Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu: Dievo Motinos ir Bažnyčios Motinos reikšmė bei ikonografija
Marija (aramėjų k. מרים Marjām „karti“, arabiškai مريم) - krikščionių religijoje Jėzaus Kristaus motina (20 m. pr. m. e. rugsėjo 8 d. (?) - 45 m. e. m. rugpjūčio 15 d. (?)). Romos katalikai Mariją garbina bei dažnai vaizduoja savo bažnytiniame mene. Protestantai jai skiria palyginus mažai dėmesio, kadangi sąlyginai mažai buvo minima keturiose evangelijose ir Apaštalų darbuose. Spėjama, kad jei Marija egzistavo, jos gimimo data galėjo būti apie 20 metų pr. m. e.
Dėl Marijos kultų tebesama nesutarimų tarp krikščioniškų Bažnyčių ir judėjimų; tai viena iš ekumenizmo kliūčių. Per Švč. Mergelę Mariją yra meldžiamasi ir prašoma pagalbos, užtarimo. Tam specialiai sukurta malda - Sveika, Marija. Marijos garbei yra keletas religinių švenčių; jos vardu pavadinta šimtai bažnyčių, švenčiami atlaidai.
Stačiatikybėje Šventoji Marija dažnai atvaizduojama ikonose, yra tikima, kad Šventoji Marija nugyveno šventą gyvenimą, o jai mirus į jos laidotuves susirinko vienuolika Kristaus Apaštalų, nes Apaštalas Tomas pavėlavo. Korane Marija (arabiškai Miriam) aprašoma kaip Kristaus motina. Ji yra vienintelė moteris, musulmonų šventojoje knygoje minima vardu.
Marijos vaidmuo ir nekaltas prasidėjimas
Bažnyčios skelbiama, kad Šv. Marija yra apsireiškusi daugiau nei dešimtyje pasaulio vietų - žinomiausios Lurdas (Prancūzija), Fatima (Portugalija), Medjugorje (Bosnija ir Hercegovina) bei Šiluva (Lietuva), kur, kaip teigiama, buvęs pirmas žinomas jos apsireiškimas Europoje 1608 m.
Nekaltojo Prasidėjimo dogma ir istorija
Gruodžio 8 d. bažnyčia mini Švč. Mergelės Marijos Nekaltą Prasidėjimą. Dievo pasiuntinys arkangelas Gabrielius, apsireiškęs Švč. Mergelei Marijai ir sveikindamas ją, pasakė, kad ji yra pilna Dievo malonės: „Angelas, atėjęs pas ją, tarė: Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi; tu pagirta tarp moterų“ (Lk 1, 28). Todėl nenuostabu, kad Švč. Mergelė Marija yra lyginama su Ieva, kol pirmoji moteris buvo dar mergelė ir nenupuolus.
Taip aiškina juodviejų panašumą malonėje šv. Justinas kankinys (U167), šv. Irenėjus vyskupas kankinys (U202) ir rašytojas Tertulijonas, miręs apie 200 m. Kaip pirmoji Ieva prieš nuopuolį buvo visa šventa ir malonės pilna, taip Dievo Sūnaus Motina, Švenčiausioji Mergelė Marija buvo visada malonės pilna ir maloni Dievui. Šv. Bažnyčia nuo pat pirmųjų amžių tikėjo į Švč. Marijos malonės pilnybę. Švč. Mergelės Marijos Nekaltas Prasidėjimas buvo gerbiamas Bažnyčios provincijose nuo senų laikų. Buvo švenčiama ši šventė, kūrėsi draugijos tuo vardu, o 1673 m. įsisteigė Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vienuolija su iškilmingais įžadais. Tai marijonų vienuolija.
Tik po 180 metų popiežius Pijus IX 1854 metais gruodžio 8 d. paskelbė Nekalto Prasidėjimo tiesą, dalyvaujant daugiau kaip dviem šimtams vyskupų. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo (lot. Immaculata) dogma kartais suvokiama klaidingai. Ši viduramžių idėja XII-XIII a. buvo karštai diskutuota. Vienuoliai dominikonai, taip pat ir šv. Tomas Akvinietis, neigė Nekaltojo Prasidėjimo koncepciją, tuo tarpu pranciškonai, išskyrus šv. Bonaventūrą, ją pripažino. Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą paskelbė popiežius Pijus IX 1854 m. gruodžio 8 d., tačiau jau XVII a. Ispanijai buvo suteiktas nekaltai Pradėtosios Švč. Vėlyvas, maždaug nuo 1400 m., šios temos pasirodymas dailėje labiau susijęs ne su daug debatų sukėlusia sudėtinga idėja, bet su jos vizualine išraiška.
