Steponas Kolupaila: Lietuvos hidrologijos pradininkas, mokslininkas ir visuomenės veikėjas
2022 metų rugsėjo 14 d. sukako 130 metų, kai Tuminiškėse (Daugpilio apskr., Latvija) gimė iškilus mokslininkas hidrologas, hidroenergetikos vystymo entuziastas, akademikas, profesorius, daktaras Steponas Kolupaila (1892-1964). Jo akademiniai pasiekimai buvo įvertinti ne tik Lietuvoje ar Europoje, bet ir JAV.
Gyvenimo kelio pradžia ir mokslų metai
Steponas Kolupaila gimė 1892 m. rugsėjo 14 d. Latvijoje, Daugpilio apskrityje, Tuminiškių dvare, kurį tuomet nuomojo S. Kolupailos tėvas Jonas Kolupaila. Nors šeimoje buvo kalbama lenkiškai, tėvas laikė save lietuviu ir mokėjo lietuvių kalbą. Kadangi ūkininkauti Tuminiškėse nesisekė, Kolupailų šeima ėmė kilnotis iš vietos į vietą, tėvui įsidarbinus felčeriu geležinkelių statyboje. Ilgesniam laikui šeima apsistojo Tukume (Latvija), kur Steponas baigė pradžios mokyklą.
Norėdami geriau išmokslinti vaikus, Kolupailos persikėlė į Mintaują (dab. Jelgavą). Ten Steponas ir kiti vaikai pradėjo mokytis gimnazijoje, kurioje tuo metu mokėsi daug lietuvių. Bendraudamas su draugais ir lankydamasis tėvo tėviškėje, Steponas pramoko lietuviškai. Gimnaziją jis baigė 1911 metais aukso medaliu.
Tėvai, siekdami padėti vaikams studijuoti, persikėlė į Pamaskvį. Steponas 1911-1915 m. studijavo Maskvos matavimų institute, kurį baigęs įgijo geodezijos inžinieriaus specialybę. 1915-1918 m., gilindamas žinias Maskvos žemės ūkio akademijos inžineriniame skyriuje ir paragintas žinomo rusų mokslininko hidrologo V. Gluškovo, jis susidomėjo hidrometrija - hidrologijos dalimi, nagrinėjančia vandens objektų matavimo ir stebėjimo metodus. Šioje mokslo srityje jis dirbo visą gyvenimą. Kaip buvęs labai geras studentas, S. Kolupaila buvo paliktas institute rengtis profesūrai, o nuo 1917 m. ėmė dėstyti hidrometriją, 1919 m. tapo profesoriumi. Jau 1918 m. jis išleido vadovėlį „Hidrometrija“ (rusų k.) - tai buvo pirmasis šios srities veikalas rusų kalba.
Sugrįžimas į Lietuvą ir akademinė veikla
Po Spalio perversmo, kai išsimokslinę lietuviai stengėsi pasprukti iš badaujančios sovietų Rusijos ir grįžti kurti nepriklausomos Lietuvos, į tėvų gimtines patraukė ir jaunieji Kolupailos. 1921 m. lapkričio 12 d. su žmona Janina ir vienų metų dukrele Steponas Kolupaila atvyko į Lietuvą. Jis pats rašė: „Važiavome be pinigų, be turto, nemokėdami kalbos, vedami vien gerų norų dirbti ir kurti.“ Atvykęs į Lietuvą, jis greitai puikiai išmoko lietuviškai kalbėti ir rašyti.
