Sunkūs Gimdymai: Asmeninės Patirtys ir Specialistų Įžvalgos

Motinystė yra didžiausio džiaugsmo ir nemenkų išbandymų metas. Nors gimdymas dažnai įsivaizduojamas kaip natūralus ir sklandus procesas, realybėje jis gali tapti sudėtingu ir traumuojančiu įvykiu. Šiame straipsnyje kalbėsime apie „eilinius“ kūdikius, kurie gimė po sunkaus, komplikuoto gimdymo. O tokių, pasirodo, daugiau nei pusė!

Neretai manoma, kad antro nėštumo metu moterys jaučia mažiau nerimo ir įtampos, mažiau bijo antrojo gimdymo. Tačiau ši taisyklė ne visada pasiteisina. Moterims, patyrusioms gimdymo traumas, baimės jausmas dažnai tik didėja.

Alinančios Gimdymo Akimirkos: Ilgas Kelias iki Cezario Pjūvio

39-ąją nėštumo savaitę buvau paguldyta į ligoninę skatinti gimdymo dėl aukšto kraujo spaudimo. Per visą dieną, kas 2 valandas, gėriau 5 skatinamąsias piliules. Viskas prasidėdavo 8 valandą ryte, baigdavosi su didžiuliais spazmais naktį ir bemiege naktimi. Viena diena, antra, trečia, ketvirta - paleidžia namo pailseti, nes mano išvarvėjusios akys jau išdavė, kad be galo pasiilgau namų ir poilsio. Naktis, kuri pradėjo didžiąsias kančias... Atsikėlus naktį į tualetą, tik pakilus iš lovos nubėgo vandenys. Pusvalandis laiko ir prasideda didžiulė agonija!

Pakeliu vyrą, skambinu į ligoninę, o ragelyje išgirstu, kad dar tik prasideda sąrėmiai ir kad važiuoti būtinybės nėra, nes dar bus mažai prasivėrusi gimda. Padedu ragelį ir pradedu rėkti kas 2 minutes iš skausmo, tokio skausmo, kad pakeliu viso namo, 3 butų kaimynus. Sėdėjau ir norėjosi tik viską daužyti aplink save. Nebeištvėrusi liepiau vyrui surinkti mano tašes ir užkurti mašiną. Iki ligoninės - pusvalandis laiko. Vargšas mano vyras, ir stojo, ir stabdė, ir turėjo apvažiuoti kiekvieną šulinį, kuris tiesiog atrodė per kiekvieną mano kauliuką pereina skausmu.

Atvykus į ligoninę sesutė nedvejodama nusiveža mane į palatą patikrai, parodo, kaip kvėpuoti, kad mažiau eikvočiau jėgų rėkimui. Galiausiai paguldo, nes kompiuterio rodmenys parodo 100% sąrėmio spazmus, o prasivėrusi gimda tik 2cm. 3 valandas praleidau karštame duše, pasikeičia ligoninės pamaina... O Dieve, kiek dar jų pasikeis iki kol mano angelas ateis į pasaulį. Po dušo spazmai sumažėjo, bet neilgam. Pradėjau vėl rėkti taip, lyg tuoj stumti turėčiau. Galiausiai jau maldaudama prašau seselės, kad duotų kokių nors vaistų nuo skausmo, nes ištverti nebeįmanoma. Nusprendžiama daryti epidūrą. Vyro akys, atėjus medikui, kuris atliko man epidūrą, išdavė, kad tai, ką darė man už nugaros, kėlė didžiulį skausmą ir jam, bet dar didesnį kėlė matyti mane besivartančią iš skausmo ant lovos. Po epidūro pavyko porą valandų pamiegoti.

Tik staiga pradedu jausti kairiajame šone skausmą. Tokį skausmą, kad viskas, kas buvo prieš tai, atrodo grįžta su kaupu. Sesutė iškviečia mediką, atlikusį epidūrą, ir procesas su ilgiausia adata kartojasi antrą, trečią, ketvirtą kartą. Taip, man buvo atlikti 4 epidūrai iš naujo, vis į naują nugaros slankstelio vietą. Nepaisant to, kad mano nugara jau buvo subadyta, o aš bandžiau susitaikyti su, ko gero, viso gyvenimo lydinčiais jos skausmais, į veną dar buvo pumpuojami skatinamieji vaistai, tik šįsyk didesnėmis dozėmis. 30 valandų agonijos. Noro tiesiogine to žodžio prasme - mirti, kad tik viskas baigtųsi.

Galiausiai, kai jau gulėjau su 4 atliktais epidūrais, rankose dujokaukė, kuria svaiginausi atėjus skausmui, ašaromis, akimis, kurios nebeatsimerkdavo, kūnu, kuris nebenorėjo nuo skausmo judėti ir raitytis, buvo priimtas sprendimas atlikti cezarį. Klausiate, kodėl jis nebuvo atliktas anksčiau? Nes mūsų lėliuko rodmenys buvo geri, jam buvo viskas gerai. O tu, moterie, kankinkis, norėk mirti, nes taip sudėliota gamta tau... Per tas 30 valandų man tai atsiverdavo, tai vėl užsiverdavo gimda, gimdos sienelės nė kiek neplonėjo. Daktarai tiesiog nesuprato, iš kur tokie skausmai, kai realiai nieko viduje nevyksta. Tą dieną gulėdama, na, kitaip sakant, besiraitanti palatoje, priėmiau 4 kitų moterų gimdymus, na, kaip čia pasakius „priėmiau“, tiesiog rėkiau su jomis, o kartais net garsiau už jas. Kai kitoje palatoje nutildavo rėkimas, po minutės kitos pasigirsdavo laibas ir plonytis lėliuko verksmas. Ašarų tik pagausėdavo, suvokus, koks sunkus kelias mano vaikeliui ateinant į šį pasaulį. Bet dar sunkesnis atrodė man.

