Suvalkijos krašto šviesuoliai: žymūs poetai ir rašytojai
Vaizdingi Suvalkijos peizažai neabejotinai skatina kurti.
Suvalkija gali pasigirti jame gimusių žymių žmonių gausa, o ypač turtingas yra šio krašto literatūrinis palikimas.
Vilkaviškio apskrities literatūrinės asmenybės
Vilkaviškis, tai miestas pietvakarių Lietuvoje, tarp Šeimenos ir Vilkaujos upių santakos. Pasakojama, kad miesto vardas kilo nuo greta tekančios Vilkaujos. Pirminis miesto pavadinimas buvęs Vilkaujiškis, tačiau laikui bėgant pradėtas vartoti patogesnis variantas - Vilkaviškis. Paskutinius keletą metų miesto gyventojų skaičius sukasi apie 12 tūkstančių. Vilkaviškyje gausu ir lankytinų vietų. Internetiniai turizmo puslapiai rekomenduoja aplankyti tokias vietas kaip Paežerių dvaro rūmai, kurie laikomi bene unikaliausiu Sūduvos krašto dvarų kultūros paveldo objektu, Jono Basanavičiaus sodybą ir tautinio atgimimo ąžuolyną, Vinco Kudirkos klėtelę-muziejų, Pajevonio piliakalnį su gyvenvietę ir kt.
Vincas Kudirka
Tarp šių žmonių yra ir 1858-aisiais Paežeriuose, Vilkaviškio rajone gimęs poetas, prozininkas, publicistas, tautinės giesmės autorius bei laikraščio „Varpas“ redaktorius Vincas Kudirka.
Tėvo verčiamas, dar nebaigęs gimnazijos 1877 m., jis jau formavo savo kūrybinį kelią.
Vincas Kudirka, jo sodyba ir klėtelė yra svarbios krašto istorijos dalys.
Salomėja Nėris
Vilkaviškio rajone, Kiršuose 1904 m. gimė dar vienas lietuvių literatūrai svarbus žmogus - poetė Salomėja Nėris.
Ryškiausia nepriklausomybės laikais išaugusi poetė, kurios kūrybą daug kas lygina su lakštingalos čiulbėjimu - Salomėja Nėris. Palaimintosios mergelės Salomėjos dienos išvakarėse, 1904 m. lapkričio 17 d. Kiršų kaime, greta Alvito gimė poetė.
Karas sunaikino gyvenamąjį namą - sodybos pastatai sudegė 1944 m., tačiau išliko du tvartai bei gyvenamojo namo pamatai. Daug kas čia mena S. Nėrį - keroja vešlūs alyvų krūmai, žaliuoja diemedis, auga senos obelys. 1972 m. prie buvusių gyvenamojo namo pamatų pastatytas paminklinis akmuo (autorius - skulptorius V. Pleškūnas).
Nėra čia ir lankytojų bei ekskursijų, kasmet skaitoma Poezijos pavasario laureatų kūryba.
Salomėja Nėris daugelyje savo poezijos kūrinių atskleidė neįtikėtinai didelius jausmus ir meilę. Eilėraštyje akcentuojami metų laikai, kaip ruduo ir žiema simboliškai išduoda tokio jausmo pagrindą. Juk nuo seno ruduo ir žiema yra savotiškas apmirimo ir liūdesio laikas. Juo remiantis ir kalbama gana liūdna gaida. Tiesa, eilėraščio pradžioje minima ir vasara, tačiau būtent ji ir pradžioje sukuria labai vilties kupiną nuotaiką. Vėliau atsiradus rudens ir žiemos motyvams ta vilties kupina gaida ima slopti, kol galiausiai eilėraščio pabaigoje suprantama, kad šios vilties nebėra ir apie ją šnekama tik iš ilgesio ir liūdesio, suprantama, kad mirtis pasiglemžia žmogų ir viltis, apie kurią kalbama, labai netikra, tarsi siekiant žmogų privesti kitą prisiminti visad, net kai jau niekas nebetikės: „Lauk manęs kai nebelauks,,“.
1911 m. S. Nėris pradėjo lankyti Alvito pradinę mokyklą, o 1918 m. baigė mokslus. Salomėjos Nėries kūryba pasižymi išskirtiniais bruožais.