Pirmą kartą Nekaltojo Prasidėjimo Marija pavaizduota stovinti priešais Dievo Tėvo atvaizdą danguje, apsupta Bažnyčios Tėvų su knygomis rankose, simbolizuojančiais ilgai trukusius šios ginčytinos idėjos debatus. Tarp jų būna šventieji Augustinas, Ambraziejus, Jeronimas ir Bonaventūra. Rašantis vienuolis - pranciškonas Dunsas Škotas, karštai gynęs Nekaltąjį Prasidėjimą. Soste sėdi popiežius Sikstas IV arba Klemensas XI, 1708 m. Mergelės paveikslas XVI a. atspindėjo tą vaidmenį, kurį jai suteikė Bažnyčia: Marijos gimimas aiškinamas kaip išankstinė Dievo idėjos realizacija, jos nekaltybė - kaip „nuo pasaulio pradžios“ parengta Ievos nuodėmės išpirka ne tik nekaltu Jėzaus pradėjimu, bet ir pačios Marijos, vienintelės iš žmonių, gimimu be gimtosios nuodėmės. Iš čia kilęs ir jos pavadinimas - naujoji Ieva. Kartais ji simboliškai stovi ant drakono ar žalčio kaip aliuzija į Dievo žodžius, pasakytus žalčiui Edeno sode: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių, ji trupins tau galvą“ (Pr 3,15), ir atspindi viduramžių teologijos sampratą apie naująją Ievą, kuriai skirta nugalėti šėtoną. Todėl fone kartais vaizduojamas Adomas ir Ieva, gero bei pikto pažinimo medis. Idėjai patvirtinti dažnai būna užrašas: Dominus Possedit me in initio viarum suarum („Viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje“; Pat 8,22). Tai tipiška lemties idėjos nuoroda, pritaikyta tai, kuri buvo sukurta seniai, pradžioje, daug anksčiau negu pati Žemė. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventė švenčiama nuo 1854 m. gruodžio 8 d., kai popiežius Pijus IX paskelbė privaloma katalikiško tikėjimo tiesa Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Anot jo, Mergelė Marija, kurią Dievas pasirinko savo vienatinio Dievo Sūnaus, Išganytojo motina, turėjo būti išvaduota nuo pirmųjų žmonijos tėvų padarytos nuodėmės, kuri yra paveldima ir vadinama gimtąja nuodėme. Šis teiginys įrodomas, remiantis Šventuoju Raštu. Jame rašoma, kad Dievo siųstas arkangelas Gabrielius kreipėsi į Mariją: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi“. Šią dieną krikščionys džiaugiasi Marijai suteikta dovana ir garbina ją kaip Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus motiną, kuri sujungė žmones su Dangaus Tėvu. Tokiu būdu Marija tarsi atitaisė pirmosios moters Ievos nuodėmę.
Marija - Bažnyčios Motina
„Tikrosios katalikiškosios doktrinos apie palaimintąją Mergelę Mariją pažinimas visada bus Kristaus ir Bažnyčios slėpinio tikslaus supratimo raktas“, - yra sakęs popiežius Pauliaus VI. Nuo 2018-ųjų antrąją Sekminių dieną švenčiamas Švč. Marija vadinama „Bažnyčios Motina“ nuo seniausių laikų, tačiau titulą oficialiai iš naujo suteikė popiežius Paulius VI užbaigdamas trečiąją Visuotinio susirinkimo sesiją 1964 metais, Vatikano II susirinkimo metu. Pal. Pauliui VI paskelbus titulą, „Bažnyčios Motinos“ vardas buvo suteiktas vienam iš seniausių Marijos atvaizdų Šv. Petro bazilikoje. Tai Marijos su kūdikiu paveikslas, nutapytas ant senosios, imperatoriaus Konstantino statydintos Šv. Petro bazilikos kiemo kolonos. 17 a. Šv. Jonas Paulius II, išgyvenęs pasikėsinimą į jo gyvybę Šv. Petro aikštėje 1981 metų gegužės 13 dieną, priskyrė išgelbėjimą Marijos užtarimui. Jo prašymu, apie šį įvykį primena tos pačios „Bažnyčios Motinos“ paveikslo mozaikinė kopija. Ji įrėminta ant Vatikano rūmų išorės sienos, yra matoma iš Šv. Petro aikštės. Popiežius Pranciškus pirmaisiais savo pontifikato metais spalio 12 dieną šventė Tikėjimo metų „Marijos dieną“, vadovavo Mišioms Šv. Petro aikštėje, į kurias atvyko 100 000 tikinčiųjų, po Mišių perskaitė Pasiaukojimo Marijai maldą ir tos pačios dienos pavakare kalbėjo Rožinio maldą Marijos, Dievo meilės šventovėje, Romoje.
