Istorija ir patrauklumas: rusiškas motociklas su lopšiu
Istorija apie rusiškus motociklus su lopšiais yra turtinga legendų ir pasakojimų. Vienas iš populiariausių pasakojimų byloja, kad Stalino nurodymu buvo slaptai įsigyti penki BMW R71 motociklai per Švedijos tarpininkus. Vėliau šie motociklai buvo kruopščiai išardyti sovietų inžinierių, nukopijuojant kiekvieną detalę. Dėl akivaizdaus M72 ir BMW R71 panašumo, pažiūrėjus brėžinius ir nuotraukas, nelieka abejonių. Taigi, po oficialių finansinių ataskaitų ir ilgų diskusijų nuspręsta, kad tiksli BMW R71 kopija geriausiai atitiktų Raudonosios armijos poreikius.
1941 metų pradžioje buvo pagaminti pirmieji M72 modeliai. Šie pirmieji prototipai buvo parodyti Stalinui, kuris nedelsiant patvirtino serijinę motociklų gamybą. Tačiau, dėl gresiančių neramumų, nuspręsta visą motociklų gamybą perkelti iš Maskvos. Tam labiausiai tiko Irbit miestas, įsikūręs prie Uralo kalnų. Vienintelis tinkamas gamybai pastatas buvo alaus darykla už miesto. Netrukus šio pastato paskirtis buvo pakeista į mokslinių tyrimų ir plėtros centrą, ruošiantis masinei naujojo M72 motociklo gamybai.
Iš viso per Antrąjį pasaulinį karą žvalgybos padaliniams ir mobiliesiems kariams buvo pateikta 9799 vienetai M72 motociklų. Po karo motociklų gamyba buvo toliau plėtojama. 1950 metais pagamintas 30000-asis M72 motociklas. 1950-ųjų pabaigoje Ukraina perėmė iš Uralo karinės paskirties M72 gamybą. Pirmieji Uralo gamybos motociklai buvo eksportuoti 1953 metais. Iš pradžių šiuos motociklus eksportavo tik į besivystančias šalis, tačiau 1960-ųjų pabaigoje motociklas buvo pristatytas ir išsivysčiusiose šalyse. Uralo gaminami motociklai, vieninteliai Rusijos gaminami sunkiasvoriai motociklai, buvo paklausūs dėl prieinamos kainos, amžino stiliaus ir žavingo priekabos funkcionalumo.
Istoriniai modeliai ir jų įtaka
M-72 - tai ne tik motociklas, bet ir istorijos liudytojas. Jis buvo gaminamas įvairiose gamyklose: ZIS (Maskva), GMZ (Gorkij), IMZ (Irbit), KO (Charkovas), KMZ (Kijevas). Nors kai kam užtenka tiesiog motociklo, kiti ieško motociklo su istorija. Ir nereikia skubėti pirkti „Harley Davidson“. Nors šie motociklai žinomi, galima rasti ir kitų, ne mažiau įdomių modelių.
Buvo skeptikų, kurie į sąvoką „rusiška technika“ sudėdavo visus galimus neigiamus atsiliepimus. Tačiau, panašu, kad skeptikams teks pritilti. Šiemet sukanka 70 metų garsiausiam „Uralui“ - modeliui „M-72“, kuris su Degteriovo kulkosvaidžiu ant lopšio važiavo net iki Berlyno. Šiuo metu gaminamas jubiliejinis „M-70“ modelis; jis išsaugojo firminius bruožus - opozitinį variklį ir klasikinės formos lopšį. „M-70“ - tikras retro motociklas, su iš medžio ir plieno pagamintomis detalėmis. Būtent todėl modelis labai populiarus už Rusijos ribų. Vien JAV praėjusiais metais buvo parduota 500 jų.
Tiesa, modernus „Ural“ nėra visai rusiškas. Jis gavo „Brembo“ stabdžius, „Sachs“ amortizatorius, tačiau ir genda mažiau. Taip pat verta paminėti ir kitus motociklus su lopšiais, tokius kaip „Triumph Bonneville“ ar „Norton Commando 961“, kurie taip pat atrodo puikiai.
