorai. Žymus istorikas ir teisininkas Motiejus Dogelis, grumdamasis su vienvaldystės švietime siekusiais jėzuitais, atnaujino Vilniuje buvusią pijorų mokyklą ir pavertė ją Kilmingųjų kolegija.

Radvilai, sekdami garsios Drezdeno akademijos pavyzdžiu, 1747 m. Nesvyžiuje įsteigė pirmąją Lietuvoje aukštąją karo mokyklą - Riterių Akademiją. Joje jaunuoliai, be karo mokslų, buvo mokomi matematikos, humanitarinių dalykų, prancūzų ir vokiečių kalbų.

Pasirodę pirmieji Lietuvos periodiniai leidiniai taip pat buvo Apšvietos ženklas. Nuo 1735 m. Vilniaus universitetas ėmė spausdinti profesoriaus Jono Pašakauskio lenkiškai rengtus Politinius kalendorius, kurie visuomenei pateikdavo nemažai Lietuvos ir pasaulio istorijos, politikos, astronomijos, kitų gamtos mokslų žinių. Šiuose kalendoriuose, kuriuos universitetas leido iki valstybės žlugimo, visą laiką skelbtas legendinių ir istorinių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sąrašas - nuo Litalano, Vaidevučio, Palemono iki Žygimanto Augusto.

1760 m. pradėjo eiti pirmasis LDK laikraštis - Lietuvos pasiuntinys (lenk. Kurier Litewski) ir jo priedai Literatūros žinios bei Užsienio žinios. Laikraščius redagavo Vilniaus universiteto profesorius Pranciškus Paprockis, spausdino universiteto spaustuvė. Juose, be Lietuvos bei užsienio politinių, visuomeninių žinių, skelbtos ir pasaulio mokslo naujienos. Laikraščiai naudoti studentų pratybose. LDK kancleris Mykolas Čartoriskis dėkojo šalies jėzuitams už šį „visuomenės naudai“ daromą darbą.

Tuo metu, greičiausiai nuo 1759 m., universiteto spaustuvė pradėjo leisti lietuvių kalbos vadovėlį - „Mokslą skaitymo rašto“. Elementorius buvo skirtas „taip didiems, kaip ir mažiems, ir mažiausiems, idant išmanydami visokį raštą galėtų visokiu druku drukavotas [visaip spausdintas] knygas pigiai [lengvai] skaityti“. Maždaug kas porą metų perleidžiamo lietuviško vadovėlio tiražas vis augo. Vėliau per metus jo būdavo parduodama po vieną, po du, beveik po tris tūkstančius egzempliorių.

1760 m. universitetas išleido Paprockio parengtą šalies geografijos ir istorijos vadovėlį „Namų žinios apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su jos tautos istorija“, kurį vėliau ne kartą perspausdino. Čia lenkiškai buvo pateikta Alberto Kojalavičiaus Lietuvos istorijos santrauka.

Taigi XVIII a. viduryje jėzuitai, pijorai ir kai kurių didikų dvarai jau buvo praskynę Apšvietai kelią į Lietuvą. Be to, Lietuvos provincijos jėzuitai 1752 m. įsteigė Kilmingųjų kolegiją Varšuvoje ir perkėlė į ją profesoriauti geriausius lietuvių humanitarus: geografą Karolį Virvičių, poetą ir dramaturgą Pranciškų Bohomolecą, poetą ir istoriką Adomą Naruševičių, tapusį „lenkų klasicizmo tėvu“, parašiusį pirmąją mokslinę Lenkų tautos istoriją, bei kitus. Lietuvoje liko stipriausi matematikai ir fizikai: Tomas Žebrauskas ir Martynas Počobutas, sukūrę Vilniaus universitete vieną geriausių astronomijos observatorijų Europoje.

Svarbiausios Apšvietos epochos iniciatyvos LDK

Stanislovo Augusto Poniatovskio era ir Edukacinė komisija

Didelį postūmį Apšvietai suteikė 1764 m. Abiejų Tautų Respublikos valdovu tapęs Stanislovas Augustas Poniatovskis. Jis gimė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Volčine (dab. Baltarusijoje). Lietuvių vadintas Jogailaičiu, nes jo motina Čartoriskaitė - Gedimino palikuonė. Buvo puikiai išsilavinęs, nemaža laiko praleidęs Paryžiaus ir Londono salonuose. Vienas pirmųjų vertė Viljamą Šekspyrą (William Shakespeare) į lenkų kalbą. Savo draugės Rusijos imperatorės Kotrynos II iškeltas į sostą siekė apšviestųjų monarchijų pavyzdžiu sustiprinti karaliaus valdžią ir reformuoti Respubliką.