Katalikų Bažnyčios katekizme skaitome: „Ištarusi per Apreiškimą „Fiat“ ir sutikusi dalyvauti Įsikūnijimo slėpinyje, Marija visiškai įsitraukia į tą misiją, kurią turi atlikti jos Sūnus. „Palaimintoji Mergelė Marija yra Bažnyčios Motina malonėje, nes ji pagimdė Dievo Sūnų Jėzų - Kūno, kuris yra Bažnyčia, Galvą. Mirdamas ant kryžiaus, Jėzus ją kaip motiną parodė mokiniui, sakydamas: „Štai tavo motina“ (Jn 19, 27). Po savo Sūnaus žengimo į dangų Marija palaiko Bažnyčią savo maldomis. Net paimta į dangų, ji ir toliau užtaria savo vaikus, visiems būdama tikėjimo bei meilės pavyzdžiu ir visiems darydama išganingą įtaką, trykštančią iš Kristaus nuopelnų gausybės. Šis kultas, nors ir ypatingas, iš esmės skiriasi nuo vien Švenčiausiajai Trejybei teikiamo garbinimo.“
Naujuosius metus pradedame švęsti, pagerbdami Švč. Mergelę Mariją kaip Dievo Gimdytoją. Meldžiame, kad Marija, kuri globojo ir augino Jėzų, panašiai globotų ir mus ne tik Naujųjų Metų dieną, bet ir per visus metus, kad per juos mumyse išsipildytų Viešpaties palaiminimas: „Viešpats telaimina ir tesaugo tave! Teleidžia Viešpats šviesti tau savo veidą ir tebūna tau maloningas! Žmogaus protui yra sunkiai suvokiamas tikėjimo slėpinys, kad Dievo sprendimu jo Sūnus apsigyventų Marijos įsčiose tarsi šventovėje, augtų ir būtų pagimdytas, kaip kiekvienas žmogaus vaikelis. Naujųjų Metų mišių Evangelijos skaitinys mums pristato Mariją Betliejaus oloje, kur glausdavosi piemenų ganomi gyvulėliai. Marija atidžiai klausėsi piemenų pasakojimo, ką jie girdėjo iš apsireiškusio angelo lūpų. Evangelistas Lukas sako: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Marija atidi Dievo planui ir jį sąmoningai priima. Dievo Gimdytojos šventėje susitelkime mintimis prie Marijos asmens, siekdami dar geriau ją pažinti ir pamilti ne tik kaip Jėzaus, bet ir kaip mūsų Motiną.
Apreiškimo metu Marija, iš angelo išgirdusi žinią apie Dievo planą per ją prisiimti žmogaus prigimtį, pasakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Besąlygiškas Marijos klusnumas Dievo planui nulems tolesnę žmonijos istoriją: žmogus niekuomet negalės jaustis apleistas ir niekam nereikalingas, nes žinos, kad Dievas be galo jį myli, ir tai liudija jo nusižeminimas iki Betliejaus Kūdikio. Angelo apreiškimo metu Marija, sužinojusi, kad jos giminaitė Elzbieta senatvėje pradėjo kūdikį, tuojau išsiruošė į ilgą kelionę, kad pagelbėtų jai paskutiniais nėštumo mėnesiais. Marija lydėjo Jėzų viešojo gyvenimo metais, kai jis skelbė Gerąją Naujieną. Galilėjos Kanos vestuvėse jos rūpesčio dėka Jėzus padarė pirmąjį stebuklą - vandenį pavertė vynu. Marija nepalieka Sūnaus jo kančios metu. Evangelistas Jonas pasakoja: „Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Klopienė ir Marija Magdalietė“ (Jn 19, 25). Paskutinė žinutė apie Mariją užrašyta Apaštalų darbų knygoje. Po Jėzaus žengimo į dangų apaštalai susirenka į Paskutinės vakarienės kambarį ir meldžiasi; kartu su jais meldžiasi ir Marija. (plg. Apd 1, 14).
