Avietės - viena populiariausių sodo uogų, vertinama ne tik dėl puikaus skonio, bet ir dėl gausaus vitaminų bei gydomųjų savybių kiekio. Ypač vertinamos remontantinės avietės, kurios gali duoti kelis derlius per sezoną. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip tinkamai auginti remontantines avietes, nuo tinkamiausio laiko sodinimui iki priežiūros ir veislių pasirinkimo, kad džiaugtumėtės gausiu derliumi.
Geriausias metas sodinti avietes, gervuoges ir kitus vaiskrūmius yra ruduo, ypač spalio mėnesis, kai pradeda gelsti obelų lapai. Taip pat puikiai tinka ir ankstyvas pavasaris - kovas ir balandis, kol sodai dar nežydi ir obelys nepradėjusios vegetacijos. Renkantis avietes, pirmiausia reiktų nusimatyti, kiek jų norėtumėte pasodinti. Visada verta prisiminti, kad derliaus surinkimas ir perdirbimas yra didelė darbo dalis, todėl pravartu gerai susiplanuoti plotą ir pasodintų ūglių kiekį. Dažniausiai šeimai pavalgyti ir susirinkti pakanka 2,5x2,5 metro ploto, sodinant apie 20 aviečių ūglių. Geriausia pasirinkti skirtingas veisles ir veisles su skirtingu derėjimo periodu, kad kuo ilgiau turėtumėte uogų.
Sodinimui atrenkamos avietės su 10-5 cm ilgio tankiomis šaknelėmis. Dažniausiai naudojami pirmamečiai daigai, atsišakoję nuo pagrindinio krūmo. Geriausia rinkti sodinukus jau su sumedėjusia apatine stiebo dalimi, gausiomis šaknimis, nukirptus (nes nenukirptos, su uogomis ir lapais, ypatingai, alina krūmą ir kitais metais jis gali būti nederantis, kol sustiprės šaknynas). Avietės mėgsta purią ir drėgną dirvą, tačiau vandeningoje (molingoje) per šalčius sodinukai gali sunykti. Smėlėta dirva pavasarį gali greitai išdžiūti, taigi sodinukai taip pat gali nukentėti. Pavasarį sodinant reikia stengtis, kad šaknys būtų kaip galima didesniame žemės gniutule.
Duobės kasamos kvadratinės, 40 pločio ir 40 cm gylio. Jei gylis didesnis už arimą, dugnas papildomai supurenamas. Į kiekvieną duobutę pilama kibieras komposto, sumaišyto su derlingu viršutiniu žemės sluoksniu. Mišinys turi užimti ¾ duobės, pilama pusė kibiro vandens. Sodinuko šaknų viršus pakeliamas truputį aukščiau nei buvo, kad žemėje buvusi dalis būtų 2-3 cm aukščiau duobės kraštų. Jei dirva sausa, laistoma po 10 dienų, dirva supurenama.

Avietės geriausiai auga silpnai rūgščiame priesmėlyje. Parinkti vietą aviečių auginimui taip pat labai svarbu. Tai turėtų būti saulėta, gerai vėdinama vieta, drėgna, bet neužmirkstanti. Avietės labai jautrios ir dirvai, ir vietai, kur sodinama. Dirvą reikia labai kruopščiai paruošti, ji turi būti giliai suarta (apie 35-40 cm), įterpta mėšlo ar komposto. Ji turi būti puri ir pralaidi vandeniui. Avietės šešėlyje auga silpnos, uogos pilnai nesunoksta, būna rūgštesnės ir mažiau saldžios. Priešsėlis turi būti tokios kultūros, kurios dirvoje išnaikina piktžoles, pagerina žemės struktūrą ir joje palieka daug maisto medžiagų. Geriausiai tinka daugiametės varpinės ir ankštinės žolės. Dažniausiai avietynas ruošiamas buvusioje pievoje, todėl gerai nudirbus žemę, likus metams iki avietyno sodinimo galima pasodinti garstyčių, žirnių, pupų. Tuomet suarti ir palikti pūdymui.
Auginamos kultūrinės avietės skirstomos į vasarines ir remontantines, t. y. duodančias kelis derlius. Vasarinių aviečių geriau turėti mažiau nei remontantinių. Remontantinės avietės - tai vėlyvesnės avietės, kurios duoda kelis derlius, pradeda rugpjūčio mėnesį ir duoda uogas iki pat šalnų. Vasarinių aviečių siūlome rinktis mažiau, nes vasara toks metas, kada yra daug kitų uogų, atostogos ir ne visada yra randama laiko ir noro pasimėgauti avietėmis. Vasarines avietes reikia genėti nuo derliaus surinkimo iki vegetacijos pradžios kitais metais. Šalinami atiderėję steibai ir silpnesni stiebai. Ankstyvo genėjimo privalumas tai daugiau jėgos paliktiems stiebams, Vėlyvo genėjimo, tai kad po vegetacijos stiebai atiduoda daug medžiagų šaknims. NAkstyvo genėjimo privalumas mažesnis ligų išplitimas nuo senų stiebų.
Remontantinės avietės gali duoti du derlius. Vienas uždera ant pirmamečių stiebų rudenį ir dera iki pat šalnų, kitas - kitų metų vasarą ant apatinės stiebo dalies. Tačiau norėdami geresnio derliaus rudenį, daugelis sodininkų pašalina baigusius derėti stiebus surinkę uogas. Norintieji gauti ir vasarinį derlių, pirmamečius stiebus surinkę uogas patrumpina iki 20-30 centimetrų. Surinkus uogas jie pašalinami, rudeniniai stiebai šalinami nukritus lapams, tai gali būti net iškritus sniegui. Augti paliekama 10-15 stipriausių stiebų metrui dirvos (apie 7 krūmui). Visus remontantinių aviečių stiebus reikia nupjauti iš rudens arba ankstyvą pavasarį (kovo mėnesį), kuomet sniegas yra nutirpęs, tačiau dirvoje dar yra pašalas. Su sekatoriumi nukarpyti atdiderėjusius (t.y visus) stiebus iki pat žemės paviršiaus, nepaliekant stuobrelių.