Kazys Bradūnas
Salomėjos Nėries kaimynystėje, Kiršuose, 1917 metais vasario 11 d. gimė poetas Kazys Bradūnas.
Anksti susiformavo patriotizmas, kurį įskiepijo tėvai, ryšį su gimtąja žeme stiprino ūkininko darbų ir rūpesčių ratas, į kurį poetas buvo nuo mažumės įtrauktas. Eilėraščius pradėjo rašyti dar mokydamasis Vilkaviškio gimnazijoje.
Taip jau nutiko, kad po 1944 m. Bradūnui buvo lemta gyventi toli nuo tėvynės. Kazio Bradūno tėviškę Kiršuose šiuo metu žymi skulptūrinė kompozicija su simboliniais vartais. Ją garbaus kraštiečio atminimui 2014 m. sukūrė tautodailininkas Raimundas Blažaitis. Pasitraukusio į vakarus poeto tėviškė buvo suniokota karo metais, jos vietoje augo krūmynai.
Antanas Vaičiulaitis
Na, o 1906-aisiais tuometiniame Vilkaviškio valsčiuje gimė rašytojas, vertėjas ir Lietuvos diplomatas Antanas Vaičiulaitis. Antano Vaičiulaičio kūryba paliko ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje.
Juozapas Albinas Herbačiauskas
Greta vaizdingo Širvintos upės slėnio gimęs kitas garsus kūrėjas - Juozapas Albinas Herbačiauskas. Pasaulį išvydo 1876 m. spalio 20 d. Lankeliškiuose, Stolaukelių sodžiuje. Grožinės literatūros tekstai - svarbus Herbačiausko veiklos laukas. Pirmasis lietuvių kalba rašytas autoriaus grožinių tekstų rinkinys - „Erškėčių vainikas“ (išleistas Krokuvoje 1908 m., slapyvardis - Vienuolis).
Bonaventūras Pauliukevičius
Būdežerių kaime, Vilkaviškio apskrityje, 1896 m. spalio 16 d. gimė Bonaventūras Pauliukevičius - prozininkas, poetas, publicistas, vertėjas.
Jis baigė Marijampolės mokytojų seminariją, studijavo LU ir Rygos universitete. Už revoliucinę veiklą buvo kalinamas. 1929-1931 m. gyveno Karaliaučiuje, rūpinosi komunistinės literatūros leidimu ir gabenimu į Lietuvą. 1931 m. atvyko į Sovietų Sąjungą, dirbo Minske laikraščio „Raudonasis artojas“ redakcijoje. Apkaltintas nacionalizmu, sušaudytas.
Eilėraščius, prozos kūrinius, kritikos straipsnius spausdino lietuvių komunistinėje spaudoje. Grožinėje kūryboje vaizdavo miesto ir kaimo darbininkų gyvenimą bei kovą, kritikos straipsniuose daugiausia aptarė Sovietų Sąjungoje gyvenusių lietuvių rašytojų kūrybą. Jis išvertė J. Becherio, A. Gaidaro, M. Gorkio, L. Laiceno, N. Ostrovskio kūrinius.
Jonas Basanavičius
Nors ir nebuvo poetas, tačiau neabejotinai viena ryškiausių Suvalkijos, ypač Vilkaviškio, asmenybių yra Jonas Basanavičius. J. Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabaliuose, Bartninkų valsčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Jo sodyba yra svarbus tautos istorijos simbolis.
Marijampolės krašto literatūrinis palikimas
Marijampolės apskrities centras ir yra miestas Marijampolė. Tai miestas pietvakarių Lietuvoje, neoficialiai vadinamas Suvalkijos sostine. Marijampolė - septintasis pagal dydį Lietuvos miestas, turintis apie 39 tūkstančius gyventojų. Marijampolė taip pat yra dešimtasis miestas pagal Baltijos valstybių etninių gyventojų kiekį. Atvykusiems į Marijampolę rekomenduojama aplankyti Vinco Mykolaičio-Putino memorialinį muziejų, Lietuvos prezidento Kazio Griniaus memorialinį muziejų, Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejų, Buktos gamtinį - pažintinį taką ir daugelį kitų vietų.