Marijos šventės ir apsireiškimai Lietuvoje
Švč. Mergelės Marijos Gimimo diena - Šilinės
Rugsėjo 8 d. vadinama Šilinėmis ir laikoma Švč. Mergelės Marijos gimimo diena. Šia proga nuo pirmojo rugsėjo sekmadienio bažnyčiose rengiami iškilmingi atlaidai. Ypatingi atlaidai rengiami Šiluvos bažnyčioje (Raseinių r. sav.), kurioje kabo stebuklingu laikomas Marijos paveikslas. Pasakojama, kad Šiluvoje apie 1608 - 1612 m. įvykęs Marijos apsireiškimas. Mergelę Mariją pamatę kaimo piemenys, beganydami bandą.
Švč. M. Marija Šiluvoje apsireiškė 1608 metais. Artimo kaimo piemenėliai, ganydami bandą bažnytinėse žemėse, pamatė ant vieno didelio akmens mergelę, laikančią ant rankų vaikelį ir graudžiai verkiančią. Vienas iš piemenėlių nubėgo pas Šiluvos kalvinų katechetą. Šis, pasikvietęs mokytoją, vardu Saliamonas, prisiartino prie akmens ir taip pat išvydo verkiančią mergelę, kaip buvo matę piemenėliai. Įsidrąsinęs kreipėsi į ją: „Mergaite, ko verki?“ Ji atsakė: „Verkiu dėl to, kad prieš tai šioje vietoje buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama.“ Tai tarusi ji pranyko. Garsas apie Marijos pasirodymą veikiai pasklido. Liudijama, kad vienas aklas senukas apčiuopomis parodė, kur buvo užkasta skrynia su senosios bažnyčios dokumentais ir kitu turtu. 1457 m. vietos dvarininkas Petras Gedgaudas pastatė Šiluvos bažnyčią ir joje pakabino atvežtą iš Romos Marijos paveikslą.
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų diena - Žolinė
Rugpjūčio viduryje lietuviai nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi lauko darbai jau buvo nudirbti. Žolinė (Dzūkijoje - Kopūstinė) - tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima - kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas. Romėnai šią dieną garbindavo deivę Dianą, graikai - Artemidę. Šios deivės buvo laikomos augalų ir gyvūnų globėjomis. Aptinkama žinių, kad 500 m. Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Pasakojama, kad Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado - karste buvo tik daugybė gražių gėlių. „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr. 12, 1). Taip apaštalas Jonas aprašo regėjimuose matytą Saulėtąją moterį - bažnyčios, kovojančios prieš žemės blogį, biblinį slibiną, simbolį. Kiekvienais metais Lietuvos bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai. Bažnyčiose šventinamos vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės. Dzūkės nuo seno į gėlių puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą.
Švč. Mergelė Marija dailėje ir ikonografijoje
Marijos vaizdavimo tradicijai susiklostyti įtakos turėjo Bažnyčia, Šv. Raštas, teologija, liturgika, apokrifai, t. p. kiekvienos šalies civilizacijos ir kultūros raida, o įvairovei - Bažnyčios Tėvų mokslas, t. p. viduramžių literatūra, rankraštinių knygų iliuminacijos, Marijos garsių atvaizdų stebuklus liudijančios knygos (Mariales). Nuo vėlyvųjų viduramžių Marijos kultą skatino aktyvi vienuolijų veikla, Visuotinėje Bažnyčioje įvestos Marijos šventės. Autentiškų Marijos atvaizdų neišliko (šv. Augustinas teigia, kad tikrasis Dievo Motinos atvaizdas nežinomas), pirmieji atvaizdai rasti katakombų dailėje (Šv. Priscilės katakombų freska Marija su Kūdikiu ir pranašu Balaamu, Komodilo katakombų - Marija soste su šventaisiais Feliksu ir Adauktu).
Marijos vaizdavimo tradicija susiklostė Bizantijoje, čia Dievo Motinos gerbimas plito ikonų pavidalu - ikona tapo kulto objektu. Nuo 5 a. ikona buvo tapoma pagal griežtą kanoną, susiklostė keli Marijos ikonografiniai tipai: hodegetrija (vaizduota iki pusės, ant kairiosios rankos laikanti Kūdikį Jėzų), eleusa (apsiaustu dengianti žmones), blachernitissa (be Kūdikiu, stovinti, iškėlusi rankas maldai), nikopoija (sėdinti soste ir laikanti ant kelių Kūdikį) ir kiti. Bizantijos dailėje visuotinai paplitęs Marijos atvaizdas tradiciškai siejamas su 6 a. šv. Luko tapytomis ikonomis. Manoma, viena jų (hodegetrijos tipo) buvo Ton Hodegon bazilikoje, kita (Blacherniotissa) - Blachernų vienuolyne Konstantinopolyje (išliko 27 kopijos, 10 iš jų Romos bažnyčiose). Efeso susirinkimo paveiktas Bizantijos dailėje susiklostė didingas soste sėdinčios Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas; su užrašais Mater Maria Dei (Dievo Motina Marija) arba Sancta Dei Genitrix (Šventoji Dievo Gimdytoja); nuo 7 a. jis paplito ir Vakaruose. Ikonos kaip šv. Atvaizdo samprata į Vakarus plito per pirmuosius kryžiaus žygius į Konstantinopolį.
