Lietuvos intelektualinis paveldas ir tautinės savasties iššūkiai: išgyvenimo ir atminties formos

Lietuvos kultūrinis ir istorinis paveldas, besiskleidžiantis tiek pačioje šalyje, tiek ir išeivijoje, yra sudėtinga ir dinamiška visuma, kurioje susilieja asmeniniai indėliai ir bendri tautos iššūkiai. Šis pasakojimas apima tiek žymių asmenų biografines detales, tiek platesnį kontekstą - nuo valstybingumo siekių iki kovos su okupaciniu režimu ir pastangų išsaugoti kolektyvinę atmintį.

Žymūs lietuvių kultūros ir mokslo veikėjai išeivijoje

Tarp žymių lietuvių, savo veikla puoselėjusių kultūrą ir mokslą už Lietuvos ribų, yra ir rašytojas R. Romualdas Spalis (Giedraitis). 1915 m. gimęs rašytojas mokėsi Kauno Aušros gimnazijoje, o vėliau studijavo literatūrą Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir diplomą įsigijo humanitarinių mokslų fakultete Vilniuje. Šiuo metu gyvena Halifakse, Anglijoje. Pirmuosius savo literatūrinius darbus pradėjo spausdinti „Lietuvos Aide“ 1939 m.

Akademiniame pasaulyje taip pat aktyviai veikė lietuvių intelektualai. Prof. dr. Zenonas Ivinskis buvo pakviestas į Bonnos universitetą svečio profesoriaus teisėmis, kur darbą pradėjo balandžio 1 dieną. Vasaros semestre jis skaitė paskaitas apie Lietuvą viduriniais amžiais ir seminare nagrinėjo vokiečių ordino ir Žemaičių klausimą. Bonnos universitetas yra vienas iš iškiliausių visoje Vokietijoje.

Dr. Jonas Grinius „Europos Lietuvyje“ spausdino įspūdžių seriją apie savo pernykštę kelionę po JAV. Dr. D. Augustaitytė buvo pakviesta į Miuncheno universitete slavistikos filologijos katedrą pas profesorių. Kun. dr. Andrius Baltinis tą vasarą išvyko į Europą, kur Europos Lietuvių Fronto Bičiulių studijų savaitėje skaitė paskaitą, o į JAV grįžo rudenį. Kun. dr. J. Aviža atšventė kunigystės 25 metų sukaktį. Kunigu įšventintas 1938 m. birželio 11 d. Kaune.

Tautos savasties ir valstybingumo samprata

Tautos kelias ir jos formavimas yra kompleksinis procesas, veikiamas įvairių veiksnių. Daug yra visokių veiksnių, kurie padėjo formuoti tautas. Kai kurie mokslininkai nurodė, kad kova dėl buities privertė glaustis į primityvią bendruomenę, kur galėjo gintis nuo negerovių, kartu pajėgė patys grobti, turtėti, plėstis. Religinis kultas dar labiau stiprino ryšius, gyvenamoji vieta dar labiau pabrėžė artimus kaimynus, kartu nurodė tolimus, svetimus. Skirtingos gamtos sąlygos įspaudė žmoguje skirtingus bruožus. Ir jei vienos grupės vis labiau artėjo, tuo pačiu kitos grupės vis labiau tolo nuo kitų. Dvasinės kultūros vystymasis ne tik padidino biologinius skirtumus tarp grupių, bet kartu išugdė ir pajutimą savęs, kartu priklausomybę nuo tos pačios grupės. Taigi, greičiausiai tas biologinės ir dvasinės kultūros pradas pagimdė tautas.

