Geriausios lietuvių literatūros knygos vaikams ir paaugliams

Knygos yra labai svetingas, savitas ir patrauklus ramybės, pramogų, įvairių patirčių ir žinių pasaulis. Jis ypač mielas tiems, kurie šį pasaulį pažįsta anksti. Kad knygos taptų mėgstama vaikų veikla, verta investuoti savo laiką ir skaityti jiems nuo mažumės. Dažnai kyla klausimas - o ką skaityti? Kokios knygos yra geros? Kaip ugdyti mažųjų literatūrinį skonį? Šis straipsnis padės Jums sutaupyti laiko, ieškant geriausių knygų vaikams sąrašų. Pateikiame Jums svarbiausių / žymiausių / populiariausių lietuvių literatūros rašytojų su geriausiais jų kūriniais vaikams sąrašą. Į šią rodyklę patenka ir nemaža dalis knygų, įtrauktų į mokyklose privalomų ar rekomenduojamų perskaityti kūrinių sąrašus. Tegul straipsnis „Geriausios knygos vaikams“ būna puikus gidas tėvams, su kokiais lietuvių literatūros autoriais ir jų kūriniais reikėtų supažindinti savo vaikus.

Gintarė Adomaitytė (1957 m.)

Prozininkė, eseistė, vaikų literatūros kūrėja, 2003 metais už pasakas apdovanota V. Tamulaičio III-ja premija, 2007 metais Kultūros ministerijos premija už nuopelnus skaitymui, 2008 metais Vaikų literatūros premija. 2006 metais jos knyga „Gražuolės vaikai“ pripažinta reikšmingiausia Vaikų literatūros tyrinėjimų bei sklaidos knyga. Įtraukiančios istorijos, aktualios paauglių problematikos siužetai bei ryškūs charakteriai lemia didelį autorės populiarumą tarp paauglių.

Kūryba:

• Laumžirgių namai: apysaka (2000) - geriausia 2001 metų knyga paaugliams
• Vėjų miesto pasakos (2003)
• Čiobrelių dvaras: Ryčio ir Vakarės nuotykiai (2013)
• Upeivė: apysaka, novelės, esė (2014)

Apysakos, novelės ir romanai skirti vyresniųjų klasių moksleiviams, paaugliams; pasakos skirtos pirmųjų klasių mokiniams.

Evelina Daciūtė (1977 m.)

Vaikų rašytoja, didžiausią dėmesį skirianti mažiausiems skaitytojams (ar - greičiau - klausytojams). Paprastai ir tuo pačiu žaismingai parašytose istorijose veikia gyvūnai (dramblys, lapė, meškiukai), siužetai smagūs, įtraukiantys ir pamokantys. Rašytoja sako: „Laimė slypi mažuose dalykuose, o kartais, kad viskas išsispręstų, tereikia gerai pasisupti“.

Kūryba:

• Meškių istorijos. Lubinų labirintas (2014)
• Meškių istorijos. Medaus mainai (2014)
• Laimė yra Lapė (2016) - gražiausia 2016 metų knyga vaikams ir jaunimui, 2017 metų knyga vaikams
• Drambliai ėjo į svečius (2018)
• Duobė (2021)

Ikimokyklinio amžiaus vaikams.

Janina Degutytė (1928-1990)

Vėlyvosios lyrikos romantikė, eilėraščių ir pasakų vaikams autorė. Jos poezijoje gausu gamtos vaizdų ir muzikos. Rašytoja kūriniuose kalba apie didžiausią vertybę - gyvybę. Ji teigia, jog labai svarbu vaikus išmokyti pagarbos gyvybei: „Nepamilęs pienės ir žiogo, vaikas neįstengs pamilti žmogaus”.

Kūryba:

• Pelėdžiuko sapnas (1969)
• Debesų pilis (1970)
• Baltas gulbių sostas (1984)
• Neužpūsk pienės pūko: eilėraščiai (1985)
• Nepalik manęs: pasakojimai apie gyvulėlius (1986)

Paryškintos dvi knygos įtrauktos į reikšmingiausių lietuvių autorių vaikams bei paaugliams katalogą „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“.

Ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams, pirmųjų klasių moksleiviams.

Tomas Dirgėla (1989 m.)

Vienas žymiausių šalies rašytojų vaikams, 2015 metais apdovanotas Aldonos Liobytės premija už ryškiausią ir reikšmingiausią metų debiutą. Tai vienas produktyviausių ir labiausiai vaikų vertinamų rašytojų Lietuvoje, išsiskiriantis smagiu, nuotaikingu rašymo stiliumi.

Kūryba:

• Mano tėtis rašo knygą (2019 m.)
• Užkeiktoji pono Kuko knyga (2020 m.)
• Vytautas Didysis Žalgirio arenoje (2020 m.)
• Domas ir Tomas (daug dalių)
• Lukas Šiaudelis šoka baletą (2021 m.)
• Akių obuolių pyragas (2021 m.)