Jis susidūrė su dalies didikų ir bajorų pasipriešinimu: šie stojo ginti savo valstybės nuo Rusijos savivalės ir karaliaus vienvaldystės. Tiek viena, tiek kita pusė Lietuvos ir Lenkijos ateitį siejo su švietimu ir stengėsi pasiremti Europos Apšvietos filosofais. Vienas prieš karalių ir Rusiją sukilusių Respublikos bajorų vadų lietuvis Ignas Bogušas aiškino, kad svarbiausia valstybei yra politinis ir moralinis bajorų ugdymas. Nesuprasdami politikos, net karščiausi tėvynės mylėtojai ją pražudys. Stokodami moralės, piliečiai neišsaugos laisvės.

Bajorijos pasiuntinys Paryžiuje, LDK virtuvininkas Mykolas Vielhorskis įkalbėjo Ruso sukurti „Svarstymus apie Lenkijos valdžią ir apie jos reformų projektą“. 1772 m. parašytoje knygoje Apšvietos filosofas išdėstė lietuviams ir lenkams, kaip remdamiesi švietimu jie turėtų išgelbėti savo Respublikos laisvę. Ruso visų pirma siūlė bajorams pasirūpinti žemaisiais visuomenės luomais - padaryti valstiečius ir miestiečius lygiateisiais piliečiais, tautos nariais ir taip paversti juos stipria Respublikos jėga. Pasak filosofo, patys lietuvių ir lenkų bajorai nebus laimingi ir laisvi tol, kol „savo brolius [valstiečius ir miestiečius] laikys sukaustytus grandinėmis“.

Liaudžiai būtina suteikti ne tik asmenines, bet ir politines laisves - leisti su bajorais valdyti valstybę. Tačiau prieš išlaisvindami paprastus žmones, bajorai privalo juos išlavinti - „padaryti juos vertus laisvės ir pajėgius ją ištverti“. Mat laisvė yra labai sunki našta: jos įstatymai „rūstesni už tironų jungą“. Tautą, kuri stokoja moralės ir išsimokslinimo, laisvė gali sutraiškyti kaip nuo kalno riedantis vežimas. Todėl švietimas, pasak Ruso, turi tapti visiems prieinamas. Jo paskirtis - visų gyventojų „sieloms suteikti tautinę formą ir paversti jas patriotėmis“. Pačią savo Respubliką lietuviai ir lenkai privalo susitvarkyti taip, kad joje žmogus būtų vertinamas ne pagal turtą ir kilmę, o pagal gabumus, padorumą ir nuopelnus visuomenei. Kiekvienas doras pilietis valstybėje „turi matyti prieš save laisvą kelią viskam pasiekti“. Šiuos Ruso patarimus žemaičių bajoras Mauricijus Karpis išvertė į lenkų kalbą.

Kai kurie Lietuvos didikai tokiomis tiesomis mėgino vadovautis ir anksčiau. LDK raštininkas kunigas Paulius Ksaveras Brastauskis 1769 m. savo dvare Merkinėje (dab. Šalčininkų rajone) suteikė žemdirbiams laisvę ir įsteigė Paulavos Respubliką, kurioje tvarkėsi patys valstiečiai.

1772 m. kaimynų įvykdytas pirmasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas sukrėtė visuomenę ir sutelkė aplink valdovą krašto politines jėgas. 1773 m. Romos popiežiui panaikinus jėzuitų ordiną, lietuviai su lenkais tais pačiais metais įsteigė Tautos edukacinę komisiją - vieną pirmųjų švietimo ministerijų pasaulyje - ir perdavė jai jėzuitų turėtas mokyklas bei turtą. Lietuvos ir Lenkijos valstybė įgijo tokią Apšvietos priemonę, kurios dauguma kraštų neturėjo. Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio vadovauta Komisija paskelbė: „Jaunimo lavinimas ir švietimas yra vienintelė valstybių ilgalaikės laimės sąlyga.“

