Senovės lietuvių gimdymo papročiai ir ritualai: nuo laukimo iki krikštynų

Žmogaus gyvenimo kelias, apimantis gimimą, vestuves ir mirtį, nuo seno buvo lydimas įvairių ritualų. Šios apeigos ir ritualai įtvirtina individo perėjimą iš vieno gyvenimo tarpsnio į kitą. Liaudies sąmonėje vyravo nuomonė, kad laimė ir sėkmė lydi tuos, kurie laikosi iš tėvų paveldėtų papročių. Kaimo bendruomenė, kurios centre - šeima, buvo tradicijų ir papročių ugdytoja bei puoselėtoja, perduodama iš kartos į kartą tikėjimus, tradicines moralės normas ir vertybes. Vienas iš svarbių šeimos gyvenimo papročių, apgaubtas paslapties ir savitumo skraiste, yra gimtuvės. Naujos gyvybės atsiradimas buvo laikomas ne tik šeimos, bet ir visos kaimo bendruomenės gyvenimo įvykiu. Gimtuvių papročiai - tai savita liaudies dvasinės kultūros sritis, kurios veikimo sfera prasideda tada, kai motina pasijunta besilaukianti kūdikio, tačiau lietuvių liaudies papročiuose ruošimasis motinystei prasideda kur kas anksčiau, t. y. nuo pat mergaitės lopšio.

Laiko atžvilgiu galima išskirti šiuos gimtuvių papročių periodus:

• Preliminalinis laikotarpis - nuo kūdikio pradėjimo iki gimimo.
• Liminalinis laikotarpis - nuo jo gimimo iki krikšto.
• Postliminalinis laikotarpis - nuo krikšto iki gimdyvės įvedybų.

Tuose trijuose perioduose išskiriamos fazės: pirma fazė - individo atsiskyrimo, atsisveikinimo su senąja padėtimi, antra - perėjimo, trečia - priėmimo fazė, patvirtinanti naują individo socialinę padėtį.

I. Pasirengimas motinystei ir kūdikio laukimas (Preliminalinis laikotarpis)

Naujos gyvybės atėjimas į pasaulį nuo senų senovės buvo nepaprastas įvykis, apgaubtas magijos skraiste. Nuo seno buvo manoma, kad kiekviena šeima, norėdama būti laiminga, privalo turėti vaikų. Ruošimasis bei laukimas šio momento prasidėdavo kur kas anksčiau negu sukuriama šeima. Motina, susilaukusi dukters, gerai žinojo, kokia bus mergaitės dalia, todėl nuo lopšio pradėdavo rūpintis, kad jos dukra atėjus laikui susilauktų vaikų ir, kaip pridera, būtų „pagirta tarp Dievo ir žmonių“. Mergaitę motina stengėsi nujunkyti vėliau negu berniuką, kad ji būtų stipresnė gimdydama savo vaikus. O nuo krūties atpratindavo sekmadienį: esą tokia daugiau vaikų susilauksianti.

Nėščiosios vaidmuo ir tikėjimai

Gimtuvių papročiuose preliminaliniame laikotarpyje ypač ryški motinos pagalba būsimajam kūdikiui. Tradicinėje lietuvių kultūroje tikima, jog vaisius perima daugelį motinos savybių, būsimo kūdikio elgesys, sveikata ir net likimas priklauso nuo nėščiosios elgesio, todėl kiekviena motina savo būsimą kūdikį pradėdavo auklėti įsčiose. Tuo laikotarpiu nėščiąją kaimo bendruomenė tarsi izoliuodavo, liaudies tikėjimuose ji nuolat buvo tarpinėje būsenoje tarp šio ir ano pasaulio. Tik laikydamasi tam tikrų draudimų ir apribojimų ji galėjo dalinai apsisaugoti ir turėti ramybę. Mūsų senoliai stengdavosi net neįvardyti garsiai „nėščia“ ar „besilaukianti“ - tikėta, kad kuo mažiau apie tai bus kalbama, tuo lengviau moteris išnešios ir pagimdys vaikelį. Kaimo bendruomenėje besilaukiančią moterį ypač gerbė ir saugojo.