Lopšio atsiradimo istorija ir praktinė nauda
Lopšiai motociklams nebuvo sukurti tik tam, kad pagyvenę vyrukai galėtų pavėžinti savo šunis ar kates. Lopšeliai atsirado dar žmonėms prisijaukinus šunis, bet dar prieš sukuriant motociklą. Pirmieji buvo kabinami prie dviračių. Šoninio lopšio išradimą įkvėpė 1893 metais Prancūzijos laikraščio „Le Petit Journal“ paskelbtas konkursas, kuriame buvo ieškoma geriausio būdo, kaip dviračiu pavežti keleivį. Paaiškėjo, kad keleiviui sėdėti iš šono buvo geriau nei ant galinės sėdynės. Konkursą laimėjo prancūzų armijos karininkas M. Bertoux. Tačiau tik po dešimties metų, 1903 m., W. J. Grahamas pateikė patentą.
Šoninės priekabos tvirtinimo antgaliai ant „Harley-Davidson“ rėmų atsirado jau 1905 m., nors gamyklinėje literatūroje apie šoninį vežimėlį pradėta kalbėti tik 1914 m. Taigi, lopšiai buvo praktiški.
Ir ne tik todėl, kad ten galima įsisodinti draugelį ar vaikus kaip į šeimos transporto priemonę, kol automobiliai buvo neįkandami. Lopšiai tarnavo ir kaip komercinis transportas, vežiojant paštą, populiarinant motociklizmą apskritai, ir, žinoma, karyboje. Esame įpratę matyti karinius filmus ir istorines nuotraukas su BMW ir „Zündapp“ motociklais su lopšiais iš Antrojo pasaulinio karo nacių dalinių, bet pirmieji tokį transportą kare panaudojo britai. Pirmojo pasaulinio karo metais britų kariuomenė siekė padidinti savo „Vickers“ kulkosvaidžių mobilumą. Šią problemą britai išsprendė pritvirtindami ginklus prie motociklų su šonine priekaba. Taip buvo galima greitai juos pervežti iš vieno sektoriaus į kitą ir persekioti besitraukiančius priešo karius. Buvo sukurtas net atskiras motorizuotas kulkosvaidžių dalinys, bet Pirmajam pasauliniam užstrigus tranšėjose tokie kulkosvaidžiai ant motociklų buvo naudojami retai.
Elegantiškų ir aptakių motociklų amžiuje, kuriame greitis ir efektyvumas yra svarbiausia, šoninės priekabos gali atrodyti kaip įnoringas praeities reliktas. Bet garantuoju, važiuojate keliu, vėjas kedena plaukus, o jums taip gelia širdį prisiminus, kaip inkštė pūkuotas keturkojis, paliktas namuose. Paskambino žmona, reikia užsukti į parduotuvę, nes važiuosite į sodą? Jūs su mocu, bet jokių problemų! Žmona važiuotų pasivažinėti kartu, bet ką? Vėl rengtis moto kelnes? Lopšelyje gali ir su suknele, mieloji. Trumpos kojos? Motociklas su lopšiu suteikia pasitikėjimo savimi, nereikės įsiremti prie sankryžos į lietaus suneštą dumblą, nuorūkas ir kramtoškes. Nebereikės ir atsispyrimų ant pirštų galiukų ar „Cirque du Soleil“ balansavimo pamokų - kojos lieka ant pakojų. Be to, sezonas neužsidaro žiemą. Kol kiti motobičiuliai kasdien liūdnai žiūri pro langus laukdami kol sniegas nutirps ir gyvsidabrio stulpeliai pakils, lopšių pilotai tyrinėja užšalusį kraštovaizdį.
Vairavimo ypatumai ir patirtis
Ar juos galima vairuoti su B kategorija? - klausia manęs bičiulis, įvertinęs naujausią kūrinį - BMW R45 su „Velorex“ priekaba. Kelio ženklai vienodi visiems ir klausimas teisingas - jeigu yra trys ašys, trys ratai ar tai vis dar motociklas? Tai tikrai ne traikas ir ne automobilis, sakyčiau, unikali transporto priemonė ir ji vairuojama visiškai kitaip.
Priešingai nei traikai, motociklai su lopšiais yra asimetriški, daugiau svorio tenka vienai motociklo pusei, dažniausiai varo vienas ratas, kuris nėra centre; ne visiems ratams tenka vienoda apkrova. Norint išmokti tokį daiktą vairuoti, reikia praktikos, net jeigu ant dviračių motociklų praleidote visą savo gyvenimą. Aš pats pirmą savo pasivažinėjimą baigiau griovyje (be pasekmių), nes nesugebėjau išimti neypatingo posūkio. Todėl kiekvienąkart išgirdęs entuziastingą prašymą „duok pavairuoti“, pirma siūlau šokti į lopšį.