Mokyklinio amžiaus vaikams, daugiausiai pradinių klasių mokiniams, tačiau dauguma knygų tinka ir vyresniems.

Kristina Gudonytė (1949 m.)

Scenaristė, režisierė, aktorė ir rašytoja, itin vertinama dėl savo kūrinių paaugliams. 2014 metais už kūrybą vaikams ir paaugliams, įtaigų intelektualinį ir psichologinį turinį bei jautrumą gimtajai kalbai rašytojai skirta Švietimo ir mokslo ministerijos Vaikų literatūros premija.

Kūryba:

• Blogos mergaitės dienoraštis (2009)
• Ida iš šešėlių sodo (2012)

Abi knygos pripažintos kaip geriausios metų knygos paaugliams.

Vyresniųjų klasių moksleiviams, paaugliams.

Kęstutis Kasparavičius (1954 m.)

Knygų vaikams iliustruotojas ir rašytojas. Dažniausiai knygose veikia atgyjantys daiktai, kūriniuose narpliojami komiški žmonių-daiktų santykiai, šmaikščiai pasakojamos personifikuotų gyvūnų ir daiktų istorijos. Knygos žavi vaizdingomis, smulkmeniškomis ir smagiomis iliustracijomis.

Kūryba:

• Kvailos istorijos (2005) - pelnė geriausios 2005 metų vaikų ir paauglių knygos titulą
• Dingęs paveikslas (2007) - geriausia 2007 metų knyga jauniausiems skaitytojams.
• Sodininkas Florencijus (2008) - mažieji skaitytojai išrinko Metų vaikų knyga
• Apie Daiktus: Trumpos istorijos: pasaka (2013) - geriausi pasakojimai iš knygų „Kvailos istorijos“ (2005) ir „Trumpos istorijos“ (2006)
• Tinginių šalis: pasaka (2015)

Ikimokyklinio, priešmokyklinio amžiaus vaikams ir pradinių klasių mokiniams.

Nijolė Kliukaitė-Kepenienė (1957 m.)

Vaikų literatūros prozininkė ir poetė. Žaisminga kalba, netikėti siužetai ir mažųjų skaitytojų širdis auginanti tematika - pagrindiniai rašytojos bruožai, lemiantys gausų skaitančiųjų gerbėjų būrį. Rašytojos kūriniai kupini džiaugsmo, šviesos, optimizmo.

Kūryba:

• Labanakt (1992)
• Džiovintas debesėlis (1999)
• Po riestainio saule (2001) - geriausia 2002 metų knyga vaikams
• Pupytė ir jūra, ir sriuba (2007)

Ikimokyklinio, priešmokyklinio amžiaus vaikams ir pradinių klasių moksleiviams.

Kostas Kubilinskas (1923-1962)

Nors dėl savo biografinių faktų rašytojas vertinamas prieštaringai, tačiau jo kūrybą žino visi: nuo mūsų senelių iki mūsų vaikų. Kas gi nežino žymiojo eilėraščio „Eglutė skarota, eglutė žalia“? Rašytojo vaikiškos eiliuotos pasakos - itin vaizdingos, kupinos pažintinio turinio. Pasakos pasižymi gražiu klasikiniu eiliavimu, darniu skambesiu. Gyvose, ryškaus siužeto kūriniuose gausu tautosakos, liaudiško humoro, komiškų ir dramatiškų situacijų. Autorius sukūrė ir talentingų vaikiškų pjesių.

Kūryba:

• Varlė karalienė: eiliuotos pasakos (1962)
• Ryklio rūmai: pasakos (1965)
• STOVI PASAKŲ NAMELIS: pasakų rinktinė (1974)
• Katinėlis ir gaidelis: eiliuota pasaka (1976)
• Strakaliukas ir Makaliukas: pjesės (1986)
• Kiškutis pilkutis: eiliuota pasakėlė (2006)

Ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams.

Vytautas V. Landsbergis (1962 m.)

Rašytojo knygose persipina absurdiškos istorijos ir dvasiniai personažų virsmai bei išgyvenimai. Kūrinių tematika - labai įvairi, bet visada gili. Šmaikštaus ir drauge jautraus siužeto knygose veikia ryškių ir komiškų charakterių personifikuoti gyvūnai (varlės, arkliai, pelės, žvirbliai), taip pat augalai ir vaisiai - obuoliai, kriaušės, gėlės. Rašytojas 2003 metais apdovanotas LR švietimo ministerijos Vaikų literatūros premija už nuopelnus vaikų literatūrai. Pagal rašytojo kūrinius statomi spektakliai. Spektaklis „Pelytė Zita“, 2005 metais pastatytas Keistuolių teatre, 2006 metų nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ apdovanotas kaip geriausias spektaklis vaikams. 2010 metais Jaunimo teatras pastatė Vytauto V. Landsbergio „Angelų pasakas“.

