Jaunystės atradimas: kelias nuo kaimo tamsos prie kultūros
Laikas bėga. Jo kaskart lieka mažiau. O kai pažvelgi atgal - kelias vingiuoja per metus, įvykius, žmones ir nyksta už tolimo vaikystės horizonto. Tas kelias prasidėjo nuo gimtosios bakūžės samanotos ir iš pradžių vedė į artimiausią miestelį, paskui į didelius miestus, svetimus žmones ir nematytas šalis. Gyvenimas nešykštėjo man sunkių valandų, bet gausiai teikė ir puikių draugų, ir laimės akimirkų. Gyvenime buvo nemaža svajota, ieškota, dirbta. Laikai buvo sunkūs, kartais net tragiški, pilni pavojų, audrų ir perversmų. Bet žmogaus atmintis turi tą gerą ypatybę, kad nemalonumai ilgainiui joje išblunka, o daug gyvesni lieka saulėti ir džiaugsmingi momentai. Gal dėl to ir mano knygoje šių momentų daugiau...
Bėgant dienoms ir metams, man vis labiau knietėjo grįžti į praeitį ir vėl atrasti jaunystę sau ir bičiuliams, kurie, kaip aš norėčiau, gal su palankia šypsena ir gerais jausmais širdyje skaitys šią knygą. Mano karta metai iš metų retėja. Artimiausių draugų - Petro Cvirkos, Salomėjos Nėries, Jono Marcinkevičiaus, Kazio Borutos, Vinco Zilionio, Jono Šimkaus - jau nebėra. Kai kurie jų rengėsi pavaizduoti savo kartos kelią, bet nesuspėjo. Kiti mirė per daug jauni ir negalėjo galvoti apie memuarus. Aš irgi ilgai nesirengiau rašyti tokios knygos. Bet, prieš kelerius metus sunkiai susirgęs, pirmą kartą neteoriškai supratau, kad niekieno gyvenimas nėra amžinas. Štai kas privertė mane, kai kuriuos darčius atidėjus į šalį, užrašyti, ką per savo gyvenimą artimai mačiau ir pažinau.
Memuarinio pobūdžio knyga turi būti teisinga. Bet ji, mano giliu įsitikinimu, taip pat gali ir turi būti subjektyvi. Nesirengiau rašyti nei tam tikro laikotarpio Lietuvos istorijos, nei mūsų visuomenės judėjimo kronikos. Norėjau parašyti pirmiausia apie savo draugus ir pažįstamus, plačiau paliesdamas kai kuriuos jų viešojo ir kūrybinio gyvenimo momentus. Per tuos momentus daugiau ar mažiau turėtų iškilti ir mūsų gyventa epocha. Tiek kitų, tiek mano paties asmeniniai dalykai čia nerado daug vietos. Nemaža knygos veikėjų arba jų artimieji - gyvi. O tai, be abejo, iš memuarų autoriaus reikalauja takto, kada ir tylos.
Knyga iliustruojama įvairių asmenų laiškais, laikraščių ar kitų leidinių citatomis. Vietomis autorius neiškentė beletristiškai neatkūręs savo meto susitikimų, pokalbių, žmonių charakteristikų. Prieš daug metų vykę pokalbiai, dabar perteikti dialogo forma, skaitytojui gali kelti klausimą, kiek jie autentiški. Noriu pastebėti, kad jeigu tie dialogai kartais neperteikia ano meto pokalbių šimto procentų tikslumu, tai už jų esmės ir dvasios autentiškumą norėčiau imtis visišką atsakomybę. Nevengiau vietomis ir anekdotinio pobūdžio istorijų, jeigu atrodė, kad per jas ryškiau atsiskleidžia vaizduojamas laikas ir asmenys. Ne visi aprašyti žmonės, kaip ir aš pats, yra be priekaišto. Piešiau juos tokius, kokius pažinojau - be dirbtinių pagražinimų ir „heroizavimo". Manau, jie už tai ant manęs nepyks, kaip neturėtų pykti ir jų gerbėjai. Stengiausi kiekvienoje smulkmenoje būti tikslus ir verčiau ko nors nepasakyti ligi galo (jeigu tai pasakyti man atrodė per anksti), negu pasakyti neteisingai. Skaitytojas supras, kad tokio pobūdžio knygoje, kaip ši, negalima ieškoti vieno ar kito rašytojo bei veikėjo gyvenimo ir veiklos įvertinimo. Įvairūs žmonės čia paliečiami taip ir tiek, kaip ir kiek knygos autoriui pasitaikė su jais gyvenime susidurti.
