Ariogalos krašto rašytojai: nuo modernisto Jurgio Savickio iki filosofo Stasio Šalkauskio

Ariogalos kraštas Lietuvoje garsėja ne tik savo gamta, bet ir iš čia kilusiais talentingais žmonėmis. Šiame straipsnyje aptarsime rašytojus, gimusius Ariogalos apylinkėse, ypatingą dėmesį skirdami Jurgiui Savickiui - prozininkui modernistui, diplomatui ir vienam žymiausių XX a. lietuvių rašytojų. Taip pat apžvelgsime ir kitų, su Ariogala susijusių, literatų gyvenimus ir kūrybą.

Jurgis Savickis: gyvenimas ir kūrybos kelias

Jurgis Savickis gimė 1890 m. gegužės 4 d. Pagausančio dvare, netoli Ariogalos. Šiame kaime buvusiame Pagausančio dvare gyvenusioje gausioje, tačiau pasiturinčioje šeimoje gimė lietuvių diplomatas, rašytojas, ekspresionizmui artimas lietuvių prozos modernintojas, spaudos bendradarbis Jurgis Savickis (1890-1952). Geriausiai jis yra žinomas kaip lietuvių diplomatas, ekspresionistas bei modernizmo krypties rašytojas. Savickis buvo pirmasis vaikas šeimoje (be jo, dar gimė vienuolika vaikų, užaugo tik penki). Nors šeima nebuvo bajoriška, tačiau gyveno gana pasiturimai ir save laikė aukštesnio luomo žmonėmis. Šeima turėjo 80 ha ūkį prie Gausantės upelio.

Išsilavinimas ir kūrybos pradžia

Pirmiausia Savickis mokslus pradėjo eiti Ariogalos pradinėje mokykloje, vėliau - Kauno gimnazijoje. Gimnaziją baigė Maskvoje, kur jis gyveno pas savo dėdę. Apie savo mokslus Jurgis Savickis rašė: „Gimnazija - Maskvoje, ūkės aukštieji kursai Petrograde, iš kurių pereita studijuoti dailės akademijoj Krokuvoj (iki karui prasidedant)“. 1911 m. kelis mėnesius mokėsi Sankt Peterburgo aukštesniuosiuose žemės ūkio kursuose. 1911 m. Jurgis Savickis pradėjo studijuoti Maskvos universitete, kur 1914 m. pabaigė teisės mokslus. Vėliau studijavo dailę Maskvoje ir Krokuvoje. Būtent Maskvoje ir pradėjo rašinėti. Jis kaip tik buvo pradėjęs rašyti pirmuosius savo kūrinius. 1910 m. parašė savo pirmąjį kūrinį - feljetoną „Dienos kančios“, kurį išspausdino laikraštyje „Lietuvos žinios“. Šį tekstą jis pasirašė Jurgio Rimošiaus slapyvardžiu, juo jis kai kada naudojosi ir vėliau, yra net jo knygų, išleistų Rimošiaus slapyvardžiu.

Diplomatinė veikla ir gyvenimas užsienyje

Kai prasidėjo Pirmas pasaulinis karas, Savickis tuo metu gyveno Rusijoje ir dirbo ypač atsakingą darbą Lietuvių komitete, skirtame nukentėjusiems nuo karo šelpti. Pirmojo pasaulinio karo metais dalyvavo lietuvių pabėgėlių globos organizacijų veikloje, buvo Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotinis. Po metų Savickis pasitraukė į Daniją ir rūpinosi karo belaisviais Vokietijoje. 1915 m. buvo deleguotas į Daniją rūpintis karo belaisviais. Ten dirbo Raudonajame Kryžiuje - rūpinosi vokiečių užnugaryje buvusiais lietuvių belaisviais. Išmokęs danų kalbą pradėjo bendradarbiauti spaudoje. Danijoje J. Savickis sukūrė šeimą - vedė Idą Trakiner. Gyvendami santuokoje jie susilaukė dviejų sūnų - Algirdo ir Augustino. J. Savickis buvo didelis eruditas, mokėjo prancūzų, danų, lenkų, rusų, švedų kalbas.