Kūryba:

• Rudnosiuko istorijos (1994) - geriausia metų knyga vaikams
• Obuolių pasakos (1999)
• Angelų pasakos (2003)
• Arklio Dominyko meilė (2004) - geriausia metų knyga vaikams
• Pelytė Zita (2005)
• Briedis Eugenijus (2007)
• Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes (2007)
• Stebuklingas Dominyko brangakmenis (2011) - geriausia 2011 metų knyga vaikams
• Pūkis ir kadagys, Oi, tas Pūkis ir kitos (2021)

Pradinių ir vyresnių klasių mokiniams.

Justinas Marcinkevičius (1930-2011)

Rašytojo kūryba - nesunkiai interpretuojama, žaisminga ir lengva. Mažųjų skaitytojų širdis poetas pasiekia naudodamasis trimis pagrindiniais literatūriniais raktais: teatrališkais ir ryškiais charakteriais, gyvais, dramatiškais ir komiškais siužetais bei vaizdinga, dailiai sueiliuota kalba. 2001 metais rašytojui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Kūryba:

• Grybų karas: poema ir eilėraščiai (1958)
• U-ti-ti-ti, šalta: eilėraščiai vaikams (1969)
• Voro vestuvės (2002)
• Vaikų Žemė: eilėraščių rinktinė (2018)

Priešmokyklinio amžiaus ir pradinių klasių mokiniams.

Marius Marcinkevičius (1966 m.)

Gydytojas, keliautojas ir itin sėkmingas poezijos bei prozos vaikams rašytojas, mėgstamas tiek mažųjų skaitytojų, tiek jų tėvų. Eilėraščiai pasižymi darniu ir dailiu klasikiniu rimu, nesudėtingais ir žaismingais siužetais. Proza - lengvai skaitoma, patrauklaus turinio. Rašytojas lengvai įtraukia skaitytoją į savo iš pirmo žvilgsnio paprastą ir lengvą istoriją, kuriose veikia personifikuoti gyvūnai: dramblys, pelė, paršas ar karvė. Dažniausiai vystomos draugystės, drąsos, baimės temos.

Kūryba:

• Draugystė ant dramblio galo (2017) - gražiausios metų knygos premija
• Maži eilėraščiai mažiems (2018) - gražiausia 2018 metų knyga vaikams, 2019 metais rašytojui įteikta Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą
• Sivužas (2018) - geriausia metų knyga mažiausiems skaitytojams
• Atvirkštukai (2018)

Ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams.

Nomeda Marčėnaitė (1965 m.)

Menininkė, rašytoja, 2011 metų knygos rinkimuose geriausios knygos vaikams ir paaugliams nugalėtoja. Jos pirmoji knyga vaikams „Lėlė“ (2011) iliustruota pačios autorės. Tai istorija apie liūdną mergaitę, kuri gyvena močiutės kaime. Jos mama išvyko dirbti į Airiją, tad mergaitė turi tik geriausią savo draugę - lėlę. Kaimas yra ta vieta, kurioje vyksta dvasinės paieškos ir stebuklai, o vaikui juos lengva pamatyti. Autorė kviečia atrasti stebuklus ir mažuosius skaitytojus.

Kūryba:

• Lėlė (2011) - geriausia metų knyga vaikams ir paaugliams

Pradinių klasių moksleiviams, jauniems paaugliams.

Pranas Mašiotas (1863-1940)

Pedagogas, publicistas, vertėjas, vadovėlių autorius, taip pat visuomenės bei kultūros veikėjas, tituluojamas vaikų literatūros tėvu. Į lietuvių kalbą išvertė tokias pasaulyje garsias knygas, kaip Džonatano Svifto „Guliverio kelionės“, Danielio Defo „Robinzonas Kruzas“. Parašė apie trisdešimt grožinės literatūros knygelių vaikams.

Kūryba:

• Augalų pasakos (1917)
• Ir aš mažas buvau (1956)
• Katinėlis Pilkutis: pasakos (1984)
• Kai knygas draudė (1993) - knyga moksleiviams
• Senelio pasakėlės (2005)
• Pasakos (Mokinio skaitiniai) (2007)

Tiek moksleiviams, tiek mažiesiems skaitytojams.

Anzelmas Matutis (1923-1985)

Pedagogas, poetas, daugelio premijų laureatas, išleidęs daugiau kaip 30 eilėraščių, poemų, eiliuotų pasakų knygų vaikams, parengęs literatūros skaitinių knygų ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams. Jis laikomas trumpojo eilėraščio meistru. Kūryboje skamba emocinga šnekamoji vaikų kalba. Rašytojo sukurti personažai skatina mylėti tėvus, gamtą ir tėvynę.

