Auklėjimas ir dvasinė asmenybės branda šeimoje: ikimokyklinio amžiaus vaikų dorovinių vertybių ugdymas
Šiame darbe nagrinėjama ikimokyklinio amžiaus vaikų dorovinių vertybių ugdymo svarba šeimoje, remiantis profesorės Vandos Aramavičiūtės moksliniais darbais. Vanda Aramavičiūtė buvo žymi edukologė, tyrinėjusi įvairius ugdymo aspektus, o jos monografijoje "Auklėjimas ir dvasinė asmenybės branda" ypatingas dėmesys skiriamas auklėjimo aktualumui šiuolaikinėmis sąlygomis.
Šeima yra viena seniausių visuomenės institucijų ir kiekvieno žmogaus pagrindinis ramstis bei viltis. Ji yra ne tik giminės tęstinumo garantas, bet ir svarbi bendražmogiškų vertybių saugotoja, pasaulio harmonijos kūrėja. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje teigiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o valstybė ją saugo ir globoja.
Dorinis auklėjimas, arba dorinimas, yra ugdomasis uždavinys, kurio tikslas - ugdyti dvasingai brandžią asmenybę. Kadangi žmogaus gyvenimas yra jo šeimos istorija, šeimos vaidmuo ugdyme yra svarbus. Šeima yra terpė, kurioje ugdomi vaikai, jų dvasinės vertybės, dvasinis teisingumas, sąžiningumas, meilė. Tad šeima yra pirminė visuomeninio gyvenimo ląstelė, kuri vaikui turi tapti bendrystės namais.
Dorinių vertybių samprata ir ugdymas šeimoje
Dorinė vertybė apibrėžiama kaip teigiamas visuomeninis poelgis, objektyvi vertybė, turinti objektyvią reikšmę doroviniam, socialiniam individo vystymuisi. Auklėjimo procese organizuojamas dorovinės patirties įsisavinimas, formuojantis subjektyvias vertybes. Kai moksleivis asmenines dorovines vertybes reguliuoja savo elgesiu, jos sutampa su dorovinėmis orientacijomis ir dorovine pozicija.
Filosofo A. Maceinos teigimu, dorinis ugdymas yra pilnutinis žmogiškosios asmenybės bruožas, parengimas visoms gyvenimo sritims. Dorinis vaiko ugdymas šeimoje turi labai didelę reikšmę vaiko asmenybės formavimuisi. Teisingas dorovinių vertybių ugdymas šeimoje vaidina svarbų vaidmenį tolimesniame asmenybės formavimesi, nes žmogaus santykiai su aplinka atsiranda vaikystėje, nuo to priklausys, kaip vaikas bendraus ir kokią vertybių skalę susiformuos.
Asmeninis pavyzdys yra auklėjimo metodas, kai ugdymo veikėjas savo veikla ar elgesiu rodo darbo ir santykių aplinkai pavyzdį. Tai tendencija mėgdžioti suaugusiųjų elgesį ir save tapatinti su jais. Tėvai savo geru elgesiu gali apsaugoti vaiką nuo bet kokio žalingo poveikio ir sudaryti teigiamą atmosferą jo psichiniam vystymuisi.
Šeimos tvirtumo pagrindas - jos doroviniai įsitikinimai. Vaikų auklėjimo šeimoje tikslas turėtų būti vaiko ugdymo vyksmas, remiantis dorove ir dorinėmis vertybėmis. Tačiau tėvai daugiausia rūpinasi vaiko materialiniu gerove, pamiršdami dorovines vertybes. Tai patvirtina ir tyrimų rezultatai: tėvai, dėl vertybinės orientacijos nebuvimo, nesukuria sąlygų normaliam ikimokyklinio amžiaus vaiko dorovinių savybių formavimuisi.
Šeimos vaidmuo dorovinių vertybių ugdyme
Šeima yra esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu. Ji užtikrina šeimos narių - vyro ir moters, vaikų bei visų kartų - gerovę ir sveikos visuomenės raidą, tautos bei valstybės gyvybingumą ir kūrybingumą.
Šeima yra pirminė terpė, kurioje mes mokomės mylėti vieni kitus. Psichologinis šeimos klimatas veikia vaiko psichiką, nes šeimoje jis mokosi gyventi. Vaikas auga šeimoje, kurioje formuojasi jo vertybinė sistema, pasaulėžiūra, dorovinės nuostatos.
