Nėštumo ir Pogimdyminiu Laikotarpiu Patiriamo Pykčio bei Streso Įtaka Motinai ir Vaikui

Besilaukiančios moters streso priežastys gali būti įvairios. Visiems žinoma, kad nėščios moterys yra jautresnės, lengviau įžeidžiamos ir greitai verkia, linkusios nerimauti, nepasitikėti, svyruoja jų nuotaika. Tokios emocijos yra laikinos ir neturi žymaus poveikio nėštumo eigai. Jos yra apsauginė organizmo reakcija. Visai kas kita, jeigu vyksta stiprūs emociniai sukrėtimai, išgąstis arba ilgi, ne mažiau 2-3 mėnesius trunkantys, išgyvenimai. Nėštumas - didelis gyvenimo pokytis, kurio metu keičiasi moters identitetas, turimi socialiniai vaidmenys. Moteris turi priprasti prie minties, kad bus ne tik žmona, partnerė, dukra ar sesuo, bet taip pat taps ir mama. Naujas vaidmuo atneša daug nežinomybės.

Nėštumo metu patiriamas stresas ir jo poveikis

Akušerė, projekto "Sumani mama" kūrėja ir knygų tėvams autorė Marija Mizgaitienė dalijasi, kaip nėščios moters organizmas reaguoja į stresą. "Nėštumo metu gali kilti daugybė stresinių situacijų: tyrimų rezultatų laukimas, nerimas dėl karščiavimo, vaisiaus judesių ir t. t., tačiau toks stresas dažniausiai yra trumpalaikis ir pavojaus nekelia. Jis netgi gali būti naudingas, nes suteikia motyvacijos imtis veiksmų, domėtis, skatina nėščiąją pasitempti, labiau rūpintis tiek savimi, tiek būsimu vaikeliu, rinktis sveikesnį gyvenimo būdą, lankytis pas gydytojus", - teigia medikė.

Visai kitaip yra su ilgalaikiu (chronišku) stresu, kuris kyla nuo ilgalaikės įtampos, baimės, nerimo. Akušerė Marija Mizgaitienė įspėja, kad ilgalaikis stresas kenkia ir mamai, ir kūdikiui. "Patiriant bet kokį stresą išsiskiria streso hormonas - kortizolis. Jei tai trumpalaikis stresas, kortizolio kiekis pakyla ir sumažėja. Jei ilgalaikis - streso hormono kiekis pakyla ir nebesumažėja. Dėl ilgalaikio streso sutrinka miegas, apetitas, padidėja kraujospūdis, mamos kūne prasideda uždegiminiai procesai, žūsta nervų ląstelės", - vardija M. Mizgaitienė. Besivystančios vaisiaus smegenys yra itin jautrios ilgalaikiam stresui. "Didelis bei ilgalaikis kortizolio kiekis žalingai veikia smegenų struktūrą, o jo poveikis gali būti juntamas visą mažylio gyvenimą." Todėl reikėtų apie tai pakalbėti kiek plačiau, nes mūsų visuomenėje moters emocinei savijautai skiriamas per mažas dėmesys.

Pyktis nėštumo metu ir jo rizika vaisiui

Moksliškai įrodyta, kad neigiamos emocijos nėštumo metu atsiliepia nėštumo eigai, gimdymui ir tolesnei vaiko sveikatai. Moterys, kurios nėštumo metu patiria susierzinimo priepuolius ir negali susivaldyti, rizikuoja, kad jų dar negimę kūdikiai turės širdies problemų. Mokslininkų teigimu, piktas elgesys, toks kaip trankymas durimis, garsus rėkimas, lėkščių mėtymas ir net persivalgymas, kai moteris nėščia, gali paveikti kūdikio širdies vystymąsi gimdoje.

Tyrime, kuriam vadovavo Sussex universiteto mokslininkai, dalyvavo 49 nėščiosios nuo 22 iki 39 metų. Nustatyta, kad polinkis į impulsyvius, nekontroliuojamus susierzinimo protrūkius turi poveikį negimusio vaiko fiziologinei raidai. Tai gali lemti padidėjusią širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Labiau į impulsyvų ir agresyvų elgesį linkusioms moterims gimusių vaikų širdies ritmas turi mažiau pakitimų, nustatyta tyrime. Manoma, kad širdies ritmo pakitimai yra sveika, nes nurodo, jog kūnas lankstus ir prisitaikantis prie pokyčių. Bet jei širdis neprisitaiko prie pokyčių, atsiranda kur kas didesnė ligų ir infekcijų rizika. Jau nustatyta, kad suaugusieji, kurių širdies ritmas mažiau kinta, yra labiau linkę į širdies problemas. Mokslininkai taip pat sako, kad hormoniniai pokyčiai kūne, kurie sukelia agresyvų elgesį, gali paveikti negimusį kūdikį ir turėti poveikį ląstelių vystymuisi.