Vincas Mykolaitis-Putinas
1893-iaisiais metais Pilotiškėse, Marijampolės apskrityje gimė vieno žinomiausių lietuviškų romanų „Altorių šešėly“ autorius Vincas Mykolaitis-Putinas. Suvalkija įžymi Lietuvos rašytojų gausa. Vinco Mykolaičio-Putino sodyba dabar yra muziejus, saugantis jo atminimą ir kūrybą. Iš jo kūrybos išsiskiria „Tarp dviejų aušrų“ (1927 m.), „Altorių šešėly“ (1933 m.) ir „Rūsčios dienos“ (1944 m.).
Šakių krašto balsai
Šakiai - pietvakarių Lietuvoje esantis miestas. Beveik neabejojama, kad Šakių miesto vardas kilo nuo asmenvardžio, pavardės Šakaitis, mat apie Šakaičių kaimą kalbėta buvo jau XVI a. pabaigoje. Šiuo metu Šakiuose gyvena apie šešetą tūkstančių gyventojų. Šakių rajone rekomenduojama aplankyti Gelgaudiškio dvaro pastatų ansamblį, Kidulių bei Zyplių dvarus, Sudargo piliakalnių kompleksą, Griškabūdžio Kristaus atsimainymo bažnyčią, P. Sederavičiaus skulptūras, Vinco Kudirkos muziejų.
Juozas Baltrušaitis
Šakių apskrityje buvusiame Barzdų valsčiuje 1875-aisiais gimė poetas, publicistas Juozas Baltrušaitis.
Kostas Kubilinskas ir Gižų apylinkės
Visiems puikiai žinoma daina apie Suvalkijos bernioką (eilėraštis „Iš Suvalkijos lygumų“) tarsi neoficialus šio krašto himnas, kurį sukūrė Kostas Kubilinskas, gimęs 1923 metais liepos 1 d. Rūdos (Šilkalnio) kaime, tuometiniame Gižų valsčiuje.
Ištisa pokario moksleivių karta užaugo su vaikų poeto Kosto Kubilinsko eilėraščiais. Jo kūryba pripažinta vaikų literatūros aukso fondu. Vaikiškos poemos „Raidžių paradas“, „Strakaliukas ir Makaliukas“, „Su žilvičio dūdele“, „Stovi pasakų namelis“, „Bebenčiukas ir kvailelė“, „Molio Motiejukas“ žavi savo sklandžia lyrika ir optimizmu.
Tik mažai kas tuomet žinojo, kad už sklandžių, žaismingų posmų slypėjo drama, sulaužiusi ir sujaukusi neramią ir jautrią poeto sielą.
Rašyti apie poetą Kostą Kubilinską paskatino jo gimtojo kaimo žmonių prisiminimai, kuriuos praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje užrašė Gižų vidurinės mokyklos kraštotyrininkai. Pasak šiuolaikinės epochos literatūros vertintojų, K. Kubilinsko ir S. Nėries kūryba etiniu požiūriu neturi jokios prasmės. Kad ir kaip ten būtų, tačiau su šių poetų eilėraščiais užaugo ištisos kartos, o jų eilių žodžiais dainuojamos dainos. Istorijos teismas yra negailestingas. Jis poetams jau parašė savo nuosprendį. Tegul K. Kubilinsko gyvenimo tragiškus įvykius vertina Aukščiausiasis.
Gižų mokyklos kraštotyrininkai rašė: „Visur, kur susirenka vaikų būrelis, visada skamba žvalūs, žavūs, nuotaikingi Kosto Kubilinsko žodžiai.“ Poetas gimė 1923 m. liepos 1 d. Rūdos (Šilkalnio) kaime, trobelėje šiaudiniu stogu. Vargingas tai buvo kaimelis. Mažos trobelės, pilnos pusplikių alkanų vaikų, trupinėlis žemės ir sunki samdinio, piemenėlio dalia.