Kol kvėpavau dujokaukę, vyrui buvo atnešti rūbai persirengti, nes mano drąsuolis nusprendė, kad nori būti šalia per operaciją. Galiausiai atvažiavo medikai su lova. Ir kai tik atsiguliau į ją, atrodo, visas skausmas į kulnus nukrito! Galvoje sukosi tik viena mintis: „Man tuoj operuos!“ Ši mintis gąsdino labiau už skausmą, juk nė sykio dar neesu operuota! O Dieve, paimu vyrą už rankos ir pradedu jo klausti: „Gal dar galime palaukti, gal dar nereikia operacijos, aš dar atrasti jėgų savyje pakentėti, tik neveskite manęs ten.“ Bet tam jau buvo per vėlu, juk sutikimą dėl jos jau daviau. Ilgais baltais koridoriais veža mane, akyse raibuliuoja ligoninės šviesos, o galvoje sukasi mintis, kas dabar bus. Ir štai aš operacinėje. Tiek bijau, kad jei turėčiau jėgų, virpėčiau kaip lapas, papūstas vėjo. Suleidžiami vaistai į nugarą, padaroma pusinė narkozė. Kaip gerai! Nebejaučiu skausmo. Jis pranyko. Bet nejaučiu ir pusės kūno!

Apsidairau aplink operacinę, o daktarų gausumas net nustebina. 2 daktarės prie mano galvos, 2 prie kojų, 1 prie vyro, dar 1 prie kompiuterio viską registruoja. Ir štai pasako lemiamą žodį: „Mes dabar pjausime“. Koks baisus jausmas - tu viską jauti, o negali jausti skausmo. Jauti, kai tave pjauna, bet ištiesų nieko nejauti? Ta akimirka, kai pradėjo išiminėti lėliuką, man buvo ilgiausia. Mano vyrukas ant tiek nenorėjo į šį pasaulį, kad visaip kovojo su daktarais net išėmimo iš manęs metu. O tiksliau, jį plėšė iš manęs, daktarė net kojomis atsispyrusi į operacinį stalą jį išiminėjo, man visi organai viduje vartėsi! Ir minutė, kita, išgirstu ir aš savo laimės balselį. Jį staigiai nunešė į kitą kambarį apžiūrai, vyras išeina iš paskos, o man prasideda dar viena kovojimo su likimu dalis. Pradedu atsijunginėti, išgirstu, kaip monitorius pradeda skleisti garsus dėl mano širdies dažnio mažėjimo, mane pradeda valdyti šaltis ir miegas. 2 daktarės laikė mano rankas, nes drebėjau taip, lyg priepuolio ištikta, kita leido vaistus į veną, pylė skystį į burną, atmerkinėjo akis. Ir štai ateina mano vyrai! Vyras prineša man mano vaikiuką, bando padėti jį ant mano krūtinės. O aš prašau patraukti, priepuolis toks stiprus, kad net negaliu įsižiūrėti į vaiko bruožus, ar jis bent į mane panašus. Vyras, apimtas panikos, patraukiamas nuo manęs su vaikeliu. Daktarai toliau laiko mane, kiti siuva pjūvį. Dar 3 valandas praleidau reanimacijoje, nematydama savo vaikelio, kol pagaliau normaliai pradėjau atgaudinėti sąmonę. Tada ir supratau: aš kaip išdarinėtas kumpis! Mane pjaustė kaip kokį mėsos gabalą. Nuo tos akimirkos mano pasąmonė sutriko, buvau tokia palūžusi ir nusikankinusi, kad teko prašyti sesers pagalbos. Vyrą išleidome namo, sesuo padėjo rūpintis lėliuku, kai buvome perkelti atgal į gimdyvių skyrių. Tik po pusės paros pradėjau jausti, kad turiu kojas, bet ir pajaučiau savo visam gyvenimui primenantį randą. Galvojate tai lengva išgyventi? Oj ne. Galvojau, kad gyvenime patyriau viską. Bet man per šias 32 valandas prabėgo gyvenimas prieš akis. Reikėjo mokintis visko iš naujo. Be skausmo atsistoti. Be ašarų paimti vaikelį į akis. Be pasikukčiojimų nueiti ramiai miegoti iki kito vaikelio kėlimosi valgyti. Sakote, kad gimdymas - nuostabus dalykas? Nuostabus, mes atvedame naują žmogų į šį pasaulį, bet moteriai - pabaiga moteriškumui. Šiandien 3 mėnesiai po gimdymo, o aš atvirai sakau, nekenčiu savęs. Aš savo vaiką myliu be galo! Gyvybę būčiau paaukojusi gimdymo dieną. Bet patikėkite, tokios žaizdos moters sieloje lieka visam. Ir tegul mane papjauna visos lengvai gimdžiusios mamos. Bet mano gyvenimas apsivertė po gimdymo. Dabar noriu tik 1 vaikelio, kurį auginu.