Nustatyta, kad naujagimiai, kurių motinos buvo piktųjų grupėje, turėjo mažesnį širdies ritmo pakitimą. Ankstesniuose tyrimuose buvo nustatyta, kad aukštas kortizolio, dar kitaip žinomo kaip streso hormonas, lygis gali lemti mažą naujagimio svorį, bet pirmą sykį pyktis buvo susietas su raidos problemomis. Nickas Petersas, Londono Imperial College kardiologas, teigia: "Mažesnė įvairovė yra neigiamas dalykas - tai žymi mažesnį kūno lankstumą ir prisitaikomumą. Žemesni suaugusiųjų širdies ritmo pakitimai susiję su širdies ligomis."

Kodėl nėščiosios jaučia pyktį ir nuotaikų svyravimus?

Hormonai prisideda prie moters nuotaikų svyravimų nėštumo metu. Estrogenas ir progesteronas gali lemti dažnesnius ir greitesnius nuotaikų svyravimus. Dėl padidėjusio streso hormono (kortizolio) moteris gali jausti daugiau nerimo, o adrenalinas gali sukelti didesnį pykčio ar susierzinimo jausmą. Tačiau reikia nepamiršti, kad hormonų pokyčiai gali turėti įtakos ir malonesnių jausmų raiškai. Kiekvieną moterį hormonai gali veikti skirtingai. Tai priklauso nuo endokrininės sistemos funkcionavimo, būdų, kuriais moteris įveikia stresą, artimųjų socialinės paramos, psichologinio atsparumo ar temperamento.

Sužinojusi, kad laukiasi, moteris dažniausiai išgyvena prieštaringus jausmus: vienu metu gali džiaugtis ir liūdėti, jaustis mylima, bet tuo pačiu ir susierzinti ar pykti. Nėštumo metu moteris tampa jautresnė, atrodo, emocijų kyla daugiau, jos stipresnės: nuo laimės iki graudulio be priežasties. Į antrą nėštumo pusę moteris pradeda lėtėti, tampa sunku greitai galvoti, ką nors nuspręsti, priimti didelius informacijos srautus, žmonės gali pradėti varginti, erzinti, moteris gali jautriau reaguoti į reakcijas, komentarus. Apima vis stipresnis noras atsiriboti. Prieš gimdymą tai vadinama „lizdo sukimo“ etapu. Būtent jautri, emocionali mama gali užmegzti santykį su vaikeliu. Tam tikra prasme moters smegenyse aktyvuojasi limbinė sistema ir emocinės smegenys, kurios ir padės suprasti vaikelį.

Nėštumo pradžioje būsimąsias mamas dažnai lydi neužtikrintumas - kadangi dar nėra akivaizdžių požymių ir simptomų. Dažnai kyla minčių apie tai, ar aš tikrai laukiuosi ir ar viskas gerai. Tai skatina atidžiau stebėti savo kūną, užfiksuoti, kad ir mažiausius pokyčius, simptomus. Pirmaisiais mėnesiais taip pat dažnai lydi nesaugumo ir kontrolės praradimo jausmas - nėštumas atrodo vyksta ir „aš nieko negaliu padaryti“. Kartais bandoma atgauti kontrolę dažnai tikrinantis pas gydytojus, reguliuojant maistą, fizinį aktyvumą ir savo emocijas.

Jėgų ir emocijų antplūdis, kurį dažnai lydi pagerėjusi fizinė savijauta, pasireiškia vėlesniais etapais. Vaikelio judesiai ir vaizdas ultragarso metu atneša įsisąmoninimą, kad viduje gyvena mažylis. Suintensyvėja ryšys su vaikeliu. Mama pradeda su juo kalbėti, reaguoti į jo judėjimą, jam priskirti tam tikras charakterio savybes. Pradedantis ryškėti pilvukas sukelia dvejopus jausmus. Kartais moteris gali imti didžiuotis, o kartais jaustis nesaugiai, kad visi kiti gali pamatyti tai, kas intymu.