Vakarų Europos sakralinėje dailėje, kitaip nei Rytų Bažnyčioje, Marijos vaizdavimo šaltiniu tapo ne tik Šv. Raštas, bet ir legendos (Aukso legenda) bei apokrifinė 3-4 a. literatūra (Jokūbo protoevangelija, Marijos gimimo evangelija ir kita), kurios davė impulsą Marijos gyvenimo istorinių siužetų įvairioms interpretacijoms. Viduramžiai suformavo riterišką požiūrį į Mariją - kaip į dangiškąją Mergelę, Renesanso epocha pabrėžė žmogiškąjį Motinos ir Kūdikių aspektą, Dievo Motinos atvaizdui suteikė idealių Renesanso moters grožio sampratos bruožų, atspindinčių pasaulietinio humanizmo idealus. Vakarų Bažnyčioje susiklostė keliolika Marijos ikonografinių tipų (dauguma - viduramžiais). Seniausiu laikomas iš Rytų perimtas Marijos didybės (Maesta) ikonografinis tipas. Jis vaizduotas Rytų bazilikų apsidėse, viduramžių katalikų katedrų timpanuose ir ankstyvojo renesanso altoriuose. Šiam tipui artimi vėlesni Švč. Mergelės Marijos Dangaus Karalienės (Regina Coeli), Dievo Motinos su šventaisiais ir donatoriais (Sacra Conversazione) ir Išmintingiausios Mergelės (Virga Sapientissima) ikonografiniai tipai. Dauguma ikonografinių tipų susiklostė viduramžiais, bet jie plito netolygiai. Vieno ar kito ikonografinio pavyzdžio plėtotę skatindavo nauja doktrina, Bažnyčios visuotinės šventės paskelbimas, aktyviai veikiančios vienuolijos.
Nuo viduramžių plito Skausmingosios Dievo Motinos atvaizdai (Mater Dolorosa), jų plėtrai įtakos turėjo Kölno sinode 1423 paskelbta Septynių Dievo Motinos sopulių visuotinė bažnytinė šventė. Šiam ikonografiniam tipui artimas Gailestingosios Dievo Motinos (Mater Misericordiae) paveikslas. Viduramžiais susiklostė ir pranciškonų skatintas Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos (Immaculata) ikonografinis tipas. Jis išpopuliarėjo 17-18 a., 1708 popiežiui Klemensui XI Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą paskelbus visuotine bažnytine švente. Riterių kultūra, Giesmių giesmės interpretacijos suformavo Marijos rožių sode įvaizdį. Siužetiniai kūriniai, vaizduojantys Marijos gyvenimo istorijos momentus, dažniausiai paremti Šv. Rašto tekstu (Apreiškimas, Marijos apsilankymas pas Elžbietą, Šventoji Šeima, Bėgimas į Egiptą ir kita). Daugelis siužetų remiasi 3-4 a. apokrifine literatūra ir legendomis (gimimas, įvesdinimas į šventyklą, Marijos ir Juozapo sužadėtuvės, vainikavimas, Ėmimas į dangų ir kita).