Žindymo Iššūkiai po Sunkaus Gimdymo ir Visuomenės Spaudimas

Dar besilaukdama savo pirmagimės dukrytės, labiau pergyvenau ne dėl gimdymo baisumo, o dėl žindymo sėkmės. Labai norėjau žindyti savo kūdikį, bet kartu bijojau, kad man gali nepavykti, kaip „nepavyko“ mano seseriai su abiem savo vaikais (vieną žindė savaitę, kitą - dvi), mano mamai, kuri mus, tris dukras, žindė po mėnesį ir mažiau. Taip pat ir visos keturios mamos seserys „neturėjo ar baigėsi pienas“. Žodžiu, buvau „genetiškai neperspektyvi žindyvė“. Noras ir motyvacija žindyti savo kūdikį buvo tokie dideli, kad aš, besilaukdama, skaičiau žindymo knygas, taip pat „gaudžiau“ visus straipsnius žurnaluose, internete, lankiau nėštukių pamokėles. Gimdžiau labai sunkiai. Kornelija gimė didelė - 4 kg 926 g ir 55 cm.

Tuoj po gimdymo dukrytė gulėjo man ant krūtinės, po to bandžiau pirmą kartą pažindyti. Nors pati visa tiesiog kračiausi, rankos neklausė ir drebėjo nuo sukilusios aukštos temperatūros, akušerė padėjo įduoti dukrytei krūtį. Lyg ir viskas puiku! Bet nuo pat pirmų savo gyvenimo dienų dukrytė beveik visą laiką verkė. Rami būdavo tik žįsdama krūtį. Antrą parą, atsiradus fiziologinei geltai, Korneliją 12 valandų paguldė po mėlynos šviesos lempomis. Dukrytė beveik visą laiką praverkė. Mano gimtojo miesto gimdymo namų naujagimių skyriaus slaugytoja nusprendė, kad mergaitei trūksta pienuko, todėl pasiūlė primaitinti mišiniu. Tada bus ramesnė. Negalėjau patikėti tuo, ką ji kalba, juk ligoninė skelbiasi palankia naujagimiui! Abi su dukryte dar tik pradėjome mokytis žindyti, o čia toks nuosprendis jau pirmomis dienomis, kai taip norėjau ir tikėjau, kad man pavyks… Rimtai savimi suabejojau, nes buvau „šviežiai iškepta“ mama ir žinojau tik sausą teoriją… Ir vis dėlto aš nesutikau primaitinti. Pasiūlė čiulptuką. Dukrytė jo neėmė, todėl daugiau nebedaviau.

O mūsų žindymo vargai tik prasidėjo… Grįžus namo dukrytė visą laiką norėjo būti prigludusi prie krūties. Neturėjau laiko nei asmens higienai, ką jau kalbėti apie kitus darbus. Ir dieną, ir naktį visą laiką norėjo glaustis prie krūties. Nei lovytėje, nei lopšyje, nei vežimėlyje nemiegojo. Močiutė patarė vystyti nakčiai - nepadėjo. Pradėjau miegoti kartu su ja. Įduodavau krūtį ir, nesulaukus, kol dukrytė pavalgys ir užmigs pati, „nulūždavau“ pirma. Visos draugės, tetos, močiutės, mano sesuo pradėjo sakyti, kad neužtenka pieno, kad nemarinčiau vaiko badu, duočiau mišinio. Sakė, kad didelė gimė, todėl jai neužtenka mano pieno. Šeimos gydytoja patarė nusitraukti, pasitikrinti, kiek pienuko turiu. Netraukiau - nenorėjau savęs dar labiau nervinti. Vadovavausi tuo, ką pati buvau perskaičiusi. Raminau save tuo, kad tikrai šlapinasi daugiau nei 6 kartus per parą, vadinasi, pieno turi užtekti. Galvojau, eisim pirmą kartą pas gydytoją svertis, tada žiūrėsim. O paaiškėjus, kad per pirmą mėnesį priaugome mažiau nei 500 gramų, pradėjau dar labiau savimi abejoti.

Susiradau internete „Mama-mamai“ savanorės, žindymo konsultantės telefono numerį. Ji, išklausiusi mane, nuramino, patarė prieš žindymą nusitraukti po truputį pienuko, kad vaikas ištrauktų galinį, riebesnį pieną. Buvo sunku, nes Kornelija, pajutusi, kad aš ne šalia jos, greitai nubusdavo ir verkdavo. Aš tiesiog nespėdavau, o ir nelabai mokėjau nusitraukti. Pradėjau maitinti iš abiejų krūtų kiekvieną žindymą. Vieną dieną dukrytė žindo 5 valandas be pertraukos tai vieną, tai kitą krūtį, o kai aš pagaliau atsitraukiau nubėgti į tualetą - verkė tol, kol vėl ją priglaudžiau prie krūties. Dienos metu tik lauke pamiegodavo ilgesnį laiką. Kartais tik visai sutemus važiuodavome namo, nes žinojau, kad iš karto reikės gultis į lovą nepertraukiamam žindymui. Buvau arti depresijos. Labai norėjau duoti savo vaikui geriausia, ką gali duoti mama, bet buvo be galo sunku, jaučiausi pervargusi, suirzusi, negalėjau mėgautis motinyste, nes visos mintys sukosi apie sunkų žindymą. Vieną kartą neiškentusi pabandžiau duoti mišinio, bet dukrytė jo negėrė, dar labiau verkė.

