Surogatinė Motinystė: Etiniai Iššūkiai ir Teisinės Dilemos

Surogatinė motinystė, nors šiuolaikiniame kontekste ir laikoma sudėtingu reiškiniu, turi gilias šaknis istorijoje. Ar žinojote, kad surogatinės motinystės reiškinys egzistavo nuo senų laikų įvairiose kultūrose, tokiose kaip babiloniečių, egiptiečių, kinų, žydų, japonų, korėjiečių, kitose, o kai kuriose iš jų surogatinės motinos susilaukdavo privilegijų?

Šiuolaikinės reprodukcijos technologijos sukėlė perversmą šioje srityje. 1978 m. atliktas pirmasis sėkmingas kiaušialąstės apvaisinimas mėgintuvėlyje sukėlė perversmą žmogaus reprodukcijos srityje. Pagalbinis apvaisinimas leido atskirti embriono sukūrimą nuo lytinių santykių ir vaiko išnešiojimo proceso bei suteikė galimybę parinkti būsimo vaiko biologinius tėvus. Tačiau beprecedentis technologinis šuolis leido sukurti reprodukcinę industriją, kurioje vaiko sukūrimas iš sąlyginai natūralaus atsitiktinumo pavirto į tiksliau prognozuojamą ir suplanuojamą procesą, - sako MRU daktarė, bioteisės ir bioetikos magistrė S. Fernandez Montojo.

Nors praėjo beveik penki dešimtmečiai, tarptautinėje teisėje vis dar nėra vieningo sutarimo dėl surogacijos reguliavimo. Mokslininkės teigimu, surogacijos reguliavimo klausimai yra itin jautrūs ir reikalauja tarpdisciplininių žinių - nuo teisės iki bioetikos ir medicinos. Didžiausią diskusijų bangą sukelia surogacijos kontroversiškumas, susijęs su žmogaus teisių klausimais, tokiais kaip prekyba žmonėmis, kūno išnaudojimas komerciniais tikslais ar net vergovė bei priverstinis darbas.

Surogatinės Motinystės Formos ir Teisinis Reglamentavimas Pasaulyje

Egzistuoja dvi surogatinės motinystės kryptys - savanoriška ir atlygintina. Vienur kai kurioms moterims tai tampa net pragyvenimo šaltiniu, kitur - paprasčiausiai gera valia.

Komercinė surogatinė motinystė ES yra neteisėta, tai įtvirtinta Pagrindinių teisių chartijos 3 straipsnyje, kuriame teigiama, kad „Medicinos ir biologijos srityse ypač turi būti gerbiamas: c) draudimas naudoti žmogaus kūną ir kūno dalis kaip pasipelnymo šaltinį“. Tačiau tam tikros šalys leidžia neatlygintiną surogatinę motinystę. Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Portugalijoje ir keliose kitose šalyse surogatinė motinystė tam tikromis sąlygomis leidžiama.

Kai kuriose Europos valstybėse, nepriklausančiose ES, įskaitant Ukrainą, Rusiją ir Baltarusiją, atlygintina surogatinė motinystė yra teisėta. Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje surogatines motinas dažnai samdo europiečiai, įskaitant tos pačios lyties poras, norintys susilaukti vaikų, nors tą padaryti pavyks ne visose valstijose, tačiau pats faktas nelaikomas nusikaltimu ir neprilyginamas prekybai žmonėmis. Žvelgiant platesniu kontekstu, visame pasaulyje situacija šiuo klausimu yra pakankamai panaši.

Surogatinės Motinystės Reglamentavimas Įvairiose Šalyse

Iki Rusijos invazijos pradžios, Ukraina buvo tarptautinis surogatinės motinystės centras, kuriame, kai kuriais skaičiavimais, kasmet gimdavo tūkstančiai kūdikių, daugelį jų užsieniečiai išveždavo. Sakartvelas taip pat yra populiari vaisingumo turizmo kryptis, nors komercinė surogatinė motinystė teisėtai prieinama tik heteroseksualioms poroms. Pagal šalies įstatymus, surogatinės motinos nepripažįstamos vaiko tėvais. Rusijoje irgi leidžiama surogatinė motinystė, nors religinės grupės kritikuoja šią praktiką kaip vaikų gimimo komercializavimą. 2022 m. gruodį prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė įstatymą, draudžiantį užsieniečiams naudotis Rusijos surogatinių motinų paslaugomis.