Garsiausias to meto Lietuvos pamokslininkas Mykolas Karpavičius teigė: „Suprato išmintingas monarchas, mokslų mylėtojas ir gaivintojas, kad vienintelė likusi tautos laimės viltis - tai krašto jaunimas, jų protų ir širdžių švietimas mokslais vardan laimės. Tuo tikslu sudarė amžiną Edukacinę komisiją ir pirmasis parodė pavyzdį Europoje, kaip viešą tautinę jaunimo edukaciją paversti bendru visos šalies interesu ir rūpesčiu.“ Komisijai keltas siekis - „pasitelkus viešąjį švietimą sukurti tautą.“

Vienu žymiausių epochos lietuvių švietėjų laikytinas Troškūnuose kunigavęs Kiprijonas Lukauskas, 1797 m. lietuvių kalba parašęs knygą „Pamokslai iš Dievo priesakų apie krikščioniško gyvenimo prievoles“. Šis kūrinys išliko rankraščiu ir buvo išspausdintas tik 1996 m. Kiprijono Lukausko knygoje daug švietėjiškos pasaulėžiūros elementų, tačiau vienas svarbiausių jo teiginių yra tai, jog Lietuvos dvarininkų ir valstiečių santykiai yra pagrįsti sutarties teise: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstatymuose tam pakanka įrodymų, - tvirtina Lukauskas, - abi pusės turi tiek pareigas vieni kitiems, tiek ir savo asmenines teises. Tai buvo svarbus ideologinis argumentas už baudžiavos praktikos nepagrįstumą, galiausiai turėjęs vesti į visiškos valstiečių asmens laisvės pripažinimą. K. Lukausko knygoje, be kita ko, ryškus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip atskiro socialinio ir politinio vieneto, skyrimas nuo Lenkijos.

Šviečiamojo amžiaus literatūra

Šviečiamojo amžiaus literatūra, gyvavusi XVIII-XIX a. Europoje, skleidė Apšvietos epochos idėjas. Jai būdinga idėjinis kryptingumas, švietėjiški ir auklėjimo tikslai, filosofiškumas, publicistiškumas, etinių ir visuomeninių vertybių teigimas. Pagrindinės srovės - klasicizmas, rokokas, sentimentalizmas, preromantizmas.

Šviečiamojo amžiaus literatūra pradėjo formuotis Prancūzijoje: nuo 1746 D. Diderot ir J. Le R. d’Alembert’as leido Enciklopediją, arba Aiškinamąjį mokslų, menų ir amatų žodyną, o J.-J. Rousseau išplėtojo žmogaus socialumo (civilizacijos) ir natūralumo (gamtos) dermės, politinės ir asmenybės laisvės sampratą.

Suklestėjo Didžiojoje Britanijoje: buvo sukurtas (daugiausiai J. Addisono ir R. Steele’io pastangomis) švietėjiškos spaudos modelis (informaciniai, didaktiniai, moksliniai, literatūriniai, pramoginiai žurnalai), visuose leidiniuose spausdinta literatūros kūrinių, plėtojosi romanas (D. Defoe, J. Swiftas), formavosi literatūros kritika (A. Pope’as).

XVIII a. 6-8 dešimtmetyje Vokietijoje kilo sąjūdis „Audra ir veržimasis“ (švietėjiško racionalizmo ir didaktizmo priešprieša), daug prisidėjęs prie literatūros estetinių nuostatų kūrimo, jos meniškumo. Vėlyvojo laikotarpio šviečiamoji literatūra reiškė socialines (P.-A. de Beaumarchais), Rusijoje - revoliucines (dekabristai, A. Radiščevas) idėjas.

Žanrai ir veikėjai

Šviečiamojo amžiaus laikotarpiu ištobulintas romano žanras - susiformavo satyrinis (J. Swiftas), filosofinis (Voltaire’as), autobiografinis (J.-J. Rousseau), auklėjamasis (J.-J. Rousseau, O. Goldsmithas, J. W. Goethe’s „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“ 4 dalys 1795-96) romanas, buvo patobulintas pikareskinis romanas (A. R. Lesage’as, H. Fieldingas).

