Obelių vaikų globos namai - tai vieta, kurioje susipina daugybė istorijų, išgyvenimų ir likimų. Šiame straipsnyje apžvelgiama Obelių vaikų globos namų istorija, pradedant nuo jų įkūrimo, veiklos per dešimtmečius ir baigiant dabartine pertvarka, kai institucinė globa keičiama bendruomenine.
Straipsnyje remiamasi istoriniais šaltiniais, monografijomis, interviu su įstaigos darbuotojais ir auklėtiniais, siekiant pateikti išsamų ir informatyvų pasakojimą apie šios įstaigos reikšmę kraštui ir jo gyventojams. Šios įstaigos archyvas - tai tarsi laiko kapsulė, sauganti praeities ženklus, kurie padeda mums geriau suprasti dabartį ir numatyti ateitį. Archyvo dokumentai atspindi ne tik įstaigos veiklą, bet ir platesnį kontekstą - politinę, socialinę ir kultūrinę aplinką, kurioje ji gyvavo.

Obeliai - tai miestas Rokiškio rajone, turintis turtingą istoriją. Rašytiniai šaltiniai patvirtina, kad 1519 m. jau buvo Obelių miestelis. Obelių dvaras yra kiek jaunesnis pirmųjų šio krašto dvarų brolis. Obeliai, miestas Rokiškio rajono savivaldybės teritorijoje, yra seniūnijos ir parapijos centras. 2023 m. čia gyveno 814 gyventojų. Miestas įsikūręs Obelių ežero šiaurės rytiniame krante, prie Kriaunos upės. Pro Obelius eina Panevėžio-Daugpilio geležinkelis ir plentas.
Obeliuose stovi Šv. Onos bažnyčia, veikia paštas, ambulatorija, gimnazija, kultūros namai, biblioteka, vaikų darželis-mokykla ir vaikų globos namai. Taip pat yra istorijos muziejus ir vėjo malūnas.


Istorija Obelių vaikų globos namų prasideda 1959 m., kai tuometiniame pastate įsikūrė vaikų globos namai. Nuo pat įkūrimo ši įstaiga tapo svarbia krašto dalimi, suteikdama pastogę ir rūpestį likimo nuskriaustiems vaikams. Bėgant dešimtmečiams, keitėsi įstaigos pavadinimas ir pavaldumas.
2014 m. prasidėjo institucinės globos pertvarka, kurios tikslas - siekti, kad vaikas augtų biologinėje šeimoje arba bent jau įtėvių ar globėjų šeimose. Nuo 2020 m. sausio 1 d. šiame pastate vaikų globos namų nebeliko. Tokią pertvarką obeliečiai įgyvendino pirmieji Panevėžio regione.
Siekiant žingsnis po žingsnio pereiti nuo institucinės globos prie bendruomenėje teikiamų paslaugų, buvo atidaryti bendruomeniniai namai. Oficialiai duris atvėrė pirmasis Obelių vaikų globos namų bendruomeninis namas, kuriame nuo šiol gyvens 8 šių namų globotiniai (rūpintiniai). Į bendruomeninius namus įsikėlė aštuoni broliai ir seserys iš vienos šeimos.
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis teigė: „Be abejo, galutinis mūsų tikslas, kad vaikai gyventų šeimose, ir dėl to turime labai įtemptai dirbti. Pertvarkant institucinę globą, atsiranda galimybė vaikams turėti savo namus, patiems tvarkytis buitį, mokytis savarankiškumo, būti bendruomenėje. Ir tai jau yra reikšmingas artėjimas šeimos modelio link”.
Rajono savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėjas Vitalis Giedrikas kalbėjo apie pagrindą keisti vaikų globos namų priklausomybę. Jis teigė, kad 2015 m. Sveikatos apsaugos ir darbo ministro įsakyme numatyta stacionarių vaikų globos namų pertvarka, į kurią įtraukti ir Obelių vaikų globos namai.
Rajono tarybos narys Vytautas Vilys teiravosi, kodėl apskritai reikalingi tokie pokyčiai. Ar tai tik dėl Prezidentūros nuostatos, kad neturi likti didelių vaikų globos namų? Ministerijos atstovė paaiškino, kad tokia pertvarka - jokia naujovė, visa Europa vysto panašių įstaigų deinstitucionalizaciją.
Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos atstovė Daina Urbonaitienė paaiškino, kad ministerija šios įstaigos veiklos funkcionavimui bus skirta 310 tūkst. eurų metams, ta suma nekis penkerius metus. Taip pat beveik 200 tūkst. eurų bus skirta vaikams, kurie globos namuose buvo apgyvendinti iki 2007 m. sausio 1 d.

Dabar vaikai gyvena šeimynomis bendruomeniniuose vaikų globos namuose. Jie įrengti individualiuose gyvenamuosiuose namuose. Vienas toks namas stovi Rokiškyje ir du - Obeliuose. Visas reikiamas paslaugas vaikams teiks penki kvalifikuoti specialistai - du socialiniai darbuotojai ir trys socialinio darbuotojo padėjėjai; vaikams taip pat bus teikiamos užimtumo ir neformalaus ugdymo specialistų, psichologo, socialinių pedagogų paslaugos.
Dabar Obelių SPN sudaro devyni padaliniai. Tačiau ne visi fiziškai įsikūrę Obeliuose. Atskirą padalinį sudaro Šeimos ir vaiko gerovės skyriai. Jie veikia seniūnijose, fiziškai tų darbuotojų ir paslaugų gavėjų šiame pastate nėra. Dirba 5 atvejo vadybininkai ir 13 socialinių darbuotojų, jų darbo vietos seniūnijose, tik Rokiškio miesto ir Rokiškio kaimiškosios seniūnijos socialiniai darbuotojai dirba rajono savivaldybės pastate. Paslaugas gauna apie 170 šeimų, kuriose auga daugiau kaip 300 vaikų.

E. Adomavičienė minėjo, jog ankstesniais laikais nebūdavę nuostabu, kad vaikai iš globos namų įgydavo pilnavertį išsilavinimą, tapdavo žinomi visuomenėje žmonės, susikurdavo gerovę, niekuo ne prastesnę nei vaikai iš šeimų. Obelių socialinių paslaugų namų direktorė paminėjo tris buvusius auklėtinius, kurie tapo dvasininkais. Tai Subačiaus (Kupiškio r.) Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas Vidmantas Bloškis, buvęs Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos kunigas, teologijos daktaras, Varšuvos universiteto Katalikų teologijos akademijos doktorantas Oskaras Petras Volskis, kuris buvo tapęs ir Marijos radijo programų direktoriumi, bei buvęs Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonas Eugenijus Troickis, atsisakęs kunigystės dėl asmeninių priežasčių.
Vienas žymesnių Obelių vaikų globos namų auklėtinių - Laurynas Janulis, žinomas kaip renginių vedėjas, diktorius, filmų įgarsintojas.
Taip pat atvirai savo gyvenimo istoriją pasakoja Seimo narys, naujasis Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas Robertas Šarknickas. Interviu DELFI R. Šarknickas atskleidė nepagražintą vaizdą apie gyvenimą vaikų globos namuose ir ankstyvo gyvenimo tragedijas, užgožiančias geras akimirkas. R. Šarknickas žinomas ne tik kaip politikas, bet ir kaip aktorius bei kino režisierius, plačiajai visuomenei pažįstamas iš populiaraus serialo „Nekviesta meilė“.
R. Šarknickas, turėjęs dar keturis brolius ir seseris, vaikų globos namuose nuo jų buvo atskirtas. Pašnekovas iki šiol nežino, kodėl buvo atskirtas, o kiti broliai ir sesės augo kartu, turėjo galimybę savaitgaliais matyti tėvus. R. Šarknickui teko pagyventi trijuose globos namuose. Parlamentaras pasakoja, kad globos namuose mokėsi muštis, nekęsti, nemylėti, pavydėti, keršyti. R. Šarknicko teigimu, jo ankstyvo gyvenimo tragedijos, dramos užgožia geras akimirkas.