Didėjantis fizinis krūvis ir atsirandantis nuovargis pradeda vis labiau „dalyvauti“ gyvenime. Tampa vis sunkiau dirbti, pradeda kilti noras sumažinti dienos intensyvumą, stimuliaciją. Dažnai pradeda lėtėti tiek fizinis, tiek vidinis tempas. Pradeda keistis interesai. Tai, kas anksčiau domino, gali nebedžiuginti ir nebedominti. Jautrumas, emocionalumas ir iškilęs nesaugumas sukuria santykių jautrumą su kitais, ypač vyru. Jei nesaugu, mes ieškome požymių, rodančių, kaip vyras reaguoja į mus, ar nesumažėjo mūsų patrauklumas jo akyse. Dėl to moteris gali įsižeisti, supykti, įsiskaudinti dėl tokių frazių ar veiksmų, kurie anksčiau nekliūdavo. Dėl to baimę gimdyti dažnai pakeičia nekantrumas. Šio ypatingo momento laukimas yra labai svarbus ir kartu reikalaujantis sąmoningumo bei išbuvimo. Sumažėja nerimas dėl galimo persileidimo. Žinia, kurią žino vis daugiau žmonių, kartais leidžia lengviau prisitaikyti prie naujos „būsenos“. Gali pasikeisti poros santykiai. Viena vertus, norisi palaikymo, rūpesčio, paguodos sunkiu momentu, o kita vertus, moteris ima galvoti, jog vyras negali iki galo suvokti ir išjausti to, kas darosi moters viduje.

Emocijų valdymas ir pagalba nėštumo metu

Nelengva, bet būtina užduotis nėščiajai - vengti ilgalaikio streso, stengtis mažinti nerimą, „nemaitinti“ savęs neigiamomis emocijomis. Aplankius niūrioms mintims, labai svarbu jomis pasidalinti su artimais žmonėmis. Pajutus, kad pokalbis su artimaisiais nepadeda, reikėtų nebijoti kreiptis profesionalios pagalbos. Psichologas gali padėti suprasti jaučiamos įtampos priežastis ir pasiruošti nėštumui, artėjančiam gimdymui ar pogimdyviniam laikotarpiui. Šiame etape labai svarbu įsivardyti, įsisąmoninti iškilusius jausmus, kadangi jie gali lydėti jus viso nėštumo metu. Kai matome ir atpažįstame savo jausmus, lengviau priimti tai, kas vyksta, ir padėti sau. Kalbant (suteikiant žodžius tam, kas vyksta), nupiešiant, užsirašant ar skaitant gali būti lengviau pažinti viduje vykstančius pokyčius ir juos išbūti, atlaikyti.

Moterys, kurios jaučiasi susijaudinusios, gali padėti paprastas kvėpavimo pratimas. Skaičiuojant iki trijų, reikia tolygiai, ramiai įkvėpti per nosį ir porą sekundžių sulaikyti kvėpavimą. Iškvėpti reikia tolygiai ir ramiai, skaičiuojant iki trijų ir per šiek tiek pravertą burną. Kartoti pratimą rekomenduojama tol, kol kvėpavimas taps natūralus, lėtas ir ramus. Kūną ir mintis padeda nuraminti kvėpavimo pratimai. Jie taip pat sumažina kraujospūdį, prisideda prie sklandesnio ir mažiau skausmingo gimdymo. Patariama stebėti savo kvėpavimą, nes per greitas ir paviršutiniškas kvėpavimas gali kelti panikos jausmą.

Nėštumo metu taip pat galima išbandyti atsipalaidavimo pratimus: relaksacijas arba meditacijas. Taip pat rekomenduojama nepamiršti, jog mūsų psichologinei savijautai įtakos turi ir kokybiškas poilsis, subalansuota mityba bei fizinis aktyvumas. Padeda jogos pamokos, bet kartais pakanka sudaužyti lėkštę. Pasirūpinkite tuo, kas teikia jums gyvenime saugumą: santykiais, malonia veikla, kūrybiniais užsiėmimais.

Skirkite laiko bendravimui su jums artimais žmonėmis. Ryšys ir palaikymas labai svarbūs tiek su vyru, tiek su kitomis moterimis, kurios gali padėti įsivardyti ir pasidalyti tuo, kas vyksta. Su vyru skirkite laiko vienas kitam, sutvirtinkite ryšius, pakalbėkite apie savo baimes ir lūkesčius vienas kitam. Poros santykiai yra pagrindas, nuo kurio priklauso jūsų psichologinė būsena po gimdymo.

Svarbu mokytis išbūti, priimti tai, ko mes negalime kontroliuoti. Svarbu mokytis įsisąmoninti, kad tai tik laikinas etapas. Informacija gali padėti, nuraminti, tačiau gali ir dar labiau sudirginti. Domėkitės atsakingai. Išsirinkite jums tinkamus mokymus, kursus, informacijos šaltinius, tačiau neapsikraukite informacijos gausa. Leiskite sau būti namuose, atsiribokite nuo visko, ko šiuo metu nenorite, ir kartu stebėkite savo mintis, jausmus. Jei galvoje sukasi nerimastingos, gąsdinančios mintys ir fantazijos, pravartu prisiminti įvairius relaksacijos, meditacijos bei vizualizacijos metodus.