Draudimai ir apribojimai nėštumo metu

Daug įvairių draudimų gaudavo ir būsimoji mamytė, o, jei nenorėdavo jų paisyti, mamos ir močiutės pagrasindavo: girdi, jei neklausysi, vaikelis gali gimti nesveikas. Nėščiajai buvo draudžiama ką nors iš kaimynų skolintis, dalyvauti pasilinksminimuose. Besilaukiančioji turėjo būti tvarkinga, teisinga, neimti svetimo daikto, kad vaikas nebūtų vagis, vengti apkalbų, nes kūdikis galįs gimti nebyliu. Šeimos nariai ir visi, kam tekdavo susidurti su besilaukiančiąja, privalėjo ją saugoti nuo nemalonumų, susierzinimo, negalėdavo jos barti, ar dar blogiau, kelti prieš ją rankos. Tai buvo laikoma net dvigubu nusikaltimu.

„Ritualinis perėjimas iš vienos erdvės į kitą galimas tik ramybės, taikos su visu pasauliu būsenoje. Todėl ir moteris visą nėštumo laiką stengėsi sutarti su savaisiais ir visais kaimo žmonėmis, susitaikyti, jei buvo susipykusi. Jai visada ir būdavo atleidžiama, ji stengėsi panašiai kaip prieš mirtį, su visais susitaikyti, nes tikėta, jog „nėščia moteris - viena koja karste“. Šis susitaikymas - tai svarbi žmogaus vidinės rimties sąlyga, būtina pereinant iš vienos socialinės padėties į kitą - naują būties etapą.“

Besilaukianti kūdikio moteris turėjo būti ne tik rami, dora, sutarianti su namiškiais, bet ir stropiai dirbti jai priklausančius darbus. „Neretai buvo sakoma, kuo sunkiau moteris dirba, tuo lengviau gimdo, o jei tinginiaus, tai ir kūdikis galįs paveldėti polinkį tinginiauti. Tačiau kai kurių darbų nėščioji vis dėlto privalėjo vengti, norėdama pagimdyti sveiką kūdikį. Buvo laikoma, kad į nėštumo pabaigą moterims kenksmingi šie darbai: kepti duoną, kirpti avis, skalbti.“

Besilaukiančioji turėjo stengtis kuo rečiau išeiti iš namų. Tada bus mažesnė galimybė nusigąsti ar nusistebėti luošu, negražiu žmogumi. „O juk šventai tikėta, kad jei nėščioji nusistebės kokiu nors žmogaus luošumu, kūdikis gali gimti su lygiai tokiais pat trūkumais.“ Tokių draudimų neretai pasitaiko ir šiandien. Pavyzdžiui, pamačius gaisrą, reikia saugotis prisiliesti ranka prie veido ar kitos kūno dalies, nes naujagimis toje vietoje turėsiąs raudoną dėmę. Negalima žiūrėti pro durų plyšį, nes vaikas bus žvairas, ar klausytis slapčia už durų, nes bus kurčias.

Nesilaikant trečios grupės draudimų, kūdikiui galėjo grėsti net mirtis. „Nėščiajai buvo draudžiama lįsti pro tvorą, nes gimsiąs negyvas kūdikis, negalima žargstytis per virves, kad negimtų atbulas, arba atbulai sėdėti vežime, kad gimdomam kūdikiui virkštelė neapsisuktų aplink kaklą. Nėščia moteris negalėjo eiti paskui karstą išnešant iš pirkios numirėlį. Ji turėjo išeiti iš tos patalpos, nes galįs gimti negyvas jos vaikas.“ Vadinasi, kiekvienas neapgalvotas žingsnis galėjo sukelti traumas tiek motinai, tiek kūdikiui. Ne mažiau svarbi ir ketvirtoji draudimų grupė, nulemianti dorovines kūdikio savybes. Būsimas vaikelis neturėjo būti melagis ar vagis, todėl besilaukiančiajai buvo draudžiama vogti. Kad neišaugtų žiaurus - būsimoji mama negalėjo mušti jokio gyvūnėlio, kad nebūtų liežuvautojas - neapkalbėti kaimynų. Pagal tradiciją kūdikio besilaukianti moteris privalėjo labiau nei įprasta rūpintis savimi - tinkamai maitintis, tačiau nepersivalgyti, kad vaikas nebūtų besotis. Besilaukiančiajai buvo draudžiama gerti svaigalus.