R. Šarknickas iki šio pamena pervežimą iš Vilijampolės kūdikių globos namų į Šiaulius. Vežami vaikai pradėjo klykti. „Kada pradėjome tolti nuo kažko brangaus, svarbaus, tauraus, kada matai paskui autobusiuką lekiant kažkieno brolį, kažkieno sesuo krenta, jos keliais bėga kraujais, bet vejasi vėl… Man mintyse stovi, kad galbūt ten mano vyresnioji sesė bėgo. Jėzau, kaip aš galvele į stiklą daužiau su kitais vaikais“, - lėtai žodžius rinko R. Šarknickas. Tąkart vaikai važiavo mikroautobusu „Latvija“. Jame dvokė, nes iš streso dauguma prisišlapino. Nuvažiavus į Šiaulius, vaikus suvedė į salę. Robertas pro langą išvydo stovintį autobusiuką, šoko ant palangėje augusių jurginų ir ėmė bėgti. Tačiau ranka iš nugaros stvėrė ir sviedė atgal ant margo kilimo. Dar kurį laiką vaikas eidavo pastovėti ant vėžių, kur stovėjo atvežęs autobusiukas - taip įsivaizdavo vis dar esantis Kaune. Tokios, sako jis, buvo vienatvės grimasos.

Tuo metu nuo auklėtojų smurto vaikas slėpėsi tarp jurginų ir tai buvo patys gražiausi kvapniausi namai. Liūdniausia globotiniui būdavo rudenį, kada jurginus nupjaudavo. R. Šarknickas iki šiol pamena vieną žvėrišku elgesiu garsėjusią auklėtoją. „Nekompetentinga graži auklėtoja, ilgais gražiais plaukais, jei tik išgirsdavo šurmulį, plastikinio arkliuko lazda šveisdavo per rankutes. Kai ji ateidavo dirbti, turėdavo būti mirtina tyla. Būdavo pasėta baimė“, - gyvenimą Šiaulių globos namuose prisiminė pašnekovas. Vaikas žiūrėdavo į draugus, akyse kaupdavosi ašaros, bet negalėjo įgyvendinti elementarių svajonių - paimti žaislą ir pažaisti - bijodavo, kad krisdamas žaislas nesukeltų triukšmo. Apie patiriamą terorą negalėjai pranešti kitiems darbuotojams - vaikus buvo užvaldžiusi baimė.
„Negana to, kai tyla įsivyraudavo, gerą pusmetį mus sustatydavo į eilę ir turėdavome šukuoti auklėtojos plaukus. Kažkuria prasme ši bausmė patiko - bandydavau įsivaizduoti, kad šukuoju plaukus mamai, sesei. Tokia apgaulinga iliuzija, bet per bausmę ši akimirka tapdavo net šventa. Aš mylėjau šias akimirkas, bet, bėgant laikui, mes, tokio likimo vaikai, per anksti pajutome pažeminimus. Tada ant peties pasirodė toks velniukas, kuris, man laikant šepetį, sakydavo - „duok tu jai per galvą, duok tu jai per galvą“ , - vaizdingai pasakojo R. Šarknickas.
R. Šarknickas tėvus pamatė tik būdamas 12 metų. Visą laiką jis pasakoja jautęs tėvų ilgesį, rašydavęs laiškus, tačiau nežinojo adreso - tarybinės bylos vaikams nebuvo atveriamos.
Iš Šiaulių R. Šarknickas perkeltas į Obelių vaikų globos namus. Mokytoja vakare pasisodino ant metalinės lovos, pradėjo skaityti laišką - rašė sesuo Diana. Vaikas nelabai girdėjo, ką auklėtoja skaitė - jis visą laiką ašaromis laistė pagalvę. Taip jis reagavo į staigmeną - po tiek metų gautą laišką. Obeliuose nutiko ir vienas itin skaudus incidentas. Kartą per kūno kultūros pamoką su bendraklasiu Robertas nepasidalijo krepšinio kamuolio. Mokytojas Seikalis nusitempė jį į inventoriaus kambarį, užrakino duris, karatė judesiu paguldė ant žemės. Pasipylė smūgiai - mokytojas mušė, kiek tik leido sveikata. Paryčiais vaikas pabėgo. Buvo vėlyvas ruduo, lietus plovė žaizdas, o jaunuolis bėgo geležinkelio bėgiais. Jis buvo nusprendęs bėgti pas mamą, kurios nebuvo matęs, tik žinojo, kad gyvena Kaune.