Šita knyga yra lyg ir „Pavasario upės" tęsinys. Jeigu pirmoji knyga buvo parašyta beletristiškai, remiantis daugiausia savo atmintim, tai šios naujos knygos medžiaga diktavo kitokią - daugiau dokumentalią - formą. Ir vieną, ir kitą knygą rašiau, į praeities įvykius ir žmones stengdamasis žiūrėti ne šios dienos, bet vaizduojamojo meto žvilgsniu (išskyrus kai kurias pastabas skliaustuose). Dėl to skaitytojas tenestebi, kad mane, ir mano pavaizduotus žmones matydamas ir daug ko nežinančius, ir nesuprantančius to, ką gerai visi žinome ir suprantame dabar.
Didmiesčio gyventojas
Jeigu pasaulyje yra laimingų žmonių, tai vienas jų - aš! Iš tikrųjų, man pašėlusiai sekėsi. Kas galėjo manyti, kad iš Trempinių prieš savaitę iškeliavęs su aštuoniais litais kišenėje, dabar būsiu valdininkas ir sėdėsiu Kaune, Žemės ūkio ministerijos namų antrajame aukšte! Sėdėsiu, tiesą sakant, ir nuobodžiausiu. Bet nuobodis greit baigsis, darbo atsiras! Taip man tvirtino referentas Gasiūnas, energingai vaikščiodamas po du didelius tuščius kambarius, kurių viename stovėjo mudviejų stalai. Jis žiūrėjo, kur reikės pastatyti spintą byloms, kur kitus stalus, prie kurių sės tokie pat laimingi jaunuoliai, kaip aš - Žemės reformos departamento raštininkai!
Skardžiai kaukšėdamas po kambarius, referentas kada-ne-kada prieidavo prie savo stalo, atsisėsdavo ir iš nuobodumo imdavo vartyti kokią bylą ar „Vyriausybės žinių" komplektą. Jis nustebo, pamatęs, kad aš rašau eilėraščius, ir prašė bent vieną jam paskaityti. Kad ir varžydamasis, paskaičiau kažką apie sutemų skersgatvius, ir jis pagyrė: - Nieko, nieko... Tik, žinai, ką nors reikėtų apie tėvynę ar dievą pridėti. Skaitei Maironį?
Maironį buvau skaitęs, bet su referentu ginčytis nenorėjau ir kažką numykiau po nosia. - Aš irgi kai kada rašau į laikraščius. Į „Rytą". Seniau iš Kretingos, kur dirbau, siųsdavau žinutes, o dabar rašau straipsnius apie žemės reformos vykdymą. Nori paskaityti? Ir referentas iš portfelio ištraukė straipsniuką - apie pusantro puslapio ilgio. - Na kaip? - paklausė Gasiūnas, kai baigiau skaityti. - Patinka? * - Nieko, - atsakiau, - tik aš pataisyčiau truputį stilių. Referentas neįsižeidė, - jam mano pastabos netgi patiko. Po to beveik kas savaitę taisydavau kokį jo straipsniuką. Mano autoritetas referento akyse gerokai pakilo. Jis mane pradėjo vadinti „kalbos mokovu".
Vieną dieną iš spaustuvės pradėjo vežti paketus ir krauti tuščiuose mūsų kambariuose. Atrišęs vieną paketą, referentas iš jo išėmė keletą storame melsvame popieriuje išspausdintų „Žemės perleidimo aktų". Tai buvo blankai, kuriuos mes, raštininkai, turėsime užpildyti. Po to jie eis pas notarą ar į ipoteką ir, įrašyti į knygas, bus išduodami naujakuriams, gavusiems žemės iš dvarų. - Čia mano redaguota. Pažiūrėk, - padavė man referentas vieną blanką. Iš karto pastebėjau, kad blanke pilna keistų, netaisyklingų sakinių, lyg jie nevykusiai būtų išversti iš svetimos kalbos. Mandagiai pasakiau šią mintį referentui. Jis paprašė, kad aš savo nuožiūra blanką ištaisyčiau. Per pusę dienos (sakiniai buvo labai painūs ir ne visi suprantami) šiaip taip perredagavau tą popierių. Referentas, atsisėdęs prie savo stalo, rimtai žiūrėjo mano pataisas, susirūpinęs krapštėsi plikterėjusį gelsvą palo kaušį, blankus nešė į kitus kambarius, kažkam juos rėdė, su kažkuo tarėsi. Kelias dienas buvo baisiai susimąstęs, o iš Žemės reformos valdybos valdytojo kabineto grįžo net ir visai nusiminęs. - Ech, po velnių, - tarė jis. - Būtum anksčiau atvažiavęs, būtume abu... Buvo aišku, kad blankai sugadinti. Jais buvo užkrauta jau pusė vieno kambario, o iš spaustuvės juos vis dar vežė ir krovė į stirtas. Kartą iš ryto atėjęs į tarnybą, abiejuose kambariuose radau atdaras krosnis. Nors buvo pats vasaros vidurys, krosnys ūžė, jose šniokštė smarki ugnis. Referentas pleškino nevykusius blankus...