Kūdikio kraitelio ruošimas

Retai kuri besilaukianti moteris galėjo pailsėti prieš gimdymą, dažniausiai dirbdavo visus ūkio darbus iki pat paskutinio momento. Būsimoji mama iš anksto pasirūpindavo kūdikio kraiteliu. Iš senų paklodžių būdavo pasisiuvama vystyklų; retai kuri galėjo nusipirkti fabrikinio audinio, o be to, jo buvo ir sunku gauti. Tačiau išdėvėtas audinys būdavo ir minkštesnis, geriau sugerdavo šlapimą, prakaitą, kas svarbiausia kūdikiui. Visuose Lietuvos regionuose būdavo siuvama vystymo juosta, specialiai išausta, užsibaigianti dviem raišteliais.

II. Gimdymo procesas ir pribuvėjos reikšmė (Liminalinis laikotarpis)

Pribuvėjos vaidmuo ir reikalavimai

Atėjus laikui gimdyti, buvo kviečiama patyrusi pribuvėja, kuri naujagimį priimdavo, nuprausdavo, atlikdavo pirmąsias gimimo apeigas ir pirmiausiai parodydavo tėvui. Maždaug iki XX a. vidurio gimdyvei padėdavo ir vaikelį priimdavo vadinamoji „bobutė“ - pribuvėja. Senais laikais bene kiekviena gimdžiusi moteris galėdavo būti tąja „bobute“, ir tik pastarąjį šimtmetį ja galėdavo tapti kone atsitiktinai, nes nebuvo keliami tokie griežti reikalavimai. Seniau pribuvėja galėdavo tapti paprastai tik ištekėjusi, ištikima vyrui ir gimdžiusi moteris, nes pati savo kailiu patyrusi, ką reiškia lauktis vaikelio ir jį pagimdyti. Dar būtina sąlyga - pribuvėja negalėjo būti pasidariusi aborto; už tai moterys apskritai būdavo smerkiamos, o kai kur senais laikais ir baudžiamos. „Pagrindinis reikalavimas pribuvėjai - jos žinios, pasitikėjimas savo jėgomis ir potraukis dirbti šį darbą. Ji privalėjo išmanyti liaudies mediciną, žinoti kaip elgtis su gimdyve.“

Neretai pribuvėjomis tapdavo ir vidutinio amžiaus žolininkės. Dar XX a. pirmojoje pusėje jos žinodavo, kokiais kompresais sumažinti gimdymo skausmus, ruošdavo žolelių arbatų, tam tikrais žolelių užpilais skatindavo užsitęsusį gimdymą ir pan. Atsisakyti eiti „sugauti“ vaikelio, kai būdavo kviečiama, pribuvėja negalėdavo - tai laikyta nuodėme. Pribuvėja būdavo pakviečiama artėjant nėštumo pabaigai, bet taip, kad niekas nesužinotų. Atsiveždavo ją (arba pati ateidavo) kartais net su vyriška kepure, kad niekam nekristų į akis ir kad jos nepamatytų piktosios jėgos.

Gimdymą lengvinančios priemonės ir magiški veiksmai

Gimdymui palengvinti pribuvėja imdavosi įvairių gydomųjų priemonių bei veiksmų. Duodavo gimdyvei išgerti įvairių žolelių antpilų, arbatų. Dar buvo paplitęs gimdyvės kaitinimas bei šutinimas. Pirtyje arba namuose ją išvanodavo, išmasažuodavo. Manyta, kad toks iškaitinimas palengvina gimdymo skausmus. „Ypatingai sunkaus gimdymo atveju, kai ligonė galuodavosi mirtimi, negalėdama kūdikio pagimdyti, pribuvėja stengdavosi atlikti magišką prasmę turinčius veiksmus. Čia gimdymui palengvinti buvo paplitęs įvairių daiktų atrakinimas, atidarymas, atmazgymas. Gimdymo metu buvo atidaromos visos durys, iš dūmtraukio ištraukiama sklendė, išnešamas laukan krosnies dangtis, gimdyvei atrišami rūbų mazgai, išpinamos kasos.“ Tikėjo, kad tokie veiksmai palengvina gimdymą. Atvykusi atverdavo namų duris ir langus, paprašydavo iš tvarto išginti gyvulius, atrakinti spintų stalčius - manyta, kad gimdymas bus lengvesnis. Sakydavo ir įvairių užkalbėjimų, vienas tokių, sakomų prie gimdyvės: „Atsiriškit mazgeliai, suminkštėkit kauleliai.“ Labiausiai ar tos priemonės padės, lėmė pribuvėjos ir gimdyvės psichologinis nusiteikimas.

