Prieraišioji tėvystė: filosofijos iššūkiai ir galimi minusai

Informacijos, kaip auklėti savo mažylį, kaip rūpintis juo - gausu, ir ji tokia skirtinga, kad sunku nepasimesti. O gal tiesiog reikėtų elgtis taip, kaip liepia širdis? Prieraišioji tėvystė - viena iš vaiko auginimo filosofijų, kurios esmė - kuo jautriau įsiklausyti į mažylio poreikius ir kurti saugią aplinką jam augti, bręsti, tyrinėti pasaulį. Tai tema, kuri visuomet susilaukia didesnio dėmesio ir įvairių nuomonių. Prieraišioji tėvystė yra auklėjimo filosofija, kurią išpopuliarino dr. Williamas ir Martha Sears savo 1993 m. išleistoje knygoje „Kūdikių knyga“. Šiandien noriu pakalbėti apie prieraišumą. Nors visas mūsų puslapis iš esmės yra apie tai, tačiau norisi galbūt pasidalinti savo požiūriu su prieraišumu ir prieraišiąja tėvyste ir tuo pačiu uždėti tam tikrus akcentus.

Prieraišioji tėvystė: esmė ir principai

Prieraišumo teorijos autorius ir pradininkas yra britų psichiatras John Bowlby, o jos esmė - jog be galo svarbu ankstyvaisiais gyvenimo sukurti ryšį tarp kūdikio ir bent vieno suaugusiojo. Tas santykis vėliau atsispindi tame, kaip žmogus kuria santykius ir suaugęs. Prieraišioji tėvystė yra prieraišumo teorijos pagrindu gimusi tėvystės filosofija, kuri taip pat akcentuoja ryšį tarp vaikų ir tėvų, per poreikių atliepimą, artumą, pagarbų, atliepiantį, sąmoningą vaikų auginimą. Savo instinktyvumu ir natūralumu pasižyminti Prieraišioji tėvystė kartais vadinama natūraliąja, evoliucine ir pan. Ir iš tiesų, tai labai natūralus ir instinktyvus vaikų auginimo būdas - taip vaikai buvo auginami nuo žmonijos pradžios iki labai labai neseniai. Prieraišiosios tėvystės principais, tik neįvardydamos jų šiuo terminu, vadovaujasi daugumos ne vakarų šalių bendruomenių moterys - jos tebėra išsaugojusios ryšį su gamta ir sugeba jausti savo vaiką taip, tarsi jis būtų jų pačių kūno dalis.

Trumpai tariant, šios auklėjimo filosofijos idėja yra maksimalus artumas ir reagavimas. Prieraišiosios tėvystės pradininkai, amerikiečiai Martha ir Williamas Searsai, yra suformulavę aštuonis šios filosofijos principus:

Prieraišiosios tėvystės nauda

Tyrimų duomenimis, pagal šios filosofijos principus auginti vaikai patiria mažiau streso, rečiau verkia, užaugę jaučia stipresnį ryšį su žmonėmis ir netgi patiria stipresnę empatiją. Pakankamai saugus ryšys su tėvais šiems vaikams leidžia tyrinėti pasaulį drąsiau, todėl daug rečiau juos ištinka pykčio priepuoliai, jiems lengviau adaptuotis prie naujų žmonių, pvz., auklės ar vaikų darželio kompanijos. Vaikas, keliaudamas kartu su nuolat judančia mama, juda. O judesys - tai nervinei sistemai duodamas stimulas. Tarkim, kai mama kartu su kūdikiu pasilenkia, sudirginamas ir paskatinamas dirbti jo vestibiuliarinis aparatas. Prieraišumo teorija byloja, kad buvimas su vienu ir tuo pačiu žmogumi padeda stiprinti vaiko savivoką ir savivertę. Kūdikis tarsi supranta: „Jeigu šis žmogus visą laiką būna su manimi ir niekur nedingsta, vadinasi, aš esu to vertas.“