Renkantis avietes svarbu uogos dydis, bet dar svarbiau aviečių atsparumas ligoms. Štai kelios populiarios veislės:
Negalima leisti dirvai perdžiūti. Laistoma daug (kibieras trims krūmams) ir retai, palaisčius verta išpurenti dirvą. Labai vandeningoje dirvoje supūna šaknys. Kasmet po krūmais verta įterpti perpuvusio mėšlo arba durpių, gerai ir gausiai palaistoma. Taip pat verta atkreipti dėmesį į geltonąsias avietes. Jos yra auginamos ir prižiūrimos taip pat kaip ir raudonos. Jų kaip ir raudonųjų būna tiek vasarinių, tiek remontantinių veislių.
Derlius padidės ir avietes retinant. Šakninės aviečių ataugos šalinamos aštriu kastuvu, nukertant 5-8 cm gylyje. Sunaikinus šiuos ūglius krūmas daugiau jėgų skirs kitų ūglių ir stiebų vystymuisi. Ūglių skaičius (nuo 5 iki 30) priklauso nuo veislės ir krūmo amžiaus. Jaunesnis krūmas turi daugiau ūglių. Nurinkus vasarinių aviečių uogas, derančias ant antramečių stiebų, jie iš karto pašalinami, paliekama 10-15 stipriausių vienmečių stiebų. Vasarinių aviečių genimos nuo derliaus surinkimo iki vegetacijos pradžios kitais metais. Šalinami atiderėję steibai ir silpnesni stiebai.
Tinkamai prižiūrimos avietės duoda gerokai didesnį derlių, didesnes ir saldesnes uogas. Po derliaus avietės tręšiamos barstant kalio (kalio magnezija), fosforo (superfosfatas) trąšomis. Tai leis geriau pasiruošti žiemai ir kaupsis kitų metų derliui. Galima įterpti 5-10 kg / m2 komposto vėlai rudenį, ankstyvą pavasarį. Jis atstato sunaudojamą humuso kiekį, ilgiau išlaiko mineralines trąšas prie šaknų neleisdamas jų išplauti į gilesnius sluoksnius. Galima naudoti tam tikslui ir durpes, geriau neutralizuotas rba savarankiškai maišant su dolomitu.
Vasaros pradžioje 2-3 kartus reikia avietes patręšti. Rekomenduojama skystas gyvulių 1:10 arba vištų 1:20 mėšlas. Tręšiama pelenais birželį-liepą, kad uogos būtų didesnės ir skanesnės. Rudenį tręšiama fosforo ir kalio trąšomis. Fosforo ir kalio trąšos rekomenduojamos pavasarį, tai labai padidina galimybes remontantinėms avietėms išleisti stiprius stiebus, bei subrandinti saldžias uogas. Fosforą augalai naudoja augimo pradžioje, kalis naudojamas uogų brendimo laikotarpiu.
Aviečių tręšimas per lapus - tai efektyvus būdas papildyti augalus greitai įsisavinamomis maisto medžiagomis, ypač tada, kai dirvožemio sąlygos ar oro temperatūra riboja šaknų gebėjimą pasisavinti maistines medžiagas. Tręšimo per lapus metu mineralinės ir mikroelementinės medžiagos purškiamos tiesiai ant lapų, todėl jos greitai patenka į augalo audinius. Pavasarį, aktyvaus augimo pradžioje, rekomenduojama purkšti azoto turinčiomis trąšomis (pvz., amonio nitratu ar karbamidu), kurios skatina ūglių augimą ir lapijos formavimąsi. Šiuo laikotarpiu taip pat galima naudoti sudėtines NPK (azoto, fosforo, kalio) trąšas, turinčias ir mikroelementų, tokių kaip manganas, cinkas ir varis.
Žydėjimo metu svarbu išlaikyti subalansuotą maisto medžiagų kiekį. Tręšiama trąšomis, kuriose daugiau fosforo ir kalio, nes šie elementai gerina žiedų mezgimą ir uogų kokybę. Fosforas skatina šaknų augimą ir energijos apykaitą, o kalis gerina atsparumą ligoms ir padeda formuotis uogoms. Šiuo metu taip pat naudingi mikroelementai - boro, molibdeno bei magnio junginiai, kurie padeda žiedų apdulkinimui ir chlorofilo sintezei.
Po žydėjimo ir uogų formavimosi laikotarpiu, ypač kai pradeda nokti uogos, svarbu naudoti kalcio turinčias trąšas per lapus. Kalcis stiprina ląstelių sieneles, todėl uogos tampa tvirtesnės, geriau laikosi transportuojamos, mažėja jų puvimo rizika. Jei trūksta geležies (dažniausiai tai pasireiškia viršūnių pageltimu), rekomenduojama purkšti geležies chelatais - tai padeda greitai pašalinti chlorozės požymius.