Gimdymas pirtyje

Pirtis lietuviams - sakrali vieta. Joje negalėjo būti geriama, linksminamasi. Moterys ir vyrai į pirtį eidavo atskirai. XIX a. pab.-XX a. pr. moterys eidavo gimdyti į klėtį, jaują, tvartą ar pirtį. Vasarą daugiausia gimdydavo klėtyse. Pirtyse buvo įprasta gimdyti net iki XX a. pradžios. Pirtyse būdavo kur kas šilčiau, tad saugiau ir mamai, ir vaikeliui, be to, tikėta, kad ten - geresnė aura, ir tai padės pagimdyti lengviau bei sklandžiau. Pirtyje netgi būdavo atliekamos gimdymo apeigos, aukodavo aukas dievams, ypač deivei Žemynai, kad vaikelis augtų sveikas ir laimingas. Pagal baltų tikėjimą, vaikučio besilaukianti moteris pati yra tarsi Žemyna, savyje brandinanti vaisių. Vyras taip pat nelikdavo nuošalyje, kadangi vaikelis - laimingos šeimos vaisius. Kartais būdavo sakoma, kad tai - sėkmingos Perkūno ir Žemynos sąjungos rezultatas. Ir kuo daugiau šeima susilaukdavo vaikelių, tuo labiau būdavo vertinami kaip sėkmingos sąjungos pavyzdys. Senovės lietuvių pasaulyje žmogaus gimimas buvo sietinas tik su moterų bendruomene. Kaimuose pribuvėjos dar vadintos bobutėmis, mat paprastai vaikelius „gaudydavo“ pagyvenusio amžiaus moterys. Jos buvo vadinamos moterimis vedlėmis, nes jų statusas ir patirtis lėmė jų tapimą pribuvėjomis. Kai kurios šią profesiją perimdavo iš savo mamų, močiučių, tetų ar kitų giminių. Pirtyje buvusi aukštesnė temperatūra, negu namuose, todėl tiek vaikui, tiek motinai ten buvę saugiau. Taip pirtį moterys rinkdavosi ir dėl to, kad tenai buvusi geresnė aura, mat pirtyse žmonės prausdavosi ir švarindavosi, taip pat pirtyje būdavo ir prieblanda, kuri ateinančiam vaikui kelia mažiau streso, negu ryški šviesa.

Naujagimio priėmimas ir pirmosios apeigos

Kūdikio priėmimo apeigose pribuvėjos elgesys buvo ypač svarbus. Naujagimio priėmimo metu pribuvėja neturėjo kalbėti, tik melstis, kad vaikas būtų stiprus ir sveikas. Pagal paprotį jį reikėjo priimti ne plikomis rankomis, bet su staltiese, rankšluosčiu ar su nauju švariu drabužiu. Tikėta, kad visa tai nulems kūdikio dorą, laimę, gerą sveikatą ir garbę. „Žmogaus gyvenimo ciklo papročiuose rankšluostis atlieka ritualinio ciklo vaidmenį. Jis - tarsi tiltas, vedantis žmogų per svarbiausius jo gyvenime perėjimo etapus į naują socialinio statuso pakopą, saugantis bei užtikrinantis tolesnę jo sėkmę.“

Sulaukus kūdikio, jo virkštelę užrišdavo lininiu ar vilnoniu siūlu, nupjaudavo peiliuku ar nukirpdavo žirklutėmis. „Manyta, kad pribuvėja, priimdama gimstantį kūdikį, galinti nulemti vienokias ar kitokias jo būdo savybes, užtat vengė priimti ant prijuostės, kad užaugęs nebūtų paleistuvis. Kad vaikas būtų protingesnis, gimusiam užgobdavo baltą skarelę. Dar XIX a. pabaigoje panašiai buvo elgiamasi visoje Lietuvoje. Jei kurioje šeimoje kūdikiai mirdavo vienas po kito, tai „bobutė“ naujagimį priimdavo per tėvo kelnes: šis tada nemirsiąs ir būsiąs atsparus ligoms.“ Taigi atlikdama kiekvieną veiksmą pribuvėja pirmoje vietoje rūpinosi kūdikio ateitimi. Kad vaikas užaugtų sveikas ir stiprus, kartais tyčia pameluodavo, kokios lyties gimė vaikas. „Kad vaikas įgautų proto ir stiprybės, reikėjo jį trumpam paguldyti ant žemės prie tėvo namų.“