Iššūkiai ir galimi „minusai“

Prieraišiosios tėvystės filosofija turi ir stiprių šalininkų, ir kritikų. Pastarieji teigia, kad tai yra tiesiog vaiko lepinimas. Ar iš karto reaguojant į vaiko verksmą jis nepradės tuo manipuliuoti? Ar tai reiškia, kad turi žindyti krūtimi nors ir penkių metų vaiką, jei jis to nori? Ar saugu miegoti vienoje lovoje su naujagimiu turint omenyje prispaudimo ar nugulėjimo galimybę? Prieraišiosios tėvystės šalininkai į tai atsako - čia nėra vienas-dydis-tinka-visiems principo. Vadovaudamiesi savo prigimtiniais instinktais ir sveiku protu kiekvienas turime rasti pusiausvyrą tarp vaiko nepriklausomybės ir autonomijos skatinimo bei saugios vystymosi aplinkos kūrimo. Mokslinių įrodymų trūksta dėl to, ar vienas auklėjimo būdas yra geresnis už kitą. Dėl šios teorijos aistringai diskutuojama, tačiau nėra tvirtų įrodymų, kad auklėjimas prieraišiosios tėvystės principais yra geresnis ar blogesnis už kitus auklėjimo stilius.

Klaidų interpretavimas ir spaudimas tėvams

Dažnai girdime nusivylimo, susipriešinimo, kategoriškumo, kai kalbama apie prieraišiąją tėvystę. Problema čia yra ne pačioje filosofijoje, o jos interpretacijoje. Labai dažnai pastebiu, jog kad ir kaip plačiai ir atvirai šie principai yra išdėstyti, jų interpretacija neretai suskamba maždaug taip: "Jei nežindysi, tu jau ne prieraišiosios tėvystės šalininkė", "Jei pagimdei nenatūraliai - viskas, prieraišumo nebus", "Jei neturi nešioklės - ne prieraišiosios tėvystės šalininkė", "Jei vaiką leidi į darželį - ne prieraišiosios tėvystės šalininkė". Ir tada atsiranda vertinimas, susiskaldymas, kas gi yra "prieraišus tėvas", o kas ne, kas gerai elgiasi ir kas ne. Prieraišiosios tėvystės principai to nesako, nevertina ir nekategorizuoja. Nei prieraišioji tėvystė, nei prieraišumo teorija neteigia, jog tu turi įgyvendinti visus 8 principus maksimaliai, kad būtum "prieraišus tėvas". Šie principai - labiau gairės, kurios gali padėti pasiekti tai, ką akcentavo J. Bowlby - kurti saugų ryšį su vaiku. Tačiau aklas, automatinis principų sekimas jokiu būdu negarantuos, kad tas ryšys bus sukurtas.

Paprastai mamas labiausiai sekina ne pati kūdikio priežiūra, o tai, kad jo elgesys neatitinka įsivaizduojamų normų. Pavyzdžiui: „Kodėl jis verkia daugiau nei kiti?“, „Kodėl pats vienas nepažaidžia barškučiais, kol aš tvarkausi“ ir pan. Juokinga, kai niekutis "atrodo", o tai moteriai tas niekutis jau yra. Aklas, kategoriškas kažko sekimas arba nevisiškas suvokimas, neįsigilinimas - tai gali labai apriboti, įkalinti. Liūdna, kai stebima, jog Prieraišioji tėvystė praranda savo potencialą atnešti balanso į šeimos gyvenimą ir prisidėti prie tėvų pastiprinimo elgtis taip, kaip jiems yra natūralu.

Asmeniniai tėvų iššūkiai ir praeities patirtys

Tėvų patiriamus sunkumus sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes: pirmajai grupei priklausytų asmenybės ypatumai ir tam tikra gyvenimo patirtis, tai yra tai, ką turime dar iki tapimo tėvais. Tam, kaip sugebame užmegzti ryšį su kūdikiu, svarbu, kokį ryšį su artimiausiais žmonėmis turėjome mes patys. Jei kūdikystėje teko vieniems, be mamos, ilgesnį laiką gulėti ligoninėje arba augome pas močiutę, nes mamai reikėjo anksti grįžti į darbą - artimą ryšį kurti gali būti ne taip lengva. Visa tai, ką išgyvenome ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu, gali būti „įstrigę“ pasąmonėje.