* Į mūsų tuščiuosius kambarius jau vežė ir statė naujus pušinius stalus ir kėdes. Greitai tuos stalus apsėdo jaunimas - vyrai ir merginos, priimti į naujai atidaromą „Žemės nuosavybės dokumentų" skyrių. Žemės reforma ėjo prie galo. Buvo išspausdinti nauji nuosavybės dokumentų blankai. Išmokome juos užpildyti. Reikalas nelabai sudėtingas: paėmus atitinkamo dvaro bylą (tų bylų ministerijoje buvo tiek, kiek išparceliuota dvarų), reikėdavo kiekvienam naujakuriui, gavusiam žemės, į aktą įrašyti visas reikalingas žinias - kur sklypas yra, kada paskirtas, kokio dydžio, kurios rūšies žemė, kokios sklypo sienos.
Mano naujieji draugai pasirodė beveik visi tokie pat pirmakursiai, kaip ir aš. Vieni rengėsi studijuoti teisę, kiti mediciną, o dažnas, kaip ir aš, humanitarinius mokslus. Greitai turėjo prasidėti mokslo metai.
ii Atėjo imatrikuliacijos diena. Jau buvome girdėję, kad tai reikšmingiausias studento gyvenimo įvykis. Išsiprašę iš ministerijos, sugužėjome į universiteto rūmus Mickevičiaus gatvėje. Deja, truputį pavėlavome: didžioji aula viršuje buvo sausakimšai prisigrūdusi studentų. Pasistiebus ant galų pirštų, prieky, ant paaukštinimo, buvo matyti profesoriai, susėdę prie ilgo stalo. Bet studentai mane nustūmė toliau nuo durų, ir girdėjau tik paskirus žodžius. Sako, tai kalbėjo rektorius: - ...Mūsų alma mater... mokslo šviesa ir tiktai mokslo šviesa... paimti mokslo tvirtovę... aš sveikinu visus, kurie trokšta... Rektorių juo toliau, juo sunkiau buvo girdėti. Kelis kartus nuaidėjo plojimai, paskui vėl kažkas kalbėjo. Sako, rektorius šiandien spaudžia kiekvienam naujam studentui, fuksui, ranką. Būtų neblogai, kad ir man jisai spustelėtų dešinę! Deja, ne tik aš neįsigrūdau į aulą, ir ne tik mano ranka liko nepaspausta. Na, nepakliuvau į vidų, tai nepakliuvau. Bet argi neaišku, kad dabar vis tiek prasidės neregėtos dienos - pažintys su naujais draugais, kupinos išminties profesorių paskaitos, studentų ginčai ir idėjinės kovos? Ir aš atsiminiau Kazio Borutos laiškus, kuriuos jis, jau nuo pernai metų studentas, man praeitą žiemą rašė iš Kauno į Marijampolę. Vienas laiškas labai giliai įsmigo į atmintį: „Stoju į mūšį grumtis, - rašė man Kazys. - Tarp vergijos ir laisvės. Tiesa, čia susiduriame su prievartos klausimu: visus vesti į socialistinę tvarką, kaip kunigas dūšias į dangų. Jeigu nebūtų prievartos buržuazinės vergijos pasauly, tai gal abejočiau, ką daryti, bet dabar ne! Antra vertus, čia ir - progreso reikalas. Tramdyti ar pirmyn stumti. Aš reikalauju - pirmyn, ypač todėl, kad šitas progresas pirmyn turi vesti prie išlaisvinto žmogaus ir darbo. Jei antraip - velniop progresą... Bet žmonės patys daro istoriją, jeigu žmonių tokia valia, tai - taip turi būti." Argi galima buvo abejoti, jog tie laiškai - naujo mąstymo, studentiškų diskusijų atspindys, neramaus proto ieškojimai? Dabar ir aš pasinersiu ieškojimų ir visko pervertinimo atmosferoje!
