Siaubo knygos vaikams: kodėl mus traukia šiurpuliukai?
Kiekvienas skaitytojas turi savo mėgstamą žanrą, tačiau kartais ne taip paprasta rasti pageidaujamo stiliaus knygų. Neretas vaikas mėgsta šiurpuliukus keliančias, baugias istorijas, o suaugusieji dažnai įtariai žiūri į siaubo literatūrą, mano ją esant nevertingą, netgi žalingą. Vis dėlto, fantastinės knygos visada žavėjo skaitytojus, kurių amžius yra įvairus. Nuo vaikų iki paauglių, šios knygos sugeba perkelti mus į kitus pasaulius, kur ribos tarp realybės ir vaizduotės tampa neryškios.
Siaubo žanro esmė ir elementai
Literatūros žanrus galima apibrėžti pagal įvairius kriterijus: veiksmo laiką, santykį su realybe ar siužeto tipą. Siaubo literatūra dažniau siejama su fantastiniais siužetais, tačiau ji gali būti ir realistinė. Vienas garsiausių šių laikų meno filosofų Noëlis Carrollis siaubo žanrą apibrėžia remdamasis dviem būtinais elementais. Pirmas iš jų - pabaisa: kiekviena siaubo istorija turi monstrą, kuris pažeidžia natūralią tvarką ir yra neįprastas mūsų įprastame pasaulyje. Antras elementas - siekis išgąsdinti. Pabaisos turi kelti baimę ar pasišlykštėjimą, kuris taip pat siejamas su šiuo žanru.
Svarstant, kuo siaubo kūriniai vaikams skiriasi nuo suaugusiųjų siaubo literatūros, akivaizdu, kad kūriniai vaikams yra gerokai švelnesni. Čia vengiama pernelyg atvirų, šokiruojančių scenų, o siaubas dažniau kuriamas kaitinant atmosferą, keliant įtampą, arba humoru, kuris sušvelnina situaciją.
Ar suderinamas siaubas ir humoras?
Nors atrodo, kad siaubas slegia, o komedija išlaisvina, šie du žanrai turi daug panašumų: abiem būdingas groteskas, hiperbolės ir netikėtumai. Humoras neretai siaubą nuginkluoja, įtampą sušvelnina ir leidžia skaitytojui kiek atsikvėpti, pernelyg neįsibauginti. Šmaikščios istorijos, tokios kaip „Vampyrai ir kitos bėdos“, leidžia į kasdienes paauglių problemas pažvelgti iš šono.
Knygos apžvalga. SIAUBŲ AUTOBUSAS Paul van Loon
Kodėl vaikai mėgsta bijoti?
Siaubo literatūros skaitymas yra saugus baimės jausmo išgyvenimas. Skaitytojas, būdamas labai įsijautęs, vis tiek suvokia, kad tai tėra fikcija. Nuo skaitytojo priklausanti kontrolė leidžia mėgautis žaidimu su savo baimėmis, mokytis su jomis saugiai tvarkytis ir suvokti savo ištvermės ribas. Galiausiai meninis siaubas suprantamesnis už gyvenimo siaubus - jis turi aiškią struktūrą, pasakojimo progresą ir sprendimą.
| Knygos serija / Pavadinimas | Pagrindinė tema |
|---|---|
| „Šiurpuliukai“ (R. L. Stine) | Netikėti nuotykiai ir šiurpūs netikėtumai |
| „Kapinių mokykla“ (T. B. Stone) | Miestelio paslaptys ir paranormalūs reiškiniai |
| „Siaubų autobusas“ (P. van Loon) | Baisios istorijos kelionės metu |
| „Zombių karštinė“ (K. Ohlsson) | Miestelio paslaptys ir vaikai, ieškantys tiesos |
Siaubo istorijos kaip tikrovės metafora
Monstrai ir pabaisos siaubo kūriniuose dažnai yra tikrovėje egzistuojančių dalykų metaforos. Zombiai, pavyzdžiui, šiuolaikiniuose siužetuose dažnai siejami su mokslu bei neatsakingu žaidimu su gyvybe. Šios istorijos gali būti socialinė kritika, nagrinėjanti vartotojiškumą ar technologijų poveikį.
Knygos, tokios kaip „Padarai“ (Louisa Cooper), atkreipia dėmesį į gyvybės ir mirties vertę, o E. Fischel „Veidai lange“ primena, kad didžiausios pabaisos kartais esame mes patys. Baugios istorijos nėra tik žalingas laiko leidimas - tai puiki terpė tam tikroms idėjoms ir socialinei kritikai skleisti. Mokytojai ir tėvai turėtų pasitikėti vaikų susidomėjimu šiomis knygomis, pripažindami, kad baimė yra svarbi jų normaliai raidai.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