Kadangi mokėjo lenkų, rusų, prancūzų, danų ir švedų kalbas bei buvo visapusiškai išsilavinęs, po karo tapo besikuriančios Lietuvos valstybės diplomatu Skandinavijos šalyse. Nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai tokių žmonių reikėjo, tad jam buvo pasiūlyta diplomatinė tarnyba. Kai Lietuva 1918 m. paskelbė nepriklausomybę, Savickis buvo paskirtas oficialiu Lietuvos atstovu Danijoje. 1919 m. pradėjo diplomatinį darbą Danijoje bei Suomijoje. 1919-aisiais J. Savickis buvo paskirtas oficialiu atstovu Danijoje, 1919-1927 m. atstovavo Lietuvai ir Švedijoje, Norvegijoje, Olandijoje bei Suomijoje. Tas pačias pareigas jis nuo 1922 m. atliko Norvegijoje. Nuo 1919 m. buvo oficialus Lietuvos atstovas Danijoje, vėliau Suomijoje. Nuo 1922 m. - Norvegijoje. Kai Kopenhagoje nebeliko atstovybės, Savickis iki 1927 m. diplomatinį darbą dirbo netoliese - Suomijoje. Nuo 1927 m. Savickis dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. 1927-1929 m. tarnavo Užsienio reikalų ministerijoje Kaune, tuo pačiu metu vadovavo Valstybės teatrui. 1928 m. Savickio veikla kiek pakrypo ir metus jis dirbo Kauno Valstybės teatro direktoriumi. Grįžęs į Lietuvą vadovavo Valstybės teatrui. Tačiau po gana trumpo laiko Savickis vėl grįžo prie diplomatinio darbo ir iki 1937 m. tuo darbu užsiėmė Skandinavijos šalyse, kuriose dirbo prieš tai. 1930-1937 m. buvo nepaprastasis pasiuntinys Švedijoje. Netikėtai 1937 m. Savickis buvo pašauktas Rygon, o po metų dirbo Lietuvos pasiuntiniu prie Tautų Sąjungos Ženevoje. 1937 m. perkeltas dirbti į Rygą. 1938 m. - Lietuvos atstovas Latvijoje. 1939-1940 m. - nuolatinis delegatas prie Tautų Sąjungos Ženevoje. Vis dėlto diplomato darbas neužgesino kūrybinės ugnies: 1922 m. Berlyne pasirodė pirmasis Savickio apsakymų rinkinys „Šventadienio sonetai“.

Grįžimas į Lietuvą ir vėlesnis gyvenimas

Kai 1940 m. Savickis buvo atleistas, grįžo į Lietuvą. Lietuvoje jis tikėjosi gauti darbo, tačiau nebegavo. Tai paskatino jo emigraciją į Prancūziją. 1939 m. Jurgis Savickis visam laikui išvyko į Prancūziją. 1935 m. I. ir J. Savickiai nusipirko žemės sklypą Pietų Prancūzijos Mentono apylinkėse esančioje Roquebruno vietovėje (Pajūrio Alpių departamentas), kuri Jurgiui labai priminė Lietuvą. Su žmona atostogaudamas Pietų Prancūzijoje, Mentono apylinkėse, Rokbriuno vietovėje, rado didelę pušį, kuri jam priminė gimtinę. Ten nusipirko žemės sklypą ir pasistatė vilą. Pavadino ją „Ariogala“. Taip Jurgis savo namus susiejo su gimtine. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Savickis, netekęs diplomato darbo, toje viloje ir apsigyveno. Šioje sodyboje J. Savickis gyveno sovietams okupavus Lietuvą, kai neteko diplomato darbo, bei Antrojo pasaulinio karo metais. Namus pavertė tarsi muziejų: į medžius, tvoros nišas įkėlė medinių skulptūrų - rūpintojėlių, koplytėlių su Dievo Motina, kitų šventųjų. Viloje buvo daug iškilių lietuvių dailininkų (Adomo Varno, Petro Kalpoko, Adomo Galdiko) ir kt. paveikslų. Savickis mirė 1952 m. Mirė J. Savickis, ištikus insultui, 1952 m. gruodžio 22 d. Mentono klinikose. Palaidotas Rokbriuno kapinėse, Prancūzijoje.