Sulaukęs devynerių Kostukas patiria piemenėlio dalią. Bendraamžis kaimynas Algis Skinkys prisimena: „Gano Kostas, dainuoja visa gerkle, nepaklusnias kiaules ir avis plūsta. Prie durpyno (Antupių Kruliko lauke), ant ežios susitinkame. Kostas apsivilkęs dideliu, nunešiotu milo švarku, rankovės ilgos, kadaruoja. Kojos suskirdusios, sutrūkinėjusios. Tačiau linksmas, šypsosi. Paduoda man palaikyti botagą, o pats nubėga. Grįžta su knygute. Susėdame ant ežios, atsiverčiame. - Įlindau vakar į kamarą, žiūriu - guli ant lentynos, - išdundėjo. - O! Matytum, kiek čia eilėraščių!.. Apie Vilnių, svetimas šalis rašo… - susižavėjęs tęsė.“
Vingiuotas ir skaudus buvo Kostuko kelias į mokslus, o linksmiausia būdavo susitikus su Šilkalnio vaikais - bendraamžiais. Kaimynė Danutė Staugaitytė-Rudzevičienė prisimena: „Kaimo vaikai Kubilinskiukai ir Skinkiukai, nors daug vargo patyrė, bet buvo drausmingi. Neidavo langus daužydami. Bijodavo tėvų. Šilkalnis - tai trobelė prie trobelės. Kas turėdavo pusę margo, kas nė tiek. Geri buvo Šilkalnio žmonės. Ir dabar geri (1984 m. - aut. pastaba), nebent kas iš kur atsikėlęs. Mes, vaikai, kaimo ganyklose balius darydavom. Atsinešdavom duonos, vienas - vienokios, kitas - kitokios, bulvių, sūrio. Nueinam, į klumpę pieno prisimelžiam. Tik nelabai mokėdavom prisimelžti.“
Gižų klebonas Grigaitis nupirko kelias knygas ir nukreipimą davė. Taip Kostukas tapo gimnazistu. Mažai kas žino, kas tikrasis Kosto Kubilinsko tėvas. D. Rudzevičienės teigimu, tikrasis poeto K. Kubilinsko tėvas - jos tėtės brolis Staugaitis nuo Gižagirės.
„Kodėl jos nevedė, nežinau“, - pasakojo Kosto vaikystės kaimynė. Žaismingai apie K. Kubilinsko motiną mena Rūdos kaimo gyventojas Kazys Žilinskas: „Ten, kur vėliau gyveno Kubilinskai, gyveno Gutauskai. Kai numirė Gutausko žmona, jis vedė kitą, jau suaugusią merginą. Su ja vaikų neturėjo. Paskui Gutauskienė liko našlė. Turėjo stubelę ir apie du margus žemės. Tai būsimąją Kubilinskienę, Rudzevičių Katrę, pasiėmė už augintinę. Gutauskienės trobos buvo toje pačioje vietoje, kaip dabar. Tik stuba stovėjo galu į kelią. Ten ir gimė Kostantas. Jo būsimasis tėvas, matyt, prilindo prie mergiščios, kai senutė išėjo į bažnyčią ar kur, ir dingo. Už A. Kubilinsko ji ištekėjo labai greitai. Kostas buvo visai mažytis, kelių savaičių.“
Iš Konstancijos Riškevičiūtės-Maziliauskienės prisiminimų (g. 1914 m. Rūdos kaime): „Gerai pažinojau Kubilinskų šeimą. Motinos Katrės Rudzevičiūtės gimtinė - Šilkalnis. Prisimenu, ji turėjo du brolius. Tėvas Andrius Kubilinskas iš kur kilęs, nežinau. Buvo pasaulio matęs. Gyvenęs Anglijoje. 1916-1917 m. atsidūrė Sibire. A. Kubilinskas buvo labai geras žmogus. Paėmęs žmoną su vaiku, greit įsisūnijo, davė savo pavardę. Buvęs labai darbštus, eidavęs per žmones. Dirbdavo viską. Motina Katrė Kubilinskienė - nedidelio ūgio, šneki „prie unaro“. Nelabai kam nusileisdavo, bet su kaimynais gerai sugyveno.“
