Romualdas Šemeta - gydytojas akušeris - ginekologas, turintis 30 m. klinikinės praktikos patirtį, daugiau nei 20 m. ruošiantis besilaukiančias šeimas gimdymui, pastebi, kad tėvystės suvokimas visuomenėje vis dar yra siauras. „Šiandien tėvystės sąvoka suprantama per siaurai… Atėjo vaikas į pasaulį ir manoma, kad tu jau tėvas ar mama. Tačiau iš tiesų viskas prasideda gerokai anksčiau“, - sako gydytojas Romualdas Šemeta, konferencijos „Sveika ir laiminga mama“ ambasadorius ir diskusijos dalyvis. Anot jo, „juk turėti ir būti - du skirtingi dalykai.“
Gydytojas pabrėžia, kad mūsų visuomenėje vis dar tikima, jog vaikas įsčiose nieko nemato, negirdi, nieko nejaučia. „Tačiau nepamirškime, kad vaikučio širdelė mamos įsčiose pradeda plakti jau nuo trečios nėštumo savaitės ir pamažu vystosi visi penki pojūčiai: klausa, regėjimas, uoslė, skonis ir lytėjimas.“ Nuo trečio nėštumo trimestro vaikas gyvena aktyvų mamos gyvenimą, nes jo smegenys jau būna išsivysčiusios kaip kūdikio. „Moteriai visad pabrėžiu, kad jau nuo trečio nėštumo trimestro vaikas gyvena savo mamos gyvenimą: jūs džiaugiatės - vaikas džiaugiasi, jūs dėl kažko nerimaujate - vaikas nerimauja“, - teigia R. Šemeta. Būsimiems tėvams apie vaiko atėjimą į pasaulį žinias reikia pradėti kaupti pakankamai anksti - dar prieš pastojimą.

Nors dažniausiai kalbama apie motinos ir vaiko ryšį, iš tiesų tėvo vaidmuo vaiko gyvenime lygiai toks pat svarbus kaip ir mamos. Šiandien daugeliui kyla klausimas, ar vaiko tėvas turi dalyvauti gimdyme? „Iki gimdymo sukauptos žinios ir informacija leidžia vyrui priimti logišką sprendimą, jog jo dalyvavimas ir pagalba gimdymo metu - būtina“, - konstatavo R. Šemeta. Šeima kiekvieno iš mūsų gyvenime turi svarbią vietą, kuri padeda mums suvokti ir ugdytis atitinkamas vertybes, augti ir tobulėti.
Vienu žodžiu tai neapibūdinama, nes tai daugiau apie energiją, kuri yra suformuota per visą mūsų pačių vaikystės laikotarpį. Tą energiją nešamės per gyvenimą santykiuose, šeimos dinamikoje, o stipriai išryškėja tuomet, kai patys tampame tėvais. Sąmoningumas: su kokia energija einu į tą santykį, kokį ryšį kuriu su vaikais. Sąmoningumas pasireiškia, kad mes nenorime vaiko taisyti, nenorime kažkaip pakeisti jo paties ar jo elgesio. Juk dažnai gimsta vaikas vienoks, mes norime kitokio. Svarbiausia, nerti į save, į savo vidų ir save transformuoti: auginant save, klestime patys ir klesti aplinka, automatiškai pradeda klestėti ir mūsų vaikai. Sąmoninga tėvystė, tai apie mus, ne apie išorę, bet apie mūsų pačių vidų. Ir kalbu apie tėvus, o ne vaikus.

Sąmoningoje tėvystėje tėvai nėra aukščiau vaikų, visi yra lygūs, yra vieni kitų mokytojai ir mokiniai. Tai lyg gražus šokis, simbiozė, priešingai nei tradicinėje tėvystėje, kur jaučiama hierarchija.
| Aspektas | Tradicinė tėvystė | Sąmoninga tėvystė |
|---|---|---|
| Vaiko elgesys | Taisytinas, keistinas | Signalas tėvams apie save |
| Ryšio dinamika | Hierarchija (tėvai aukščiau) | Lygybė, abipusė pagarba |
| Tėvų vaidmuo | Kontroliuoti, drausminti bausmėmis | Augti kartu, būti mokytoju/mokiniu |
| Sprendžiant problemas | Vaikas turi paklusti | Bendradarbiauti, suprasti poreikius |
Sąmoningos tėvystės koučeris yra tas žmogus, kuris padeda tėvams eiti į savęs pažinimą, priartėjimą prie tikro autentiškumo. Jis padeda suprasti, kodėl tas ryšys su vaiku nesimezga, kas blokuoja santykį su vaiku, kas vyksta šeimos dinamikoje, už ką aš galėčiau būti atsakingas. Kai tėvai išsinarplioja save, automatiškai pradeda keistis ir jų vaikų elgesys. Tėvai skambina ir prašo pakalbėti su jų vaikais, bet koučeriai kalba su tėvais, nes emocinės žaizdos, sukauptos dar vaikystėje, daro įtaką santykiui su vaiku.