Motinos emocijų įtaka vaiko raidai dar įsčiose

Gyvenimas nestovi vietoje. Žmogaus asmenybė formuojasi per visą gyvenimą, tačiau labai svarbu žinoti, kad patys ankstyvieji įvykiai ypač svarbūs. Vaikas motinos įsčiose dar neturi apsaugos sistemos, kuri saugotų nuo neigiamų veiksnių. Visi veiksniai jį veikia tiesiogiai, todėl jo psichikoje motinos emocijos palieka gilų pėdsaką. Jei mums dar kelia nuostabą, tai mūsų proseneliai puikiai žinojo, kad nėščios moters emocijos veikia vaiko psichiką. Net pačiose primityviausiose kultūrose visada buvo taisyklės, kurios saugodavo nėščias moteris nuo visko, kas galėtų jas išgąsdinti ar nuliūdinti. Apie įspūdžių, patirtų iki gimimo, poveikį galima surasti daugelyje senų tekstų. Apie tai rašė Hipokratas, Leonardas da Vinči, Biblija.

Būsimoji mama gali sąmoningai veikti savo emocijas ir panaudoti jas daug efektyviau. Tai gyvybiškai svarbu vaikui, nes jo smegenys formuojasi veikiant jūsų mintims ir jausmams. Jūsų meilė ar priešiškumas padeda formuoti vaiko emocinį gyvenimą. Teigiamos motinos emocijos reikalingos vaikui dar iki jo gimimo, nes jos formuoja jo pozityviąją patirtį. Motinos mintys ir jausmai - vienas iš tų veiksnių. Tačiau jis yra ypatingas, nes skirtingai nuo paveldėjimo, kurį lemia genetinis kodas, mintis ir jausmus galima kontroliuoti.

Tai, kad vaikas motinos įsčiose sugeba įsiminti įvykius ir kad jis yra jau sąmoninga būtybė, nekelia abejonių. Dar 1925 metais buvo įrodyta, kaip baimė ir nerimas gali būti sukelti cheminiu būdu, suleidžiant atitinkamų medžiagų. Jos visada atsiranda žmonių ir gyvūnų kraujyje tuo metu, kai jie jaučia ūmią ar chronišką įtampą, baimę, nerimą. Tai tos pačios medžiagos, kurias žmonės buityje vadina stresinėmis medžiagomis (pavyzdžiui, adrenalinas). Kai tik šios medžiagos papuola į kraują, jos tuoj pat provokuoja visas fiziologines reakcijas, susijusias su baime ar nerimu. Moteris, kurią nuolat lydi neigiamos emocijos nėštumo metu, kuri jaučia baimę, įtampą, nerimą, šias medžiagas be jokių kliūčių iš savo organizmo perduoda vaikui ir jis jaučia tą patį pojūtį, kaip ir jo mama. Negimusio vaiko organizme dar nėra susiformavusi stresinių hormonų neutralizacijos sistema. Jie kritinėmis dozėmis susikaupia ne tik vaiko organizme, bet ir vaisiaus vandenyse, kuriuos jis nuolatos geria.

Kadangi nėštumo antroje pusėje vaisius jau turi pakankamai subrendusią ypač jautrią nervų sistemą, nėra keista, kad jis dar įsčiose streso metu čiulpia pirštą ir neramiai elgiasi. Stresui tęsiantis, vaisiaus vandenys nėštumo pabaigoje gali virsti savotišku „hormoniniu sultiniu“, kuriame yra vaikas. Tuo pat metu (dėl kraujagyslių spazmo), jis jaučia vis didesnę deguonies stoką, kuriam ypač jautrios smegenų nervinės ląstelės. Ilgai užsitęsusi deguonies stoka pavojinga vaisiaus nervų sistemai.