Motociklai su šoninėmis priekabomis, be abejo, yra lėtesni už „solo“ motociklus. Visų pirma dėl to, kad nepavyks įsiterpti tarp juostų eisme. Tokia problema tik miestuose. Posūkiai išimami be pasvirimo. Jeigu greitis didesnis, o lopšyje sunkus bendrakeleivis, posūkiai kartais primena galynėjimąsi su meška. Jei esate vairuotojas, mėgstantis guldymą vingiuotuose keliuose ir „countersteering'ą“, priekabos gali ir nepatikti. Motociklai su lopšiais gali apsiversti, nors iš patirties sakau, kad tai stabilesnė transporto priemonė nei keturračiai. Dėl asimetrijos skiriasi posūkiai į dešinę (kur lopšys) ir į kairę. Per greitai suksite į lopšio pusę - lopšys pakils ir jus ištiks panikos ataka. Per staigiai suksite nuo lopšio - priekabos nosis gali smigti žemyn, o staigiai stabdant posūkyje pakilti gali motociklo galinis ratas.
Kiekvienas motociklas kitoks, bet iš esmės reikia pajusti išcentrinę jėgą posūkiuose. Kartais aš tyčia pakeliu lopšį posūkyje ir žiūriu per veidrodėlį, kaip išsižioję keleiviai mašinoje už manęs traukiasi telefonus. Lopšys visada primena apie save stabdant ir gazuojant: šiek tiek patraukia, jeigu lopšyje nėra stabdžių, arba užlaiko motociklą.
Technikos paveldo vertė ir dabarties iššūkiai
Technikos paveldas yra viena iš tų sričių, kurią sunku ideologizuoti. Galima abejoti dėl techninių charakteristikų, ginčytis dėl technikos tobulumo ar primityvumo, tačiau tiesiogiai sieti ją su vienu ar kitu totalitariniu režimu vargu ar pavyks. Kadaise šie motociklai, dabar „sovietiniais“ vadinami, nebuvo nei geri, nei patogūs. Tačiau ši nepatikima ir nepatraukli technika išliko iki šių dienų, o jos gerbėjų gretos, jei ne auga, tai tikrai nemažėja. Kaip atsitiko, kad motociklai, kuriuose atsispindi visos juos sukūrusios sistemos ydos, pergyveno savo kūrėjus?
Vyresniąją kartą galima suprasti - kamuoja prisiminimai ir nostalgija jaunystės technikai, tačiau kuo šie motociklai patrauklūs jokios emocinių ryšių su jais neturinčiai naujajai kartai? Buvo laikai, kai motociklininkai daugiausiai važinėjo „Ural“ ar „Dnepr“ motociklais, o „Jawa“ ar „Iž Planeta Sport“ buvo nepasiekiama svajonė. Laikai keitėsi, keitėsi ir motociklų mados, tačiau, atrodo, ratas apsisuko, ir šiandien geros būklės, originalūs „Ural“ ar „Iž“ vėl tampa senovinės technikos mėgėjų svajone. Ne vieną tokį motociklą, suremontuotą, sutvarkytą, galima išvysti ir mūsų miestų gatvėse, renginiuose ar net reklamose.
„Dnepr“ motociklai žavi savo stabilumu. Jau 30 metų motociklus vairuojantis Remigijus Juzėnas-Remis neakivaizdžiai pažįstamas daugeliui Lietuvos ir ne tik Lietuvos krepšinio sirgalių. Jis prieš porą metų, kai Lietuvoje vyko Europos krepšinio čempionatas, buvo įamžintas reklaminiame vaizdo klipe su savo motociklu - 1980 m. įsigytu „Dnepr“. Motociklininko karjerą Remis pradėjo vairuodamas „Kavrovecą“ (vėliau pavadintą „Voschod“). Teko jam važinėti ir „56 Iž“, ir „Jawa 350“, tačiau po pažinties su modeliu „K 750“, dar vadinamu „emke“, jį patraukė sunkieji motociklai. Pasak pašnekovo, jį sužavėjo sunkiųjų motociklų stabilumas ir tvirtumas. „Ural“ motociklai buvo gaminami kiek subtiliau, jie patikimesni, tačiau „Dnepr“, kuriuo jis šiandien ir važinėja, yra galingesni ir pasižymi geresniu pravažumu.