Roneta Virbašienė, sąmoningos tėvystės koučerė, jogos ir meditacijos mokytoja, dalijasi savo patirtimi: „Mano kelias prasidėjo prieš šešerius metus, nes nuo pradžių, tik sužinojus, kad laukiuosi, pasakiau, kad noriu auginti vaikus kitaip. Dar tada nesupratau kaip, man tebuvo 21-eri metai, bet žinojau, kad nenoriu būti, kaip mano tėvai.“ Atsiminusi save vaikystėje ir paauglystėje, kartais nesuprastą ir neišklausytą - ji padarė sprendimą, kad bus kitokia mama. Tačiau tiesa ta, kad ir ką besakytume - nori ar nenori, bet karta iš kartos einančios programos persiduoda vaikams. Roneta suprato, kad negali kontroliuoti savo emocijų ir tampa lygiai tokia pati, kaip jos tėvai.
Atsiradus natūraliam norui tobulėti, į jos gyvenimą atėjo mokytoja Dr. Shefali Tsabary, kuri yra sąmoningos tėvystės pradininkė pasaulyje. Klausydama jos paskaitų internetu ir verkdama, Roneta suprato, ką daro savo vaikams ir, jei neišsiaiškins, nesąmoningai perduos vaikams tą pačią emocinę naštą ir emocinius randus. Galiausiai ji pabaigė Dr. Shefali institutą. Nagrinėdama save, savo pačios praeitį, ji suprato, kaip vaikystės šešėlis vis dar persekioja, ir kaip praeities patirtys daro įtaką santykiui su vaiku. Tai leido keisti reakcijas, rinktis koncentruotis į savo sąmoningumo auginimą ir ryšio kūrimą. Tada ji suprato, kad turi dalintis, ir pradėjo dirbti su mamomis individualiai, organizuoti seminarus bei grupinius užsiėmimus.
Dažniausiai mamos kreipiasi dėl to, kad neklauso jų vaikai, ir klausia, ką daryti, kad klausytų. Roneta džiaugiasi drąsiomis mamomis, kurios kreipiasi dėl savęs ir prisipažįsta, kad negali suvaldyti savo emocijų. Sąmoningos tėvystės koučerė Roneta Virbašienė įsitikinusi, kad nepriimtinas mažųjų elgesys yra signalas tėvams, kad pagalbos ieškoti ir keistis reikia suaugusiems. Pastebima, kad Lietuvoje labai daug pykčio, kuris plinta, kaip infekcija, nes daug jo nešiojamės iš praeities.

Nėra geras ar blogas ryšys, nes kiekvienas tai suvokia per vidinius filtrus ir tas pats elgesys gali atrodyti skirtingai. Siekiama autentiškumo - autentiško ryšio. Tai reiškia, kad vaikas auga laisvas išsakyti savo nuomonę (kartais tai reiškia ir nepritarti tėvams), toks ryšys grindžiamas pagarba ir šeimos nario priėmimu - toks, koks jis yra. Vaikas auga be baimės ir pasitikintis savimi, nes jis žino, kad su tėvais yra saugus. Toks ryšys sukuriamas ne tada, kai tėvai kontroliuoja, o vaikai paklūsta, bet tada, kai visi priima šį procesą, kaip augimo kelionę, asmeninę pamoką.
Ronetos kuruojamoje „Facebook“ grupėje, kurioje yra 2000 mamų, atlikta apklausa parodė, jog didelė dalis laiko save piktomis mamomis. Tai paskatino sukurti kursą „Pykčio dirbtuvės“, sąmoningos tėvystės pagrindais, suderintą su meditacijomis, atsipalaidavimo technikomis ir užduotimis. Pirmiausiai reikia suvokti pyktį, jį atskirti ir pastebėti savo mintis, išmokti padaryti pauzę. Pagauti pykčio emocijos veikiame autopilotu. Mamos kartais tai vadina: išėjimu iš savo kūno. Todėl labai svarbu save nuraminti, sureguliuoti ir tik tada užmegzti ryšį su vaikais ir spręsti iškilusias problemas. Ronetos intencija kurso metu - mamoms sukelti abejonę. Kai atsiranda abejonė - atsiveria durys į paieškas. Tai, kas vyksta su vaikais - nėra apie vaikus, o tik apie tai, kas slypi pačių mamų viduje.