Tolesni tyrimai parodė, jog kiekvienas vaikas įsčiose savaip reaguoja į stresą. Ši jo reakcija suteikia mums svarbią informaciją apie tai, kokia bus vaiko asmenybė. Širdies susitraukimų ritmas ir judesių aktyvumas yra patikimas AŠ asmenybės rodiklis iki gimimo. Registruojant galima nustatyti, kaip vienas ar kitas vaikas reaguoja į stresą ar į reiškinius, sukeliančius baimę. Įdomių rezultatų gauta tiriant paauglystės amžiaus vaikus, kurie įsčiose nepatyrė sunkių emocinių dirgiklių, ir vaikus, kuriems įsčiose teko patirti įvairių dirgiklių. Pastarosios grupės paaugliai buvo emocionaliai nepatvarūs. Tarp šių dviejų grupių paauglių buvo pastebėti skirtumai ir mąstymo procese. Pavyzdžiui, paaugliai iš pirmos grupės, žiūrėdami atitinkamą paveikslą, buvo linkę turinį kūrybiškai interpretuoti. Antros grupės paaugliai turėjo tendenciją pasakoti konkrečiai, ką matė prieš save.

Aišku, naujagimis negali mums papasakoti, kokius motinos jausmus jam teko įsčiose išgyventi ir kaip jis į juos reagavo. Tačiau, kaip ir suaugę žmonės, būdamas silpnas psichologiškai, jis greičiausiai bus neatsparesnis ir įvairioms ligoms. Kai žmogus nelaimingas, jis dažnai jaučia fizinius negalavimus ir būna emocionaliai neatsparus.

Pati nepalankiausia padėtis, jei moteris patiria tokį didelį stresą I nėštumo trimestru. Dažniausiai būna vaisiaus atmetimo reakcija ir tik apie 15 proc. moterų išnešioja vaikus. Viena iš dažniausių nėštumo komplikacijų yra persileidimas ar priešlaikinis gimdymas. Tarp įvairių priežasčių svarbios reikšmės neišnešiojimui turi psichologiniai veiksniai. Tai motinos baimė, polinkis nerimui, laukiant nėštumo pabaigos, padidėjęs jautrumas stresui. Ypač svarbūs tokie stresai, kurie kyla dėl santykių su vyru.

Pastebėta įdomi priklausomybė tarp vaiko lyties ir nėštumo bei gimdymo eigos. Dėl moters ligų antroje nėštumo pusėje mergaitės dažniau gimsta pridususios, užslopintos. Pirmais gyvenimo metais jos būna labai neramios, vėliau pradeda vaikščioti, yra emocionaliai nepatvarios ir baikščios. Mergaitė biologiškai artimesnė motinai, intymiau susijusi su ja. Jei buvo gresiančio persileidimo reiškiniai, net esant palankiai gimdymo eigai ir berniukai, ir mergaitės yra labiau neramūs. Abiejų lyčių vaikus anksčiau laiko vienodai gimdo moterys, kurios persitempia moksle ir darbe. Dėl jaudulio nėštumo pabaigoje ne tik užsitęsia gimdymo procesas, bet ir po gimdymo moteris gali kraujuoti. Gimusios mergaitės jautresnės infekcijai.

Būtų naivu galvoti, jog streso poveikis išnyksta kartu su vaiko gimimu. Padidėjęs motinos dirglumas, dažnos neigiamos emocijos nėštumo metu ir ypač jaudulys nėštumo pabaigoje, veikia vaiko emocinę būseną tolesniais gyvenimo metais. Labiau mamos išgyventas stresas veikia mergaites, ypač pirmais jų gyvenimo metais. Joms nustatomas didesnis nervinių sutrikimų spektras. Be motinos streso, vaisius pasižymi dideliu jautrumu išorinės aplinkos garsams. Todėl reikėtų vengti garsios kalbos, ypač santykių aiškinimosi šeimoje bei konfliktų. Būsimas vaikas neišvengiamai dalyvauja šiuose konfliktuose, išreikšdamas nerimą intensyviais ir dažnais judesiais.

Pyktis po gimdymo: nuo melancholijos iki depresijos

Visi jausmai yra normalūs. Reikia suprasti, kad pirmos savaitės po gimdymo gali atnešti daugiau nežinomybės, o moteris dėl fiziologinių ir emocinių pokyčių gali tapti jautresnė. Pasireiškiantis emocinis jautrumas yra visiškai natūralus reiškinys, rodantis sveiką moters adaptaciją po gimdymo. Svarbu neišsigąsti savo jausmų ir pasikalbėti apie juos su artimaisiais.

Melancholija po gimdymo gali prasidėti praėjus vos kelioms dienoms po gimdymo ir tęstis kelias valandas, dienas arba ilgiau (iki dviejų savaičių), praeina savaime. Išgyvenant melancholiją po gimdymo, būna padidėjęs jautrumas, liūdesys, sutrikimo jausmas ir kiti sunkumai nėra pastovūs. Būsena dienos eigoje gali keistis sulaukus artimųjų palaikymo, atsitraukus nuo kūdikio, pailsėjus.