Kūrybos bruožai ir bibliografija

Daugelis literatūros kritikų ir žinovų bei apskritai Savickio prozos skaitytojų gali patvirtinti, jog Jurgio Savickio kūryba yra kiek sudėtinga. Ji perpildyta detalių, įvairių kontekstų. J. Savickio proza - nelengvas skaitymas. Svarbu žinoti, kad Jurgis Savickis savo kūryboje gyvenimą vaizduoja kaip teatrą, kuriame žmogus atlieka numatytą vaidmenį (šiuo atžvilgiu Savickį galima gretinti su Sarbievijumi). Gyvenimą jis vaizduoja kaip teatrą, kuriame žmogus atlieka tam tikrą vaidmenį. Savickio teatre vaizduojami žmonės dažniausiai yra kompleksuoti ir dideli tuščiagarbiai. Veikėjai - kompleksuoti, tuščiagarbiai, pasidavę instinktams. Tokie žmonės vaizduojami kaip visiškai pasidavę instinktams, o jų visas pasaulis žiaurus ir negailestingas. Vaizduojamas pasaulis - žiaurus, negailestingas, keliantis grėsmę žmogaus egzistencijai. Jis netgi savotiškai keliantis grėsmę žmogaus būčiai. Akivaizdu, jog Jurgis Savickis yra ekspresionistas. Jis, kaip ir būdinga ekspresionistams, tyrinėja gyvenimą. Tik jis tai daro iš tolo. Rašytojas yra laikomas ekspresionistu: jis tyrinėja gyvenimą iš tolo, fiksuoja stambiais, anot kritikos, grafiškais brūkšniais, jaudindamasis dėl grožio, meilės bei kitų amžinųjų vertybių likimo sumaterialėjusiame pasaulyje. Jis visa tai atidžiai fiksuoja tuo pačiu jaudindamasis dėl grožio, meilės ar kitų priimtų amžinųjų vertybių bei jų likimo šiame materialumo kupiname pasaulyje. Savickio meninė kalba labai lakoniška. Tekstuose gausu ir įvairiausių kultūrinių nuorodų, tarptautinių arba svetimų kalbų žodžių. Kaip ir buvo minėta, Savickio tekstai kupini kultūrinių nuorodų, svetimų kalbų žodžių, kas ir akcentuoja visapusišką Savickio išprusimą ir erudiciją. Jo kūryboje vyrauja estetinis pradas ir etinė psichologinė, egzistencinė problematika. Jo prozoje nerasi „visažinio“ pasakotojo. Čia pasakotojo ir personažo mintys, požiūris dažnai susipina. J. Savickio požiūris į žmogaus prigimtį pesimistiškas, ironiškas. Atskleidžiamas prigimties dvilypumas, grėsmingumas. Tačiau rašytojo proza dėl to netampa niūri.

Svarbiausi Jurgio Savickio kūriniai:

• „Šventadienio sonetai“ (pirmasis apsakymų rinkinys, 1922 m.)
• „Ties aukštu sostu“ (apsakymų rinkinys, 1928 m.)
• „Raudoni batukai“ (1951 m.)
• „Šventoji Lietuva“ (1952 m.)
• „Žemė dega: karo metų dienoraštis“ (1956 m.)