Šalių, susirūpinusių vietinių moterų išnaudojimu, teisininkai ėmėsi priemonių nutraukti šį masinį reiškinį. Etinės ir moralinės priežastys nustelbė netgi stulbinančią materialinę naudą, kuri, pavyzdžiui Indijoje, siekia 400 mln. dolerių per metus. Indija bei Kinija pasiekė, kad surogatinės motinystės paslaugos nebūtų prieinamos užsieniečiams. Įstatymų pakeitimus paskatino moterys ir tai, kad šią paslaugą teikiančios moterys išnaudojamos ne tik fiziškai, bet dažniausiai apgaunamos ir finansiškai: surogatinės motinystės paketus siūlančios agentūros iš paslaugą užsakančios poros prašo apie 50 tūkst. dolerių, o kūdikį išnešiojusiai moteriai sumoka mažiau nei dešimtadalį - vos 4 tūkst. dolerių.

Negana to, šios moterys, kurioms įsodinamas anoniminės poros embrionas, paprastai apgyvendinamos bendrabučiuose, kur 24 valandas per parą yra saugomos prižiūrėtojų: stebima kiekvienas jų žingsnis, jos niekur negali išeiti vienos. Vis dažniau tokios paslaugos pageidauja ir homoseksualai. Tačiau dažniausiai surogatinės motinos neturi informacijos apie būsimo vaiko tėvus. Etines ir moralines normas pažeidžiančių elementų surogatinės motinystės sistemoje - daugybė. Ką jau kalbėti apie pačių medicininių procedūrų kokybę bei sąlygas joms atlikti. Londono Universiteto medicinos etikos profesorės Donnos Dickenson teigimu, vietų pasaulyje, kur surogatinės motinystės paslaugos klestėtų, sparčiai mažėja.

Etiniai ir Moralinis Surogatinės Motinystės Aspektai

Ypač pažeidžiamos šiame procese yra pačios surogatinės motinos, bet žinoma - ir surogacijos būdu gimstantys vaikai. Surogacija yra moterų išnaudojimas ir prekyba žmonėmis, sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė.

Žvelgiant į teisinę iniciatyvos pusę akivaizdu, kad ji pažeistų dabar galiojančias Civilinio kodekso nuostatas, vaiko gimimo pažymėjime atmetančias bet kokias abejones dėl fakto, kad mama yra būtent ta, kuri jį pagimdė. Tačiau, gilinantis į teisinius ir komercinius viso šio reiškinio aspektus, iškyla kiti, daug svarbesni: prenatalinio laiko - kūdikio ir motinos ryšio motinos įsčiose svarbos devalvavimas. Laikas iki gimimo, kuris yra vienas esminam etapų, lemiančių tolesnį dvasinį ir emocinį ryšį tarp kūdikio ir motinos, nubraukiamas tarsi būtų visiškai bevertis.

Neonatologė dr. Eglė Markūnienė teigia, kad motinos ir vaiko ryšys mezgasi nuo termino „kūdikis galvoje“, nuo mergaitės, dar žaidžiančios lėlėmis, noro, ilgesio svajoti apie tai, kokia ji bus mama. Aplinka - o ypač šeima - turėtų padėti jai eiti į tą tapsmą. Tai yra sudėtingi procesai, vyksta neuroprogramavimas, kurį mokslas jau yra ištyrinėjęs. Tik bėda, kad surogatinės motinystės atvejį traktuojame selektyviai.

Pastojusi moteris turėtų išlikti atvira ateinančiai gyvybei, nors, aišku, dažnai tai tampa iššūkiu. Pradėjus lauktis kūdikio kinta hormonai moters organizme, jos kūnas rengiasi nešioti naują gyvybę. Nuo aštuntosios nėštumo savaitės jau yra fiksuojama vaisiaus smegenų veikla. Vaikas įsčiose gerte sugeria mamos emocijas, mintis, vyksta jo pasąmonės programavimas. Ir kokius mes turėsime žmones, nesusiformavus motinos ir vaisiaus prieraišumui?

Psichologė dr. Giedrė Širvinskienė, paklausta apie tai, kokios fiziologinės ir psichologinės pasekmės gali kilti mamai, iš kurios paimamas kūdikis ir atiduodamas kitai moteriai, teigia, kad moterų, sutinkančių tapti surogatinėmis motinomis, patirtys yra labai sudėtingos. Didžioji dalis šį kelią renkasi dėl finansinių sunkumų, ir jos, traktuojamos kaip daiktas, tampa dar labiau pažeidžiamos. Einama prieš moters prigimtį: nėštumas yra fiziologinis ir psichologinis procesas, paliečiantis moterį, ją keičiantis. Jau iki gimimo formuojasi prieraišumas tarp kūdikio ir motinos. Jo pagrindas yra biologinis: nėštumo, gimdymo ir pogimdyminiame laikotarpyje išsiskiria oksitocinas, vadinamas meilės hormonu.

