Piktžolės - tai augalai, augantys tose pačiose dirvose su kultūriniais augalais ir konkuruojantys su jais. Tai daugiausia augalai autotrofai, turintys žalius lapus ir šaknis. Piktžolės stelbia kultūrinius augalus, konkuruoja su jais dėl vandens ir mineralinių medžiagų, todėl piktžolėtose dirvose kultūriniai augalai prastai auga ir gali visiškai išnykti.
Pagal augavietes piktžolės skirstomos į dvi pagrindines grupes:
- Segetinės: dirbamų žemių (pasėlių, pūdymų, sėtinių pievų ir kultūrinių ganyklų) piktžolės (Lietuvoje apie 270 rūšių).
- Ruderinės: bergždynų (kiemų, šiukšlynų, patvorių, pakelių, geležinkelio pylimų) piktžolės (Lietuvoje apie 150 rūšių).
Piktžolių klasifikacija pagal gyvenimo trukmę
Pagal gyvenimo trukmę piktžolės skirstomos į trumpaamžes ir daugiametes. Trumpaamžės gyvena iki 2 metų, per vystymosi ciklą subrandina sėklas, jas išbarsto, o vėliau sunyksta. Vasarinės piktžolės (vienmetės) paprastai dygsta pavasarį, o iki rudens subrandina sėklas. Žiemojančios piktžolės dygsta antroje vasaros pusėje ar rudenį, peržiemoja skrotelės tarpsnyje, o pavasarį subrandina sėklas.
Dvimetės piktžolės, tokios kaip paprastoji morka ar paprastasis kmynas, turi dviejų metų gyvenimo ciklą. Pirmaisiais metais išaugina skroteles, o antraisiais - stiebą, sužydi ir subrandina sėklas.
Daugiametės piktžolės
Daugiamečių piktžolių požeminiai organai gyvena 3 metus ir ilgiau. Jos dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai: šakniastiebiais, šaknų pumpurais, atžalomis, palaipomis, stiebagumbiais ar svogūnėliais. Pavyzdžiui, šakniaatžalinės piktžolės turi stiprią, giliai smingančią (1,0-1,5 m) šaknį su gausybe pumpurų, iš kurių išauga naujos atžalos.
5 būdai, kaip apsaugoti sodą nuo piktžolių
Dažniausiai sutinkamos piktžolės Lietuvoje
Lietuvoje plačiai paplitę įvairūs piktžolių tipai, kurie pasižymi skirtingu atkaklumu ir dauginimosi strategijomis:
- Varputis: išsiskiria itin stipria, susipynusia šaknų sistema. Jei ravint žemėje paliekama nors ir nedidelė šios piktžolės šaknų dalis, varputis iš naujo sužaliuoja vos po savaitės ar dviejų.
- Kiaulpienės: pasižymi liemeninėmis, gana storomis ir ilgomis šaknimis, dėl kurių jas sunku pašalinti iš dirvos. Šios piktžolės labai gyvybingos, nes jų sėklos išlieka daigios ne vienerius metus.
- Kiečiai: daugiametė, sunkiai išnaikinama piktžolė, kurios stiebas šakotas ir lapotas. Kiečių paplitimas Lietuvoje labai didelis - jie veisiasi ne tik daržuose, bet ir pakelėse, grioviuose bei ganyklose.
- Žliugės: dažniausiai vienmetės, tačiau plinta labai lengvai itin smulkiomis sėklomis. Vienas augalas gali subrandinti keletą tūkstančių sėklų.
- Galinsoga: neretai vadinamos bene įkyriausiomis piktžolėmis. Jos veisiasi labai lengvai, itin greitai užgožia kitus augalus ir subrandina nuo kelių iki keliolikos tūkstančių sėklų.
| Piktžolė | Gyvenimo trukmė | Dauginimosi būdas |
|---|---|---|
| Varputis | Daugiametė | Šakniastiebiai |
| Kiaulpienė | Daugiametė | Sėklos, šaknys |
| Žliugė | Vienmetė | Sėklos |
| Galinsoga | Vienmetė | Sėklos |
Piktžolių naikinimo ypatumai
Piktžolių naikinimo priemonių sistema sudaryta remiantis biologine ir agronomine klasifikacija. Biologinė klasifikacija apima piktžolių gyvenimo trukmę, vegetatyvinio dauginimosi ir mitybos būdą. Agronominė - pagal jų aukštį, pradų plitimo būdą ir išsidėstymą dirvoje. Svarbu atkreipti dėmesį, kad daugelis piktžolių, tokių kaip varpučiai ar kiaulpienės, pasižymi gydomosiomis savybėmis, todėl jų naikinimas turi būti derinamas su racionaliu gamtos išteklių naudojimu.