Su savo „Dnepr“, kurį „puošia“ „Ural“ priekinis sparnas ir ant „Dnepr“ rėmo sumontuotas „Ural“ lopšys, Remis yra žiemą keliavęs ir į „Elephant treffen“, ir į Jaroslavlį. Pasak Remio, jo dabartinis motociklas, kai įsigijo, buvo važiuojantis, tik daug metų stovėjęs garaže. Jis 1980-ųjų laidos, tad nusipirkus reikėjo pridėti nemažai rankų darbo ir išmonės. „Dnepr“ silpni važiuoklės guoliai, bet detalės jiems vežamos iš Maskvos, tai nėra labai didelė problema. O kainos, kaip juokauja motociklininkai, jeigu kai kurie mazgai mažiau gestų - būtų labai pigu.
„Kaip aš sakau, sugadintas BMW. Nukopijuotas modelis“, - įsitikinęs motociklininkas. Bet čia pat priduria, kad kelionės juo apskritai būtų pasaka, jei tik motociklas mažiau gestų. Mat dabar važiuojant kur nors toliau tenka vežtis krūvą atsarginių detalių. Tiesa, tuo tarybiniai motociklai ir geri, kad „Dnepr“ tinka „Ural“ detalės, ir atvirkščiai. Galima keisti vietomis priekinius ir užpakalinius ratus. Be to, tokius motociklus galima remontuoti ten, kur jie sugedo - kad ir pievos viduryje. Šitie motociklai buvo kurti taip, kad prireikus būtų galima panaudoti kariniais tikslais, tad jie patikimi, neįnoringi, išvažiuos ten, kur užstrigs naujesni modeliai. Kaip sako Remis, svarbiausia, kad motociklas nebūtų perdarytas, tada remontuojant problemų nekils.
Paklaustas, kokį atstumą be ilgesnio sustojimo tokiu motociklu galima komfortiškai nuvažiuoti, prisiekęs motociklininkas sako, kad su tokiu jis pats yra nuvažiavęs iki Maskvos, tik su įmontuotais BMW varikliais, o per vieną naktį nuvažiavo 500 km. Be abejo, tai įmanoma tik su sąlyga, kad motociklas sutvarkytas, kad lopšys netraukia į šoną ir keliai geri. Tiesa, vis tiek kartais turi sustoti, nes bakas ne pats didžiausias, 18 litrų.
Vilnietis Viktoras Jakovlevas vairuoja 1972 m. gamybos „Dnepr Mt-9“. Šis motociklas įdomus tuo, kad tai - 650 cc 23 kW motociklas su dviejų cilindrų opozitiniu varikliu. Priešingai nei ankstesni varikliai, rinkti KMZ fabrikuose, jis turėjo vožtuvus degimo kameros viršuje, o ne šone. Tai paskutinis „Dnepr“ variklis, kuris buvo gaminamas su 6 voltų generatoriumi, ir pirmasis modelis, kuris jau turėjo posūkius. „Dneprą“ vilnietis vairuoja pastaruosius ketverius metus. „Tai - šeimos relikvija, priklausiusi žmonos seneliui. Jis motociklą įsigijo 1972 m. tarnaudamas Karelijoje, - pasakoja Viktoras. - Senelis niekad neturėjo automobilio, turėjo sausą medinį garažą tik motociklui, kuriuo ir važinėjo visą gyvenimą, išskyrus pastaruosius dešimt metų. Motociklą radau jau atitarnavusį, teko jį prikelti gyvenimui - ir kosmetiškai, ir techniškai. Maždaug po pusantrųjų metų su žmona leidomės į pirmąją kelionę - susikrovėm daiktus ir per dvi savaites apvažiavom Baltijos jūrą per Suomiją ir Švediją, pasiekėm poliarinį ratą. Iš viso sukorėm 3500 km. Kasmet panašiai tiek su šiuo motociklu ir nuvažiuoju 3-4 tūkstančius km.“
Pasak Viktoro, svarbiausia, kad šią techniką gali remontuoti pats. „Prisipažinsiu, kad pradėdamas remontuoti savo „Dneprą“ dar nedaug tenusimaniau apie motociklus ir apie techniką apskritai. Ir užsiėmęs šitais motociklais daug ko išmokau - pirmiausia, kad perdegus lemputei nereikia automobilio varyti į servisą. Tai neteisingas vartotojiškas požiūris, kuris, deja, priveda prie ekonominių krizių. Prižiūrima technika gali važiuoti labai ilgai. Galiausiai, sovietinė technika yra hobis. Važinėti motociklais smagu, tačiau kai vingiuoji gražiu keliu ir supranti, kad viskas - variklis, kuris burzgia tarp kojų, važiuoklė ir elektra - yra surinkta tavo paties rankomis, ir viskas važiuoja, ir net visai neblogai, apima nenusakomas džiaugsmas.“
Motociklininko istorija nr 1
Vyresnės kartos skaitytojai puikiai prisimena, kad tarybiniais laikais žmonės pirko viską, kas pasitaikydavo po ranka, tad ir dabar senoliai turi sukaupę nemažai atsargų. Buvo situacija, kai ralio aplink Lietuvą dalyviai ieškojo atsarginių dalių, o įsigijo visą motociklo variklį. Ne tik įsigijo, bet čia pat pievoje, kur stovėjo motociklas su „užkalusiu“ senuoju varikliu, jį ir pakeitė.