Moteris, priimdama sprendimą, gali vienaip viską įsivaizduoti, bet ji nešioja vaisių 9 mėnesius, jaučia jo judesius, užsimezga artimiausias žmogiškasis ryšys ir ta patirtis daug ką keičia. Viena vertus, prieraišumas surogatinės motinystės atveju yra mažesnis nei biologinės, ir dėl to tai vaiko raidai yra mažiau palanki aplinka. Moteris žino, kad su kūdikiu reikės išsiskirti ir stengiasi neprisirišti. Antra vertus, jis visgi susiformuoja, ir atsiskyrimas nėra lengvas, tyrimai rodo, kad apie 30 procentų surogatinių motinų patiria sielvartą, neviltį, emocinį skausmą po išsiskyrimo su kūdikiu. Kad ir žinodama, jog kūdikį nešioja tam, kad jį atiduotų, išsiskyrimą su naujagimiu tokia moteris išgyvena kaip netektį, didėja pogimdyminės depresijos rizika.

Surogatinė mama save ruošia nebūti mama. Ir vaikas tame gyvena, jųdviejų ryšys su motina neužsimegs; toks vaikas sunkiai užmegs ryšį su bet kokiu kitu žmogumi. Pasak pašnekovės, įvaikinti vaikai yra begaliniai sužeisti - tą rodo šešių mėnesių vaikučio, augančio šeimoje, ir tokio paties jo bendraamžio, augančio institucijoje, nuotraukos. Pastarojo kūdikio smegenyse aktyviausia metabolika streso zonos. Jis gyvena vieninteliu klausimu: ar tu mane myli?

Kas galėtų paneigti, jog po dirbtinių apvaisinimų, embrionų užšaldymų gims ypatinga karta, turinti daug pykčio ir įtampų? Žmogaus ateitis programuojama per taip vadinamą tūkstančio dienų langą - nuo pradėjimo iki dvejų metų. Čia programuojama viskas: endokrininė, psichologinė, nervų sistema ir t. t. Kai vaikas gimsta, formuojasi saugus prieraišumas.

Surogaciją vertinu kaip žmogaus išnaudojimą, sudaiktinimą - tiek surogatinės motinos, tiek vaiko atveju. Einama prieš prigimtį drastiškais ir didžiuliais žingsniais labai žiauriu būdu. Europos Sąjungoje komercinė surogacija yra nelegali, tik kai kuriose šalyse leidžiama altruistinė motinystė. Bet ar surogacija komercinė, ar altruistinė, tai jos esmės nekeičia. Juk gimusių vaikų neparduodame, neperkame, neskoliname ir nedovanojame. Tas pats turėtų galioti visuose vaiko raidos etapuose, net ir labai ankstyvuose. Negalime žiūrėti į šiuos klausimus vien iš norėjimo turėti vaikų perspektyvos.

Ekonomiškai pažeidžiamos moterys gali būti labiau linkusios tapti surogatinėmis motinomis dėl finansinių priežasčių, o tai gali sukelti etinių problemų. Anot KOPŽI vadovės, įteisinus surogaciją klestėtų verbuotojai, tokių sandėrių organizatoriai, vykdytojai, o aukomis taptų moterys, kurių gimdos būtų išnuomotos trečioms šalims ir, žinoma, jų vaikai - parduoti, atiduoti žmonėms, kurie galėtų sau leisti tokius sandėrius. Paprastai kalbant, tai, kad turi pinigų, nereiškia, kad gali nusipirkti vaiką.

Dirbtinis apvaisinimas, ypač surogatinės motinystės atveju, pakeičia tradicinę šeimos sampratą, nes motinystės ir tėvystės sąvoka tampa labai neapibrėžta. Maža to, kad kūdikis turi skirtingas biologinę ir genetinę motinas, o išaugina jį dar kita motina. Jam ganėtinai sunku susivokti, kas jo tėvai. Ar vaikas turi teisę žinoti savo biologinius tėvus?

Surogacija Lietuvoje: Draudimas ir Jo Pasekmės

Lietuvoje surogatinė (pakaitinė) motinystė nėra įteisinta ir už tokią veiklą baudžiama. Ji neįteisinta ir Baltijos šalyse.