Kūryba:

• Grok, žiogeli smuikeliu: eilėraščiai (1948)
• Drevinukas: eiliuota pasaka (1974)
• Margaspalvė genio kalvė (1984) - rinktinė apdovanota tarptautiniu H. K. Anderseno diplomu, A. Matutis įrašytas į premijuotų rašytojų garbės knygą
• Kas žmogiuko širdyje: eilėraščiai (1991)

Ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams.

Eduardas Mieželaitis (1919-1997)

Rašytojo kūriniai vaikams - muzikalūs, lengvi ir žaismingi. Autoriaus kūryba išsiskiria smagiais ir pamokančiais siužetais, gražiu kalbos skambesiu. Knygelėse dažni gamtos motyvai, veikia personifikuoti gyvūnai, atsiskleidžia paprastas ir tikras santykis su gamta.

Kūrinys:

• Aš jau ne pipiras (1945)
• Zuikis puikis (1949)
• Ką sakė obelėlė (1951)
• Čyru vyru: poemos (1980)
• Miško pasaka (1981)

Ikimokyklinio amžiaus vaikams.

Violeta Palčinskaitė (1943 m.)

Dramaturgė, scenaristė, vertėja ir poetė, savo pirmąjį eilėraščių rinkinį „Žemė kėlė žolę“ išleidusi dar studijų metais, pirmame kurse. Poezijoje vaikams rašytoja atskleidžia vaikystės, buities motyvus. Eiliuotose istorijose mažiesiems skaitytojams suprantama forma kalbama apie gyvenimą ir jo reikšmę. 2012 metais rašytojai skirta LR Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigta Vaikų literatūros premija. Rašytojos eiliuotos pjesės statomos Maskvos, Minsko, Helsinkio, Tbilisio, Kijevo ir kituose teatruose.

Kūryba:

• Žemė kėlė žolę: eilėraščiai (1961)
• Namai namučiai: eilėraščiai (1977)
• Lietaus nykštukai: eilėraščiai (1980)
• Visi ką nors turi: eilėraščiai (1988)
• Sapnų taškuota sraigė: eilėraščiai (1997)

Ikimokyklinio amžiaus vaikams ir pradinių klasių mokiniams.

Vytautas Račickas (1952 m.)

Paprastai ir linksma gaida apie kasdienį vaiko gyvenimą rašantis autorius savo knygose kalba apie įvairių vaikų - gerų, neišauklėtų, pasiutėlių - kasdienybę ir išgyvenimus. Liečiamos jautrios temos: tėvų skyrybos, mokykla, įvairūs nesutarimai. Tai lengvai skaitomos, įtraukiančios istorijos, sukurtos remiantis rašytojo, jo draugų ir pažįstamų patirtimis.

Kūryba:

• Zuika Padūkėlis (1985)
• Šlepetė (1996) - Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) išrinkta geriausia 1996 metų knyga vaikams
• Zuika dar gyvas (1998) - už apysaką rašytojui įteikta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija
• Mikė ir Juozapėlis (2002)
• Berniukai šoka breiką (2007)
• Vaikų anekdotai (2011)

Mokyklinio amžiaus vaikams.

Kazys Saja (1932 m.)

Dramaturgas, prozininkas, į vaikų literatūrą įsiliejęs talentingomis apysakomis ir apysakomis-pasakomis. Kūriniuose, skirtuose vaikams, keliamos svarbios moralinės problemos, sudėtingi gyvenimiški klausimai. Siužetuose, kuriuose realybę keičia fantazija, dažnai veikia nelaimingi, meilės, tiesos ir gėrio ieškantys vaikai. Apysakos nėra paprastos, verčia mąstyti ir pasinerti į ankstyvos paauglystės psichologiją.

Kūryba:

• Pjesė Lažybos (1954)
• Ei, slėpkitės (1971)
• Būrimas obuolio sėklom: apysaka (1985)
• Gvidono apsiaustas (1988) - už apysaką 1989 metais rašytojui skirta Kosto Kubilinsko premija
• Po to, kai jie pavirto medžiais: apysakos, apsakymai, pasakos (1976) - 1977 metais už apsakymų knygą K. Sajai skirta Žemaitės literatūrinė premija
• Septyni miegantys broliai (2009) - išrinkta geriausia 2009 metų knyga vaikams ir paaugliams

Trečių-penktų klasių moksleiviams.

Ramutė Skučaitė (1931 m.)

Poetė, dramaturgė, vertėja, 2008 metais Vaikų literatūros premijos ir 2009 metais Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. Gražaus ir švelnaus skambesio, vaizdingi ir melodingi eilėraščiai, anot pačios autorės, gimsta iš „daugelio gražių dalykų ir noro, kad pasaulyje būtų gražiau“.

Kūryba:

• Kas klausosi lietučio: eilėraščiai (1972)
• Uogelės ant smilgos: eilėraščiai (1982)
• Raidžių namučiai (1997)
• Pasaką skaitau, pasaką piešiu (2005)
• Aš - eilėraščių knyga (2009)

Ikimokyklinio amžiaus vaikams, pradinių klasių moksleiviams.