Užgimusio kūdikio prausimas taip pat buvo svarbi ritualinė apeiga. Labiausiai pribuvėja rūpinosi, kad prie ką tik gimusio kūdikio nepristotų piktosios dvasios, todėl vos tik priimtą jį pirmiausia peržegnodavo. Į pirmojo prausimo vandenį įmesdavo šventintų žolių, vandenį peržegnodavo. Daugelis žmonių tikėjo magiška vandens apvalomąja, apsaugine galia. Jei gimdavo silpnas kūdikis, pribuvėja jį kuo greičiau namuose pati pakrikštydavo. Tai būdavo laikoma „naminiu“ krikštu. „Vadinasi, pirmųjų prausynų apeigose pribuvėja atliko tarpininkės funkciją. Ji pristatė kūdikį šeimai, o krikščioniškuoju krikštu įvedė į krikščionių bendruomenę.“ Nupraustą kūdikį pribuvėja pati pirmąkart suvystydavo, galvytę surišdavo raiščiu, kad nebūtų atlėpusios ausys. Prieš maitindama, mama vaikutį peržegnodavo. Pirmiausia mažylį parodydavo tėvui, o paskui kviesdavo šeimos vaikus, kuriems buvo paaiškinama, kad vaikus atneša gandras. Gimusį kūdikį nuprausdavo geldelėje ir paduodavo motinai maitinti krūtimi.

Kūdikio vystymas ir placentos likimas

Kūdikį labai stipriai suvystydavo ir suvyniodavo, kad kojytės būtų tiesios, o galvą aprišdavo skarele ar kepurėle. Nuskutę ir susiuvę avikailio lopinėlį, iš jo padarydavo vaikui čiulptuką. Pribuvėja stengdavosi vandenį išpilti ten, kur niekas nevaikšto arba po slenksčiu iš lauko pusės, kad kūdikis būtų apsaugotas nuo ligų ir kerų. Placentą, surištą į švarų audinį, taip pat slėpdavo nuošalioje vietoje. Tikėta, kad nuo to priklauso kūdikio ateitis. Pakasdavo placentą po namo pamatais, jei gimė berniukas, kad būtų geras tų namų šeimininkas, arba darželyje, po slenksčiu iš lauko pusės, po varteliais, jei gimė mergaitė. Tame sode pasodindavo medį. Beje, pribuvėja, apžiūrėjusi placentą, paprastai galėdavo pasakyti, kiek moteris dar susilauks vaikelių.

Esminiai gyvenimo momentai lietuvių papročiuose neatsiejami nuo duonos. Jos prasmė gimtuvėse polifunkcinė - ji yra ir kaip apeiginė dovana, ir kaip skalsos, vaisingumo simbolis, ir kaip apsaugos priemonė. Pribuvėja nešdavosi duonos eidama priimti naujagimį, ja apdovanodavo ir lankydama gimdyvę, kad kūdikis augtų sveikas ir didelis. „Prieš veždami vaiką krikštyti, suvystytą guldydavo krikštasuolėn. „Bobutė“ duonos dėdavo ant pagalvės ir kūdikiui tardavo linkėjimus: „Apdovanoju duona, kad būtum duona sotus.“