Kai dukrytei buvo du mėnesiai, viskas pasikeitė, bet toli gražu ne į gerąją pusę. Dabar Kornelija nebenorėjo visą laiką gulėti prie krūties. Ji trumpai pažįsdavo iš abiejų krūtų, tuo pat metu muistydavosi. Žindymo konsultantei skambinau per dieną po kelis kartus. Išbandžiau visus siūlytus pieno gausinimo būdus. Ji sakė, kad viskas turi susitvarkyti, norėjau ja tikėti, bet buvo be galo sunku. Kalbėjausi ir su žindymui palankiu vaikų gydytoju, jis ramino, sakė netiki, kad mama vieno savo kūdikio neišmaitintų. O aš žindydama tuo metu „šokdavau kankaną“: Korneliją stipriai glausdavau prie krūties, kad ji jos nemėtytų ir tuo pačiu stipriai ją supdavau, vaikščiodavau po kambarius pasišokinėdama, kad ji tik ilgiau nepaleistų krūties. Trečią mėnesį dukrytė priaugo 500 gramų. Artimieji lingavo galvas - mažai. Po kilogramą turi priaugti. O gydytoja ramino, kad užtenka. Visą laiką guosdavausi seseriai. Ir ji kartą pareiškė, kad nedejuočiau, juk pati žinau, kad yra lengvesnis kelias, išeitis… duoti mišinio. O aš vis galvojau, ar sulauksiu tos dienos, kai dukrytė rami ir patenkinta gers mano pienuką. O Kornelija, daugiau kaip 1,5 mėnesio prarėkusi prie krūties kiekvieną kartą žindant, vieną dieną ėmė ir taip paprastai nurimo! Neberėkė, nebesimuistė, nebemėtė krūties. Tiesa, pavalgydavo greitai, bet, pažindusi iš abiejų krūtų, būdavo rami. Pagaliau pradėjau suprasti jos poreikius. Dabar Kornelijai 6,5 mėnesio. Žinda dukrytė dažnai (kas valandą, kartais kas dvi), visada iš abiejų krūtų. Naktį taip pat nubunda 3-5 kartus, miegame kartu, tad nelabai vargina. Aš tik keičiu krūtis ir miegu toliau. Ragaujame košyčių, bet kol kas mamytės pienas - jos prioritetas. O aš pati esu be galo laiminga ir didžiuojuosi savimi, kad mano dukrytė neliko nuskriausta ir gauna geriausia, ką gali duoti mama savo vaikui. Dėl be galo sunkių pirmų, beveik keturių mėnesių ir dažno žindymo šiandien į dukrytę kartais kreipiuosi: „Nestandartine Žindukle“ ir mėgaujuosi motinyste. Esu labai dėkinga VšĮ ,,Pradžių pradžia“ Mama-mamai savanorei, žindymo konsultantei. Jei ne ji, šiandien šio pasakojimo gal ir nebūtų… Mama Ina ir dukrytė Kornelija.

Mamos Inos istoriją komentuoja Vilija Sniečkuvienė, Laktacijos tarptautinė konsultantė (IBCLC), gydytoja, VšĮ ,,Pradžių pradžia“ projekto „Mama-mamai“ savanorė. Nors žindyti, atrodo, yra taip natūralu, nereta moteris susiduria su įvairiausiais žindymo sunkumais. Galbūt keista, bet sunkiausia išspręsti ne su žindymo technika susijusius klausimus, o būtent visuomenėje susiformavusias kūdikių auginimo „normas“. Smagu, kad atsiranda vis daugiau šeimos gydytojų ar gydytojų pediatrų, kurie įgyja žinių apie žindymą ir pirmiau nei pasiūlo duoti dirbtinių pieno pakaitalų, paprašo mamos tiesiog imti ir pažindyti apžiūros metu. Priežastį, dėl ko prasčiau auga svoris, rasti dažniausiai nesunku - patikrinti, ar taisyklingai kūdikis apžioja krūtį, ar mama gerai jį laiko, kaip dažnai žindo ir kiek laiko tai trunka, ar duoda čiulptuką. Tuomet galima ne tik rasti priežastį ir duoti mamai patarimų, ką pataisyti, bet ir pagirti mamą, jei ji puikiai maitina savo kūdikį ir nuraminti, kad pieno trūkti negali.

Laimi atkakliausios mamos. Iš tiesų, tiek artimųjų, tiek medicinos personalo palaikymas yra viena esminių sėkmingo žindymo sąlygų. Šiai moteriai teko dvigubas išbandymas - ne tik žindymo sunkumai, bet ir nuolatinė kova su „lemtimi“. Šaunu, kad jai pavyko parodyti, kad jos artimų moterų žindymo nesėkmė buvo greičiau žinių stokos, o ne prigimties klausimas. Ji buvo drąsi ir atkakli, ieškojo visos įmanomos pagalbos ir nusiraminimo, išbandė daugybę mokslu pagrįstų ir liaudiškų pieno gausinimo ir kūdikio raminimo būdų. O paprasčiau - tiesiog buvo šalia savo dukrytės, žindė pagal jos poreikį ir sulaukė, kol situacija susitvarkė. Ši istorija - tai paskata visoms žindančioms moterims nepasiduoti atsiradus žindymo sunkumų, ieškoti pagalbos, paramos ir padrąsinimo, kurio joms reikia ir jos turi teisę gauti, kad jos galėtų džiaugtis savo žindymo patirtimi bei žindymo teikiama nauda. VšĮ „Pradžių pradžia“ yra ne pelno organizacija, remianti žindančias mamas ir šeimas, kuriose yra žindomų vaikų. Konsultuoja profesionalios žindymo konsultantės, medikės, išlaikiusios tarptautinį žindymo konsultanto egzaminą. Paramą žindymo klausimais telefonu ar el. paštu teikia entuziastingos, specialius kursus išklausiusios ir nuolat tobulėjančios žindančios mamos savanorės. Daugiau informacijos apie žindymą: www.pradzia.org. Juk „Mama-mamai“ visada padeda!