Kotryna Zylė (1986 m.)

Viena populiariausių šiuolaikinių rašytojų ir iliustruotojų vaikams Lietuvoje, apdovanota už gražiausias ir reikšmingiausias knygas vaikams ir jaunimui. Tai rašytoja, išsiskirianti savo stiliumi ir šiurpoka mitologine tematika. Ypač vaikus žavi jos knygos apie nepažįstamas, paslaptingas būtybes. Kūrėja dažnai vadinama „visokių būtybių atstove”.

Jonas Biliūnas - „Liūdna pasaka“

Jono Biliūno kūrinyje „Liūdna pasaka“ pasakojama istorija apie Juozapotą, jos meilę savo vyrui Petrui. Pirmą kartą kūrinyje moteris pasirodo jau sena, galima suprasti, jog nėra sveiko proto, akys buvo lyg du taškai, lyg užgesusios žvaigždės. Visą laiką kartojo tas pačias frazes: „Kiek ponų...kokie jie visi gražūs..“ ir „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..“. Vėliau autorius papasakoja jos istoriją.

Kadaise Juozapota buvo labai linksma, graži, naivi, nuoširdi, darbšti ir labai mylinti moteris, o jos akys mirgėjo kaip dvi gražios žvaigždės. Ji su savo vyru Petru labai norėjo susilaukti vaiko, netgi pradėjo pinti lopšį. Tačiau vieną dieną Petrui grįžus iš bažnyčios ir papasakojus Juozapotai apie sukilimą, jų didžiausias gyvenimo tikslas ir svajonė tapo gyventi laisvai, nebedirbti ponui ir susilaukti vaiko.

Laisvės tema, šeimos gerovės tema, meilės ir ištikimybės tema, istoriniai įvykiai Lietuvoje, žmogaus pasiaukojimo tema, skurdo tema. Poetizuojama meilė, kaip žmogų taurinantis, daug dvasinių jėgų teikiantis jausmas. Petras Banys - vienas pirmųjų valstiečio kovotojo paveikslų lietuvių literatūroje. Juozapota taip myli vyrą, kad jo žuvimas kartu yra ir jos pačios dvasinė mirtis. Juozapotos paveiksle rašytojas įkūnijo tautinius paprastos lietuvių liaudies moters bruožus. Juozapota - lietuvės moters kančių ir nelaimių ilgaamžėje kovoje dėl laisvės simbolis. „Liūdna pasaka“ baigiasi tragišku, minoriniu akordu, bet jis nėra pesimistiškas. Visu kūriniu rašytojas teigia kovos prasmingumą, neapykantą socialiniam blogiui.

Juozapotos charakteristikoje ypač ryškus akių vaidmuo. Jos atspindi moters vidinę būseną. Apysakos pradžioje - tai nuostabios akys „kaip dvi gražios žvaigždės - laimės žvaigždės“. O Juozapota - linksma, laiminga, kupina šviesiausių svajonių. Po mylimo vyro mirties dvasiškai miršta ir Juozapota, jos tolimesnis be menkiausio mąstymo gyvenimas pasmerktas vargui, kančioms, beprasmiškam Petriuko ieškojimui, o Juozapotos akys - „du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali žmogui padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš arti matomos.“ Taigi laimė užgęsta Juozapotos akyse kartu su mylimo vyro netektim.

Juozapotos paveikslas prieš 1863m.: graži „Akys kaip dvi gražios žvaigždės“, mėgstanti svajoti „Ar žinai tu įvaisysi sodnelį“. Juozapotos paveikslas po 1863m.: sužlugdyta, pasimetusi, išprotėjusi, elgeta, nepasitikinti, sugniauždyta, palūžusi.

Petro paveikslas: mylintis žmoną „Pasodinęs grečium savęs ant suolo“. Dvasingumas - svarbiausias.

Viename sodžiuje gyveno neturtėlis žmogus, vardu Petras Banys, su savo moterim Juozapota. Jauni ir gražūs, abu mylėjo vienas antrą ir, susiėmę už rankų, ramiai ir drąsiai ėjo gyvenimo keliu. Jų pilnai laimei tik vaikų trūko... Bet kai Petras, iš lauko parėjęs ir gardžių batvinių pasrėbęs, prieidavo int savo moterį ir, pusiau apkabinęs, kažin ką jai tyliai ausin pašnibždėdavo, graži Juozapota kaip ugnis visa užkaisdavo ir greitai slėpdavo ant vyro pečio savo išraudusį veidą. Abu žinojo ir tikėjo, kad bus, ir laukė... krikštynų... Nors tasai laikas buvo dar toli, tečiaus Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypsodamas. Maloniai žiūrėjo int moterį ir matė, kaip iš po jos ilgų blakstienų mirgėjo akys kaip dvi gražios žvaigždės - laimės žvaigždės. Niekur toliau savo miestelio neidami, gal būtų ir visą amžių taip ramiai ant vietos išgyvenę ir vaikų susilankę...