Prieš tris savaites išgirdome apie naują Sveikatos apsaugos ministerijos iniciatyvą: surogatinės motinystės įteisinimą Lietuvoje. Teigiama, kad tai galiotų tik artimoje aplinkoje (mama galėtų išnešioti vaiką dukrai, sesuo sesei, gal brolienei), tačiau, kiek teko girdėti, pačiame SAM teikiamame įstatymo projekte tai nėra apibrėžta. Tad kyla pagrįstų įtarimų, kad moters įsčiomis galėtų būti prekiaujama, kas jau vyksta Rusijoje, Ukrainoje, Indijoje ir kituose neturtinguose kraštuose. Žvelgiant į teisinę iniciatyvos pusę akivaizdu, kad ji pažeistų dabar galiojančias Civilinio kodekso nuostatas, vaiko gimimo pažymėjime atmetančias bet kokias abejones dėl fakto, kad mama yra būtent ta, kuri jį pagimdė.

Surogatinė motinystė yra kvalifikuojama kaip sunkus kriminalinis nusikaltimas - vaiko pardavimas. Netgi yra pradėtų ikiteisminių tyrimų baudžiamosiose bylose, o už šią veiką baudžiama vienintele bausme - laisvės atėmimu nuo 5 iki 15 metų. Lietuvoje, advokato Ginto Gustaičio žiniomis, jau yra nuteistų žmonių analogiškose situacijose.

Parsivežus tokį vaiką iš užsienio kyla labai reali rizika, kad jis bus atimtas, kadangi yra buvę atvejų, kada taip vaiko susilaukusios ir jį į Lietuvą atsivežusios poros yra persekiojamos baudžiamojo kodekso tvarka. Suprantama, konsultacija tegali būti labai paprasta: jokiu būdu negrįžti į Lietuvą, kadangi rizika tapti įtariamuoju, kaltinamuoju ir nuteistuoju yra didžiulė.

Pasak G. Gustaičio, surogatinei motinai gimdyti Lietuvoje yra pavojingiau, nes ji gali iš čia ir neišvykti, kol neatliks bausmės. Jo aiškinimu, jei filipinietė vaiką pagimdytų Lietuvoje, gimimo liudijime ji būtų nurodyta kaip mama, o tėvu ji galėtų registruoti lietuvį. Tuomet ji (surogatinė motina) turėtų sutikti vaiką įvaikinti tėvo sutuoktinei (lietuvei), tačiau ir toks būdas, anot advokato, nepadėtų išvengti galimos baudžiamosios atsakomybės. Specialistai pripažino, kad šiuo požiūriu Lietuva yra itin konservatyvi ir, kol nebus padaryta esminių pokyčių įstatymuose, pareigūnų ir prokurorų mąstysenoje, šis būdas - nesuderinimas su tolimesniu gyvenimu Lietuvoje: „Išvada yra viena - eiti legaliu keliu ir su įvaikinimo tarnybos pagalba įsivaikinti.“

Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos narys Artūras Rudomanskis nurodė, kad surogacija yra vienintelis būdas turėti genetinį ryšį su savo vaiku tiems, kurie negali jų susilaukti natūraliai: „Tai apima ir LGBT bendruomenę, kuriai surogacija dažnai yra viena iš nedaugelio galimybių turėti savo vaikų.“

Gyd. akušerės ginekologės ir Vaisingumo centro vadovės Gražinos Bogdanskienės aiškinimu, surogacija reikalinga, jei moteris gali pastoti, bet negali išnešioti. Taigi surogatinė motina nešioja genetiškai nesusijusį vaisių, kuris yra sukuriamas iš donorų (tėčio ir mamos) spermos ir kiaušialąstės. Pasak vaisingumo specialistės, Europoje surogatinė motinystė yra draudžiama - vaikas priklauso gimdyvei, o ne tai, kurios kiaušialąstės buvo panaudotos. Vis tik Lietuvoje yra įteisinta kiaušialąsčių ir spermos donorystė: „Donorų ląstelės gali būti naudojamos poroje, kuriai po gimdymo ir priklausys naujagimis. Jokių teisių donorai į naujagimį neturi. Ląstelių donorystė yra anoniminė ir altruistinė.“

Teismų Praktika ir Motinystės Nustatymo Iššūkiai

Nepriklausomai nuo galiojančių draudimų ne tik Lietuvoje, augantis nevaisingumo mastas, partnerystės instituto normalizavimas išsivysčiusiose valstybėse lemia, kad faktiškai žmonės visgi sukuria santykius, susijusius su surogacija, ir draudimas savaime nereiškia, jog tokie santykiai neegzistuoja.

