Netikėtos kūdikio ir vaiko reakcijos: ką svarbu žinoti tėvams

Vaiko pasitikėjimas savimi nesusiformuoja per vieną dieną. Jis auga po truputį - iš žvilgsnių, žodžių, apkabinimų, padrąsinimo ir to, kaip tėvai reaguoja tada, kai vaikui nepasiseka. Būtent tokiose akimirkose mažasis žmogus pradeda suprasti, ar jis yra priimamas toks, koks yra, ar meilę ir pritarimą turi „užsitarnauti“.

Kai tėvų reakcijos tampa netikėtos

Ką tik išvydęs pasaulį žmogutis susiduria su visiškai kitomis sąlygomis, kurios jam sukelia stresą. Ko gero, svarbiausias jausmas kūdikiui - patirti pagrindinių juo besirūpinančių žmonių artumą. Jei mažylis jaučia, kad jį prižiūrintys žmonės yra šalia, jis jaučiasi saugus, nes siųsdamas signalus gali atkreipti jų dėmesį ir būti tikras, kad jam niekas negresia. Teikti saugumo jausmą - esminė kūdikio gerovės užtikrinimo dalis pirmaisiais gyvenimo metais.

Tačiau kartais mamai nelengva būti „visada pasiruošusiai“: rūpintis mažyliu ir dieną, ir naktį, būti kantriai ir mylinčiai. Kai kuriais atvejais vaikas tarsi „išvaromas iš rojaus“: iš pradžių gauna daug meilės, rūpesčio ir šilumos, bet vėliau susiduria su pykčiu ar nepakankamu dėmesiu. Kūdikis pradeda jausti nusivylimą ir pyktį dėl nepatenkintų jo poreikių ir „atranda“ sprendimą: jei nieko nenorės, tai nereikės ir nusivilti.

Kritika ir jos pasekmės

Psichologai dažnai pabrėžia, kad viena skaudžiausių tėvų reakcijų vaikui yra nuolatinė kritika ir menkinimas po klaidos. Kai vaikas padaro klaidą, jis ir taip dažnai jaučiasi sutrikęs, nusivylęs ar susigėdęs. Jei tuo metu išgirsta ne palaikymą, o tokius žodžius kaip „tu visada viską sugadini“, „kodėl tu negali normaliai padaryti?“ ar „iš tavęs nieko gero nebus“, vaikas pradeda manyti, kad problema slypi ne jo poelgyje, o jame pačiame.

Nuolat kritikuojamas vaikas pradeda bijoti bandyti. Jis ima vengti naujų veiklų ne todėl, kad nenori, o todėl, kad bijo vėl patirti gėdą ar nusivylimą. Ilgainiui tėvų balsas tampa vidiniu vaiko balsu. Vėliau jis pats save bara, menkina ir neleidžia sau klysti. Tai gali lydėti net ir suaugus.

Kaip stiprinti ryšį ir pasitikėjimą

Tėvams nereikia būti tobuliems. Visi pavargsta, supyksta, kartais sureaguoja per griežtai. Svarbiausia - suprasti, kad vaiko klaidos nėra jo vertės matas. Vietoje menkinančios reakcijos verta rinktis tokį bendravimą, kuris stiprina, o ne griauna:

• Kalbėkite apie poelgį, o ne apie vaiką. Užuot sakę „tu neatsargus“, geriau sakykite: „Šį kartą nepasisaugojai.“
• Pripažinkite jausmus. Jei vaikui nepavyko, galima pasakyti: „Matau, kad tau liūdna“, „suprantu, kad supykai“, „taip nutinka visiems.“
• Parodykite, kad klaidos yra normalios. Kai šeimoje klaidos priimamos kaip mokymosi dalis, vaikas auga drąsesnis, kūrybiškesnis ir atsparesnis nesėkmėms.
• Skatinkite ieškoti sprendimo. Vietoje kaltinimų verta klausti: „Kaip manai, ką galime padaryti dabar?“

Svarba atkurti artumą

Jei ant vaiko supykote, galite vėliau prieiti ir pasakyti: „Atsiprašau, sureagavau per griežtai.“ „Supykau, bet tai nereiškia, kad tavimi nusivyliau.“ „Pabandykime dar kartą.“ Tokie žodžiai vaikui siunčia labai svarbią žinią: net ir po konflikto ryšys išlieka saugus.

Pasitikėjimas savimi auga iš priėmimo. Vaikai, kurie jaučia, kad yra mylimi ne tik tada, kai jiems sekasi, užauga tvirtesni vidumi. Todėl kartais svarbiausia yra ne tai, kad vaikas viską padarytų tobulai, o tai, ką jis išgirsta tada, kai jam nepavyksta.

tags: #tevai #pasibuciavo #kudikio #akivaizdoje #tokios #jo

• Deividas Eberhardas apie vaikų įkaitus
• Atliekų surinkimas Kelmės rajone
• kokie maisto papildai rekomenduojami žindančioms ir po gimdymo
• Parama Motinoms Lietuvoje
• Sveikatos atspindys kraujo tyrime