Kūdikio svorio prieaugio normos

Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis naujagimis per pirmus keturis gyvenimo mėnesius turėtų priaugti tam tikrą svorį:

Traumuojanti Patirtis Gimdymo Namuose ir Psichologinės Pasekmės

Pastojau 21-erių metų, praėjusių metų vasarą. Nėštumas buvo planuotas, ilgai lauktas. Deja, sulig nėštumo antruoju mėnesiu prasidėjo ir problemos. Visą laiką siaubingai pykindavo, negalėjau nei valgyti, nei gerti, krito svoris. Per pusantro mėnesio svoriui nukritus 11 kg, vyras nuvežė į Kauno 2-ąją Klinikinę ligoninę. Ten tuoj pat buvau paguldyta į stacionarą, deja, pagalbos sulaukiau nelabai kokios. Ryte gaudavau lašinę, po kurios praėjus porai valandų vėl prasidėdavo pykinimas, vėmimas, ašaros... Į palatą beveik niekas neužeidavo, tik moterys, kurios atnešdavo maistą, pamačiusios mano ašaras vis kviesdavo gydytojus. Džiaugiausi bent tom keliom valandom poilsio rytais, kai po sulašintų skysčių dozės galėdavau pamiegoti. Deja, po trijų dienų atėjo mano gydytoja ir pasakė, kad laikas namo, nes iki pat gimdymo lašinių negali lašinti. Svoris krito toliau.

Vyras vėl išvežė į ligoninę, tik šį kartą - į Krikščioniškų gimdymo namų Ginekologijos skyrių, esantį Trakų gatvėje. Ten išgulėjau truputį daugiau nei savaitę, beveik ištisą parą buvau „prijungta“ prie lašinių, iš lovos nesikėliau, tik gulėjau ir kentėjau. Savijauta ėmė gerėti, pradėjau valgyti, o ir gydytojų fizinė ir moralinė pagalba buvo stebuklinga. Parvažiavus namo, po tokio gydymo, savijauta iki gimdymo buvo beveik puiki. Nedvejodama gimdymui pasirinkau Krikščioniškus gimdymo namus, ten vaikščiojau į būsimų mamyčių pamokėles, personalas atrodė tobulas. Gimdymo rytą, nubėgus vandenims, su greitąja važiavome gimdyti, buvau linksma, šypsojausi, žinojau, kad su tokiais gydytojais viskas praeis puikiai. Sutikti buvome maloniai, parodė palatą, kurioje kentėsiu sąrėmius iki gimdymo.

Valandos bėgo, sąrėmiai vis stiprėjo. Kelis kartus buvo atėjusi gydytoja ir paklausė, ar jau norėčiau nuskausminamųjų. Tuo metu dar neatrodė taip blogai, nenorėjau, kad vaikutis gautų stiprių vaistų dozę, todėl vaistų paprašiau tik visai prieš gimdymą, kai jau kentėti atrodė nebeįmanoma. Grįžęs vyras pasakė, kad niekas man vaistų nesuleis, nes aš, neva, nuskausminamųjų atsisakiau ir pasirinkau natūralų gimdymą. Buvau šokiruota. Niekas manęs neklausė, nieko nepasirašiau. Vyrui pakėlus vėją, slaugytoja suleisti vaistų vis dėlto atėjo. Kito etapo aprašinėti nenoriu, nes tai, kas gimdykloje vyko, norėčiau pamiršti visam gyvenimui. Teko kirpti tarpvietę, gydytoja kirpo ne sąrėmio metu, todėl siaubingai skaudėjo. Po gimdymo siuvo, jokių nuskausminamųjų vaistų vėl negavau, klykiau nesavu balsu. Visgi mano stebuklas, mano mažytis vaikelis, paguldytas ant krūtinės, užgožė viską. Praėjus valandai po gimdymo, pradėjau siaubingai kraujuoti. Mačiau, kaip daktarei drebėjo rankos, tabletės iškrito ant žemės, ji jas surinko nuo kruvinų ir purvinų grindų. Naujų niekas neatnešė. Iki šiol nežinau, kas tai buvo, nes po tokio sunkaus gimdymo sugebėjau tik verkti. Manau, tai buvo sutikimas dėl tų tablečių. Buvau pasirinkusi mokamą palatą.

Praėjus dar kelioms valandoms, pasibaigus kraujavimui, atėjo laikas keliauti į palatą. Buvau pasirinkusi mokamą palatą. Galvojau, kad norėsiu po gimdymo pailsėti, palatoje gulėti tik dviese su sūneliu. Dar būnant nėščiai, ekskursijos po gimdymo namus metu, teko matyti moterį, palatoje gulinčią su keturiais paaugusiais vaikais ir naujagimiu. Akušerė sakė, kad moteris toli gyvena, todėl leido atsivežti visus savo vaikus. Tokių kaimynų palatoje nenorėjau, todėl buvau nuvesta į antrą aukštą, vienvietę palatą, su atskira vonia, tualetu. Tuoj pat buvo paaiškinta, kad šiame aukšte nėra nė vieno gydytojo. Tad jei ko nors reikės, teks eiti į virtuvę, kuri yra už pusės koridoriaus nuo mano palatos, ir ten esančiu telefonu skambinti atitinkamu numeriu. Kaip tai nėra nė vieno gydytojo? O jei atsitiks kas nors vaikui? Reikės bėgti ieškoti telefono? Pačią pirmą naktį mano baimės pasitvirtino. Niekaip nesisekė krūtimi maitinti vaikelio. Kūdikis visą laiką alkanas verkdavo, man širdis plyšo...