Žymios Teismų Byla Surogacijos Kontekste

• Sternų byla (tradicinė surogacija): Sternų šeima, dėl žmonos sveikatos būklės negalėjusi susilaukti vaikų, kreipėsi pagalbos į kitą šeimą, kurios moteris pažadėjo padėti išnešioti vaiką. Buvo sutarta dėl tradicinės surogacijos, t. y. kai apvaisinimui naudojama užsakovo ar donoro sperma ir surogatinės motinos kiaušialąstė. Taigi, surogatinė ir biologinė motina sutampa. Surogatinė (ir biologinė) motina, ponas Stern (biologinis tėvas bei užsakovas) ir surogatinės motinos vyras sudarė sutartį. Tačiau po vaiko perdavimo surogatinė (biologinė) motina dėl blogos emocinės būklės prašė savaitei vaiką grąžinti jai, nurodydama, kad po savaitės atiduos vaiką Sternams. Po savaitės moteris su vaiku ėmė slapstytis. Sternų šeima kreipėsi į teismą dėl sutarties vykdymo. Po ilgo bylinėjimosi proceso aukščiausios instancijos teismas nusprendė, kad sutartis nėra vykdytina. Surogatinei motinai nebuvo užtikrintos psichologinės bei teisinės konsultacijos, ką numatė įvaikinimo įstatymas. Teismas nurodė, kad motina negali žinoti, ar norės atiduoti vaiką, kol nėra pagimdžiusi.

• Calvert šeimos byla (gestacinė surogacija): Calvert šeima norėjo vaikų, tačiau dėl medicininės būklės žmona negalėjo vaisiaus išnešioti. Buvo sudaryta sutartis dėl surogacijos, tik šiuo atveju buvo sutarta dėl gestacinės surogacijos - tai reiškia, kad surogatinė motina tik išnešioja vaiką. Embrionas yra sukuriamas naudojant užsakovo ar donoro sėklą ir užsakovo ar donoro kiaušialąstę. Surogatinei motinai pastojus, sutarties šalys susipyko ir abi padavė ieškinius į teismą, prašydamos pripažinti juos vaiko tėvais. Teismas neišvengiamai turėjo žiūrėti į įstatyme įtvirtintą tėvų sąvoką, t. y. su kuo siejama tėvystė, pavyzdžiui, su pagimdymo faktu (kaip šiuo metu yra Lietuvoje) ar su genetika. Tuo metu įstatymas motiną siejo su gimdymo faktu, tačiau teismas vaiką priteisė biologiniams tėvams.

• Perry-Rogers šeimos byla (klaida apvaisinant): Vaisingumo centre buvo atliktas pagalbinis apvaisinimas, pasitelkiant savaiminį apvaisinimą ne moters kūne (IVF) iš Perry-Rogers šeimos lytinių ląstelių. Tačiau per klaidą iš jų genetinės medžiagos sudarytas embrionas buvo implantuotas kitai moteriai - Donnai Fasano. Abiejų embrionų implantacija buvo sėkminga ir Donna Fasano pagimdė du vaikus. Fasano šeima planavo auginti abu vaikus, tačiau su tuo nesutiko biologiniai tėvai. Tarp šeimų buvo pasirašyta sutartis, kurios pagrindu Fasano visas vaiko teises perleido biologiniams tėvams su sąlyga, kad pastarieji leis vaiką lankyti. Rogers šeima, teisiškai tapusi vaiko tėvais, atsisakė vykdyti sutarties dalį, pagal kurią vaiką išnešiojusi moteris galėjo lankyti vaiką. Teismas nurodė, kad esant klaidai ir apie klaidą sužinojus netrukus po gimdymo, turi būti stengiamasi kuo greičiau ją ištaisyti.

Teismų praktikoje pripažįstama tiek socialinė, tiek biologinė tėvystė. O kiekvienas atvejis yra vertinamas atskirai, atsižvelgiant į faktines aplinkybes. Bylose teismai vertina, kiek vaikas jau yra prisirišęs prie tėvų, kaip tėvai elgėsi su vaiku (ar auklėjo, išlaikė, prižiūrėjo). Be to, yra atsižvelgiama į privalomą valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvadą ir stengiamasi priimti sprendimą, geriausiai atitinkantį vaiko interesus.

Kai kalbama apie motinystės nustatymą, Lietuvoje dar teks atsakyti į daugiau klausimų. Ar įstatymai turi sieti motinystę su pagimdymo faktu? Ar biologinė motina turi turėti daugiau teisių nei biologinis tėvas? Taip pat koks turėtų būti numatytųjų tėvų santykis su biologiniais tėvais?

tags: #surogatine #motinyste #etar

• Informacijos valdymo svarba darželyje „Rasa“
• kodėl verta rinktis daugkartinius paklotus
• Kūdikio galvos apimties normos
• Gimtinės ilgesys Katiliškio prozoje
• Sužinokite Užkalnio šeimos praeitį