„Niekada nėra per vėlu“, - teigia Roneta. Su paaugliais yra sunkiau, „nes pagadinote“ juos labiau nei mažuosius. Tačiau ir šiuo atveju, tikrai įmanoma transformuoti ir atkurti sugriuvusį ryšį. Jei žala padaryta, laiko neatsuksi atgal, bet galima kurti santykį iš naujo, stengtis ir parodyti iniciatyvą, iš naujo pažinti savo vaiką. Domėtis savo vaiku. Jei mama pasakytų vaikui „aš tavęs negirdėjau, nemačiau ir nemylėjau, taip, kaip tau reikėjo, bet pabandome - aš stengsiuosi“ - tai iš mamos pusės nuostabi dovana paaugliui. Santykį galima keisti net su suaugusiais vaikais. Sąmoningumo kelionei niekada negali būti per vėlu, tik kiekvienas skirtingu metu atsibundame.
Roneta Virbašienė su vyru augina šešerių metų Tėją ir ketverių Majų. Jie nelanko darželio, nes tėvai nusprendė juos mokyti namuose, taikydami vadinamą „homeschooling“. Nors tai reikalauja pastangų, jie derina darbus ir vaikų ugdymą, integruodami daugelį pamokų natūraliai. Roneta dirba su mamomis individualiai, organizuoja seminarus ar grupinius užsiėmimus tiek angliškai, tiek lietuviškai, nes Lietuvoje yra didžiulis sąmoningos tėvystės poreikis. Tačiau net ir sąmoningumo keliu einančioje šeimoje kyla konfliktų: „Žinoma! Kai eini sąmoningumo keliu yra dar sunkiau, nes aiškiau viską matai, labiau pastebi savyje ir savo partneryje klaidas ir tas suteikia daugiau nemalonių jausmų, išgyvenimų, suvokimų ir atidengia praeities skaudulių.“ Šeima praeina pro didžiulę transformaciją, nes sūnus turi daug pykčio, todėl stengiamasi išsiaiškinti, kas manyje yra, ką aš įnešiau į tą situaciją, kad vaikas toks tapo. Stengiamasi paaiškinti, iš kur tai kyla ir patenkinti jo poreikius, kad tai keistųsi.

Patarimas - nebijoti nerti į save ir nustoti kaltinti aplinką. Daugybė mamų gyvena aukos pozicijose. Todėl siūloma atsibusti, nebijoti lįsti į save ir ieškoti pagalbos. Nebijoti transformacijos, kuri dažnais atvejais skausminga. Priimkite vaikų elgesį kaip dovaną, nes tas vaikas stovi šalia ir jums plekšnoja per veidą, tarsi sakydamas: „atsibusk mama, pamatyk mane.“ Leiskitės į kelionę ir nebijokite. Ne veltui yra pasakymas „auga vaikai - auga tėvai”. Ši knyga yra apie tai, kaip augindami vaikus, tėvai auga kartu. Per vaikus, pamatydami ir priimdami savo vaikystės nuoskaudas ir taip atrasdami savo vidinę tapatybę. Identifikavę save ir pamynę savo ego, tėvai gali nevertindami ir neturėdami lūkesčių megzti abipuse pagarba grįstus, nuoširdžius santykius.
Dr. Shefali Tsabary knyga „Sąmoninga tėvystė“ pasakoja apie tai, kaip suradus savo vidinę tapatybę megzti darnius ir abipuse pagarba grįstus santykius su vaiku. Nors pats pavadinimas gali „užduoti“ toną, jog tokiam tėvystės modeliui reikia daug žinių, dvasinių mokslų ar atskiro pasirengimo, autorė nuramina. Ji pasakoja apie šį tėvystės stilių per žemiško žmogaus prizmę, kuris gyvenime gali pratrūkti, rėkti, gailėtis, gedėti, nežinoti kaip pasielgti, ir tai išlaisvina skaitytoją bei leidžia skaityti knygą be jokio kaltės jausmo. Knygoje viskas pasakojama nuosekliai nuo pačių pradžių (tėvų vaikystės): kaip tėvams reikia atrasti savo vidinę ramybę, kaip susidurti akis į akį su vaikystės nuoskaudomis, kurios gali trukdyti. Kaip išmokti priimti savo vaikus ir ko galima tikėtis tam tikrais vaiko gyvenimo etapais. Kiekviena hipotezė yra pagrindžiama ir paaiškinama iš vaiko bei iš tėvų pusės, dėl to autorės patarimai turėtų būti lengvai įgyvendinami. Labiausiai patiko autorės raminimas, jog normalu jausti visą puokštę jausmų, gedėti savo buvusio gyvenimo ir tuo pačiu pataria, kaip tai priimti, kaip keistis palaipsniui, kaip svarbu kurti ir palaikyti santykį su vaiku, kaip išmokti būti dabartyje, o ne gyventi ateitimi.