Ten, kur tas pasijutimas buvo ypač stiprus, ten jis virto dinamine jėga ir teliko vienas žingsnis į aukštesnę bendruomenės organizaciją - valstybę, kuri istorijoje ilgą laiką rėmėsi imperija-dinastija, savo ribose glausdama eilę tautų. Kylant mokslui, susipratimui ir kultūrai vis labiau pradėjo ryškėti, kad imperija mažiau ar daugiau remiasi viena kuria tauta, silpnindama, parazituodama kitas mažesnes, ir toks tvarkymosi būdas, kaip atgyventa tamsos ir išnaudojimo liekana, vis labiau nyksta. Atskiros tautos, istorijos įvykių mokomos, nėra priešingos federacijos ryšiams, kaip apsaugai prieš naujos rūšies imperines jėgas. Ir dr. J. Girnius tvirtina, kad tauta, patekusi svetimon tauton, po truputėlį ima blėsti, nes ji negali reikštis visu plotu, stokodama valstybinės globos, kuri ypač reikšminga mažų tautų atveju. Jei toks švelnesnio ar brutalesnio laipsnio pavergimas užtrunka ilgesnį laiką, sakysime, šimtmetį kitą, tauta gali mirti, palikdama gal tik vietovės vardą. Tai žinodama, kiekviena susipratusi tauta visomis pajėgomis stengiasi turėti savo valstybę.

Istorinės medžiagos ir paveldo išsaugojimas yra gyvybiškai svarbus tautos tapatybei. Čikagos mieste veikia LB Centro Valdybos remiamas PASAULIO LIETUVIŲ ARCHYVAS, kuris renka ir saugo viso pasaulio lietuvių istorinę medžiagą. Šis archyvas kaupia įvairią medžiagą, įskaitant organizacijų protokolų knygas, kongresų, konferencijų ir kitų suvažiavimų protokolus, vienuolynų, parapijų, organizacijų, įstaigų, įmonių ir pavienių asmenų archyvus, iš laikraščių iškarpas, rengtų parodų, vaidinimų ir minėjimų plakatus, bilietus, kvietimus, programas, katalogus, laimėjimų moksle, sporte ir kitur pažymėjimus, pasakytų kalbų, giesmių, dainų ir muzikos plokšteles bei magnetinius įrašus, įvairių įvykių filmus, fotografijų negatyvus ir klišes, rankraščius ir laiškus.

Kultūros ir kūrybos laisvės suvaržymai sovietmečiu

Sovietmečiu, ypač pavergtoje Lietuvoje, kūrybinė laisvė buvo brutaliai slopinama. Komunizmas nepripažino jokios kūrybinės laisvės, be kurios nėra ir negali būti jokios meninės pažangos. Nors ne vieną kartą buvo manyta, kad N. Chruščiovas atleis menininkams varžtus, tačiau jis juos suveržė nė kiek neprasčiau negu buvo prie Stalino. „New York Times“ knygų priedas paskelbė, kad du rašytojai buvo ištremti į Sibirą už nukrypimą nuo partijos linijos, o buvo manoma, kad prie Chruščiovo rašytojai galės išvengti kalėjimų ir nebus tokių represijų, kaip prie Stalino.

„New York Times Book Review“ šių metų liepos 21 d. citavo Sovietų Sąjungos laikraštį „Izvestijas“: "Kai kurie (jauni rašytojai) nesupranta, jog mes gyvename negailestingos ir aštrios kovos tarp ideologijų periodą." Esą, dėl šių sąlygų negalima pateisinti poeto Jevtušenkos, kuris išspausdino savo autobiografiją Prancūzijos savaitraštyje „L’Express“. Lygiai taip pat negalima suprasti V. Aksenovo ir A. Voznesenskio, kurie užsienyje prikalbėjo nesąmonių, neįvertindami dabar gyvenamo momento. "Yra labai gerai, kad šie draugai pripažino savo klaidas ir pilnai nutarė save pašvęsti sunkiam kuriamam darbui." V. Aksenov išvyko į Sibirą, prie konstrukcijos projekto, o A. Voznesensky esminę dalį laiko leidžia įmonėje Vladimiro provincijoje. Už tai, kad užsienyje išspausdino savo knygą, Chruščiovas įsakė uždaryti į bepročių namus rašytoją Valerijų Jakovlevičių-Tarsą.