Kostas buvo labai panašus į savo tikrą tėvą. Kazys Žilinskas prisimena, kad kai jis grįžo iš Sibiro lagerių (1956 m.), iš Vilniaus pas jį atvažiavo Kostantas. „Atvažiavo nakčia. Kairiai pasakė, kad aš grįžęs. O Kairiai gyveno prie miško ir buvo Kubilinskų giminės: Kairio mama ir Kubilinskienės mama - seserys. Taigi jie pusbroliai. (J. Kairys - mano krikšto tėvas - aut. pastaba). Prašnekėjom visą naktį. Jo draugas poetas Paulius Drevinis buvo su manim tremtyje Šiaurės Rytų Sibire netoli Jenisiejaus. Su Pauliumi išsikalbėjom apie Kostą, o grįžęs apie jį papasakojau Kostui. Visko apie tremtį klausinėjo. Paulius Drevinis su manimi kartu dirbo priemiestiniame pagalbiniame ūkyje. Šienaudavome karvėms ir arkliams žolę. Žolė aukšta, pjauna Paulius žolę - nemoka, nesiseka.“
Kubilinskų kaimynė Mikasė Bungartienė pasakoja: „Kostas labai gabus buvo ir labai norėjo mokytis. O iš ko leis? Turėjo ganyti. Ganė pas Šulinskus Rūdoj ir kitur. Kiekvieną vasarą ganydavo. Ganė ir brolis Sergiejus. Kai brolį Albiną vežėsi piemenauti, tai tiek verkė, tiek verkė visą kelią. Eiti į mokslus padėjo kunigai. - Paskolink užvalkalą kaldrai ir užvalkaliuką. Neturiu kuo apvilkt. Paskolinau. Paskui taip ir liko. Labai biednai gyveno.“ (1972 m. duomenys).
Klaidžiojant poeto vaikystės keliais per Rūdos kaimo gyventojų prisiminimus, atsiskleidžia prieškario Lietuvos skurdaus kaimo panorama. Patyrę sunkią dalią tokių kaimų gyventojai kitaip žiūrėjo ir į 1940 m. sovietinę okupaciją. Ką kalbėti apie kaimo žmones, kai net garsūs menininkai, buvę prezidento A. Smetonos bendražygiai, sveikino saulę iš Rytų. Paprasta mums iš laiko perspektyvos vertinti ir teisti. Tik kaip mes būtume pasielgę jų vietoje? Prisiminkime save, mintis ir pojūčius, kuriuos išgyvenome per sovietinį laikotarpį. Apie prisitaikymą ir kovą taikliai pastebėjo 1941 m. birželio sukilimo vienas iš vadovų kybartietis Leonas Prapuolenis.
Poeto pusbrolis Juozas Rudzevičius prisimena: „Dažnai susitikdavome žaisdami. Mėgome kvadratą, „šapką“ žaisti, ant durpyno buvome pasidarę karuselę. Pamenu, buvo toks nuotykis. Prie ištvinusios Rausvės susirinko Skinkių, Kairių, Bulkauskų vaikai, visas parausvys - tikras vaikų knibždėlynas. Su Kostu atsitempėm mėsinį lovį. Kostas pasiima kartį kokių 3 metrų, ir plaukiam per užlietas pievas. Gerą galą paplaukę, išvirstame, sušlampame. Tada prisiiriam prie kranto, ir jau jis vienas toliau iriasi. Kiti bijo. Beplaukiant srovė pagavo lovį. Dar su kartimi bandė irti, dūrė, dugno nepasiekė, kartis liko vandenyje. Jau Kostas nieko negali padaryti - srovė valdo, neša į tilto apačią. O vanduo siekia tilto viršų. Mes bėgame krantu, šaukiame, daug baimės buvo. Ties posūkiu Kostas šiaip taip už karklų nusitvėrė.“
Kitą kartą vėl. Ganė jis miške žmonių karves. Beganydamas rado butelį. Paragavo - saldu, gardu ir išgėrė. Tai jį po to miške rado vos gyvą. Parnešė į namus. Tai Gižų vaistininkas Čirvinskas davė kažkokių vaistų. Išgulėjo visą parą, atsigavo. Pagiryje tokia moterėlė, pusraganė gyveno. Vaikai ją paerzindavo, išlindę į daržą agurkus nuskindavo. Tai ji ir sutaisė saldžių nuodų - gailių pridėjo.