Vis tik šią knygą rekomenduojama skaityti tiems tėvams, kurie daugiau vaikus augina prieraišiai ar grįsdami santykius pagarbios tėvystės principais. Žiūrint platesniu kampu į knygą ir lyginant su Lietuvoje esamu šeimų kontekstu, ji gali sukelti neigiamų emocijų dėl kultūrinio neatitikimo.
Ši 12 savaičių gijimo programa skirta tėvams, kurie nori nutraukti rėkimo, gėdos ir pataikavimo ciklą, išmokti reaguoti sąmoningai ir kurti saugų, artimą ryšį su vaiku. Ji skirta tiems, kas jau išbandė viską - skaitė knygas, lankė seminarus, ieškojo instagram patarimų, bet niekas neveikia vaikui, ir vis klausia savęs: „Kodėl man taip sunku?“, „Kodėl negaliu priimti savo vaiko emocijų?“, „Kodėl mano ribos vis peržengiamos?“ Programa padeda, jei diena pradedama su tvirtu ketinimu būti ramiu, kantriu, bet vos dienai prasidėjus, savitvarda slysta iš rankų, ir tave užlieja kaltės jausmas. Jei pažadėjai sau, kad vaikai augs kitaip nei tavo vaikystėje buvo per daug skaudžių žodžių, bausmių, tylos, per daug nežinomybės, ką sutiksi: švelnumą ar griežtumą, bet vis dėlto, kai vaikas bando ribas, jauti tą patį, ką jautė tavo tėvai: nusivylimą, bejėgiškumą, pyktį. Nori nutraukti šį ciklą, nors kartais atrodo, kad jis stipresnis už norą. Mokslas patvirtina, kad nors ir negalime pakeisti savo vaikystės, mes galime išgydyti save. Tėvystė neturi būti nuolatinis stresas ir kova. Visos reakcijos, elgesys atkeliauja iš vidinių patirčių. Įsivaizduokite, jeigu nereikėtų kelti balso, kad vaikas išgirstų ar bendradarbiautų, turėtumėte nesuvaidintą vidinę ramybę ir galėtumėte sąmoningai pasirinkti, kaip reaguoti. Tiksliai žinotumėte, kaip nustatyti ribas ir drausminti be bausmių ar atstūmimo, bei pataikavimo. Atgautumėte pasitikėjimą savimi, kaip šeimos lyderis, žinant, kad nutraukiate kartų ciklus ir kuriate santykį, kuriame vaikas jaučiasi saugus ir emociškai sveikas.

Šie mokymai skirti, jei:
Programa vyksta 12 susitikimų - kartą per savaitę, antradienio vakarais per Zoom (užtruksite 1,5-2 val.). Dalyviams suteikiama bendruomenės grupė - saugi erdvė dalintis, klausti, išsikalbėti. Namų darbai - rašymo užduotys ir kūno (somatinės) praktikos - padeda ne tik suprasti, bet ir pajusti pokytį. Visi įrašai visada prieinami. Dalyviai dalijasi, kad ši programa padeda susigrąžinti ramybę, mažiau kaltinti save, rūpintis savo vidiniais vaikais, greičiau nusiraminti po emocijų protrūkio arba laiku save nuraminti dar prieš išsiveržiant vulkanui. Atsirado mažesnė kontrolė šeimoje ir didelis suvokimas, kad nereikia kovoti su vaikais. Gaunami įrankiai gelbėja visur, ne tik situacijose su vaikais, palengvina kasdienybę. Kaip teigia Evelina: „Labai gera matyti vaikus šalia savęs laisvus, laimingus ir besijaučiančius saugiai. O tame tarpe man labai gera jaustis, kad esu dabarties momente su jais, rami ir saugi.“ Živilė priduria, kad programa keičia suaugusio žmogaus gyvenimą, palaipsniui atnešdama pokytį į visą jo aplinką: „Aš pagaliau keliauju link tikrojo savojo AŠ.“ Agnė pastebi, kad pasikeitus bendravimui su vaikais, apdovanojimas - daugiau bučinių ir apkabinimų iš vaikų. Eglė tvirtina: „Man šis kursas davė tikrai daugiau nei pokalbiai su psichologe.“ Daugelis dalyvių sako, kad tai buvo nuostabi gyvenimo patirtis - suvokti, kodėl kartais elgiamės ne taip, kaip reikėtų, kodėl gyvename lyg užburtame rate ir lyg ne savo gyvenimą. Agresija - tai stiprus jausmas, kuris dažnai gąsdina tiek vaiką, tiek tėvus, tačiau ši programa padeda suprasti, kada ji padeda apsiginti, o kada tampa silpnumo išraiška.