Nė kiek ne geriau, gal dar blogiau Sovietijoje buvo su dailininkais. Laisvėje esančių dailininkų nuomone, pavergtoje Lietuvoje menas buvo atsilikęs mažiausia penkiasdešimt metų. Be jokio laisvo kūrybinio apsireiškimo dailininkas turėjo vaizduoti šviesiomis ir realiomis spalvomis vadinamą tarybinį rojų. Kiekvienas dailininkas, kuris pabandė į viską pažiūrėti kaip menininkas per savo dvasinę prizmę, turėjo susidurti su kieta komunistinio režimo ranka, naikinančia bet kokias menines pastangas. Ryškiausiai tai liudija Chruščiovo žodžiai, pasakyti pernai Maskvoje suruoštos abstrakcionistų meno parodos metu. Paroda, Chruščiovui ją aplankius, tuojau buvo uždaryta. Drauge su Chruščiovu, jam apžiūrint parodą, ėjo ir žurnalistai, kurie Chruščiovo pastabas apie modernųjį meną girdėjo. Anglijos žurnalo „Encounter“ korespondentas viską užrašė ir išspausdino žurnale.

Tuo tarpu Sovietų Sąjungoje, ypač pavergtoje Lietuvoje, komunistai vedė sustiprintą antireliginę kovą - grasino bausmėmis tėvams, kurie mokė savo vaikus katekizmo, draudė platinti kryželius ir medalikėlius, neleido pardavinėti atviručių su šventų Kalėdų ir Velykų sveikinimais, kėlė bylas uoliesiems ir pavyzdingiesiems kunigams. Apie vieną tokios rūšies bylą plačiai parašė Vilniuje leidžiamas „Švyturys“ 1963 m. kovo 15 d. numeryje. Prieš kokius kunigus komunistai organizuoja bylas, žinojome iš anksčiau. Bet „Švyturio“ aprašytoji atskleidžia faktų, kurie liudija, kad persekiojama katalikų religija palengva pradeda plisti sovietinėje Azijoje lietuvių kunigų apaštališku darbu, kuriam padeda kitų tautybių asmenys.

„Komunistas“ (nr. 8) pateikė statistinius duomenis apie kompartiją Sovietų Sąjungoje ir visame pasaulyje. Iš jų matyti, kad 1917 m. kompartija Rusijoje išėjo iš pogrindžio. Jos eilėse tebuvo 80 000 narių. 1921 m. jau priskaičiuota Rusijoje 732 000 komunistų, 1939 m. Sovietų Sąjungoje - 2 477 000 ir 1961 m. - 8 872 516 partijos narių ir 843 489 kandidatai; šių metų pradžioje buvę Sovietų Sąjungoje daugiau kaip 10 milijonų komunistų. Komjaunime tuo pat metu priskaičiuota 21 milijonas narių.

Komunistų partijos narių skaičius SSRS respublikose (1961 m.)

Būdinga, kad nėra pateikta duomenų apie Rusijos respublikos kompartijos dydį. Aišku, tai galima nustatyti, žinant visos Sąjungos partiečių skaičių; jis būtų 5 690 516. Į akis krinta faktas, kad 1961 m. mažesnė gyventojų skaičiumi Latvija turėjo kompartiečių visu 11 000 daugiau nei Lietuva.

Lietuva tarptautinių konfliktų kontekste ir kolektyvinė atmintis

Kaimynystėje kilę konfliktai, tokie kaip Rusijos ir Gruzijos karas 2008 m. ir nuo 2014 m. besitęsiantis ginkluotas konfliktas Ukrainoje bei Krymo aneksija, turėjo didelės įtakos Lietuvos užsienio ir saugumo politikos formavimui. Būtent „dėl įtemptos tarptautinės situacijos“ Lietuvoje nuo 2015 m. pradžios buvo atnaujinta šauktinių kariuomenė. Didžiausi asignavimai krašto apsaugos sistemai Lietuvoje taip pat pasiekė po Krymo aneksijos: 2008 m. ir 2009 m. krašto apsaugos finansavimas siekė 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o 2010-2014 m. laikotarpiu išlaidos gynybai Lietuvoje sumažėjo ir nesiekė nė vieno proc. Tačiau po 2014 m. įvykių Ukrainoje Lietuvos politikams tvirtai sutarus, kad iki 2020 m. krašto apsaugos finansavimas turi siekti 2 proc. BVP, asignavimai šiai sričiai ėmė sparčiai didėti ir beveik pasiekė 2 proc.