III. Kūdikio įvedimas į bendruomenę: Krikštynos (Postliminalinis laikotarpis)

Krikštynų svarba ir istorinis kontekstas

Kūdikio socialinio įteisinimo papročiai funkcionuoja laike ir erdvėje. Naujo šeimos nario atėjimas į pasaulį buvo ir yra didelė šventė. Paskirų žinių apie XIX a. pirmos pusės žemaičių krikštynas randama 1823 m. parašytame veikale „Apie senovės pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštijose“. Tokių žinių pateikia Dionizas Poška ir Liudvikas Adomas Jucevičius 1846 m. publikuotoje knygoje „Lietuva. Jos senovės paminklai, buitis ir papročiai“. Užuominų apie kuršėniškių krikštynas yra Motiejaus Valančiaus 1869 m. veikaluose. Išsamiau nagrinėti XIX a. pabaigos - XX a. krikštynų papročiai Juozo Mickevičiaus veikale „Žemaičių krikštynos“, taip pat Igno Končiaus studijose. Krikščionišką krikštą galima apibūdinti kaip ritualinį veiksmą, reiškiantį krikštijamojo apvalymą nuo gimtosios bei kitų nuodėmių ir priėmimą į tikinčiųjų bendruomenę. Iki krikšto kūdikį vadino „lelė“.

Kūmų parinkimas ir jų atsakomybė

Krikštynų papročiuose svarbiausi veikėjai buvo kūmai, kurie taip pat turėjo nemažą įtaką vaiko dvasinių ir fizinių savybių formavimui. Liaudies sąmonėje kvietimas į kūmus laikytas pagarbos, pasitikėjimo bei žmogaus įvertinimo ženklu. Pagal tradiciją jie buvo įpareigoti rūpintis kūdikiu ir perduoti jam bendruomenės puoselėjamas etninės kultūros vertybes. Kūma buvo kviečiama dora, religinga, darbšti, su nepriekaištinga morale moteris, nes tikėta, kad mergaitė paveldi jos būdo savybes ir net pomėgius. Kūmystė yra krikščioniška pareiga. Sutikimas būti krikštatėviu laikomas etiško elgesio požymiu. Be rimtos priežasties atsisakyti būti kūmu negalima, pateisinamas atsisakymo motyvas - nėštumas. Kūmos pareigos prasidėdavo nuo pat jos pakvietimo momento. Ji pasiūdavo vaikui krikšto drabužėlius, krikštynų vaišėms išsikepdavo pyrago, nupirkdavo saldainių, paruošdavo butelį degtinės su degintu cukrumi ir kmynais.

Krikšto apeigos ir vardo suteikimas

Kūmams svarbiausias vaidmuo tenka bažnyčioje. Kūmai per krikštą kalba už kūdikį „Tikėjimo išpažinimą“, jo vardu atsisako piktosios dvasios ir pareiškia norą krikštytis. Grįžus iš bažnyčios kūmus sodindavo garbingiausioje vietoje - krikštasuolėje, simbolizuojančioje naujo žmogaus būties tarpsnio vietą, naują pradžią. Bažnyčioje pakrikštyto kūdikio, jau tapusio krikščionių bendruomenės nariu, statusas buvo įtvirtinamas liaudiškais krikšto pažymėjimo papročiais. Žemaičiai nuo seno laikėsi papročio kiekvienam sutiktam pakeliui iš bažnyčios duoti po riestainį ar saldainį. Svarbus elementas krikštynų papročiuose - kūdikio vardo parinkimas. Vardas suteikė daug informacijos apie žmogų. Tėvai vaikui rinko senelio, tėvo, brolio ar mėgstamo žmogaus vardą. Vardą rinkdavo tėvai, dažniausiai - šventųjų: Jonas, Petras, Kazimieras, Juozas, Ona, Marijona, Agota ir pan. Buvo tikima, kad jeigu kūdikis bus pavadintas mylimo žmogaus vardu, tuomet vaikelio laukia šviesi ateitis ir geras gyvenimas. Pagrindinį vaidmenį krikštynų apeigose nuo seno atlikdavo krikšto tėvai.

Krikšto atributika ir kūmų elgesys

Krikšto marškinėlius siūdavo iš švelnios drobulės ir saugojo iki mirties, taip pat ir krikšto žvakę. Kai kurių šeimų visus vaikus krikštydavo su tais pačiais marškinėliais, - kad vaikai tarpusavyje gražiai sugyventų. Tradicija reikalavo, kad kūmai per krikštynas būtų rimti, nes jų elgesys atsiliepsiąs kūdikio ateičiai. Vaišių metu prie stalo kūmai negalėjo pyktis, idant vaikas klausytų, jie turėjo sėdėti susiglaudę, kad vaikas nebūtų retadantis, per daug neplepėti ir pan. Stalas buvo tarsi namų altorius, kulto vieta, kur degdavo šventa ugnis. Ant stalo buvo draudžiama sėdėti, dėti nešvarius daiktus. Grįžusius kūmus pasitikdavo pribuvėja, tėvai ir kiti šventės svečiai. Krikštynose dalyvaudavo tik vedusieji.