Rašyti eiles pradėjo anksti. Beveik kiekvieną vaiką kaime buvo apdainavęs. Sykį jo brolis Albinas sušlapo. Tai padžiovė troboje jo kelnes. Negali išeiti į lauką ir bliauna. Labai norėjo mokytis. Šelpdavo jį mokytojai: Ignatavičius, Žitkutė. Padėdavo ir kunigai. Gižų klebonas, kai norėjo Kostą pašalinti iš gimnazijos, davė už mokslą 35 litus. Tai jis bėgte nubėgo 12 km į Marijampolę ir vėl tęsė mokslus.
Po karo giriniai norėjo, kad jis pakryptų į jų pusę, rašytų jiems eilėraščius. Giriniai grasino iššaudyti visą šeimą. Tada Kostas atvažiavo su Algirdu Skinkiu ir išsivežė tėvus į Vilnių. Rūdos kaimo gyventoja Salomėja Žilinskienė (g. 1921 m.), pasakojo: „Prisimenu, atbėga pas mane Kubilinskienė. Sako, pirk, Saliome, karvę, gera, pieninga. Aš sakau - neturiu pinigų. Tai imk taip, kai turėsi, atiduosi. O man kaip tik sūnelis buvo gimęs.“
Pokario Vilniuje Kostas sėkmingai studijuoja, išgarsėja kaip talentingas poetas, tampa jaunųjų rašytojų sąjungos pirmininku. Klastingais ir neramiais pokario metais užteko tik žodžio, ir kelias į Sibiro kalėjimus buvo garantuotas. Kažkuris iš K. Kubilinsko draugų, matyt, pavydėdamas talento ir karjeros, poetą įskundė. Buvo atnešti ir saugumui pateikti moksleivio Kostuko nemoksleiviški vokiečių okupacijos metais parašyti eilėraščiai. Vieno iš jų fragmentą esu iš tėvų girdėjęs dar vaikystėje: „Rieda Stalino tačianka…“
Įvertindamas savo nueitą kelią, poetas rašė: „Taip gyventi nesugebėjau ir aš (našiai ir prasmingai gyventi - K. K. pastaba), daugelio skaudžių savo klaidų kaltininkas. Į viską puldavau karštai, spontaniškai, neapgalvotai. O kiekvienas neapgalvotas šuolis ir žingsnis skaudžius pėdsakus palieka širdyje ir sąžinėje.“
Pasaulis be žmonių 2008 | Dokumentinis #filmas HD
Šiuolaikinės Suvalkijos literatūrinės tradicijos: Sigitas Birgelis
Kalvarijos viešojoje bibliotekoje į Sigito Birgelio autorinį poezijos vakarą ir nuotraukų parodos „Jotvos pakrašty“ atidarymą gausiai rinkosi kalvarijiečiai, autorių gerai žinantys iš ankstesnių susitikimų bei jo veiklos.
Sigitas Birgelis, Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė ir Birutė Jonuškaitė su kalvarijiečiais kalbėjosi ir apie kūrybą, ir apie lietuvių gyvenimą Lenkijoje.
Punske gyvenantis ir čia gražius darbus Lietuvos ir lietuvybės labui, jos išsaugojimui šiame krašte dirbantis žmogus - poetas, fotografas, vertėjas, knygų sudarytojas ir redaktorius, nuo 2009 metų leidžiantis istorijos paveldo metraštį „Terra Jaywezenorum“ - turi kuo pasidalinti su kitais.
Renginį pradėjo ir susirinkusiuosius pasveikino Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos Informacijos išteklių valdymo skyriaus vedėja Sigita Palionienė. Įdomiai ir jautriai apie punskiečio kūrybą kalbėjo kita viešnia iš Punsko kilusi poetė ir prozininkė Birutė Jonuškaitė. Ji paskaitė poeto eilėraščių iš įvairių jo poezijos rinkinių - jų vienuolika. Kūrybos paskaitė ir mintimis apie parodą, kurioje gamtos vaizdai, pasidalijo pats Sigitas Birgelis.
tags: #suvalkijoje #gime #poetai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