1921 m. pradžioje S. Kolupaila atvyko į Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokyklą organizuoti kultūrtechnikų skyrių. 1922-1926 m. dirbo Dotnuvos žemės ir miškų ūkio technikume, taip pat Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Nuo 1922 m. jis buvo pakviestas dirbti į Lietuvos universiteto Hidrotechnikos katedrą privatdocentu. Vėliau, nuo 1930 m. universitetui tapus Vytauto Didžiojo universitetu, jis tęsė savo veiklą. 1923 m. jam suteiktas docento, 1926 m. - ekstraordinarinio profesoriaus, o 1940 m. - ordinarinio profesoriaus vardas. Nuo 1935 iki 1940 m. ėjo Statybos fakulteto dekano pareigas, o nuo 1937 m. tapo Hidrotechnikos katedros vedėju. 1941-1944 m. vadovavo Kauno universiteto Hidrologijos ir hidraulikos katedrai. Už savo darbus 1941 m. gavo technikos mokslų daktaro laipsnį ir buvo patvirtintas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu gamtos mokslo skyriuje.
1923 m. Steponas Kolupaila įsteigė Plentų ir vandens kelių valdybos Hidrometrinį biurą ir jam vadovavo iki 1930 m., padėdamas pagrindus Lietuvos vandenų tyrimams. Taip pat jis įsteigė hidrometrinių prietaisų taravimo (kalibravimo) laboratoriją, aptarnavusią visas tris Baltijos valstybes. 1926 m. Botanikos sodo tvenkinyje įkurta hidrometrinių malūnėlių taravimo stotis. 1935-1940 m. jis buvo Energijos komiteto Vandens jėgų skyriaus vedėjas. S. Kolupaila parengė Lietuvos elektrifikavimo planus, panaudodamas jo ištirtus didelius Lietuvos upių energijos išteklius, tačiau dėl okupacijos jie buvo realizuoti tik iš dalies. Dirbdamas Lietuvoje, jis taip pat rūpinosi meteorologijos stočių įsteigimu ir ypač jų technine įranga. Kaip ir daugelis kitų kolegų, prof. S. Kolupaila prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės karininkų kvalifikacijos kėlimo, dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose.
Mokslinis palikimas ir inovacijos
Stepono Kolupailos mokslinė veikla prasidėjo Rusijoje, o atvykęs į Lietuvą jis tapo hidrologijos pradininku šalyje. S. Kolupaila garsėjo kaip žmogus, sugebėjęs derinti mokslinę veiklą su visuomenine. Parodoje pristatomi svarbiausi moksliniai S. Kolupailos darbai hidrologijos, melioracijos, kartografijos, klimatologijos srityse.
1918 m. jis išleido pirmąją knygą „Гидрометия“ (rusų k.). 1928 m. S. Kolupaila pasiūlė originalų metodą upių žiemos nuotėkiui skaičiuoti, kuris iki šiol plačiai naudojamas pasaulyje ir hidrologinėje literatūroje vadinamas kintamųjų žiemos redukcijų arba „lietuviškuoju“ metodu. 1934 m. jis paskelbė pirmąsias maksimalių debitų skaičiavimo empirines formules. S. Kolupaila padėjo gerus pagrindus Lietuvos upių hidrologiniams tyrimams. Iki 1944 m. jis paskelbė 96 veikalus ir straipsnius iš hidrologijos, daugiausia apie Lietuvos upes. Jis apskaičiavo kai kurių upių nuotėkį, paskelbė išvadas apie Nemuno nuotėkį ties Smalininkais 1812-1932 m. laikotarpiu.
Lietuvos fizinei geografijai reikšmingiausi buvo S. Kolupailos išleistieji „Hidrometriniai metraščiai“ (1929, 1930) ir Nemuno bei kitų Lietuvos upių nuotėkį apibendrinantys darbai. 1924 m. pasirodė didelis jo straipsnis „Lietuvos hidrografija“, kuriame profesorius pateikė duomenų apie Nemuno, Ventos, Lielupės-Mūšos, Baltijos jūros pakraščio upių ir Dauguvos intakų baseinų plotus. S. Kolupaila iš viso išmatavo 206 upių baseinus, patikslino vandenvardžius. Daug S. Kolupailos hidrografinių duomenų nugulė į Kaune ir JAV leistas lietuviškas enciklopedijas bei žemėlapius.
