Jarilo – pavasario, vaisingumo ir augimo dievas
Jarilo, taip pat žinomas kaip Jarila, yra slavų mitologijoje svarbus dievas, siejamas su pavasariu, gyvybingumu, vaisingumu ir augimu. Jo vardas kilęs iš slavų šaknies *jar-, kuri asocijuojasi su pavasariniu gyvastingumu, vaisingumu, taip pat su grūdinėmis kultūromis ir gyvuliais. Ši šaknis reiškia gyvybingą, aistringą, žvalų ir ugningą. Jarilo paveikslas atsirado dėl pavasarinių apeigų, o jo garbinimo požymių išliko net ilgai po slavų kraštų krikšto, iki pat XIX amžiaus.
Baltarusių folklore Jarilo vaizduojamas kaip baltai pasipuošusi mergelė ant balto žirgo, su vainikėliu ant galvos, dešinėje rankoje laikanti rugių varpas, o kairėje - žmogaus galvą. Šis paveikslas atspindi jo ryšį su derliumi ir gyvybės ciklu.
Rašytiniuose šaltiniuose Jarilo minimas jau XII amžiuje vyskupo Oto Bambergiečio, kuris aprašė šventes jo garbei venedų ir palabio slavų gentims. Rusijoje, Baltarusijoje ir Serbijoje pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje buvo švenčiama Jarilo šventė, kurios metu prašydavo gero derliaus. Krikščionybėje jis buvo sutapatintas su Šv. Jurgiu, tačiau jo pagoniška esmė išliko liaudies atmintyje.
Dievavardis Jarilo kilo iš slavų šaknies *jar-, susijusios su pavasariniu gyvastingumu ir vaisingumu. Tai atsispindi tokiuose žodžiuose kaip ukrainietiškas 'ярь' (pavasaris) ar rusiški 'яровой', 'ярый' (pavasarinis, sėtas pavasarį). Šaknis taip pat susijusi su duona (pvz., rus. 'яровой хлеб' - miežinė duona, 'ярина' - miežis, aviža) ir gyvuliais (pvz., 'бычок-яровик', 'ярка'). Be to, 'ярый' ir 'ярнiй' reiškia gyvybingas, aistringas, žvalus, širdingas, ugningas, kas dar kartą pabrėžia jo dinamišką ir gyvybingą prigimtį.
M. Strijkovskio indėlis į lietuvių ir prūsų dievų pažinimą
Istorikas M. Strijkovskis savo veikale pateikė neįkainojamos informacijos apie lietuvių ir prūsų mitologiją. Jo darbai, parašyti XVI amžiuje, stebėtinai detaliai aprašo ritualus ir šventes, nors pats autorius galimai ne visada tiesiogiai dalyvavo juose, o rėmėsi liudininkų pasakojimais. M. Strijkovskio medžiaga yra gausi ir dar iki galo neišnaudota, ypač jo pateiktas lietuvių ir žemaičių dievų sąrašas.
M. Strijkovskis pradeda savo dievų sąrašą po legendinių kronikos dalių, minimas Romovę ir Krivį, kurį laikė bendru lietuviams ir prūsams „pagonių vyskupu". Jis taip pat pateikia prūsų dievų sąrašą, į kurį įtraukia tokias būtybes kaip Pokolai (skraidančios dvasios arba velniai) ir Pergrubrius (dievas, auginantis lapus ir žolę). M. Strijkovskis stengėsi atskirti skirtingų lygmenų dievus ir mitines būtybes, kritiškai vertindamas šaltinius ir atrenkant autentiškesnius variantus.
Dievų sąrašas ir jų funkcijos M. Strijkovskio interpretacijoje
M. Strijkovskis savo darbuose išvardija įvairius dievus, kurie buvo garbinami Mažojoje Lietuvoje ir aplinkinėse žemėse. Tarp jų minimi:
- Ukapirmas, Okopirnos - dangaus ir žemės dievas.
- Svaikstikas - šviesos dievas.
- Aušlavis - nepagalinčiųjų, sveikųjų ir ligonių dievas.
- Autrimpas - jūrų, tvenkinių, kūdrų ir ežerų dievas.
- Patrimpas - upių ir visų tekančių vandenų dievas.
- Gardaitis (Gardoajtis) - laivų dievas, garbinamas jūreivių ir žvejų.
- Pergrubius (Pergubius, Pergrubrijus) - žolių, vaistažolių ir daržovių dievas.
- Pilvytis (Pilwitos) - dievas, teikiantis turtą ir pripildantis klojimus.
M. Strijkovskio pateiktas sąrašas yra tvarkingas ir logiškas, atspindintis XVI amžiaus valstiečių panteoną. Jis apima dievus, globojančius įvairias gyvenimo sferas: nuo gamtos stichijų iki žemės ūkio ir šeimos gerovės. Kai kurie dievai, kaip Perkūnas, yra „bendrabaltiški", kiti gali būti prūsiškos kilmės, o dar kiti, kaip Pergrubrijaus ir Puškaičio klausimas, lieka atviras.
M. Strijkovskis taip pat mini dievus, kurie buvo garbinami vien tik Lietuvoje, tokius kaip Prakorimas (įžymiausias dievas), Rūgutis (rūgščių ir raugintų patiekalų dievas), Žemininkas (žemės dievas, siejamas su žalčiais), Krūminė (javų dievų pora), Lietuvis (lietaus dievas), Chaurirari (žirgų ir karo dievas), Sutvaras (galvijų dievas), Šeimos dievas, Upinis dievas, Bubilas (medaus ir bičių dievas) ir kiti. Šie dievai atspindi specifinius lietuvių agrarinės kultūros ir buities aspektus.
Ypač įdomus yra Prakorimo, kaip pirmojo dievo, minimas M. Strijkovskio sąraše. Jis siejamas su pasaulio kūrimu, „pasaulio rentimo" dievu, pirmuoju „pamatų klojėju". Tai rodo jo svarbą panteone ir ryšį su pirminiais pasaulio kūrimo procesais. Rūgutis, kaip rūgimo ir šeimos tradicijos perdavimo dievas, yra „įžemintas" Prakorimo atitikmuo, susijęs su gyvybės tęstinumu.
Paskaita „Baltų mitologijos sąranga“
M. Strijkovskio darbai suteikia vertingą įžvalgą į senovės lietuvių ir prūsų religinius įsitikinimus, nors kai kurios interpretacijos ir dievų sąrašų tikslumas gali būti diskutuotini. Jo indėlis į šių mitologijų tyrinėjimą yra neabejotinai svarbus.
tags: #slavu #vaisingumo #augimo #dievas
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