„Pasiimi detalę, atsisėdi kur šalikelėje, jei reikia - pašlifuoji į asfaltą, patiesini akmeniu, sumontuoji ir važiuoji toliau“, - juokavo motokroso čempionatų dalyvis. Bobausis prisiminė, kaip viename iš Lietuvos motokroso etapų bandė dalyvauti su „Zabel“ varikliu, tačiau baigęs etapą iškart grąžino motociklui senąjį „Ural“ agregatą. „Nežinau, kiek dar važinėsiu, - pasakoja Bobausis, - bet kol važiuosiu, motociklas turės arba „Ural“, arba „Dnepr“ variklį. Agregatai puikiai pažįstami, patikimi ir, kas labai svarbu - įperkami. Be to, jiems nereikia užsakyti ir laukti dalių, kaip kad „Honda“ ar BMW varikliams. Su šeimos relikvija - iki poliarinio rato.
Pirmiesiems pašnekovams pritaria ir vilnietis Viktoras Jakovlevas, vairuojantis 1972 m. gamybos „Dnepr Mt-9“. Šis motociklas įdomus tuo, kad tai - 650 cc 23 kW motociklas su dviejų cilindrų opozitiniu varikliu (nors kitur, ne Lietuvoje, toks variklis vadinamas „boxer“). Šis variklis Sovietų Sąjungoje buvo pristatytas 1968-aisiais, minint 50-ąsias Spalio revoliucijos metines. Priešingai nei ankstesni varikliai, rinkti KMZ fabrikuose, jis turėjo vožtuvus degimo kameros viršuje, o ne šone. Tai paskutinis „Dnepr“ variklis, kuris buvo gaminamas su 6 voltų generatoriumi, ir pirmasis modelis, kuris jau turėjo posūkius.
„Dneprą“ vilnietis vairuoja pastaruosius ketverius metus. „Tai - šeimos relikvija, priklausiusi žmonos seneliui. Jis motociklą įsigijo 1972 m. tarnaudamas Karelijoje, - pasakoja Viktoras. - Senelis niekad neturėjo automobilio, turėjo sausą medinį garažą tik motociklui, kuriuo ir važinėjo visą gyvenimą, išskyrus pastaruosius dešimt metų. Motociklą radau jau atitarnavusį, teko jį prikelti gyvenimui - ir kosmetiškai, ir techniškai. Maždaug po pusantrųjų metų su žmona leidomės į pirmąją kelionę - susikrovėm daiktus ir per dvi savaites apvažiavom Baltijos jūrą per Suomiją ir Švediją, pasiekėm poliarinį ratą. Iš viso sukorėm 3500 km. Kasmet panašiai tiek su šiuo motociklu ir nuvažiuoju 3-4 tūkstančius km.“
Nors tai pirmas važiuojantis tarybinis Viktoro motociklas, tačiau ne vienintelis. Šiuo metu atsakingos restauracijos laukia 1957-ųjų IŽ-49. „Jeigu turėčiau didesnį garažą ir daugiau laiko, prisipirkčiau tarybinių motociklų dar daugiau. Pastaruoju metu ir šių motociklų, ir jų detalių kainos sparčiai kyla (kai kas juos superka ir, šiek tiek paremontavę, išsiunčia į užsienį ir taip užsidirba pragyvenimui), bet ekonominiai motyvai - ne svarbiausi“, - teigia Viktoras. Stebėdamas žmonių reakcijas į tokius motociklus ir klausydamasis istorijų jis sako įsitikinęs, kad dar neįvertiname jų kultūrinės vertės. Netrukus užaugs karta, kuriems motociklas yra tik brangi pramoga, ir jiems bus sunku suprasti, kad motociklas su lopšiu dar visai neseniai daug kam buvo vienintelė transporto priemonė, su kuria gudresnis net ir daržus susiardavo.