Įdomios S. Kolupailos mintys apie sausinamųjų melioracijų poveikį upių nuotėkiui, ežerų vandens lygiams. Jis yra palikęs darbų, kuriuose išdėsto savo nuomonę apie kai kurių fizinių geografinių veiksnių įtaką upių nuotėkiui, miško vandens balansą bei miško vaidmenį upių nuotėkyje. Ryškus S. Kolupailos indėlis į Lietuvos teritorijos kartografavimą. Profesorių domino ir organizaciniai, ir techniškieji, ir moksliniai kartografijos klausimai. Jis domėjosi ir klimatologija, parašė specialių studijų. S. Kolupaila buvo nenuilstamas hidroenergetikos propaguotojas. Profesorius savo atsiliepimuose apie vieną ar kitą hidrotechninį projektą visada aptardavo ir silpnąsias jo puses, galimus ekologinius ir socialinius padarinius.
1932 m. jis išleido knygą „Logaritminė linijuotė“ ir taip vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė propaguoti logaritminę liniuotę, kuri apie 50 metų buvo pagrindinis inžinierių ir kitų skaičiuotojų įrankis. Iš viso Steponas Kolupaila yra parašęs daugiau kaip 200 mokslinių darbų.
Redingtono upelio srautas
Visuomeninė ir keliautojo veikla
Steponas Kolupaila buvo labai aktyvus ne tik mokslinėje veikloje. S. Kolupaila garsėjo kaip žmogus, sugebėjęs derinti mokslinę veiklą su visuomenine: daugybės draugijų narys, skautas, taip pat aistringas keliautojas, kraštotyrininkas, fotografas, mokslo populiarintojas. 1931-1933 m. buvo Kauno miesto tarybos narys. Jis aktyviai reiškėsi visuomenininėje ir periodinėje spaudoje, paskelbė daug straipsnių konferencijų pranešimų rinkiniuose ir žurnaluose „Technika“, „Kosmos“, „Gamtos draugas“, „Matininkas“, „Naujas žodis“, „Židinys“, „Soter“, „Mūsų žinynas“, „Foto mėgėjas“, „Naujoji Romuva“, „Skautų aidas“, „Jaunasis ūkininkas“, „Mūsų girios“, „Studentų dienos“, „Lietuvos aidas“ ir kt. Paskelbė daugybę straipsnių žurnaluose ir laikraščiuose, skaitė paskaitas per Lietuvos radiją, redagavo žurnalus. Nuo 1925 iki 1928 m. redagavo žurnalą „Technika“, 1927 m. - „LU 5 metų apyskaitą“, 1934 m. - „Dotnuvos almanachą“, o 1940 m. - laikraštį „XX amžius“. Iš viso Lietuvoje jis parašė apie 500 mokslo populiarinamųjų straipsnių.
Steponas Kolupaila nuolat propagavo turistines išvykas, buvo didelis turizmo entuziastas ir vadovavo daugeliui turistinių žygių su baidarėmis Lietuvos upėmis ir ežerais. Jis nemėgo pasyvaus atostogavimo, plaukiodamas Lietuvos ežerais ir upėmis kartu kaupė mokslinius duomenis. Jis išleido keletą knygų, kuriose detaliai aprašė daugelį Lietuvos upių, jų pakrantes. Knygas ir straipsnius gausiai iliustravo savo padarytomis nuotraukomis, nes buvo didelis mėgėjiškos fotografijos entuziastas, fotografijos mėgėjų judėjimo Lietuvoje vienas pradininkų ir veiklos organizatorių. 1933 m. jis tapo Lietuvos fotomėgėjų sąjungos steigėju ir jos pirmininku. 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje jo fotografuoti Lietuvos gamtovaizdžiai apdovanoti aukso medaliu. 1938 m. žurnale „Židinys“ buvo publikuota pirmoji spalvota fotografija, kas buvo novatoriškas poligrafinis eksperimentas.