Pavasarį, vieną šventadienį parėjo Petras iš bažnyčios ne toks, kaip visados. Atsimainiusiu balsu paprašė valgyti ir visą laiką nei žodžio nepratarė. Pavalgęs ėmė kepurės ieškotis. Juozapota nustebusi sekė savo vyrą akimis ir laukė, ką pasakys. - Kas atsitiko? Kur eini? Taip gailingai int jį savo gražiom akim pažiūrėjo, kad Petras sugrįžo ir paėmė moterį už rankos. Pasodinęs grečium savęs ant suolo, ilgai int ją tylom žiūrėjo. - Nieko neatsitiko, - prakalbėjo tyliai atsidusdamas Petras, - bet... Ir Petras ėmė savo moteriai pasakoti, ką jisai miestely girdėjo ir matė. Kaip kunigas iš sakyklos skaitęs tokį poperį, kuriame pasakyta, kad vergai-žmonės dabar būsią lygūs ponams, jiems nebevergausią, e žemė, kurią dirbą, liksianti jų nuosavi - nebe ponų; kad tie, kurie žemės neturi arba turi labai maža, gausią nuo naujos valdžios tiek, kiek reikia (matai, esanti kokia ten nauja valdžia, geresnė, - ne rusų, bet mūsų krašto žmonių: toj nauja valdžia vergais-žmonėmis ir rūpinantis). Kunigas sakęs, kad ir rusų valdžia žadanti žmones išliuosuoti, nebespausti, jau ir poperį tokį senai išleidusi, tečiaus tik taip žadanti, iš tikrųjų gi akis visiems norinti apdumti: nereikią jos klausyti, ja tikėti, bet reikią rinkties būriais ir visiems iš vieno vyti rusus iš savo krašto, nes jie tik esą mūsų neprieteliai, spaudžią ir skaudžią žmones, persekioją mūsų tikėjimą ir kalbą. Tą patį ir ant šventoriaus, ir miestely girdėjęs, - visi apie tą kalbą; matęs ir tą poperį ne pas vieną. Žmonės esą sujudę, ir nors tūlas iš to juokiąsis, daugelis būtinai eisią, jeigu ne su šaudyklėmis, tai su šakėmis ir dalgėmis rusų vytų. Petras, sumušti rusai lekią iš mūsų krašto; kad ne tik gubernatoriai, pats karalius išsigandęs tai pasakodamas, šluostės rankove nuo kaktos gausiai tekantį prakaitą ir greitai alsavo. Juozapota, visa nustebusi ir ausis ištempusi, tylėjo ir klausė savo vyro. - Tai mum, Petriuk, iš tiesų nebereiks jau dvaran eiti? - paklausė vyro. - Ir dar daugiau gausma? - Ar žinai, kaip tada bus mum gera! - kalbėjo jinai tyliai, svajodama ir int jį glausdamos, - turėsma savo žemę, niekam nebevergausma ir dirbsma tik sau, sau!.. Susilauksma vakų... būsma nebe vieni. Ar žinai:tu intvaisysi sodnelį, ir, kai paaugs vaikai, turėsma jiems vaisių ir uogų... Vyras klausė tų savo moteries svajojimų ir pats tais svajojimais ėmė tikėti. Jam pradėjo regėtis, kad jisai nebe neturtėlis pono vergas, bet jau laisvas ūkininkas, turintis pakaktinai nuosavios žemės, turintis paaugusius vaikus ir ramiai sau su jais ir su savo moterim gyvenantis... Ir tokis džiaugsmas savo širdy pajuto, kad norėjo pagriebti sėdinčią Juozapotą ir kelius kartus po aslą apsisukti. - O ką, Juozaput, jeigu mūsų valdžia nepasiduos? Juozapota atsistojo, tartum ko išsigandusi. - Vyti tuos rusus iš mūsų krašto, vyti! Ar atameni, kaip anais metais mane kazokas užpuolė? Primintasai kazokas visą kraują Petrui galvon suvijo. Žmonės-vergai, dar nesenai tokie ramūs ir bailūs, netikėtai sujudo, ir jeigu ne visi balsiau prabilo, tai visi ėmė svajoti ir geresnių laikų laukti. Jau kiek anksčiau buvo pralėkęs tarp jų neaiškus skardas apie išliuosavimą, apie sukilimą ir kažin kokias atamainas: tik tasai skardas pralėkė ir nutilo, įspūdžio nepadaręs. Tūlas visai jo nepastebėjo, kiti be jokios atidžios pro ausis praleido. Dabar kunigo prakalba, perskaitytasai iš sakyklos poperis ir įvairios žinios vienu matu žmones sujudino, naują viltį jų širdyse ažudegė. Tiesa, ne vienas šypsojo ir juokės, kad nieko iš to nebūsią, ir, nesijudindami iš vietos, rūpinos tik savim ir gudriai laukė. Tų karštesniųjų tarpe buvo ir Petras Banys. Dar jaunas, žmogus jautrus ir ūmus, negalėjo int tuos atsitikimus šaltom akim žiūrėti, jų ramiai klausyti. Nors toliau savo miestelio nebuvo nuėjęs, e apie pasaulio ir žmonių reikalus nedaug teišmanė, tečiaus žodžiai laisvė ir lygybė jam buvo suprantami ir brangūs. Jautri širdis ir karšta galva daug jam tame dalyke padėjo. Ir pirma ne kartą, dvaro lauke dirbdamas, nuvargęs ir alkanas, aptemusiom akim žiūrėjo int pono rūmus, ir jo omenėje kildavo naujas šviesus gyvenimo