Kadangi šiuose gimdymo namuose vaikeliai nuo pirmos nakties privalo miegoti su mamomis vienoje lovoje, bijodavau net nueiti į vonią. Taigi, kai prireikė paskambinti, kad kas nors ateitų padėti pamaitinti sūnų, turėjau neštis į virtuvę kartu ir kūdikį. Vienoje rankoje laikyti vaiką, kitoje - telefoną. Kita bėda - telefonas iškrautas ir numestas. Tam, kad paskambinčiau, telefoną reikia pakrauti keliolika minučių, jis buvo net išsijungęs. Padedu įkrauti ir vaikštau ratais, su verkiančiu vaiku ant rankų. Skauda kirpimo vietą, atsisėsti negaliu... Per dvi pirmas naktis mano vaikui nukrito kilogramas svorio. Noriu papasakoti apie tai, jog, jei nemaitini vaiko pati, šioje ligoninėje esi ne moteris, bloga mama: tavo vaikas numirs, arba bus nesveikas visą gyvenimą. Kai kurios versdavo maitinti vis tiek, nors kelias dienas sėkmingai maitinomės mišinuku. Šis atsiminimas pats baisiausias iš visos savaitės būnant gimdymo namuose, kuris neišnyks iš mano atminties iki mirties... Vyras kaip tik tuo metu susirgo gripu, kitų giminių, kurie mane aplankytų, neturėjau. Todėl buvau visiškai viena, su priešiškai nusiteikusiu personalu. Pamenu, kaip bandydama nuprausti vaikelį, sušlapinau jo rūbelius ir paskambinau paprašyti kitų, buvau aprėkta, kad „ką tik pakeisti rūbai, ką aš su jais taip greitai sugebėjau padaryt?“.

Po kelių tokių kankinimosi naktų į palatą užėjo akušerė, kurios iki tol dar nebuvau mačiusi. Ji, pamačiusi mano ašarotas akis, pasiūlė persikelti į apačią, į nemokamas palatas. Ten, pasak jos, priežiūra geresnė. Taip ir padariau. Ir nenusivyliau. Budinti slaugytoja sėdėjo tiesiai už mano palatos durų! Likusios dienos nebuvo tokios siaubingos, palatoje gulėjau viena. Tačiau dažnai užeidavo slaugytojos, gydytojos. Dar daug ko nepapasakojau, daugelis dalykų taip ir liks tik man vienai. Kad ir kokia „kieta“ moteris bebūtum, grįši sugniuždyta. Sūpuoju sūnelį jau ketvirtą mėnesį, o dar vartoju raminamuosius vaistus, verkiu vyrui ilgesniam laikui išėjus į darbą ar į parduotuvę, nes man tai primena laiką, kurį buvau palikta viena, po gimdymo.

Apie nerimą ir baimes svarbu kalbėti su prižiūrinčia gydytoja. Neretai moterims, kurios patyrė gimdymo traumas, kuomet gimdymas užsitęsdavo ar iškildavo grėsmė kūdikiui, baimės jausmas didėja, tai apsunkina ir apkartina laukimo periodą. O kaip žinia, nerimastingos mintys, baimės persiduoda kūdikiui ir trukdo jam įsčiose jaustis ramiai ir saugiai. Taigi, ne vien dėl savęs, bet ir dėl būsimo vaikelio verta pasirūpinti savo psichine sveikata. Visų pirma, reikia rasti būdų, kas padėtų atsitraukti nuo bauginančių minčių. Tai gali būti naujos veiklos atradimas, rami muzika, pasivaikščiojimai gamtoje, relaksacija. Antra, jokiu būdu nereikia „virti savose sultyse“ ir gyventi vienai su šia baime ir nerimu. Vertėtų apie tai pasikalbėti su vyru, gera drauge, mama. Su artimaisiais žmonėmis iš anksto aptarkite, kokios pagalbos iš jų tikitės, kas turėtų būti šalia Jūsų tuo metu. Reikia vengti bet kokios informacijos, kaip gimdė kitos, ypač istorijų, kurios primintų pirmą sunkų gimdymą. Reikia turėti omenyje tai, kad jei pirmas gimdymas buvo sunkus, tai visiškai nereiškia, kad antrasis bus toks pat. Labai padeda vizualizacijos metodas. Užsimerkite, atsipalaiduokite ir iki smulkmenų įsivaizduokite, kokį nuostabų kūdikį greitai sūpuosite, bučiuosite, maitinsite.

Specialistų Komentaras: Gimdymo Traumos ir Vaikelio Raida

Konsultuoja vaikų neurologė dr. Leidžiant žurnalą teko perskaityti daugybę gimdymo istorijų ir, deja, dauguma aprašytų gimdymų buvo pernelyg užtrukę arba, atvirkščiai, žaibiški, su įvairiausiomis komplikacijomis, pasibaigę staigiu cezario pjūviu ir t.t. Žinoma, retai kuri moteris puls pasakoti vadovėlinio savo gimdymo, mums patenka išskirtinės istorijos. Kad gimdymas be galo svarbus tolesnei kūdikio raidai ir sveikatai, rodo faktas, jog neurologai, prieš apžiūrėdami vaikutį, pirmiausia pasklaido ligos istoriją ir pasidomi gimdymo eiga.