Jurgio Savickio bibliografija:

• Raštai: šeši tomai. - Vilnius: Vaga, 1990: T.1: novelės. - 1990. - 510 p.; T.2: apysaka, novelės. - 1991. - 262 p.; T.3: kelionių apybraižos. - 1995. - 475 p.; T.4: dienoraštis. - 1995. - 542 p.; T.5: Laiškai. - 1998. - 748 p.
• En rejse gennem Litauen: [kelionė per Lietuvą: apybraiža]. - København: E. Jespersens forl., [1919]. - 80 p. - [Danų k.]
• Šventadienio sonetai: novelės. - Berlin, 1922. - 144 p.
• Ties aukštu sostu: novelės. - Kaunas, 1928. - 237 p.
• Atostogos: kelionės įspūdžiai / Jurgis Rimošius. - Kaunas, 1928. - 146 p.
• Truputis Afrikos: kelionės įspūdžiai / J. Rimošius. - Malmō: Lundgrens Söners Boktryckeri, 1934. - 60 p.
• Kelionės: [2t.] / J.Rimošius. - Kaunas, 1938.
• Raudoni batukai: novelės. - Brooklyn: Gabija, 1951. - 134 p.
• Šventoji Lietuva: romanas. - Memmingen: Tremtis, 1952. - 248 p.
• Žemė dega: karo metų dienoraštis. - 2 d. - Chicago: Terra, 1956.
• Novelės. - Vilnius: Vaga, 1967. - 299 p.
• Ad astra: novelė. - Chicago, 1970. - 16 p. - (Mažoji biblioteka).
• Vasaros kaitros: novelės. - Vilnius: Baltos lankos, 1997. - 254 p. - (Skaitinių serija; 22).

Stasys Šalkauskis: filosofas ir visuomenės veikėjas

Stasys Šalkauskis gimė 1886 m. gegužės 16 d. Ariogaloje. 1911 m. baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Susidūręs su to meto Rusijos universitetuose vyraujančiu nihilizmu ir pozityvistine dvasia, išgyveno didelę savo pasaulėžiūros krizę. Abejonės Dievu paskatino atramos ieškoti religinėje filosofinėje V.Solovjovui atminti draugijoje. Šalkauskis savo gyvenimą pašventė tam, kad sudarytų ir skelbtų tvirtai ir plačiai filosofija pagrįstą pasaulėžiūrą. 1915-1920 m. S. Šalkauskis studijavo Fribūro universitete, tapo filosofijos daktaru.

1922-1940 m. S. Šalkauskis dėstė Lietuvos universitete. Inicijavo Lietuvos katalikų mokslų akademijos steigimą. Įkūrė Romuvos žurnalą. Kartu dėstė filosofiją VDU Teologijos-filosofijos fakultete, iš pradžių kaip docentas, vėliau kaip profesorius. 1938 metais išrinktas Lietuvių katalikų mokslo akademijos pirmininku. 1939 metais tapo VDU rektoriumi. S.Šalkauskis gyveno laikotarpiu, kai senoji liberaliosioji demokratija griuvo, tuo tarpu ją keitė autoritariniai, ideologiškai orientuoti fašizmo ir nacionalsocializmo režimai. S.Šalkauskis liko ištikimas demokratijai ir savo idėjoms.

S. Šalkauskis, dėstydamas filosofiją universitete susipažino su studente Julija Paltarokaite - geriausia Salomėjos Nėries drauge. Julija pamilo profesorių ir visais įmanomais būdais siekė atkreipti jo dėmesį. Studentė netgi vaikščiojo pas jį į namus papildomai mokytis, kad galėtų būti šalia jo. Taigi, net nebaigusi studijų, ji tapo S. Šalkauskio žmona.