Krikštynų apeigos ir vaišės

Pribuvėja taip pat buvo svarbus asmuo krikštynose. Jos pareiga buvo nuprausti, suvystyti, įduoti kūdikį krikštatėviams. Neretai ji lydėdavo kūdikį į bažnyčią drauge su krikštatėviais, prižiūrėdavo jį kelyje. Krikštynų vaišės buvo nevienodos. Pietus ruošdavo tėvai, o vakarienę - kūmai. Žemaitijoje ant stalo dėdavo šiupinį su kyšančia dubens viduryje kiaulės uodega. Suvalkijoje per kūmos pietus pirmiausia būdavo valgoma dubenyje kepta kiaušinienė, kurią suvalgius indas sudaužomas. Kitose apylinkėse per kūmos pietus svečiai prašydavo pribuvėją parodyti kūdikį. Ši susukdavo iš skudurų ar šiaudų lėlę arba suvyniodavo katę ir atnešdavo. Svečiai pažiūrėję šaukdavo, kad ne tas. Taip darydavo kelis kartus. Kai nusibosdavo, atnešdavo tikrąjį kūdikį. Tada jį imdavo ant rankų ir supdavo, tai yra „augindavo“. Kūma padovanodavo stuomenį, kūmas - pinigų. Tikėta, kad atlikus šias apeigas vaikas bus turtingas, protingas, ilgaamžis ir doras. Yra išlikę liaudies dainų su aiškia funkcine paskirtimi - kad mažyliams būtų linksma. Kalbininkai jas vadina žaidinimais.

IV. Gimdyvės lankymas ir sugrįžimas į bendruomenę (Postliminalinis laikotarpis tęsinys)

„Palankynų“ paprotys

Kūdikio gimimas buvo džiaugsmas ne tik šeimai; tai paliesdavo kaimynus bei gimines. Visoje Lietuvoje buvo paplitęs gimdyvės lankymo paprotys, žymimas radynų, apgėlų, lankymų, palankynų, patakų terminu. Mažojoje Lietuvoje 17 a. minimi (T. Lepneris, M. Pretorijus) kūdikio motinos įvesdinimo į moterų bendriją papročiai (apgėlai). Daugiau žinių apie juos (ypač buvusius Rytų Lietuvoje) išliko iš 19 a. pabaigos-20 a. pirmos pusės. Naujagimio tėvas, nešinas duona, druska ir gėrimu, lankė ir vaišino kaimynes bei giminaites ir alegorine kalba pranešdamas apie įvykį („bobutė sugavo žuvytę“, „pas mus pečius sugriuvo“) kvietė aplankyti gimdyvę. Pakviestosios (dažniausiai ištekėjusios moterys) ateidavo sekmadienio rytą, nešdavosi vaišių ir dovanų kūdikiui, vaišinosi. Suvalkijoje apgėlų papročio (lankyti gimdyvę su dovanomis) nebuvo.

Regioniniai palankynų vaišių skirtumai

Be minėtų patiekalų, ragauta virtos su medumi ar sviestu degtinės, dainuota, kartais šokta. Moterys eidavo lankyti gimdyvės, kol dar ji nebuvo pakilusi iš patalo, ir būtinai atsinešdavo kokių vaišių. Mat tikėjo, jei lankytoja neatneš dovanų, tai vaikas bus neturtingas, o ir pati užsitrauks nemalonę - liks bevaikė. Gimdyvę aplankydavo ir tos, kurios buvo su ja susipykusios, nes palankynoms buvo būdingas susitaikymo, atleidimo momentas. Po sunkaus gimdymo periodo ateidavo linksmybių metas - vaikelio lankyti susirinkusios moterys šokdavo ir dainuodavo. Tiesa, gimdyvės lankymo ritualas būdavo ne šiaip sau linksmybės - atėjusios moterys buvo tarsi tarpininkės, padedančios mamytei pereiti į naują motinystės tarpsnį, o pirmojo kūdikio susilaukusiajai padėdavo įsitraukti į kaimo moterų bendriją.