Marijos su Kūdikiu vaizdavimas ir simbolika
Šio mėnesio „Magnificat“ viršelio paveikslas - nežinomo XV a. Šiaurės Italijos (Lombardijos?) meistro darbas „Mergelė Marija ir Kūdikis su angelais“. Spėjama, kad jį apie 1430 m. galėjo nutapyti vėlyvosios gotikos laikotarpiu kūręs Steponas Veronietis (1379-apie 1438 m.), tačiau taip pat sutinkama, jog aptariamas kūrinys smarkiai skiriasi nuo kitų Stepono Veroniečio darbų. Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdas, nutapytas tempera ant medinės lentos, šiuo metu saugomas Vorčesterio meno muziejuje (Masačusetsas, JAV). Paveikslo plokštuma padalyta į dvi erdves - apatinę, žemišką, ir viršutinę, dangišką. Tobulas dieviškas pasaulis (dangus) ir jo gyventojai, kaip buvo įprasta viduramžių tapyboje, vaizduojamas auksiniame fone, tamsesnė ir margesnė apatinė erdvė - tai žmonių pasaulis. Abu pasaulius jungia po visą erdvę sklandančios dvasinės būtybės - angelai, vieningai šlovinantys Dievą: vieni gieda arba studijuoja giesmių tekstus (repetuoja), kiti groja arfa, liutne ar trimitu, treti bendrauja ir renka rožių žiedlapius, dar kiti rožių žiedus skraidina į dangų. Visa ši angelų bendrija ir jų veikla kuria jaukią idilišką atmosferą. Dangiškieji pasiuntiniai supa Dievo Motiną ir Kūdikį, kildami iki pat Dievo Tėvo, kuris iš aukštybių laimina Mergelę Mariją ir siunčia jai Šventąją Dvasią. Šventosios Dvasios atsiuntimas ir džiaugsmingų angelų gausybė vaizduojama ir kituose Mergelės Marijos gyvenimo siužetuose. Per Apreiškimą Mergelė tampa nėščia Šventosios Dvasios veikimu, kuris pavaizduotas taip pat, kaip ir mūsų aptariamame paveiksle. Šį slėpinį primena ir angelo pasveikinimo žodžiai, ištarti Švč. Mergelei Marijai. Jie gotišku šriftu įrašyti Marijos aureolėje: „Ave Maria gratia plena. Dominus tecum.“ (Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi.) (Lk 1, 28) Jėzui gimstant „gausi dangaus kareivija garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (plg. Lk 2, 13-14) Toliau būtų galima mąstyti apie Mergelės Marijos vaidmenį šiuose įvykiuose, jos kilnų „žemišką“ pašaukimą būti „malonės pilnąja, Viešpaties tarnaite, Jo rūmu, Jo tabernakuliu ir Jo Motina“.
Dauguma gėlių, net ir tų, kurios auga Lietuvoje, yra arba galėtų būti Marijos simboliai, įkūnijantys jos būdo savybes ar dorybes. Tačiau labiausiai Marijai tinka rožė ir lelija. Šių gėlių tapatinimas su Mergele Marija paremiamas Šventojo Rašto eilute iš Giesmių giesmės: „Aš esu Šarono rožė, slėnių lelija.“ (Gg 2, 1) Aptariamo atvaizdo leitmotyvas yra rožės. Angelai į dangaus aukštybes skraidina baltus ir raudonus rožių žiedus. Balti simbolizuoja tyrumą, o raudoni - iš meilės pralietą Kristaus kraują. Rožėmis ir kitomis smulkiomis gėlelėmis išaustas visas „žemiškasis“ paveikslo pasaulis. Vienas iš keturių Bažnyčios Tėvų, šv. Ambraziejus, yra užrašęs legendą, pasak kurios iki žmonijos nuopuolio visos rožės buvusios be spyglių. Spygliai ant šio meilę išreiškiančio augalo atsirado tik nusidėjus. Kadangi Marija buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, ji gali būti vadinama rože be spyglių. Kitoje legendoje pasakojama, kad Mariją paėmus į dangų, apaštalai išvydo rožių pilną jos karstą. Be rožių šiame žemišką rojų primenančiame sode vaizduojamos ir kitos - laukų ir pievų - gėlės, „augančios“ paveikslo apačioje. Geriausiai įžiūrimi dangaus spalvos žibučių žiedai ir jų trigubi lapai, simbolizuojantys Švč. Trejybę. Viskas persmelkta žydėjimo. Siužetas, kuriame Mergelė Marija su Kūdikiu ant rankų sėdi apsupta rožių, buvo labai populiarus Viduramžių kultūroje. Jis apdainuotas Marijai skirtuose himnuose, vaizduotas vėlyvosios gotikos ir ankstyvojo Renesanso dailėje (bene žymiausi - XV a. vokiečių meistrų Martino Šongauerio (Martin Schongauer) ir Štefano Lochnerio (Stefan Lochner) tapyti paveikslai). Augmenijos gausa Marijos aplinkoje nėra atsitiktinė: tai nuoroda į Mergelę kaip į hortus conclusus - uždarą sodą, minimą Giesmių giesmėje: „Mano sesuo sužadėtinė yra uždaras sodas. Uždaras sodas, užantspauduotas šaltinis.“ Nuo paveikslo pakraščių grįžkime į centrą, kuriame vaizduojami du asmenys - Dievo Motina ir Kūdikis. Marija pavaizduota kaip jauna melancholiška mergina, šiek tiek palenkta galva, paskendusi savo mintyse. Jėzaus ir Marijos žvilgsniai nesusitinka. Kūdikis Jėzus klausiančiu žvilgsniu ir dešinės rankos gestu kreipiasi į savo Motiną, kuri, regis, nujaučia daugiau nei dieviškasis Kūdikis, saugiai įsitaisęs ant jos kelių. Marija žvelgia į tolį, tarsi į ateitį, rankoje laikydama raudoną rožę - Kristaus kančios simbolį. Tai vienas iš tų atvaizdų, kuriame susipina praeitis, dabartis ir ateitis. Dabarties akimirka - buvimas su Kūdikiu - yra apipintas prisiminimais apie Jo nepaprastą gimimą bei nuorodomis į Jo būsimą kančią. Visa tai telpa išmintingojoje Marijoje, kuri „visus įvykius laikė savo širdyje“ (plg. Lk 2,19).
Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdo simbolika ir bruožai
XVIII a. I pusės kūrinio technika: drobė, aliejus. Matmenys: 62 x 55 cm. Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu vaizduojami karūnuoti. Ant Motinos kelių sėdintis Kūdikis viena ranka laimina, kitoje laiko Evangelijos simbolį - knygą arba valdžios simbolį - Pasaulio obuolį. Mėlyna Marijos apsiausto spalva simbolizuoja Dangaus Karalienės skaistybę, raudona ir balta kūdikio drabužio spalvos - žemišką Išganytojo prigimtį ir nekaltumą. Siužetas remiasi Evangelijų teiginiais apie dieviškąją Marijos Motinystę, nes ji buvo Dievo išrinkta būti žemiškąja Jėzaus Kristaus motina ir kartu išgyventi jo kančią dėl žmonijos išganymo. XVI a. Giesmių giesmė buvo mėgstamiausias kūrinys, todėl iš jos daug kas paimta Nekaltojo Prasidėjimo idėjai perteikti. Šalia jos kartais vaizduojama palmė, veidrodis, dažnas vėlesniuose paveiksluose, nes Išminties knygoje pasakyta: „Ji - amžinosios šviesos atspindys, nesuteptas Dievo veiklos veidrodis ir jo gerumo paveikslas“ (Išm 7, 26). Alyvmedis, Libano kedras, Jesės medis - tai Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo simboliai, būdingi ir kitiems jos atvaizdams.
XVII a. kontrreformacija, teikdama didelę svarbą Marijos kultui, suformavo naują Nekaltojo Prasidėjimo ikonografinį tipą. Jį pagrindė ispanų tapytojas, rašytojas, inkvizicijos dailės cenzorius Pranciškus Pacheco veikale „Tapybos menas“ (1649). Esminiai bruožai paimti iš Apokalipsės: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius“ (Apr 12, 1-2). Jau XIII a. šv. Bonaventūra šią Apokalipsės moterį lygino su Mergele, o P. Pacheco šitą koncepciją išplėtojo, nurodydamas, kad Marija turi būti vaizduojama jauna, maždaug 12-13 metų, vilkinti balta suknele ir mėlynu apsiaustu. Jos rankos sudėtos ant krūtinės arba maldai, mėnulis - jaunaties pjautuvas, ant galvos - dvylikos žvaigždžių vainikas. Mergelės liemuo perjuostas pranciškoniška virve su trimis mazgais. Toks ar truputį paįvairintas Marijos atvaizdas ir plito nuo XVII a. Kartais viršuje įkomponuojamas Dievas Tėvas, žiūrintis žemyn, ir užrašas: Tota pulchra es, amica mea, et macula non est in te („Visa tu graži, mano drauge, nėra tavyje dėmės“; Gg 4,7). Būna taip pat įkomponuoti įvairūs simboliai ir emblemos, perteikiantys skaistumo idėją.