Dėmesys krašto apsaugai ir gynybos sektoriaus stiprinimui yra konvencinė reagavimo į tarptautinius konfliktus ir ruošimosi galimai priešiškos jėgos agresijai priemonė. Tačiau minėtų krizių kontekste susirūpinta ir Lietuvos viešosios bei informacinės erdvės saugumu - kova su dezinformacija, atsparumu informacinėms atakoms, istorijos perinterpretavimu. Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio hibridinių grėsmių ir atsako į jas kontekste pradeda užimti istorinės, kolektyvinės atminties klausimai ir su jais susiję akademiniai tyrimai, neretai nagrinėjantys ir ontologinio saugumo klausimus, t. y. tam tikros valstybės visuomenės tapatinimosi ir atsiskyrimo nuo kitų visuomenių klausimus.

Kolektyvinės atminties raiškos formų ir užsienio bei saugumo politikos ryšys dar aktyviau analizuoti pradėtas po 2014 m. Rusijos agresijos Ukrainoje. Maria Mälksoo, Lina Klymenko, Mykola Makhortykh fiksavo kolektyvinės atminties Ukrainoje po 2014 m. pokytį, kuris apėmė naujų atminties mechanizmų ir raiškų formavimą, siekiant pagrįsti naujai apsibrėžtą šios valstybės užsienio politikos kryptį - suartėjimą su Europos Sąjunga (ES) ir NATO. Autoriai analizavo, kaip, pasitelkus įvairias kolektyvinės atminties raiškos formas, apimančias ir vizualiąsias praktikas, yra kuriama užsienio ir saugumo politikos tikslus atitinkanti kolektyvinė atmintis. Šios raiškos, visų pirma, buvo susijusios su artumą Rytų kaimynei - Rusijai (ir jos pirmtakei Sovietų Sąjungai) - žyminčių kolektyvinės atminties palaikymo elementų pašalinimu: teisiniu sovietinių simbolių uždraudimu, sovietinių monumentų, įskaitant ir Lenino paminklus, pašalinimu iš viešųjų erdvių, gatvių pavadinimų pakeitimu ir kitomis praktikomis.

Lietuvos pašonėje įvykę tarptautiniai konfliktai iš tiesų suaktyvino konvencinių saugumo priemonių stiprinimą mūsų šalyje. Dar 2014 m. tuometė valstybės vadovė Dalia Grybauskaitė į Ukrainos suverenitetą pasikėsinusią Rusiją viešai pavadino „teroristine valstybe“. Dėmesys potencialiai šios valstybės grėsmei ir pasiruošimas atsakui į ją ėmė vis stipriau ir vis ryškiau atsispindėti Lietuvos užsienio ir saugumo politikoje, kur Rusija reprezentuojama kaip didžiausia grėsmė regione, o jos agresijai reikia ruoštis - didinti gynybos finansavimą, atnaujinti privalomąją karinę tarnybą, modernizuoti kariuomenę. Nerijus Maliukevičius ir Viktoras Denisenko analizavo informacinio karo, propagandos ypatumus, susijusius su priešišku Rusijos veikimu Lietuvos atžvilgiu. Pabrėžta, kad Rusijos veiksmai „apima kultūros politiką, informacines ir kibernetines atakas, socialinio nepasitenkinimo skatinimą, destruktyvią diplomatiją, istorijos perrašinėjimą, šantažo politiką“.

Partizaninis judėjimas ir jo įpaminklinimas

Remiantis kolektyvinių atminties raiškų analizėmis Lietuvoje, Gruzijos įvykiai po 2009 m. Lietuvoje lėmė antisovietinės rezistencijos, suaktyvinant partizaninį naratyvą, atminimo stiprinimą, o 2013-2014 m. krizė Ukrainoje „suteikė „naują gyvenimą“ jau egzistavusiai „kovų ir kančių“ atminčiai apie partizanus Lietuvoje, padedančiai stiprinti ontologinio saugumo aspektus. Partizaninį judėjimą ir karą, vykusį 1944-1953 m., įpaminklinančios vizualios praktikos - paminklai - Lietuvoje aktyviausiai statyti vos atkūrus nepriklausomybę. Kaip rodo paminklų raiška ir iniciatyvos, tada svarbiausiu tikslu tapo galimybė atminti, deramai pagerbti ir išgedėti tų, kurių gyvenimo Sovietų Sąjungoje sąlygomis tinkamai pagerbti nebuvo įmanoma. Analogiškas vizualiųjų raiškų, pristatančių pasakojimą apie partizaninį judėjimą, intensyvumas fiksuojamas ir pastaraisiais metais.