Prof. S. Kolupaila daug dėmesio skyrė Skautų sąjungai ir jauniems gamtininkams geografams, aktyviai dalyvavo skautų veikloje, auklėjo jaunimą gamtosaugos ir meilės Tėvynei dvasia. Jis priklausė studentų skautų „Vyčio“ korporacijai, buvo studentų technikų ateitininkų korporacijos „Grandis“ globėjas, globojo ir studentų organizaciją „Plienas“. Už nuopelnus buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu.
Viena iš garsiausių jo organizuotų išvykų - kelionė baidarėmis po Dzūkiją 1938 m. vasarą, kurioje dalyvavo 6 bendraminčiai: prof. S. Kolupaila, prof. Antanas Žmuidzinavičius, doc. Antanas Gravrogkas, G. Žmuidzinavičiūtė, A. Gučas ir kan. A. Sabaliauskas. Kelionės metu, kol kiti grožėjosi Lietuvos gamta, dailininkas A. Žmuidzinavičius tapė peizažus. Keliautojai aplankė Dusios, Metelių ir Obelijos ežerus, bandė atrasti paslaptingąjį Žuvintą. Pirmoji masinė kelionė baidarėmis buvo suorganizuota 1934 m. iš Alytaus į Kauną. 1939 m. spalio 28 d. prof. S. Kolupaila užfiksavo pirmojo traukinio kelionės į Vilnių akimirkas, kai Lietuva susigrąžino Vilniaus kraštą.
Kelionės ir tarptautinė veikla
S. Kolupaila aktyviai dalyvavo net 18 tarptautinių mokslinių hidrologų, geodezininkų ir energetikų konferencijų, skaitydamas pranešimus Rygoje (1926), Taline (1928), Varšuvoje (1930), Leningrade (1933), Helsinkyje (1936), Vašingtone (1936), Berlyne (1938) ir kitur.
Prof. S. Kolupaila lankėsi Lenkijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Maroke, o 1936 m. du mėnesius lankė JAV ir Kanadą. Kelionės įspūdžius jis papasakojo „Naujosios Romuvos“ redakcijoje surengtoje diskusijoje. Iš pradžių profesorius keliavo po rytų valstijas pro Bostoną, Niagarą, Pitsburgą, Noksvilį, Vašingtoną, lankė fabrikus, hidroelektrines, aukštąsias mokyklas. Antrąją kelionę pradėjo iš Niujorko, nuvyko į Kanadą, paskui pro Niagarą pasuko į vakarus - pro Čikagą iki Ramiojo vandenyno, pro San Franciską iki Los Andželo į pietus, paskui vėl į rytus. Ši kelionė užtruko 20 dienų, per kurias S. Kolupaila padarė apie 1500 fotografijų. Prof. S. Kolupaila buvo sužavėtas įvairios Amerikos gamtos ir technikos stebuklų, aplankė net 22 užtvankas. Grįžęs iš JAV į Kauną, profesorius pasijuto „kaip pakliuvęs į balanų apšviestą požemį“, todėl pareiškė: „Aš už šviesą Lietuvai niekada nenustosiu kovot“.
Paskutinieji gyvenimo metai tremtyje ir palikimas
1944 m. liepos mėn. prof. S. Kolupaila su šeima pasitraukė iš Lietuvos ir 1944 m. rugpjūčio mėn. pasiekė Kempteną (Bavarijoje). 1944-1948 m. jis gyveno Vokietijoje, lietuvių tremtinių Kempteno stovykloje, ten įsteigė Aukštuosius technikos kursus, jiems vadovavo ir juose dėstė. Taip pat mokytojavo Maironio gimnazijoje, dėstė Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos (UNRRA) universitete Miunchene. Be darbo jis nebuvo ir Vokietijoje, įsidarbino su hidrometrija susijusioje firmoje, dėstė Pabaltijo universitete.