Gimdyvės ritualinis nešvarumas ir draudimai

Ikikrikščioniškuose tikėjimuose gimdyvė buvo laikyta nešvaria. Tikėta, kad jai prisilietus prie žmogaus, gyvulio ar augalo, šis mirs, nunyks, nudžius. Šie tikėjimai randami ir XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių liaudies gimtuvių papročiuose. Tikėta, kad po gimdymo kelias savaites iki įvedybų į pirtį ir į bažnyčią moteris yra tapsmo ir ritualinės mirties būsenoje, kai gresia pavojai ne tik jai, bet ir ji pati kelia grėsmę aplinkiniams. Todėl visi liaudiškieji įvedybų laikotarpio tikėjimai ir papročiai, susiję su gimdyve, buvo reguliuojami įvairiais draudimais. Neįsivesdinusiai, t. y. rituališkai neapsiplovusiai, gimdyvei drausta bendrauti su kitomis moterimis ir išeiti už savo sodybos ribų, drausta eiti takais arba ežiomis per kaimo javų laukus, leista eiti tik viduriu kelio arba per pūdymą. Einant per ganyklas, drausta žiūrėti į gyvulius. Draudimas išeiti iš namų suteikė moteriai galimybę geriau prižiūrėti save ir kūdikį, taip pat saugojo ją nuo piktųjų galių įtakos, nes tikėta, kad tuo laikotarpiu moteris ypač imli pašaliniams poveikiams. Praėjus savaitei ar daugiau laiko po vaikelio gimimo paprastai būdavo rengiamos krikštynos. Artimos draugės ir kaimynės paprastai maždaug po savaitės irgi norėdavo pamatyti vaikelį, bet tai jau buvo mamos teisė spręsti, rodyti ar ne - kai kurios svetimiems nerodydavo mėnesį ar net daugiau: bijodavo nužiūrėjimų. Jei kaime būdavo negeras žmogus arba, kaip sakydavo, blogų akių, tokiam stengdavosi kūdikėlio nerodyti, iki kol jis nepakrikštytas. Jei vaikutį visgi kas nors nužiūrėdavo, „gydydavo“ įvairiais liaudiškais būdais, pavyzdžiui, pasmilkydavo per Verbas pašventintų kadagių ar padegindavo žarsteklio galą ir su smilkstančiu apeidavo aplink lovą, kurioje miega kūdikis, ir pan. Po gimdymo moteris paprastai keturiasdešimt dienų neišeidavo iš namų - manyta, kad ją dar sieja ryšys su mistiniu, su anapusiniu pasauliu.

V. Vaikų auginimas ir lopšinės

Mažylius migdydavo lopšiuose - lentiniuose ar pakabinamuose, pintuose iš vytelių. Į lopšį dėdavo šiaudų ir plunksnų pagalvėlę. Kad vaikas geriau miegotų, dėjo miego žolelių, dainavo lopšines. Lopšinės - nepaprastai nuoširdūs, kupini meilės moterų motinų kūriniai, dainuojami supant ir migdant kūdikius. Tai savotiškos dainelės, gražiausiais žodžiais apibūdinančios kūdikį, taip pat kalbančios apie būsimo gyvenimo sėkmę. Lopšinėse neretai minimi įvairūs gyvūnai. Anksčiau šeimose buvo tiek vaikų, kiek Dievas duodavo. Gimus berniukui sodindavo ąžuolą, o mergaitei - liepą. Mirus motinai ir vaikų tėvui vedus kitą žmoną, ji privalėjo prižiūrėti savo ir vyro vaikus, tačiau ji dažnai juos skriausdavo - iš čia ir kilo apsakymai apie pamotes. Ilgai išliko paprotys, kad gimdyvei mirus ar neturint pieno, kūdikį maitindavo kita moteris drauge su savuoju vaiku.

tags: #senoves #lietuves #gimdymo

• susipažinkite su „Saulės zuikučių“ grupe
• Atraskite saugius ir nuotykių kupinus žaidimus su mašinėlėmis
• Apie Kaukazo kalnus
• Gimimo data ir karjera policijoje
• Išsamus Vadovas: Akušerija ir Ginekologija