Kolektyvinės atminties panaudojimą Rusijos saugumizavimo Lietuvoje po įvykių Gruzijoje ir Ukrainoje atveju implikuoja ne tik paminklų iniciatyvos, bet ir kitos vizualiosios raiškos, kolektyvinėje atmintyje vizualiosiomis formomis įtvirtinančios partizaninio karo atminimą: po 2014 m. sukurti pažintiniai maršrutai „Partizanų takais“, skirtingose Lietuvos vietose atsiradę informaciniai stendai, atmenantys partizaninį judėjimą, institucionalizuotos iniciatyvos Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signatarams jų gimtinėse pagerbti.

Vis dėlto pabrėžtina, kad būtent tuo pačiu metu viešojoje Lietuvos erdvėje kilo nemažai diskusijų, susijusių su koegzistuojančiu pasakojimo apie Holokaustą atminimu, iškeliant klausimus apie kai kurių antisovietinės rezistencijos dalyvių vaidmenį vykdant Holokaustą. Šios diskusijos ar, kitaip sakant, atminties įtampos išryškėjo 2019 m. vasarą sostinėje nuo Vrublevskių bibliotekos sienos nuėmus Joną Noreiką-Generolą Vėtrą atmenančią lentelę, Kazio Škirpos alėją Vilniuje nusprendus pervadinti Trispalvės vardu, ėmus spręsti dėl Ukmergėje stovinčio paminklinio akmens Juozui Krikštaponiui likimo. Ši situacija verčia domėtis, kokios šiame kontekste yra vizualiųjų praktikų, atmenančių būtent partizaninį judėjimą, tendencijos: ar ir kaip Lietuvoje įveiklinamos kolektyvinės atminties priemonės, susijusios su SSRS agresijos XX a.

Straipsniu siekiama išanalizuoti, ar ir kaip vizualiosios kolektyvinės atminties formavimo, įtvirtinimo ir palaikymo formos yra išnaudojamos, atliepiant nacionalinės užsienio ir saugumo politikos tikslus, susijusius su atsparumu Rusijos keliamoms grėsmėms, vis didesniu Rusijos saugumizavimu ir Lietuvoje kilusiomis atminties įtampomis. Šiam tikslui pasiekti atliekamas nuo 2014 m. iki 2019 m. pastatytų paminklų, susijusių su partizaniniu judėjimu, tyrimas. Analizės medžiagą sudaro Lietuvos viešosiose erdvėse stovintys, partizaninio judėjimo atstovus, atstovų grupes ar su partizaniniu karu susijusius įvykius įpaminklinantys vizualieji objektai, pasižymintys tvaria, ilgalaike vizualiąja raiška, t. y. erdviniai-tūriniai vizualieji objektai, sukurti iš akmens, granito, betono, metalo ar kitų panašaus pobūdžio tvarių medžiagų. Analizė įgyvendinama remiantis konstruktyvistine paradigma, laikantis nuostatos, kad politinis elgesys, politinės praktikos yra socialiai konstruojami. Vizualiųjų paminklinių praktikų analizės strategija formuojama, remiantis multimodalinės kritinės diskurso analizės principais, grįstais paminklo, kaip vizualaus objekto, specifiškumu, apimančiu, visų pirma, vizualųjį diskursą, t. y. paminklo vizualiąją formą / išraišką, taip pat žodiniu diskursu, pasireiškiančiu per tekstus, iškaltus ant paminklų, bei viešojoje erdvėje įtvirtintu kalbėjimu apie paminklus ir aktualia kontekstine informacija, kurios aplinkoje „gimsta“ pasitelkus vizualiąsias paminklines praktikas reprezentuojamos ir formuojamos reikšmės.

tags: #saulius #ramanauskas #uk #68 #gimimo

• Saugumas ir komfortas su Rodi XP
• Sužinokite daugiau apie abortų prieinamumo problemas ir statistiką Lietuvoje
• Laimos Rickevičienės indėlis Kauno darželyje
• Darželio „Raktelis“ istorija ir ugdymas
• Vaiko globos (rūpybos) organizavimo detalės