Marijos atvaizdai ir kultas Lietuvoje
Lietuvoje garsiausi yra Didieji Žemaičių Kalvarijos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidai. Šventoji Marija Lietuvių liaudies skulptūroje užima ypatingą vietą, pvz., Marija Maloningoji vaizduojama su iš rankų spinduliuojančia šviesa - taurumo simbolis; Marija Mergelė vaizduojama pamynusi žaltį gundytoją - blogio simbolį. Skausmingoji, arba Sopulingoji, vaizduojama su skausmo simboliais - septyniais kalavijais. Lietuvoje ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu buvo itin paplitusi rytietiška švento atvaizdo (ikonos) samprata. Vėlesni 16 a. antros pusės-17 a. Marijos atvaizdai liudija stačiatikiškosios (bizantiškosios) ir Vakarų ikonografijos bei plastinės raiškos sinkretiškumą (Senųjų Trakų, Merkinės, Šiluvos, Tytuvėnų ir kitų bažnyčių Dievo Motinos paveikslai). Veikiama stačiatikiškos ir katalikiškos kultūrų, Marijos vaizdavimo tradicija įgijo vietinių bruožų. Po Tridento susirinkimo ikonografinės ir meninės raiškos požiūriu sakralinėje dailėje įsivyravo vakarietiška samprata. Itin daug Marijos gyvenimo siužetų ir ikonografinių schemų sukurta sekant garsių italų dailininkų kūriniais. Visuotinai paplito Apreiškimo, Ėmimo į dangų, Nekaltojo Prasidėjimo, Marijos vardo paveikslai. Vienuolijos ir brolijos paskatino Skausmingosios Dievo Motinos, Rožinio, Šv. Karmelio kalno Marijos (Škaplierinės), Marijos Belaisvių Vaduotojos vaizdavimo plėtrą.
20 a. sakralinės dailės, kartu ir Marijos vaizdavimo, plėtra buvo neintensyvi, jos nepagyvino nei Katalikų veikimo centro Meno sekcijos (įkurta 1928), nei Šv. Luko cecho veikla (1923-32), nei Bažnytiniam menui Lietuvoje tirti, remti ir ugdyti draugija (įkurta 1933). 2-4 dešimtmetyje tradicinės bažnytinės dailės kūrinių, dažniausiai skirtų remontuojamoms ar naujoms bažnyčioms, sukūrė dailininkai P. Kalpokas (Švč. Mergelės Marijos pasirodymas Vytautui Didžiajam prieš Vorkslos mūšį, apie 1926, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje Kaune), A. Galdikas (Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija 1922, Šv. Gertrūdos bažnyčioje Kaune), J. Mackevičius, A. Aleksandravičius (Pieta 1926, Aleksoto kapinėse). Daugiau kūrinių Marijos tema sukurta 4 dešimtmetyje. Estampų sukūrė T. Kulakauskas, V. K. Jonynas, J. Kuzminskis, piešinių - J. Mikėnas, L. Strolis, P. Tarabilda, tapybos kūrinių - A. Galdikas, A. Valeška, V. Mackevičius, B. Macutkevičius, vitražų projektų - S. Ušinskas, skulptūrų - P. Aleksandravičius ir D. Tarabildienė. Atkūrus nepriklausomybę atgijo bažnytinė dailė. Sukurta Marijos ikonografijos vitražų, monumentalių figūrinių kompozicijų Lietuvos bažnyčiose ir koplyčiose (K. Morkūno vitražai Vilkaviškio katedroje, A. Kmieliausko freska Lietuvos Pieta 1991, Rainių Kančios koplyčioje). Sakralinėse visuomeninėse erdvėse pritaikyta pavienių kūrinių (N. Vilutytės freska‑sgrafitas Aušros Vartų Madona 2004, Dievo Gailestingumo bažnyčioje Vilniuje, P. Juškos Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai 2001, Šimonių bažnyčioje, A. T. Tuminaitės‑Kučinskienės batika Pasaulio Motina 1991, Šv. Kazimiero bažnyčioje Naujojoje Vilnioje; A. Kmieliausko Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu Jėzumi 2004, Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje, R. Sipavičiūtės aplikacija Maloningoji 1992, Lietuvos Respublikos Seimo Baltojoje salėje, S. Kuzmos Pieta Sausio tryliktosios aukoms Antakalnio kapinėse Vilniuje, 1995).
Marijos vaizdavimo tradicija gaji tautodailėje, daugiausia tapyboje ir skulptūroje. Stebuklingais laikomi Marijos paveikslai: Trakų (Dievo Motina 16 a.), Šiluvos (Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu), Aušros Vartų Vilniuje (Švč. Mergelė Marija Gailestingumo Motina, abu 17 a. pradžia), Žemaičių Kalvarijos (Švč. Mergelė Marija 17 a.), Pivašiūnų (Švč. Mergelė Marija Nuliūdusiųjų Paguoda 17 a. vidurys), Krekenavos (Dievo Motina).
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