Avietės, kaip ir kiti augalai, gali būti pažeidžiamos įvairių ligų ir kenkėjų. Svarbu laiku pastebėti ir imtis priemonių.
Profilaktikai ir kovai su ligomis bei kenkėjais rekomenduojama naudoti specialius sodo purškimui skirtus rinkinius, fungicidus, insekticidus ir akaricidus. Svarbu laikytis nurodytų naudojimo instrukcijų ir purškimo intervalų.
Genėjimas yra vienas svarbiausių aviečių priežiūros etapų, užtikrinantis gerą derlių ir augalo sveikatą. Vasarinių aviečių genėjimas atliekamas nuo derliaus nuėmimo iki vegetacijos pradžios kitais metais. Šalinami atiderėję ir silpnesni stiebai. Remontantinės avietės genimos vėlai rudenį, nuėmus derlių, arba kovo mėnesį, kol neišėjęs pašalas. Stiebus reikia nupjauti iki žemės.
Nuskynus vasarinių (įprastų) aviečių derlių, kiek galima anksčiau - vasaros pabaigoje (to nepadarius laiku, tuomet rudenį) reikia išgenėti jų krūmus - ties dirvos paviršiumi nupjauti arba iškarpyti sekatoriumi atiderėjusius aviečių stiebus ligi žemės, nepaliekant stuobrelių. Kadangi tai būtų kenkėjų ir ligų plitimo židiniai. Nupjautus stiebus išnešti iš avietyno ir sudeginti. Išgenėjus senus stiebus, sutvarkomi ir jauni. Pakaitinių stiebų avietės išaugina daug, todėl silpnesnius, ligotus ar mechaniškai pažeistus reikia iškarpyti. Auginant avietes siauromis juostomis, paliekama 10-15 stiprių stiebų išilginiame metre. Auginant avietes atskirais krūmais (bet ne ištisinėmis juostomis), viename krūme užtenka palikti 5-7 gerai išsivysčiusius stiebus. Rudenį vienamečių stiebų patartina palikti 15-20 proc. daugiau negu reikia kitų metų derėjimui, nes atšiaurią žiemą dalis stiebų gali pašalti.
Paprastoji avietė (Rubus idaeus) - erškėtinių (Rosaceae) šeimos iki 1,5 m aukščio krūmas. Tai - daugiametis krūmas su dvimečiais stiebais. Avietė - vienas labiausiai paplitusių sodo augalų. Aviečių populiarumą lemia tai, kad jų subrandinti vaisiai pasižymi gera išvaizda ir puikiomis skoninėmis savybėmis, o kitos augalo dalys - stiebai ir lapai pasižymi vaistinėmis savybėmis. Avietės turi daug organizmą stiprinančių ir gydančių medžiagų. gausu vitaminų C, A, B, B1, B2, B9, PP, E. geležis, kalio druskos, karotinas, folio rūgštis. Šiuos augalus auginti nėra labai sudėtinga, tačiau jiems reikia specifinių augimo sąlygų, norint turėti stiprius ir gyvybingus augalus subrandinančius gausų derlių.

Avietės naudojamos ne tik maisto gaminimui, bet ir gydymui. Vaistinei žaliavai avietės renkamos liepos-rugpjūčio mėnesiais, giedrą dieną, nudžiūvus rasai. Šviežios uogos turi daug vitaminų, malšina troškulį, gerina virškinimą. Laukinių krūmų avietės aromatingesnės ir geriau išsilaiko sudžiūvusios. Avietės - puikus vaistas nuo peršalimo, todėl susirgus geriama aviečių arbata, 3-4 puodeliai per dieną. Ji skatina prakaito išsiskyrimą, mažina temperatūrą, skatina atsikosėjimą. Aviečių lapai gerai veikia nuo peršalimo, vartojami kartu su kitais vaistiniais augalais, tokiais kaip šalpusniai, liepų žiedai, čiobreliai. Uogose yra gausu vitaminų B1, B2, C. Paprastos miškinės avietės uogų duoda ant antruosius metus augančių stiebų, o išvestos remontantinės avietės - jau pirmaisiais metais, taip pat tie patys stiebai duoda ir antraisiais metais.
Avietės, skirtingai negu dauguma kitų uogų, nepraranda naudingų savybių ir termiškai apdrotos.

tags: #remontantines #avietes #babies #vesna