paveikslas... Tik prieš tą paveikslą pats jisai toks buvo silpnas, neturtėlis vergas. Žinojo, kad šioj ašarų pakalnėj yra žmonės turtingi ir gražūs, laisvi ir laimingi: tik nežinojo, kad ir vergas gali aniems būti lygus, gali lygių teisių reikalauti. Bet mažiausias vėjelis galėjo jautrioj Petro širdy tokią viltį uždegti, naujus troškimus sujudinti. Tik to tyraus vėjelio dar nebuvo... Ligi šiolei jis matė gyvenimą sunkų, apniukusį; ėjo to gyvenimo keliu, baudžiavos grandimis išgrinstu. Kad tą kelią galima žolynais išbarstyti, lengvesniu padaryti - nežinojo ir nedrįso svajoti. Aplinkui buvo neapsakomai skurdu ir šalta. Viena Juozapota tą jo gyvenimą šildė: su ja buvo ramus ir laimingas, vargų naštos nejautė. Tečiaus atmindavo kartais, kad ponas kiekvieną valandą gali tą brangią moteriškę jam iš rankų išplėšti ir purvan suminti: tada vergo širdis sudrebėdavo ir užsidegdavo keršto ugnimi. Kunigo prakalba ir poperis buvo tat anasai laukiamas vėjelis, kursai netikėtai Petro veidan papūtė ir jo galvoj naujas mintis sukėlė. Sukėlė jas, kad nebeišnyktų, bet augtų ir plėtotųs. Ir kaip tos mintys galėjo neaugti ir neplėtotis, kad kas diena plaukė naujos žinios, vis įvairesnės ir įdomesnės. Nors nuo tojo garsaus šventadienio dar ne taip daug laiko praėjo, tečiaus visi, ir tolimesnieji, apie tai žinojo ir kalbėjo. Pasakojo, kad ir kitose kai kuriose bažnyčiose kunigai tą patį skaitę ir pasakoję;kad žmonės visur ginkluojąsis ir einą miškuosna; kad keliose vietose jie jau sumušę ir išvaikę didelę rusų kariuomenę; kad jūromis atvešią daugybę šaudyklių ir kitų karo įnagių ir greitai visus žmones apginkluosią... Vieni tuo tikėjo, kiti ne. Bet visi susirūpino, sujudo. Buvo tai dienos karštos, neramios, ir laikas neapsakomai greitai lėkė... E čia vėl praėjo gandas, kad kažin koksai kunigas pats vedąs žmones prieš rusus, einąs kaip liūtas, kuriam didžiausia kariuomenė nieko nepadaranti, kurio kareivių kulipkos neimą... Petras jau senai tarės su apylinkės ir savo sodžiaus draugais, kas daryti. Daugelis sutiko, kad snausti negalima, - reikia ruošties, nors kokį įnagį nusikalti, nes gali prireikti ar patiems ginties, ar kitiems eiti padėtų: sėdėti ant vietos, sudėjus rankas, ir negražu, ir gėda, ir dar prakišti galima - žemės negauti. Ir paskum vienas kitą ėmė karštesnieji nešti int kalvį visokius geležgalius. Ausdama pamatė Juozapota vieną dieną pro langą, kaip Petras išsinešė iš klėties dalgę ir šakes ir apsidairęs, tartum ko bijodamas, greitai išnyko užu kiemo vartelių. - Ką jūs čia dirbat? Vyrai, ją išvydę, norėjo pasislėpti, tik nebesuspėjo. Tokie juokingi su tais savo durtuvais buvo ir teip linksmai int ją visi trys pažiūrėjo, kad jinai tik nusišypsojo, jais gėrėdamos. Tečiaus, iš gurbo išeidama, pajuto, kad jos širdį kažin koks šaltas sopulis suspaudė. Nebuvo baili: turėjo širdį jautrią ir galvą karštą, e į patį gyvenimą gal linksmiau kaip jos Petras žiūrėjo, nes to gyvenimo pavojaus nesuprato. Bet širdis dažnai pasako tą, ko galva nesupranta. Ir jeigu Petras būtų savo moteriai visus užmanymus pasisakęs, jos mylinti širdis gal greičiau visą pavojų būtų pajutusi ir vyrą nuo klaikaus žingsnio suturėjusi. Petras tą jautė ir jau kelinta diena su tais savo užmanymais nuo Juozapotos slėpės: bijojo jos ašarų, išgąsčio. Tą patį vakarą, kai juos Juozapota rado šaly gurbų narsiai orą badančius, Petras susikalbėjo su draugais rytoj prieš auštant iš namų išeiti. Intėjęs trobon, nebenorėjo nei vakarienės valgyti. - Nebijok, ramino vyras, - nieko bloga nebus: rusus visur nuveikia ir veja iš mūsų krašto. Durtuvus įsitaisėm tik taip sau: jeigu kartais užpultų kokie kazokai, kad turėtum kuo ginties... Ir ėmė savo moteriai pasakoti, kaip tai dabar gera, kad dvaran jau nebereikia eiti, ir kaip bus gera paskum, kai nusikratys nuo rusų valdžios, įgis laisvės, gaus žemės ir susilauks vaikų. Pasakojo ir svajojo, ir pats tais svajojimais tikėjo, - tikėjo tvirtai, be abejojimų. Juozapota klausė užkaitusi ir laiminga, kaip int brangų paveikslą int vyrą žiūrėdama. Taip užsisvajoję, maloniai susiglaudę, išsėdėjo visą vasaros naktį... Atsigulė tik...