Prasidėjus karui, profesoriui buvo pasiūlyta trauktis į kitą šalį. Tačiau S. Šalkauskis neišdavė savo tautos bei įsitikinimų ir liko Lietuvoje. Tačiau jis buvo atleistas iš darbo. Gerbiamo profesoriaus nepriėmė dirbti jokia įstaiga. Likusį gyvenimą Stasys Šalkauskis buvo sunkios sveikatos būklės. Jis mirė 1941 m. Šiauliuose gruodžio 4 dieną. Jam atminti Ateitininkų sendraugių sąjunga JAV 1968 metais įsteigė S.Šalkauskio kūrybinę premiją. Ją gavo keturi Lietuvių katalikų mokslų akademijos veikėjai.

S. Šalkauskis visą gyvenimą išliko nuosaikiu tomistu, taip pat domėjosi tauta, kultūra, kalba. Savo veikaluose S. Šalkauskis apmąstė lietuvių tautos likimą bei jos istorinę misiją. 1919 metais Fribūre jis parašė knygą prancūzų kalba apie lietuvių tautą. Lietuvos istoriją savo darbuose jis suskirstė į tris laikotarpius, kuriuose vyravo Rytų, Vakarų dvasia ir bandymas jas sujungti. S. Šalkauskis į naują lygį pakėlė prieškario Lietuvos filosofijos mokslą. Tai buvo kitas pasaulis, viliojantis ne tiek kilniomis idėjomis, bet ir uždrausto vaisiaus trauka. S. Šalkauskis praturtino mokslą kultūros filosofijos žodynu. Jo filosofijos terminų žodynas vartojamas ir šiandien.

Svarbiausi Stasio Šalkauskio kūriniai:

• Pedagoginiai raštai / Stasys Šalkauskis; sudarė M. Karčiauskienė, R. Paulauskas; Kaunas: Šviesa, 1991 m.
• Ateitininkų ideologija / Stasys Šalkauskis; Putnam (Conn.): M. Juras, 1954 m.

Kiti Ariogalos krašto rašytojai

Be Jurgio Savickio ir Stasio Šalkauskio, Ariogalos kraštas taip pat davė pradžią ir kitiems rašytojams.

Jonas Mačiukevičius

Jonas Mačiukevičius (1939 m. rugpjūčio 17 d. Ginaičiuose, Ariogalos valsčiuje - 2021 m. spalio 20 d. Vilniuje) - rašytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Nuo vaikystės sunkiai sirgo, todėl, baigęs Betygalos vidurinę mokyklą, toliau dėl ligos mokėsi tik savarankiškai. Mokėsi Betygalos vidurinėje mokykloje, dėl ligos negalėdamas jos lankyti - savarankiškai. Jonas Mačiukevičius buvo Lietuvos invalidų draugijos iniciatorius, 1988-1991 m. jos pirmininkas. 1989 m. išrinktas LDDP CK nariu. 1990 m. kartu su Juozu Nekrošiumi ir Juozu Šapoka įsteigė „Bičiulystę“, oficialų neįgaliųjų gyvenimą atspindintį savaitraštį. Parašė daugiau kaip 40 įvairių žanrų knygų, išleistų Lietuvoje ir užsienyje. Pagal jo žodžius kompozitorius Benjaminas Gorbulskis parašė operetę „Adomas nenori būti Adomu“ (pastatyta 1982 m.), kompozitorius Rimvydas Racevičius sukūrė oratoriją „Septynios giesmės apie gyvenimo medį“ (1985 m.).

Z. Gaižauskaitė-Vokietaitienė

Padargupiuose gimė poetė Z. Gaižauskaitė-Vokietaitienė (g. 1951 m.), išleidusi apie 10 knygelių vaikams.

Ariogalos krašte gimusių rašytojų apžvalga

tags: #rasytojai #gime #ariogaloje

• Saugios vaikiškos sūpynės
• Iššūkiai ir pagalba žindant
• Patarimai po Cezario pjūvio
• Atsirūgimas ir atpylinėjimas kūdikio pirmajame mėnesyje
• Idėjos ir konkursai kūrybiškumui ugdyti