Pogimdyvinė depresija - tai psichikos sutrikimas, pasireiškiantis maždaug 10-15 proc. moterų. Šis sutrikimas pasižymi bent dvi savaites trunkančia prislėgta nuotaika, dėmesio koncentracijos ir atminties sutrikimais, miego, apetito pokyčiais. Gali atsirasti nuovargis, motyvacijos stoka, galvos skausmai ar kiti fiziniai nusiskundimai. Pogimdyvinė depresija gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, dėl hormonų svyravimo, socialinės pagalbos stokos, finansinių sunkumų ar netgi vaikystėje patirtų traumų. Didinant savo psichologinį atsparumą, pogimdyvinės depresijos galima išvengti. Tai galima padaryti daugiau ir atviriau kalbant apie savo jausmus bei patiriamus sunkumus. Nereikia užgniaužti, slopinti ar kitaip slėpti nemalonių ar sunkių patyrimų. Sveikas gyvenimo būdas taip pat prisideda prie psichikos sveikatos išsaugojimo.

Jei pogimdyvinės depresijos nepavyko išvengti, rekomenduojama nedelsiant kreiptis į specialistus. Psichikos sutrikimų gydymui svarbi profesionali specialistų pagalba ir individualizuotas gydymas. Moterys, kurios po gimdymo patiria sunkumų, savo jausmus būtinai turėtų aptarti su partneriu arba kitu artimu žmogumi.

Psichozė po gimdymo išsivysto per pirmąsias dvi savaites po gimdymo, yra gerokai retesnė. Tai kur kas sunkesnė neseniai gimdžiusios moters būsena. Artimieji tai nesunkiai pastebi, nes moteris pradeda elgtis neįprastai ar net keistai (gali matyti ir girdėti tai, ko nėra, visiškai nesidomėti arba neadekvačiai elgtis su kūdikiu, būti stipriai užsisklendusi ir atsiribojusi, vangi arba, priešingai, nustoti miegoti, tapti perdėtai energinga, netinkamu metu arba nuolatos užsiimti namų ruošos darbais). Kilus mintims, jog reikalinga specialisto pagalba, reikia nedvejoti ir kreiptis. Pajautus šiuos simptomus, rekomenduojama nedelsiant kreiptis pagalbos. Negydoma depresija po gimdymo gali labai pasunkėti ir būti pavojinga gyvybei.

Kiekvieno žmogaus psichologiniai resursai yra riboti, o pervargę ar patiriantys sunkumus negalime jaustis gerai. Visuomenės sveikatos biurai rengia psichologinę sveikatą stiprinančius grupinius užsiėmimus, buria savitarpio paramos grupes, teikia nemokamas anonimines psichologo konsultacijas visose savivaldybėse. Psichikos sveikatos centrai teikia medicinos psichologo, psichiatro konsultacijas, atlieka diagnostiką visose savivaldybėse. Nemokamos (draustiems asmenims), be siuntimo. Mobilios krizių įveikimo komandos, esant psichologinei krizei šeimoje ar organizacijoje, teikia konsultacinę pagalbą telefonu, prireikus psichologų komanda teikia pagalbą vietoje. 1815 I-V 8-20 val., www.kriziukomanda.lt. Būtinoji pagalba. ir 17-21 val. Mamos linija - Anoniminė emocinė parama el. „PROGRAMĖLĖ „RAMU“ - tai skubi pagalba panikos atakos metu, kuri visada su tavimi."

Pykčio supratimas ir valdymas vaiko auginime

Kas yra pyktis? Pyktis - tai mūsų reakcija į kliūtis pasiekti tikslą. Pyktis energiškai gana stipri emocija, todėl ji skirta tam, kad įveiktume įvairias gyvenimo kliūtis. Pyktis nėra nei gera, nei bloga emocija - ji tiesiog yra.

Kodėl negalima vaikui drausti pykti?

Naujagimis į šį pasaulį atsineša tik dvi emocijas - pasitenkinimą ir pyktį. Vėliau, kai mažylis auga, emocijų atsiranda ir daugiau. Vis dėlto pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikis jaučia tik pasitenkinimą, kai yra sotus, šiltas, prižiūrėtas, ir pyktį, kai išalksta, sušlampa ar sušąla. Naujagimis, kuris jaučia pasitenkinimą, šypsosi, dairosi, stebi mamos ir tėčio veidą arba miega. Supykęs verkia. Pyktis yra ir būdas prisitaikyti prie aplinkos, išsireikalauti dėmesio bei globos. Jeigu kūdikio poreikius mama sugeba patenkinti, jeigu supranta, ko jam reikia, jis labai retai supyksta, nes nėra nei reikalo, nei progos rodyti savo pyktį. Naujagimis arba kūdikis gali verkti iš skausmo - jeigu psichologinė būklė bus gera, iš pykčio neverks.