Tik atvažiavęs į Kauną ir įsikūręs Trumposios gatvės kambarėlyje, pradėjau skaityti Emilio Verharno eilėraščius apie didmiesčius, kapitalą, sukilimus, haliucinuojančius kaimus. Visas jo poezijos tomelis, į rusų kalbą išverstas Valerijaus Briusovo, pateko tuo metu man į rankas. Skaičiau romantiškas Knuto Hamsuno „Misterijas" ir Bernhardo Kelermano „Ingeborgą" - šios knygos tenkino svajonės, naujo ir nežinomo poreikį... (Kelermano romaną „Lapkričio devintoji" dar gimnazijoje buvau pradėjęs versti į lietuvių kalbą.) Domėjausi Ilja Erenburgu, kupinu skepsio ir aitrios ironijos buržuazijai, karo nualintai ir vis dar neatsigavusiai Europai, kurią kamuoja dvasinis prieslėgis. Po Erenburgo knygos „O vis dėlto ji sukasi", kur autorius skelbė, kad ateities romanas turės ne daugiau kaip 64 puslapius, garbino mašinų grožį ir Le Korbiuzje pastatus, dabar per mano rankas ėjo Tarybų Sąjungoje išleistos knygutės apie ekspresionizmą, futurizmą, Majakovskį ir laisvąją eilėdarą.
Gyvenau visiškai vienas pas žilą smulkutę lenkę, kuri atnešdavo man rytais karštos arbatos, o pinigus išreikalavo iš anksto. Negavęs algos, porą savaičių valgiau vieną duoną, nes kito maisto nebuvo už ką nusipirkti. Pasiskolinti pinigų negalėjau - vasarą Kaune nesutikau nė vieno pažįstamo... Matydamas mane gerokai sulysusį, net referentas Gasiūnas kartą paklausė: - Ar tik nesergi, broliuk? Žinai, studentą užpuls džiova - tai ir renkis į kapus. Neišsigydysi! Varžiausi pasakyti jam tikrąją savo liesumo priežastį, tikėdamasis kaip nors pritraukti ligi pirmosios algos.
Vaikščiojau po miestą, o jis man atrodė tikras didmiestis. Taip, Kaunas man patiko! Viena Laisvės alėja ko verta! Eini, eini, ir vis galo nematyti. O koks vaizdas nuo Žaliojo ar nuo Vytauto kalno! Rotušės aikštė, Aleksotas, Nemunas, Neris - ką dar gražesnio įsivaizduosi! Vakare užlipęs ant Vytauto kalno, žiūrėdavau į miestą, kur nedrąsiai žiebėsi pirmosios vėlyvo vakaro lempos, ir man norėjos kalbėti Verharno vaizdais, kupinais ūžesio, triukšmo, judėjimo, romantikos... Ir aš rašiau eilėraščius apie didmiestį, apsvaigęs deklamavau juos pats sau, siunčiau savo senajam bičiuliui Kaštui Stikliui į Marijampolę, į jo leidžiamas „Šešupės bangas"...
Tačiau Kaunas tik iš pažiūros buvo toks gražus, didingas, nepaprastas. Arčiau įsižiūrėjus, buvo matyti per visą miestą ropojantis arklio tempiamas tramvajus, vadinamas konke; ties kampais stovėjo vežikai su savo aplūžusiomis karietomis; gatvėse švaistėsi išsipuošę valdininkai ir visokiausi spekuliantai; kas kelintas žingsnis į tave tiesė ranką raukšlėtos, susirietusios senutės, kažkokie pagyvenę žmonės, skųsdamiesi nedarbu; vakarais ne tik nuošalesnėse senamiesčio gatvėse, kuriomis man reikėdavo grįžti į savo kambariuką, bet ir pačios Laisvės alėjos vidury tave stabdė jaunos mergaitės, neregėtai išsidažiusios ir išsipudravusios, įžūliai siūlydamos savo paslaugas. Ligi vėlyvos nakties mieste ūžė restoranai ir gėryklos. Pro jų duris kada-ne-kada į gatvę keikdamiesi ir burnodami išvirsdavo girtuokliai. Atrodė, šios rūšies piliečių čia labai daug. „Mieste, kur nutukę buržujai automobiliais laksto, daug žmonių pogrindžiuose iš bado stimpa", - viename laiške rašiau savo draugui Vincui Zilioniui, ir šis vaizdas, be abejo, nebuvo išgalvotas. Kažkaip ryškiau, negu mano vaikystės mieste Marijampolėje, čia kiekviename žingsnyje krito į akis turto ir neturto, prabangos ir skurdo kontrastai.
Daugelis bendradarbių pasirodė esą ateitininkai. Priimdami į ministeriją, vadovai naujuosius tarnautojus kaip reikiant sijodavo. Aš čia, tiesą sakant, patekau beveik per nesusipratimą, lyg balta varna į kuosų būrį. O buvo taip. Išsirengęs į Kauną, atsisveikinęs namiškius ir atvažiavęs Marijampolėn, ties gimnazija...
P. S. Antrajam leidimui „Jaunystės atradimas" autoriaus naujai peržiūrėtas ir kiek redaguotas; patikslinta ir viena kita smulkmena. AUTORIUS
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