1948 m. jis emigravo į JAV, gavęs pasiūlymą dirbti Notrdamo universitete. Nuo 1949 iki 1963 m. jis profesoriavo „Notre Dame“ universitete (JAV), kur suprojektavo ir įrengė modernią hidraulikos laboratoriją ir tęsė Lietuvoje pradėtus hidrometrinius tyrimus. Tai buvo retas atvejis, kad atvykęs iš Lietuvos karo pabėgėlis iš karto taptų profesoriumi JAV. Vokietijoje ir JAV toliau rašė mokslo darbus, dalyvavo mokslinėse konferencijose, vėl paskelbė apie 500 mokslo populiarinamųjų straipsnių. Paskutinę paskaitą studentams skaitė 1963 m. gegužės 28 d. Profesorius aktyviai dalyvavo lietuviškoje veikloje, rengė turistines išvykas po JAV. Jo žmona tvirtino, kad jiedu nė karto nebuvo rimtai susipykę per 48 bendro gyvenimo metus, nes „jisai tam ir laiko neturėtų!“
Akademikas Steponas Kolupaila mirė 1964 m. balandžio 9 d. JAV, Indianos valstijoje. Jis palaidotas lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse, Čikagoje.
Įamžinimas ir atminimas
Stepono Kolupailos atminimas įamžintas Lietuvoje ir už jos ribų. 1992 m. rugsėjo 17 d. prie namo Aukštojoje Fredoje (K. Grybausko g. 28) atidengta memorialinė lenta, skelbianti: „Šiame name 1925-1944 m. gyveno hidrologijos pradininkas Lietuvoje, akademikas Steponas Kolupaila, 1892-1964“. 1995 m. Kaune viena Aleksoto gatvė Birutėje pavadinta jo vardu. 2017 m. Vilniuje jo vardu pavadinta viena Pašilaičių seniūnijos gatvių. 1992 m., minint 100-ąsias profesoriaus gimimo metines, jo dukra Evelina Kolupailaitė ir žentas Bronius Masiokas įsteigė prof. S. Kolupailos stipendiją Lietuvos vandens ūkio ir inžinerijos studentams. 1995 m. Amerikos lietuvių fondo apimtyje veikiantis S. Kolupailos studentų šalpos fondas įsteigė kasmetinę S. Kolupailos premiją.
Svarbiausi Stepono Kolupailos darbai
- Гидрометия (rusų k., 1918)
- Trumpą hidrometrijos bibliografiją (rusų k., 1921)
- Medžiaga Lietuvos klimatologijai (1922-1923)
- Lietuvos hidrografija (1924)
- Lietuvos meteorologijos ir hidrografijos tyrinėjimo reikalu (1924)
- Nemuno ties Kaunu 1877-1925 m. matavimai (1925)
- Lietuvos kartografijos uždaviniai (1927)
- Hidrometrinis metraštis 1925-1927 (1929)
- Hidrometrinis metraštis II (1930)
- Logaritminė linijuotė (1932)
- Lietuvos ežerai (1932)
- Mūsų vandens keliai (1933, antras leidimas 1938)
- Nevėžis. Hidrografinė studija (1936)
- 20 kelionių po Kauno apskritį (su K. Avižoniu, I. Končiumi, 1937)
- Hidrometrija I t. (1939)
- Hidrometrija II t. (1940)
- Nemunas (1940, antras leidimas 1950)
- Vietovardžių logika (1943)
- Hidraulika (1947)
- Lietuvos ežerų vardai (1955)
- Lietuvos žemėlapis (1957)
- Bibliography of Hydrometry (1961)
Jubiliejinės parodos ir atminties įprasminimas
Minint profesoriaus S. Kolupailos 130-ąsias gimimo metines, KTU muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė parengė 4 dalių virtualią parodą „Ir eiti Lietuvos keliu“. Pirmoje dalyje eksponuojamos fotografijos apie prof. S. Kolupailos pedagoginę ir mokslinę veiklą, o kitose dalyse - fotografijos iš jo kūrybinio palikimo, saugomo KTU muziejuje. Tai apima prof. S. Kolupailos fotografijas iš kelionės po JAV 1936 m. ir žygio baidarėmis po Dzūkiją 1938 m. Ketvirtąją virtualios parodos dalį sudaro 1939 m. kelionės į Vilnių akimirkos.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