Kodėl vieni pyksta labiau?

Kaip stipriai mažylis reiškia savo pyktį, labai priklauso nuo aplinkos, kurioje auga. Jeigu namuose mažiukas yra gerbiamas, jeigu vertinami jo gebėjimai, laimėjimai (tėvai visuomet pasidžiaugia, kai vaikutis parodo kokį nors savo darbelį, ir nesako: „Palauk, vėliau parodysi“), jeigu įsiklausoma į norus, nelieka priežasties stipriai reikšti pyktį. Kaip mažylis rodys savo pyktį, priklauso ir nuo įgimto temperamento. Yra atlikta daug mokslinių tyrimų, kurie rodo, kad berniukai supykę elgiasi šiek tiek agresyviau, pavyzdžiui, mušasi, o mergaitės kandžiojasi žodžiais - jos dažniau pasako mamai: „Aš tavęs nekenčiu.“ Tačiau kiekvienas vaikas savitas ir pasitaiko ramesnių berniukų bei aršesnių mergaičių. Pastebėta, kad ramiau savo pyktį reiškia tie vaikai, kurių tėvai yra iš prigimties ramūs ir supykę ne šaukia, ne gestikuliuoja rankomis, o ramiai pasikalba. Iš jų ir vaikas išmoksta supykęs nekelti tono, nesimušti, nesitrankyti. Vaikai visada turi priežasčių pykti. Net jeigu tėvams atrodo, kad turi viską, ko reikia, mažylis mano kitaip ir gali norėti dar ko nors. Jeigu vaikas turi brolių ar seserų arba lanko darželį, kiti vaikai tam tikru požiūriu yra konkurentai ir mažylis gali pykti, kad jie turi kokį nors daiktą, sugeba ką nors padaryti, o jis - ne. Galų gale vaikas gali supykti, kad darželio auklėtoja šiuo metu rodo dėmesį ne jam, o grupės draugui. Ir tai visiškai nieko bloga su sąlyga, kad mažylis išmoks valdyti savo pyktį, pasakyti, dėl ko pyksta, ir palaukti, kol galės gauti išsvajotą žaisliuką arba auklėtojos dėmesio.

Neišvengiami pykčio priepuoliai vaikų raidoje

Nuo gimimo iki brandos vaikams yra būdingi 3 laikotarpiai, kai prasiveržia pyktis.

1. Kūdikystė: Kūdikis pyksta, kai nėra patenkinami jo norai. Supykęs verkia ir taip prisikviečia mamą. Pyktis ankstyvoje kūdikystėje yra būdas prisitaikyti prie gyvenimo ir jame išlikti.
2. Ankstyvoji vaikystė: Apie antruosius gyvenimo metus vaikas užbrėžia savo asmenybės ribas. Pyktis padeda jam suvokti, kad jis nėra visagalis. Jeigu vaikutis nesugeba pasiekti to, ko nori, supyksta. Šis pyktis vaikui padeda įtvirtinti savo asmenybę. Dažniausiai supygęs vaikutis šaukia, rėkia, trypia kojytėmis, puola ant žemės ir vartosi. Psichologai tokį elgesį vadina aukštesnio pykčio išraiška, mat mažyliui pyktis leidžia suprasti savo elgesio ribas. Kūdikiui ir vaikui maždaug iki dvejų metų amžiaus atrodo, kad yra pasaulio centras - pats svarbiausias visatoje, tačiau kai jis paauga ir pradeda suvokti, kad yra atskira asmenybė, tuomet tarsi sumažėja. Mat supranta, kad toli gražu nėra toks stipruolis, kokiu save nesąmoningai laikė. Štai tada ir prasideda pykčio priepuoliai (arba antrųjų metų krizė), nes vaikutis norėtų užlipti ant spintelės, bet nesugeba, norėtų pats pereiti gatvę, tačiau niekas neleidžia. Šį laiką vaikas turi tiesiog išgyventi, o pykčio priepuoliai baigiasi, kai supranta, kad namuose galioja tam tikros ribos ir taisyklės, kurių laikosi visa šeima.
3. Paauglystė: Paauglystėje pykčio priepuoliai ir vėl pasireiškia, mat vaikas antrą kartą bando užbrėžti savo asmenybės ribas. Supykęs jis tarsi sako: „Čia esu aš, čia mano asmeninė erdvė ir prašome nelįsti.“ Paauglystėje pyktis skirtas kovoti su išorės priešais - tai gali būti tėvai, broliai, seserys.