Pasak vilniečio, jam svarbiausia, kad šią techniką gali remontuoti pats. „Prisipažinsiu, kad pradėdamas remontuoti savo „Dneprą“ dar nedaug tenusimaniau apie motociklus ir apie techniką apskritai. Ir užsiėmęs šitais motociklais daug ko išmokau - pirmiausia, kad perdegus lemputei nereikia automobilio varyti į servisą. Tai neteisingas vartotojiškas požiūris, kuris, deja, priveda prie ekonominių krizių. Prižiūrima technika gali važiuoti labai ilgai (žinoma, jei gamintojai specialiai nesistengia jos sukurti ribotam kilometražui, kad vėl skatintų vartojimą). Galiausiai, sovietinė technika yra hobis. Važinėti motociklais smagu, tačiau kai vingiuoji gražiu keliu ir supranti, kad viskas - variklis, kuris burzgia tarp kojų, važiuoklė ir elektra - yra surinkta tavo paties rankomis, ir viskas važiuoja, ir net visai neblogai, apima nenusakomas džiaugsmas.“
Kai negenda - neįdomu... Tarybinių motociklų mėgėjai pripažįsta, kad, be abejo, būna įvairių reakcijų iš tų, kurie važinėja motociklais. „Bet iš tikrų motociklininkų ir aš, ir mano kolegos, kurie važinėja šiais motociklais, sulaukiam pagarbos. Ypač kai galiu pasigirti nuvažiuotais tūkstančiais kilometrų, nors teko atsisakyti ir komforto, ir greičio, - pastebi Viktoras. - O visas problemas, kurios kyla, šiais laikais vadiname technikos patikimumo problemomis. Kaip padaryti taip, kad motociklas nuvežtų ir parvežtų tave iš kelionės? Ar galima prognozuoti kai kurias technines problemas? Galiausiai radau daugelį atsakymų į šituos klausimus ir patobulinau nemažai netobulų mazgų. Bet svarbiausia suprasti, kad šita technika nėra ir niekada nebus „Toyota“ ir kad netikėtumai kelyje gali užklupti visur, kaip ir gyvenime, nesvarbu, koks variklis sukasi tarp kojų.“
Paprašytas prisiminti įdomiausias nutikusias istorijas motociklininkas tvirtina, kad jos visos, žinoma, yra susijusios su motociklo gedimais kelyje arba vairuotoju, kuris iš entuziazmo pamiršo tinkamai apsirengti, nors jau spalio vidurys. „Istorija, kurią visada prisiminsiu, nutiko kažkur vidury Suomijos, kai pliaupiant lietui atsisuko ir susitrynė degimo skirstytuvo varžtelis. Jis unikalus ir tik vienoj vietoj toks sukasi, tad atsarginio neturėjau. Galiausiai krapštantis lietuje ir žiūrint į vis labiau šąlančią žmoną, prie mūsų per pačias Jonines (o tai Suomijoj yra visuotinė šventė) sustoja suomis ir sako: važiuojam, padėsiu, turiu tokį pat motociklą. Nuvažiavom į jo dirbtuves ir išsriegėm naują varžtą. Tuo metu iš niekur atsiradęs žmogus, kuris irgi turi tokį motociklą garaže, atrodė kaip tikras stebuklas“, - prisimena nutikimo detales senuko „Dnepro“ savininkas.
Pabaigai Remigijaus Juzėno-Remio pasiteiravome, ką, jo manymu, tokio patrauklaus turi sovietiniai motociklai, kad juos restauruoja ir jais važinėja ne vien šią techniką prisimenanti ir ja važinėjusi karta, bet ir dabartinis jaunimas, kurio su ja nesaisto jokie nostalgiški prisiminimai. „Svarbu, kad ne vien tūno prie kompiuterių. Jei žmonės konstruoja, tai jiems įdomu, - sako Remis. - Kaip kažkas rašė, kad turėjo „Hondą“, „čioperį“, važinėjo ilgai - o jis negenda, taigi, neįdomu. Norisi pasiterlioti. Yra toks posakis: viena malonumo dalis yra važiuoti, o kita - garaže krapštytis. Nors kai technika kelionėj sugenda - to malonumu nepavadinsi. Bet vis tiek tai ugdo valią, skatina domėtis, dirbti.“
tags: #rusiskas #motociklas #su #lopsiu
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