Plėtoti smulkiosios prozos ir poezijos žanrai (satyrinis apsakymas, filosofinė pasaka, esė, feljetonas, pasakėčia, odė). Susiklostė nauja literatūros srovė - sentimentalizmas, jai priskiriamų romanų parašė J.-J. Rousseau, L. Sterne’as, J. W. Goethe („Jaunojo Verterio kančios“ 1774).

Atsirado naujo tipo pagrindinis veikėjas - nekilmingas miestelėnas (H. Fieldingas), apsukrus tarnas (P.-A. de Beaumarchais), pradėti naudoti tautosakos motyvai. Pagrindinis veikėjas nuo švietimo idėjų reiškėjo - dorybingos, vienybę su gamta išgyvenančios, kuriančios, pasaulį keičiančios asmenybės (D. Defoe, J.-J. Rousseau personažai) evoliucionavo iki realistiško veikėjo - prieštaringų jausmų, sudėtingo vidinio pasaulio žmogaus (L. Sterne’o, F. Schillerio, J. W. Goethe’s personažai). Švietimo epochos idėjiniai ir meniniai ieškojimai apibendrinti J. W. Goethe’s dramoje „Faustas“ (1 dalis 1808, 2 dalis 1832).

Literatūra Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje

Lietuvoje Šviečiamojo amžiaus literatūra sietina su XVIII a. vidurio švietimo reformomis, katalikybe, tautinės savimonės stiprėjimu; tai paskatino lietuvių raštijos - vadovėlių lietuvių kalba, lietuviškos periodinės spaudos - sklaidą Lietuvoje. Mažojoje Lietuvoje buvo išleista lietuvių kalba gramatikų (P. Ruigio, G. Ostermejerio, K. G. Milkaus), G. Ostermejerio „Pirmoji lietuviškų giesmių istorija“ (1793), pirmasis lietuvių tautosakos rinkinys (1825).

Populiariausias to laikotarpio literatūros žanras - pamokslas, jame vyravo pilietiškumo, tėvynės meilės, laisvės temos. XIX a. pradžioje pagausėjo grožinės literatūros kūrinių (1818 išleista ir K. Donelaičio kūryba). Juose skelbtos švietimo idėjos, skatintas tautiškumas, perteikti kaimo gyvenimo vaizdai, žmogaus ir gamtos vienybė (K. Donelaitis, D. Poška, S. Stanevičius, A. Strazdas). Šviečiamosios literatūros bruožai būdingi daugeliui XVIII a. pabaigos-XIX a. pradžios.

Apšvietos palikimas ir poveikis

Naujų idėjų sklaida sulaukė įvairių visuomenės sluoksnių pasipriešinimo, bet XVIII a. antroje pusėje švietėjų veikalai iš esmės jau nebuvo cenzūruojami, daugelis žymių filosofų gaudavo valstybines pensijas. Mokslinės pažiūros pasidarė populiarios, jomis sekė daugelio Europos šalių valdovai (pvz., Prūsijos karalius Frydrichas II Didysis, Šventosios Romos imperijos imperatorius Juozapas II, Rusijos imperatorė Jekaterina II; apšviestasis absoliutizmas), jie skatino švietimo, teisinės sistemos reformas, religinę toleranciją, naikino arba sušvelnino baudžiavą, smerkė vergovę.

Dar daugiau vilčių švietėjai siejo su XVIII a. pabaigos Prancūzijos revoliucija, bet tikėjimui, kad paprasti žmonės gali sėkmingai valdyti, labai pakenkė 1792-94 jakobinų teroras. Šie įvykiai laikomi Šviečiamojo amžiaus pabaiga, bet jo poveikis pasiekė ir XIX-XX amžius. Labai susilpnėjo Bažnyčios įtaka.

Šviečiamojo amžiaus palikimu galima laikyti daugelio XIX a. Vakarų pasaulio šalių liberalias reformas, daug įtakos politinėms permainoms turėjusią K. Marxo idėjų sistemą, XX a. didžiąsias ideologijas - liberalizmą ir socializmą, liaudies švietimą ir daug kitų ne tik pozityvių, bet ir neigiamų reiškinių.

tags: #svietejai #kas #pilvukas

• Turininga vaikų vasara
• Infekcijos virškinimo trakte besilaukiant
• Natūrali pagalba ramesniam vaikui
• Kada atliekami vaisiaus ultragarsiniai tyrimai?
• Matai ir faktai apie pastojimą be ovuliacijos