Slavų mitologijoje Jarilo (dar žinomas kaip Jaryla) yra svarbi figūra, susijusi su pavasario atėjimu, gyvybingumu, derliumi ir gamtos atsinaujinimu. Dievavardis kilo iš slaviškos šaknies *jar-, susijusios su pavasarišku gyvastingumu ir vaisingumu. Rusų, ukrainiečių bei kitose slavų kalbose ši šaknis reiškia „gyvybingas, aistringas, žvalus, širdingas, ugningas“.

Tikėtina, kad Jarilo paveikslas atsirado dėl pavasarinių apeigų, vadintų jar- šaknies žodžiu. Baltarusijos folklore jis vaizduojamas kaip baltai pasipuošusi mergelė ant balto žirgo su vainikėliu ant galvos, rugių varpomis dešinėje rankoje ir žmogaus galva kairėje. Šis archajiškas vaizdinys pabrėžia jo ryšį su derliumi ir gamtos ciklais.
Slavams Jarilo išliko kaip žemutinės mitologijos veikėjas. Jo garbinimo požymių būta dar ilgai po slavų kraštų krikšto - iki pat XIX a. Rusijoje, Baltarusijoje, Serbijoje pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje buvo švenčiama Jarilo šventė, prašant gero derliaus. Rašytiniuose šaltiniuose jį XII a. mini vyskupas Otas Bambergietis, aprašydamas šventes Jarilo garbei venedų ir palabio slavų gentyse.
Štai keletas pagrindinių slavų panteono dievybių, susijusių su sezoniniais ciklais ir gamtos jėgomis:
| Dievybė | Sfera |
|---|---|
| Jarilo | Pavasaris, vaisingumas, aistra |
| Dažbogas | Saulė, gausa, derlius |
| Mokoshė | Žemė, moteriškas likimas, derlingumas |
| Morana | Žiema, mirtis, pabaiga |
Slavų dievai sudarė platų ir daugiasluoksnį panteoną, kuriame kiekviena dievybė turėjo aiškų vaidmenį kosmoso, gamtos ir žmogaus gyvenimo tvarkoje. Slavų religija, kaip ir baltų, kilo iš senųjų indoeuropiečių tikėjimų, tačiau stipriai persipynė su vietinėmis animistinėmis, šamanistinėmis ir agrarinėmis tradicijomis.
Nors slavų mitologijoje nėra dievo - pasaulio kūrėjo, koks žinomas daugelio kitų tautų mituose, pagrindiniu dievu dažniausiai laikomas griaustinio dievas Perūnas. Tuo tarpu Jarilo, būdamas sezoninių apeigų dalimi, priklauso žemesniajam mitologiniam lygiui, siejamam su žemės darbų ciklais.

Plintant krikščionybei, dalis slavų garbintų dievybių imtos traktuoti kaip piktosios dvasios, o kai kurios tapatintos su krikščionių šventaisiais. Jarilo krikščionybėje taip pat patyrė transformaciją, tačiau jo pėdsakai išliko folklore ir tautinėse tradicijose, liudijančiose gilią pagarbą gamtos jėgoms, kurios užtikrindavo bendruomenės išlikimą ir klestėjimą.
tags: #slavu #vaisingumo #dievas #darila