Sergejaus Larino gyvenimas ir kūryba: tenoro kelias nuo Daugpilio iki pasaulio scenų

Sergejus Larinas (1956 m. kovo 9 d., Daugpilis, Latvija - 2008 m. sausio 13 d., Bratislava) buvo iškilus Lietuvos dainininkas tenoras, kurio balsas skambėjo garsiausiose pasaulio operos scenose. Nors pastaraisiais metais S. Larinas gyveno ir dirbo Slovakijoje, jis nuolat pabrėždavo esąs Lietuvos kultūros dalis. Šis kovas Sergejui Larinui būtų sukakęs 52-eji. Operos pasaulis priblokštas - 2008 m. sausio 13 dieną Bratislavos ligoninėje mirė garsus tenoras Sergejus Larinas.

Ankstyvasis gyvenimas ir pašaukimo paieškos

Dainininkas gimė Daugpilyje. Daugpilyje išgyveno lygiai 11 metų. Kai jam sukako 11 metų, tėvai grįžo į savo gimtąjį miestą Gorkį. Taigi kitus 11 metų Sergejus Larinas gyveno ir mokėsi Gorkyje (dabartiniame Nižnij Novgorode), kur baigė prancūzų kalbos studijas Užsienio kalbų institute.

Sergejus Larinas teigė: „Nei muzikų, nei artistų mūsų šeimoje nebuvo.“ Tačiau vieną kartą, kai jam suėjo dvylika metų, vasarą, apsilankius Daugpilyje, kinas pakeitė jo gyvenimą. Tą dieną rodė tik „Didžiosios meilės serenadą“ - muzikinę komediją su Mario Lanca. Šią akimirką, kai uždainavo Mario Lanca, jis negalėjo užmiršti to nenusakomo poveikio, kurį patyrė išgirdęs jo balsą. Ypač sujaudino, kai herojus uždainavo „Juokis, pajace“. Sergejus Larinas buvo įsitikinęs, kad būtent tą akimirką jame gimė operos artistas. Nuo tada jis labai nedrąsiai pradėjo domėtis dainavimo menu.

Mokslo ir muzikos takai

Jau bebaigdamas mokyklą, susapnavo stebuklingą sapną: tarytum vaikšto po Paryžių. Nuo tos akimirkos vienintele jo gyvenimo svajone tapo noras pamatyti Paryžių. Vienintelis kelias anuometinėje santvarkoje išvažiuoti į Paryžių buvo mokytis prancūzų kalbos vertėjų fakultete. Nors nemokėjo nė žodžio prancūziškai, įstojo į užsienio kalbų institutą, prancūzų kalbą. Mokiausi labai daug ir neblogai sekėsi.

Bet potraukis menui išliko. Muzikinis ir dramos teatras tuo laikotarpiu traukė vienodai. Institute buvo įkurtas poezijos teatras, ir Sergejus Larinas buvo pirmasis, atėjęs į pirmąją jo repeticiją. Nors anuomet „sukausi“ tarp poezijos ir dramos, muzika visą laiką „sėdėjo dūšioj“.

Kultūros rūmuose jis rado solinio dainavimo būrelį. Vadovas jam pasakė: „Tarp baritono ir tenoro. Bet mums labai trūksta bosų, Sergejau. Taigi dainuosi bosu.“ Taip šiandieninis tenoras Sergejus Larinas ir pradėjo savo dainavimo karjerą, dainuodamas bosu chore. Svajonė dainuoti gabų filologą atvedė į Virgilijaus Noreikos klasę tuometėje Lietuvos konservatorijoje: Larinų šeima dievino lietuvių tenorą. 1978 m. baigė Gorkio pedagogikos institutą, o 1984 m. - Lietuvos konservatoriją (V. K. Noreikos dainavimo klasę).

Karjera Lietuvoje

1981 metais solistas debiutavo Lietuvos operos scenoje Alfredo vaidmeniu Giuseppe's Verdi „Traviatoje“. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jis dainavo iki 1989-ųjų.

Solisto nuopelnai lietuvių scenai įvertinti Operos bičiulių apdovanojimu „Kipras“ bei Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino karininko ordino kryžiumi.