Kaip mokyti vaikus valdyti pyktį

Tačiau turėtume nuo mažų dienų vaikutį mokyti pyktį reikšti adekvačiai. Pirmoji užduotis yra išmokyti įvardyti emociją. Daugelis mūsų įsivaizduoja, kad vaikutis pyksta ir žino, kokį jausmą tuo metu išgyvena. Anaiptol. Pyktį, kaip ir kitas emocijas, turime įvardyti, nes tik tada vaikas supras, ką iš tiesų jaučia, ir galės išmokti su tuo jausmu tvarkytis. Tad tėvams reikėtų atspindėti jau 1,5 m. vaiko pyktį. Jeigu mažylis, dėl ko nors susinervinęs, garsiai šaukia, pasakykime jam: „Tu dabar pyksti ir todėl šauki, bet tu ne šauk, o ramiai pasakyk, ko nori.“ Svarbu, kad vaikas žinotų, kad kai jis šaukia, yra piktas, ir susietų savo elgesį bei emociją.

Kita tėvų užduotis - savo elgesiu parodyti vaikui, kaip derėtų suvaldyti emocijas. Pavyzdžiui, mama, kuri supyksta dėl ko nors, vaikui girdint turėtų pasakyti: „Aš dabar pykstu, nes man nepavyko pasiekti to, ko tikėjausi.“ Jeigu ji supyksta, kad tėtis per vėlai grįžo namo, turėtų pasakyti vaikui girdint: „Aš pykstu, kad tu grįžai vėlai namo ir man nepranešei.“ Iš tokių pavyzdžių vaikai mokosi, kad pyktis yra normali emocija, kad supykus galima pasakyti žodžiais tai, ko nori. Dar labai svarbu, kad vaikas suprastų, jog pyksta ne tik jis, bet ir kiti žmonės, bei kad visi turime tokią teisę.

Slopinamas pyktis skatina pyktį

„Labai dažnai girdžiu tėvus, barančius savo mažylius: „Nepyk“, „Ko čia pyksti?“ Taip jie uždraudžia vaikui jausti, o kartu paskatina pyktį dar labiau. Vaikas, kuris nuolatos girdi: „Nepyk“, „Negalima pykti“, gauna žinią, kad pyktis yra kažkas siaubingo, svarbaus, labai stipru. Ir išmoksta manipuliuoti pykčiu, trypdamas ir šaukdamas išsireikalauti norimo žaislo - vaikai labai greitai supranta, kad tėvai bijo pykčio priepuolių“, - sako psichologė R. Bačiulytė. Būtų labai gerai tėvams išmokti nebijoti, kai mažylis viešoje vietoje pradeda spardytis, puola ant žemės ir pan. Reikėtų ramiai išlaukti, kol nusiramins, arba stipriai apkabinti ir pabūti apkabinus, kol nurims, tik tada paklausti, kodėl pyksta.

Jeigu vaikas impulsyvus ir jam sunkiai sekasi suvaldyti staiga užplūdusį pyktį, galite duoti paplėšyti laikraštį (tai išties ramina), paspausti minkštą kamuoliuką. Vyresniam galima nupirkti vadinamąją boksininko kriaušę. Ją galės padaužyti kumščiais ir iš savęs išstums blogas emocijas. Labai svarbu, kad vaikas nelaikytų pykčio savyje, o jį išlietų, išsakytų, nes užgniaužtas pyktis vėliau sukelia begalę elgesio bėdų. Užgniaužtas pyktis prasiveržia agresija, nukreipta į save, tad vaikas gali pešiotis plaukus, iki kraujo nusikramtyti nagus, pjaustytis rankas.

Pyktis reikalingas dar ir tam, kad vaikas išmoktų siekti savo tikslo. Mažylis, kuris ką nors veikia, tačiau jam nesiseka, supyksta ir pyktis verčia jį nenuleisti rankų bei toliau siekti tikslo. Tuomet jis visą pykčio energiją nukreipia į tikslą - tai vadiname sportiniu pykčiu. Jeigu nuo mažens vaiko pyktį slopinsime ir jis girdės tik „nepyk, nepyk, nepyk“, negalės siekti tikslo, nes jau bus praradęs sportinį pyktį ir jausis nuvertintas, menkas, negebantis siekti to, ko jam labai norisi.

tags: #pyktis #nestumo #metu

• idėjos vaikų kūrybiškumui
• Vaikų emocinis ugdymas: praktiniai patarimai tėvams
• brokolių nauda ir receptai mažyliams
• Atraskite sveikų guminukų naudą vaikams
• Prenatalinė raida: ką svarbu žinoti apie kūdikio vystymąsi?