Nors augant globos namuose buvo nuostabių auklėtojų, tarp jų įsimaišydavo ir tokių, kurias šiandien prisiminti nesmagu. Geresnes vertybes skiepydavo internato valytojos, kurios mokė, kad negerai nekęsti, nemylėti, muštis. Jam iki šiol įstrigę, kai būdamas pirmokas ar antrokas, iš vienatvės susirado senučiukę valytoją. Jis pamažu padėjo moteriai dirbti darbus - šaltu vandeniu plauti didžiulius koridorius. Moteris sekdavo pasakas, dainuodavo dainas, Robertas ją prievarta sodindavo ant palangės prašydamas, kad ši tik dainuotų, o pats plaudavo koridorius.
Išėjęs į savarankišką gyvenimą, 16 metų vaikinas gavo dirbtinės odos lagaminą, tačiau nežinojo, kur eiti - prieš akis buvo vasara, o mokslai Alantos žemės ūkio mokykloje turėjo prasidėti rugsėjį. 1991 m. lietuvių kalbos mokytoja uždavė išmokti Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Laisvė“.
Vis tik socialinių paslaugų namų direktorė sakė matanti tendencijas, kad globojamų vaikų kontingentas keičiasi ne į gerą pusę - dažniausiai jie turi specialiųjų poreikių, stokoja socialinių įgūdžių. Daryti jiems teigiamą įtaką gali būti labai sunku. Galbūt dėl šių priežasčių vis rečiau girdisi apie ko nors daugiau pasiekusius vaikų globos namų auklėtinius.
Rajono savivaldybės meras Ramūnas Godeliauskas patikslino, jog griaunami ne visi vaikų globos namų pastatai, o vienas prastos būklės. Griovimo darbus atlieka ne savivaldybė, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Ministerijos tikslas - visus šalies vaikų namus perduoti savivaldybėms.
Šiandien Obelių vaikų globos namų antrojo aukšto koridoriuje - neįprastai tylu. Jaukūs kambariai ištuštėjo. Nebegirdėti skambių balsų, didelių ir mažų kojyčių tapsėjimo. Lentynos ir spintelės - be žaislų, ant stalelio nebėra terariumo su vėžliuku, žiurkėnų narvelio. Tačiau šiuose namuose liūdesys šviesus - pirmoji šeimyna išsikraustė į jaukų namą prie pat Obelių miesto ribos. Jaukiuose dviejų aukštų namuose kvepia pyragais ir vos juntamas dažų kvapas. Obelių vaikų globos namų direktorius Tadas Stakėnas sunkiai tvardė jaudulį. Ištisus keturis mėnesius visas kolektyvas rikiavo darbus, kad aštuonių vaikų šeimynos kraustynės į jaukius namus būtų kuo sklandesnės. Kaip į įkurtuves reagavo patys vaikai, kurių jauniausias lanko darželį, o vyriausias tuoj sulauks pilnametystės? „Iš pradžių vaikai žinią sutiko su šiokiu tokiu nerimu. Tačiau vėliau nugalėjo smalsumas ir permainų troškimas“, - sakė direktorius. Suaugusiesiems irgi buvo ko mokytis. Antai auklėtojos bandė „prisijaukinti“ šių namų krosnį, kad net šalčiausiais žiemos vakarais namuose nestigtų šilumos.
Direktorius neslepia: vaikų gyvenimas keičiasi į gera: namuose yra daug galimybių ugdyti savarankiškumą ir ruoštis savarankiškam gyvenimui. Prie naujųjų namų ir žemės yra: jos užteks daržiukui, gėlynams. Į naujus namus iškeliavo geltonausis vėžliukas ir žiurkėnai, tačiau bus galima ir apie didesnius augintinius - šunį ar katę - pagalvoti. Namai - jaukūs ir gražūs: sienos vos juntamai kvepia dažais. O prie solidaus virtuvės stalo užteks vietos ir pyragams, ir jaukiems pokalbiams prie arbatos puodelio. Jaukumo aplinkai suteikia ir pačių vaikų kurti moliniai suvenyrai. Ant sofų ir lovų - mylimi pliušiniai žaislai, ant stovo savojo šeimininko laukia gitara. Įkurtuvių šventė - jauki ir šeimyniška. Jaukią iškilmę pradėjo Obelių klebonas Laimonas Nedveckas. Jis šiems namams, jų gyventojams ir svečiams linkėjo Dievo palaimos, santarvės, ramybės. Dvasininkas laimino kiekvieną šių namų kertę.

tags: #sakalninkas #dirbo #obeliu #globos #namuose