Auklėjimo procese svarbu ne tik perduoti žinias, bet ir ugdyti asmenybės dorines savybes. Dorinis auklėjimas apima reikiamų dorinių nusiteikimų ir dorinės valios vystymą. Tikslas - ugdyti dvasingai brandžią asmenybę.
Dorinės vertybės, tokios kaip teisingumas, sąžiningumas, pagarba, atsakomybė, yra pamatinės asmenybės ugdymui. Jos formuojasi šeimoje per tėvų pavyzdį, bendravimą, auklėjimą. V. Aramavičiūtė pabrėžė, kad dorinis auklėjimas yra vienas svarbiausių veiksnių asmenybės, jos aktyvios gyvenimo pozicijos formavimosi šaltinis.
Tyrimo objektas yra dorovinis vertybių ugdymas. Tikslas - atskleisti ikimokyklinio amžiaus vaikų dorovinių vertybių ugdymo svarbą šeimoje bei nustatyti, kaip šios vertybės ugdomos. Nustatyta, kad šeimos vaidmuo vaiko dorovinių savybių formavimuisi yra itin svarbus.
Pirmosios dorovės sąvokos užuomazgos atsirado gana anksti, kaip praktinis visuomenės tarpusavio santykių atspindys. Vėliau jas vis labiau tvirtino susiformavusios dorovinės pažiūros ir įsitikinimai. Dorovės normos paprastai nerašytos, įsitvirtinusios visuomeninėje ir individualioje sąmonėje.
Dorinės vertybės nusako dieviškosios dorybės - tikėjimas, viltis, meilė. Jos turi normatyvinį ir vertinamąjį pobūdį. Dorovės sampratoje atsispindi žmogaus dorovinis santykis, bendras išsivystymo lygis. Vertybės suteikia lengvumo, tikrumo ir džiaugsmo gyventi dorai.
Dorovė yra elementari žmogaus dvasinės kultūros sritis, viena svarbiausių jo socialumo apraiškų. Ji formuoja visapusiškai išvystytą, tobulą asmenybę, ugdo jos dvasinį pasaulį, vertybines orientacijas. Dorovė žmones sutaurina ir sudvasina, harmonizuoja jų tarpusavio santykius.
Dorinis auklėjimas sudaro visapusiškai išvystytos asmenybės formavimo pagrindą, yra svarbiausias veiksnys tampant dorovine asmenybe. Šiame procese formuojama asmenybės socialinė orientacija, sukuriama ir puoselėjama dorovinė kultūra, sutaurinama asmenybė, išryškinama jos žmogiškoji esmė.
Svarbu paminėti keletą dorinių vertybių. Nuolankumas, mandagumas yra svarbios asmenybės dorybės. Asmenybę vadintume žmogų, turintį savo vertybių sistemą. Kuklumas - tai visavertis žmogaus autonomijos suvokimas ir gyvenimas pagal jį; kartu tai žmogaus doros pamatas.
Dorinės vertybės, tokios kaip meilė, gėris, tiesa, grožis, teisingumas, atjauta ir pagarba kitam žmogui, yra pagrindinės dvasinės brandos dalys. Dvasingumas apima ne tik religinį, bet ir moralinį, etinį bei kultūrinį aspektus. Aramavičiūtė pabrėžia, kad dvasingumo ugdymas turėtų būti prioritetinė ugdymo kryptis, ypač vyresniame mokykliniame amžiuje.
Šiame darbe hipotezė, kad nepakankamai ugdomos dorovinės vertybės šeimoje, pasitvirtino. Materialinio gerbūvio siekimas užgožia dorovinių vertybių ugdymą šeimoje.
Vykdytas tyrimas patvirtino, kad tėvai, dėl vertybinės orientacijos nebuvimo, nesukuria sąlygų normaliam ikimokyklinio amžiaus vaiko dorovinių savybių formavimuisi.
Dorinio auklėjimo tradicija ir jos kaita nuo liaudies iki teorinės pedagogikos rodo, kad dorovė visada buvo svarbi ugdymo dalis. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje vyrauja materialinės vertybės, dorovinis ugdymas šeimoje dažnai tampa antraeiliu.
Ikimokyklinio amžiaus vaikų dorinių vertybių ugdymas šeimoje yra itin svarbus jų asmenybės formavimuisi. Tėvai, rodydami asmeninį pavyzdį, skiepydami pagrindines dorovines nuostatas, prisideda prie vaiko dvasinės brandos ir visapusiško vystymosi.
tags: #ramaviciute #v #2005 #auklejimas #ir #dvasine
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