Tarptautinės karjeros proveržis

Vėliau solistas išvyko į Slovakiją ir greitai pradėjo svaiginamą tarptautinę karjerą. Nuo 1989 m. tapo Bratislavos nacionalinio operos teatro solistu. 1988 metais įvyko jo debiutas Bratislavos teatre. Tuomet čia dirbęs maestro Jonas Aleksa pakvietė S. Lariną dainuoti Germaną „Pikų damoje“. Gruodį padainavęs premjerą ir 5 spektaklius per 8 dienas, netruko sulaukti viliojančio pasiūlymo - trejų metų kontrakto su šia trupe. Pasiprašęs trejų metų kūrybinių atostogų Lietuvos operoje, tuomet dar mažai kam težinomas jaunas tenoras pasiliko Slovakijoje.

1990-ųjų gegužę įvyko netikėtas pačiam dainininkui debiutas Vienos valstybinėje operoje: susirgus Lenskio vaidmens atlikėjui, žymiam Slovakijos tenorui Peteriui Dvorskiui, spektaklį gelbėjo S. Larinas. O kai dainininkas sėkmingai debiutuoja tokiame teatre kaip Vienos valstybinė opera, tolesni kontraktai veja vienas kitą.

1991 metais S. Larinas debiutavo Milano „La Scala“ teatre. Dainavo su žymiąja F. Cossotto, paskutinį kartą pasirodžiusia viešai. Jau po pirmojo veiksmo jam buvo pasiūlytas kontraktas San Francisko teatre.

Pasaulinis pripažinimas ir repertuaras

Nuo 1991 m. Sergejus Larinas dainavo Milano „La Scala“, Londono „Covent Garden“, Niujorko „Metropolitan Opera“, Paryžiaus Bastilijos nacionalinėje operoje, Buenos Airių „Colon“ ir kitų didžiuosiuose Europos ir Amerikos teatruose. Dainininkas buvo nuolat kviečiamas dainuoti Paryžiaus Bastilijos operos, Londono „Covent Garden“, Niujorko „Metropolitan operos“, Vienos valstybinės operos, Bavarijos valstybinės operos, Buenos Airių „Colon“ ir kitų Europos bei Amerikos teatrų scenose. Dalyvavo tarptautiniuose muzikos festivaliuose, įskaitant Zalcburgo vasaros festivalius. Jis dirbo su garsiais dirigentais ir režisieriais, jo partnerėmis yra buvusios Renée Fleming, Mirela Freni, Olga Borodina, Angela Gheorghiu.

Niujorko „Metropolitan Opera“ S. Larinas debiutavo operoje „Toska“, vėliau dainavo Don Alvarą „Likimo galioje“ pakaitomis su P. Domingo - operą dirigavo J. Levinas. Dalyvavo atnaujintame „Boriso Godunovo“ pastatyme, kurį dirigavo V. Gergijevas. Šiandien net pats dainininkas stebisi, kad jau dalyvauta penkiuose teatro „La Scala“ pastatymuose, gastroliuota su šiuo teatru Japonijoje, bendrauta su R. Muti, C. Abbado.

Jo pagrindinis repertuaras buvo XIX amžiaus italų romantinė opera. Jis dainavo labai daug Verdi operų, tokių kaip Radamesas, Don Alvaras, Alfredas, Don Karlas, „Aida“, „Kaukių balius“, „Likimo galia“, „Simonas Bokanegra“, „Makbetas“, „Don Karlas“. Beje, „Traviatą“ dainavo tik Lietuvoje - daugiau niekur nebeteko dainuoti. Iš Giacomo Puccini kūrinių dainavo Rudolfą, Kalafą („Turandot“), „Toską“, „Mergelę iš Vakarų“. Taip pat atliko Don Chosė (Žoržas Bizė), Florestano (Liudvikas van Bethovenas), Hofmanno (Žakas Ofenbachas), Samsonas (Kamilis Sen Sansas), Germano (Piotras Čaikovskis) partijas. Dainavo Polionę „Normoje“, ir labai daug dainavo su Mirella Freni Giordano „Nedoroje“.

Tarptautinį projektą, kuriame S. Larinas atliko princo Kalafo partiją operoje „Turandot“, nufilmuotą autentiškoje aplinkoje Pekine, Dangaus ramybės aikštėje, įgyvendino įvairių šalių menininkai, vadovaujami režisieriaus Zhango Yimou ir dirigento Zubino Mehtos.