Petras Cvirka - „Vaikų karas“

Petras Cvirka - žymus lietuvių rašytojas, kurio kūryba apima įvairius žanrus ir temas. Vienas iš populiariausių jo kūrinių yra apysaka „Vaikų karas“, kurioje vaizduojami vaikų santykiai, draugystė, pavydas ir konkurencija.

Knyga „Vaikų karas“ pasakoja apie du draugus - Mikę ir Juozapėlį, kurių draugystė išgyvena išbandymus. Iš pradžių Mikė ir Juozapėlis - geriausi, neperskiriami draugai, nors ir labai skirtingi. Liesutis, silpnas, o Mikė - stipriausias ir didžiausias berniukas klasėje, kuriam nieko nereiškia pernešti savo draugą per patvinusį upelį. Skiriasi ir draugų charakteriai: Mikė ūmaus būdo, gan agresyvus, kartais nuskriaudžiantis silpnesnius už save, o Juozapėlis - ramus, draugiškas, gerai mokosi, ko negalima pasakyti apie neklaužadą Mikę. Nėra klasėj vaiko, kuris nebūtų ragavęs jo sprigto, tik Juozapėlio jis neskriaudžia, nes juk reikia turėti nors vieną draugą, kuris lydėtų padrąsinamu žvilgsniu į kampą, kai nubaudžia mokytojas, arba atneštų sumuštinį paliktam po pamokų.

Bet viena diena Juozapelis po ilgo nebuvimo mokykloje sugrįžta pasikeitęs: jis praaugęs Mikę, sutvirtėjęs. Negana to, visas bendraklasių dėmesys dabar atitenka Juozapėliui, o Mikei dėl to kyla pavydas. Jis meta iššūkį draugui: pažiūrėti, kuris stipresnis. Draugai susigrumia, ir Juozapėlis nugali pasipūtėlį Mikę. Šis dėl to tiesiog įtūžta ir sudrasko jų kartu darytą aitvarą, netgi pagrasina ateisiąs ir papjausiąs triušius, kažkada padovanotus Juozapėliui. Pavydas sugriovė draugystę.

Mikė dar pasielgė labai niekingai: kai vyko sniego karas, neklaužada suspaudė labai kietą gniūžtę ir paleido Juozapėliui tiesiai į veidą. Šis momentas, kai Juozapėlis krinta sužeistas ir atskuba mokytojas, bara Mikę, o šis pravirksta iš gėdos, yra pats įdomiausias. Juozapėlis krito sužeistas. Mokytojas barė Mikę ir šis net pravirko, galiausiai Juozapėlis atleido Mikei nepaisant jo pasipūtimo ir noro keršyti.

Pagrindiniai veikėjai: Mikė - stiprus, bet ūmaus būdo berniukas, linkęs į agresiją. Juozapėlis - ramus, draugiškas ir gerai besimokantis berniukas.

Knyga įdomi tuo, kad pasakoja apie vaikus, supažindina su jų laisvalaikiu, pomėgiais, kurie nuo šiuolaikinių vaikų pomėgių gan skiriasi. Apysakoje nagrinėjamos draugystės, pavydo, konkurencijos temos.

tags: #biliuno #pasaka #vaiku #karas #koks #buvo

• Dvynukų gimimo priežastys
• Atraskite šviesos stalo lavinimo ir kūrybos privalumus
• apie Liliją Petraitytę
• Kaip „Lidl“ prisideda prie mamų gerovės
• Kodėl privalote prisisegti