Ar visada sunkus gimdymas lemia neurologines problemas?

Neurologė Jurgita Grikinienė sako: „Gimdymo traumų, sukeliančių ilgalaikius nervų sistemos sutrikimus, Lietuvoje pasitaiko retai. Gyvename šalyje, kurioje ginekologinė-akušerinė pagalba yra labai aukšto lygio. Ypač mes stiprūs ūminės medicinos, diagnostikos, chirurgijos srityse. O reanimacija, gimdymas, naujagimių priežiūra - čia Lietuvos medicina yra labai stipri. Pacientai laimi ir dėl to, kad pas mus gerokai daugiau gydytojų ir specialistų tenka vienam žmogui, nereikia laukti eilėse daugybę mėnesių, kaip yra daugumoje pasaulio šalių. Skandinavai, anglai, amerikiečiai stebisi, kad Lietuvoje pas specialistą ūmiu atveju galima patekti per kelias dienas. Tad gimdymo traumų mūsų šalyje labai mažai, mažiau nei daugybėje kitų šalių. Pats gimdymas nėra 100 proc. saugus procesas, jis visada kelia riziką ir mamai, ir vaikui, tačiau gimdant ligoninėse, kai gimdyvę prižiūri geri specialistai, nelaimių beveik nebūna. Šiuolaikinės mamos apie gimdymą žino daug, jam ruošiasi tiek dvasiškai, tiek fiziškai, tačiau sunkių gimdymų vis tiek būna. Į klausimą, ką gali padaryti gimdyvė, kad nepatirtų gimdymo traumos, atsakymo nėra. Kartais mamos pastangos gali būti didžiulės, o gimdymas nesusiklosto, nes gimdymo sklandumas priklauso nuo dviejų komandos narių - mamos ir vaiko organizmų. Komplikuoti gimdymai, kurie pasibaigia operacija, ar kai vaikutis traukiamas vakuumu, jau yra ženklas, kad dėl kažkokių priežasčių vaikelis negalėjo natūraliai užgimti. Neurologams, klausantis pasakojimo apie sunkų gimdymą, visada kyla klausimas: o gal vaisiaus nervų sistema jau nėštumo metu vystėsi nesklandžiai, dėl to jis ir nesugebėjo užgimti. Juk gimdymo metu reikalingas ir vaisiaus dalyvavimas, jo pastangos ir brandumas. „Visi žinduoliai turi įgimtus refleksus, kurie reikalingi tam, kad sklandžiai užgimtų: kai reikia, susiriestų, kai reikia, pasisuktų. Tam būtinas tam tikras nervų sistemos brandumas, kuris būdingas 38-42 savaičių vaisiui. Jeigu to brandumo nėra, vaisius nesugeba dalyvauti gimdyme, gimdymas komplikuojasi, stoja, tenka traukti vakuumu ar gimdymą baigti cezario operacija. Jei vaikutis serga cerebriniu paralyžiumi, epilepsija ar kitomis sunkiomis neurologinėmis ligomis, analizuojamas ne tik jo gimimo momentas, bet ir visas nėštumas. Yra daugybė kūdikių, kurie gimė sunkiai, naudojant vakuumo ekstraktorių, pridusę, gavo žemesnius balus pagal Apgar skalę, tačiau užaugo visiškai sveiki. Nemažai ir tokių, kurie gavo visus 10 balų, bet paskui turėjo neurologinių bėdų.“

Apgar skalės reikšmė ir vertinimas

Apgar skalė naudojama vaikučio būklei tik gimimo metu nusakyti, todėl tolimesnės vaikelio sveikatos būklės ji nenusako. Neurologė Jurgita atsako: „Jeigu vaikutis gimė pridusęs, nereiškia, kad jis augs ligotas. Vaikas gali gimęs gauti 5 Apgar balus ir neturėti jokių problemų visą gyvenimą. O kitas, gavęs 8 balus, gali vargti. Mamos žino, kad 10 Apgar balų rodo, jog nebuvo jokios hipoksijos, o žemi Apgar balai rodo pridusimą. Visi balai, aukštesni nei 7, yra geri, jie rodo, kad aiškių hipoksijos ženklų nebuvo. Tėvai, atvedę vaiką pas neurologą, kartais linkę abejoti Apgar balais, jie sako: „Vaikas gavo aukštus balus, tačiau mums atrodo, kad jis gimė melsvas“. Tėvai sprendžia tik pagal vaizdą - ką jie pamatė, o gydytojai įvertina gerokai daugiau kriterijų - odos spalvą, verksmą, raumenų tonusą, kvėpavimą, širdelės plakimą. Kai medicinos studentai pirmą kartą pamato gimdymą, jie visada pasako, kad vaikas gimė melsvas. Iš tikrųjų joks naujagimis negimsta rausvas, kaip suaugę žmonės. Apsisukusi virkštelė nerodo, kad vaisius patyrė hipoksiją, - dažniausia ji nesukelia problemų, nebent labai stipriai užsiveržė. Neurologai daugiau dėmesio kreipia į Apgar balus, nei į faktą, kad buvo apsisukusi virkštelė. Pagrindinis dalykas, kuris parodo, ar vaikutis turi smegenų pažeidimų dėl gimdymo traumos, užsitęsusio gimdymo, žemesnio Apgar balo, cezario pjūvio operacijos, vakuumo, apsisukusios virkštelės ar kitos gimdymo problemos, - tai vaiko raida.