Sergejaus Larino meninė filosofija

Karjeros pradžioje dainavęs lengvu lyriniu, atrodytų, nedidelio diapazono tenoru, solistas vėliau nustebino dramatine balso jėga, aktoriniu meistriškumu, subtiliais jausmais ir nesuvaidintu tikėjimu, kad viskas, ką jis atlieka, tik taip ir tegali būti atlikta. Sergejus Larinas pabrėžė: „Mano didžiausias noras buvo gerai dainuoti, kad pačiam būtų malonu“, - ir vadino savo balso metamorfozę dėsningumu, kasdienio darbo padariniu.

Apie savo požiūrį į operą jis sakė: „Dainavimas - tai teatras. Negalima abejoti, nes klausytojas kitaip nepatikės. Muzika parašyta ne tam, kad atlikėjas galėtų demonstruoti savo išgaunamus nuostabius garsus. Gražus garsas - tik didžiojo meno pradžia. Būtina rasti dainavimo „filosofinį akmenį“. Aš noriu, kad klausytojas tiesiog pats išgyventų mano personažų likimą.“ Jis teigė, kad „viską, kas užrašyta, jau vienas žmogus būna išgyvenęs - tai muzikos autorius. Todėl svarbiausia laiku išmokti tikrąja to žodžio prasme skaityti natas.“ Jam kur kas svarbiau už atlikimo tradicijas buvo pats autorius, tai, ką sugeba įžiūrėti natose.

Apdovanojimai ir pripažinimas

• 1995 metais Parmoje Sergejui Larinui suteiktas Džuzepės Verdžio draugijos apdovanojimas.
• 2003-iaisiais jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Karininko ordino Kryžiumi bei Lietuvos operos bičiulių draugijos įsteigta „Kipro“ statulėle.
• 2006 metais Lietuvos operos bičiulių draugija pagerbė žymųjį tenorą apdovanodama jį metų "Kipro" statulėle.

Asmeninis gyvenimas ir apmąstymai

Sergejaus Larino žmona buvo Lilija Deksnytė, Lietuvos muzikos akademijos absolventė, dirbanti Bratislavos operos teatre. S. Larinas savo namuose Bratislavoje praleisdavo ne daugiau kaip tris savaites per metus. „Oficialiai tebesu Bratislavos teatro solistas, gyvenu Slovakijoje, bet ten turiu ypatingą kontraktą, leidžiantį dainuoti teatre, kada turiu laiko,“ - pasakojo jis.

Sergejus Larinas turėjo įdomią teoriją apie savo gyvenimą, nors ir nebuvo numerologas: „Nors niekada neužsiminėjau numerologija, bet įžiūriu keistą faktų sutapimą. Trys pagrindiniai mano gyvenimo etapai prieš tai buvo suskirstyti į absoliučiai lygius periodus po 11 metų. Gimiau ir Daugpilyje išgyvenau lygiai 11 metų. Kai man sukako 11 metų, tėvai grįžo į savo gimtąjį miestą Gorkį. Taigi kitus 11 metų gyvenau ir mokiausi Gorkyje. Po to buvo 11 metų Lietuvos periodas ir tai, kas 1989-aisiais prasidėjo man išvažiavus į tuomet dar buvusią Čekoslovakiją.“

Jis pabrėžė likimo svarbą: „Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad tai, jog aš tapau dainininku, tiesiog buvo… Dievo valia… Visi mes ateiname į šį gyvenimą su aiškiai išrašyta lemtimi. Ir klaidžioji paskui gyvenime ilgiau ar trumpiau, kol išsipildo tai, kas numatyta. Atsitiktinumų gyvenime nebūna.“

Svarbiausios Sergejaus Larino karjeros datos

Liga ir mirtis

Prieš kelerius metus sunki liga gerokai pakoregavo solisto tvarkaraštį, teko nuimti spektaklius, atsisakyti koncertų. Po sudėtingos kepenų persodinimo operacijos 2005-aisiais solistas jautėsi puikiai, netgi buvo atnaujinęs sėkmingą tarptautinę karjerą. Jo sveikata pašlijo netikėtai. Bratislavos ligoninėje sekmadienį dėl infekcijos mirė garsus tenoras, sukūręs ir lietuvių operos scenoje įsimintinų vaidmenų - Sergejus Larinas. Jis palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

tags: #sergejus #larinas #gimimo #diena #ir #mirtis

• Kaip auginti prieskoninius daržo augalus
• Krizinio nėštumo paramos svarba
• Supratimas apie Aspergerio sindromą ir vaikų diagnozavimą
• Kūrybiškumo ir pažinimo kelionė su eilėraščiais
• Naujagimio registravimo tvarka: išsamus vadovas tėvams