Kai kyla skandalas ir paviešinama, kad neteisėtais veiksmais pažemintas žmogaus orumas, apribota laisvė, galima potencialiai tikėtis kelių scenarijų. Pirmas - kad greitai viską užmiršus, gyvenimas, diskriminacija ir panašaus pobūdžio nusikaltimai nepastebimai tęsis po senovei. Antras - kad visuomenei ir žiniasklaidai reaguojant, valdžios struktūros priims sprendimą, kuriuo asmenys pažeidę žmogaus teises bus priversti prisiimti atsakomybę ir už savo veiksmus atsakyti, taip pat bus imtasi prevencijos priemonių, kad tokie įvykiai niekada nebesikartotų.

Jau daugiau nei dešimtmetį Lietuva yra ratifikavusi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją. Ši konvencija aiškiai ir nedviprasmiškai įpareigoja valstybes užtikrinti, kad visi žmonės galėtų laisvai rinktis, kur ir su kuo gyventi, turėtų galimybę gyventi bendruomenėje, nebūtų atskirti nuo visuomenės, sukūrus oriam ir savarankiškam gyvenimui reikalingą paslaugų infrastruktūrą. Deja, Lietuvoje iki šiol apie 6000 suaugusiųjų gyvena atskirtyje, socialinės globos namais pavadintose uždarose įstaigose, iš jų yra atimta teisė gyventi bendruomenėje, būti pilnaverčiais visuomenės nariais, turėti geresnę gyvenimo kokybę.
Tai yra įstaigos, kurių pavadinimai buvo pakeisti ir kurių patalpos buvo renovuotos. Tačiau svarbiausias dalykas išlieka nepasikeitęs - tai yra įstaigos, egzistuojančios visuomenės „paraštėse“, o jų gyventojai patiria ne tik žmogaus teisių pažeidimus, tačiau ir itin plačiai paplitusią stigmą. Faktiškai, visi šie 6000 mūsų bendrapiliečių yra įkalinti valstybės ir mūsų visų netiesioginiu bendru sutarimu.
Jau nuo 2014 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdo pertvarką ir deda pastangas, kad dalis šiose įstaigose apgyvendintų žmonių persikeltų, apsigyventų bendruomenėje. Tačiau psichikos sveikatos priežiūros sistemai, už kurią atsakinga Sveikatos apsaugos ministerija, tokia užduotis net nėra iškelta. Tai yra labai didelė spraga, nes realybėje socialinės globos ir psichikos sveikatos priežiūros sistemos yra glaudžiai susijusios, egzistuoja aiški sistemų sinergija, šios dvi sistemos viena kitą palaiko.
Daugumos šių žmonių poreikiai nebūna patenkinami, o jų prasta būsena dažnai vertinama kaip „simptomų paūmėjimas“, ir jie guldomi į psichiatrijos stacionarą. Taigi, turime paradoksalią situaciją: kol socialinės apsaugos sistema stengiasi mažinti socialinės globos įstaigose gyvenančių žmonių skaičių, tą skaičių kasmet papildo sveikatos apsaugos sistema. Kiekvienas atvejis, kuomet dar vienas žmogus nusiunčiamas gyventi į tokią įstaigą, reiškia dar vieną valstybės pralaimėjimą ir dar vieno asmens pažeistas teises.

Klausysimės egzistuojančios socialinės globos sistemos šalininkų nuolatinio kartojimo, kad šios įstaigos yra labai reikalingos, net laisvų vietų jose trūksta egzistuojančiai paklausai patenkinti - ydingos sistemos tikslas ir yra nuolat pateisinti savo reikalingumą. Prasmingo ir oraus gyvenimo nusipelno ne tik šiose įstaigose gyvenantys žmonės. Ydingos sistemos įkaitais yra tapę ir specialistai, dirbantys joje, kurie yra priversti prisitaikyti prie pasenusios atskirtyje veikiančių įstaigų idėjos ir praktikos.
tags: #socialinis #neteisingumas #globos #namu #istaigose