Šią skalę naujagimių būklei po gimimo vertinti sukūrė ir 1952 metais pasiūlė taikyti praktikoje amerikiečių gydytoja Virdžinija Apgar, todėl ši skalė pavadinta jos vardu. Apgar testas paprastai atliekamas du kartus: praėjus 1 minutei nuo gimimo ir praėjus 5 minutėms nuo gimimo. Testas padeda įvertinti, ar naujagimiui nereikia skubios pagalbos ir gaivinimo priemonių. Jei naujagimis vertinamas mažiau kaip 7 balais, tai dar nereiškia, kad jis yra nesveikas. Visus šiuos vertinimus, kaip ir bet kokiame teste, reikia sudėti ir gauname bendrą rezultatą.

Cezario pjūvio operacija ir neurologinė rizika

Vis daugiau vaikų gimsta per cezario pjūvį, ar dėl to neurologai nerimauja? Vaikų neurologė sako: „Teoriškai neurologinių komplikacijų rizika po cezario pjūvio operacijos yra didesnė nei po natūralaus gimdymo. Atrodytų, nelogiška - juk per cezario pjūvį vaikutis lyg ir saugiai išimamas, jam nereikia skverbtis per siaurus gimdymo takus ir rizikuoti pridusti dėl apsisukusios virkštelės ar užstrigimo. Tik viskas sudėtingiau. Juk dauguma cezario operacijų atliekamos dėl medicininių priežasčių, kai nebesivysto gimdymo eiga. Kaip jau kalbėjome, tuomet didelė dalis priežasčių yra paties vaikelio neurologinis nebrandumas, dėl ko jis negalėjo gimti pats. O jei kalbame apie planinę cezario operaciją, nesant išankstinių problemų, - tai nors mamai gal ir lengviau, nes viskas vyksta lyg ir aiškiau, greičiau, tačiau vaisiui būti staiga ištrauktam per mažytį gimdos pjūvį tikrai nėra jau toks lengvas ir fiziologiškas procesas.“

Kūdikio raidos stebėjimo svarba

„Klausimas - kas tokį kūdikį turi stebėti? Pirmiausia, žinoma, tėvai, kurie vaiką mato visą dieną, ir vaiko gydytoja, pas kurią būtina reguliariai apsilankyti. Per medicininę apžiūrą, kuri yra trumpa, kūdikis dažnai nespėja pademonstruoti savo gebėjimų, nors gydytojas ir stengiasi kuo objektyviau jį įvertinti. Todėl be galo svarbu tėvams suteikti kuo daugiau informacijos apie kūdikio elgseną, raidą. Tarkime, šiandien konsultavau šeimą, kuri kreipėsi, nes jų 6 mėnesių kūdikis į nieką nežiūri ir nesidomi. Bet juk jau 2 mėnesių kūdikis turėtų fiksuoti žvilgsnį, stebėti ryškų objektą, kalbinamas nusišypsoti tėvams. Kodėl tėvai laukė net iki 6 mėnesių? Jie tiesiog nežinojo… O kodėl to nepamatė gydytojai? Kitas atvejis - kreipėsi šeima, nes 3 metų vaikas neklauso ir nekalba. O paaiškėjo, kad jis… kurčias. Tėvams atrodė, kad jis nepaklusnus, nes jie priversti nuolatos rėkti. Vaikas neatsisuka, ką nori, tą daro. O vaikutis buvo protingas, jis prisitaikė, išmoko skaityti iš lūpų.“

Vaikų neurologė paminėjo, kad nuo lapkričio mėnesio įsigalioja naujas Sveikatos apsaugos ministrės įsakymas, kad šeimos gydytoja ar slaugytoja turi stebėti kūdikio raidą bei kas 3 mėnesius pažymėti realiai pamatytus vaiko įgūdžius. Savo akimis nepamatęs įgūdžio, gydytojas negalės patvirtinti, kad raida sklandi. Ši tvarka apsaugos vaikus nuo pavėluoto raidos sutrikimų nustatymo. Pašnekovė pataria tėvams paprašyti šeimos gydytojo, kad jis jiems suteiktų kūdikių raidos gaires. Yra lietuviška knygelė, kuria patogu naudotis, - „Pirmosios 365 dienos. Kūdikio vystymasis“, bet ji išleista beveik prieš 20 metų ir knygynuose jos jau nebėra. Ši knyga parašyta pagal Miuncheno funkcinę raidos diagnostiką, kuria Lietuvoje naudojasi gydytojai. Dažnai tėvai sunkiam gimdymui „nurašo“ viską, kas po to vaikui nutinka: kūdikio neramumą, dirglumą, pučiantį pilvą, blogą miegą. Medikai šių dalykų labai nesieja, net yra posakis: „Po to nereiškia, kad dėl to“. Žinoma, po sunkaus gimdymo kūdikis gali būti kiek dirglesnis, bet dirglumo priežasčių tiek daug, kad tik gimdymo sunkumo čia apkaltinti neįmanoma.

tags: #sunkaus #gimdymo #istorijos

• Sužinokite daugiau apie Žilvino Žvagulio jubiliejinius pasiekimus
• Beižionių vaikų globos namų istorija ir veikla
• TOP klasės išvykų idėjos
• Alyvuogių aliejus vaiko mityboje: nauda ir patarimai
• Patarimai renkantis dušo želę vaikams