Tokie tėvai gali būti pernelyg globojantys, bijantys vaikui suteikti savarankiškumo - kad tik jis neatsiskirtų nuo tėvų per anksti. Kartais iš to gali kilti noras kuo ilgiau išlaikyti vaiką prie savęs: kartu miegoti, kuo ilgiau neatjunkyti. Prasminga retkarčiais savęs paklausti: kam to labiau reikia - man ar vaikui? Kas blogiau jausis, kai pradėsime miegoti atskirai - aš ar vaikas? Labai sunku visą laiką būti tobulam ir nepadarančiam klaidos, labai mylinčiam ir geram, ir tai pirmiausia sukelia didžiulį nerimą, o antra - realybė nėra ideali. Tokioje šeimoje vaikas auga priešiškas ir pykstantis ant mamos, kad jos rūpinimasis yra nepastovus ir neaišku, ko tikėtis.

Iš kitos pusės, kartais taisyklės tampa svarbesnės už patį vaiką: kai, pavyzdžiui, norėdamos būti geromis mamomis, imame daug nešioti ir glausti prie savęs vaiką, net nepaisydamos jo signalų, kad jis nori atsitraukti. Ypač didelė rizika kurti nesaugų ryšį būna tiems tėvams, kurie išgyveno prievartą (fizinę, emocinę ar seksualinę) ir negavo dėl to pagalbos. Pasąmonėje vyksta logika neparemti procesai, taigi ten bet koks artimas bendravimas primena tą ryšį, kuris atnešė daug skausmo. Tokie tėvai gali būti sutrikę, elgtis nepaaiškinamai, kaip, pavyzdžiui: mama tiesia rankas, kad paimtų vaiką ant rankų, ir tuo pat metu traukiasi atgal.

Individualūs vaiko poreikiai ir sunkumai

Būna, kad norisi kūdikį pasūpuoti ir nuraminti, tačiau jis klykia, riečiasi ir net, rodos, veržiasi iš glėbio, ir nurimsta tik paguldytas šalia, ne ant rankų. Žinoma, po kelių minučių vis tiek pavyksta įtikinti save, kad mažyliui mamos ar tėčio šiuo metu gyvybiškai reikia, tačiau tada lieka nemalonus kaltės jausmas: ir kodėl aš nebesirūpinu savo vaiku, kuris man toks svarbus? Visi kūdikiai skiriasi, taip pat, kaip skirtingi esame ir mes. Taigi ir mūsų vaikai gali nevienodai norėti bendrauti: vieni daugiau, kiti mažiau. Gali būti, kad vienas jūsų vaikas norės nuolat glaustis prie krūties, žįs kas valandą ar dar dažniau, ramiai jausis tik ant rankų ar vaikjuostėje. Draugės vaikas ar kitas jūsų vaikas gali būti visiškai kitoks: norės valgyti tiksliai kas 3 valandas ir sėkmingai miegos tiek ant rankų, tiek vežimėlyje ar lovytėje. Ką daryti? Tiesiog priimti tai kaip įgimtą būdo bruožą. Juk nebandome savo kojos pritaikyti prie batelio, kaip Pelenės seserys iš pasakos… Kur kas paprasčiau rasti tinkamą batelį. Taigi ir šiuo atveju bandykite atrasti savo būdą bendrauti su vaiku.

Konkretūs atvejai, apsunkinantys prieraišumą:

• Autizmas. Esant autizmui, gali būti labai sudėtinga užmegzti ryšį su kūdikiu. Tokie kūdikiai vengia užmegzti akių kontaktą, labiau linkę būti vieni, gali nemėgti prisilietimų (įskaitant nešiojimą, sūpavimą) ar liečiant netgi jausti labai nemalonius jausmus. Iš tiesų yra būdų net ir tokiu atveju bendrauti su vaiku: pirmiausia reikia būti jautriems savo kūdikio rodomiems ženklams ir atsižvelgti į juos, tai yra, jei jis aiškiai nenori bendrauti - reikėtų gerbti jo nenorą ir nelinksminti prievarta.
• Neišnešiotumas. Kai kūdikis gimsta neišnešiotas - jo nervų sistema dar nesubrendusi, taigi gebėjimas kurti ryšį gali būti kitoks nei išnešiotųjų. Neišnešiotukai ir sunkiai sergantys vaikučiai atskiriami nuo mamos ir paguldomi į stiklinį inkubatorių, kuriame šilta ir saugu, tačiau nėra prie ko prisiliesti, niekas nepanešioja ir nepakalbina ar bent jau tai būna griežtai normuotai… Taigi ryšys negali megztis nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų.
• Daugybė globėjų. Kai kūdikį globoja daug žmonių, tai yra, daugiau, nei keli patys artimiausi tie patys asmenys - tai tolygu atskyrimui nuo tėvų. Žinoma, fizinius poreikius gali patenkinti ir nuolat besikeičiantys žmonės. Tačiau kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau veidų jis pajėgus įsiminti: tai yra, tik gimęs kūdikis prisiriša tik prie vieno žmogaus (dažniausiai tai būna mama).
• Ligos ir negalios. Be abejo, sunkiau užmegzti ryšį, pavyzdžiui, kai kūdikis serga kokia nors sunkia odos liga ir prisilietimai jam skausmingi, arba bendraujant su aklu ar kurčiu kūdikiu. Pagrindinis patarimas tokiu atveju - pabandykite atrasti savo būdų, kaip galėtumėte stiprinti ryšį.

Praktiniai sunkumai kasdienybėje

Kitas aspektas - tėvų privatumo ir asmeninio laiko trūkumas. "Maniau, kad tulike ramiai jau niekada nebenusisiksi", "as net namu neturiu kada susitvarkyt... zyzia...". Šeima yra viena ląstelė, vientisas organizmas, ir jei tam tikras elgesys ar įvykių grandinė ima kelti įtampą kažkuriam iš šeimos narių (mamai, vaikui, tėčiui), reikia pamažu siekti pokyčių tam, kad šeimoje vėl įsivyrautų harmonija ir balansas. Kaip ir bet kokioje srityje, aklas, kategoriškas kažko sekimas arba nevisiškas suvokimas, neįsigilinimas - tai gali labai apriboti, įkalinti. Liūdna, jei toks jausmas aplanko tėvystėje.

Būti mama yra prioritetas. Motinystė yra nepaprastai sudėtinga. Jūs turite būti kantrūs, supratingi, energingi, empatiški, linksmi ir susikaupę. Tai primena, kad mes, kaip ir mūsų kūdikiai, esame unikalūs, ir visus auklėjimo būdus reikia patobulinti ir pritaikyti, kad atitiktų mūsų individualius poreikius. Tad, jei prieraišioji tėvystė yra tai, kas patinka Jums, puiku! Tačiau svarbu stebėti, kaip jaučiatės jūs, partneris ir vaikas.

Svarbu ieškoti balanso ir pagalbos

Prieraišioji tėvystė turi išskirtus 8 savo filosofijos principus - nuo pasiruošimo tėvystei ir gimdymui, fizinio kontakto svarbos, pagarbaus maitinimo iki balanso paieškos tarp visų šeimos narių ir jų poreikių. Mūsų tikslas nėra sukurti tam tikras šiltnamio sąlygas, bet įteikti tėvams įrankius, kurių padedamos šeimos galėtų toliau gyventi šiuolaikinėje visuomenėje. Reda Barkauskaitė savo tekstuose nori priminti ir įkvėpti pamatyti vaikų, savo ir visos šeimos narių poreikius ir jausmus kitoje šviesoje, suteikti apie tai informacijos. Ir tuo pačiu pakviesti kurti savo unikalią, laisvą, atliepiančią tėvystę, kurioje žinios ir informacija jus įgalintų, o ne įkalintų.

Jeigu jaučiate, kad kažkas panašaus vyksta ir su jumis, jei esate nepatenkinti kuriamais santykiais (tiek su savo kūdikiu ar vaiku, tiek su kitais artimais žmonėmis) ar turėjote kokią nors skausmingą patirtį, bet negavote pagalbos - geriausia būtų kreiptis į psichoterapeutą, kad kartu su juo galėtumėte išsiaiškinti, kas jums trukdo užmegzti artimą ir saugų ryšį. Šioje vietoje norisi pasitelkti palyginimą: kiekvienas mūsų einame į darbą. Kad tą darbą gerai atliktume, turėjome mokytis mokykloje, vėliau gilintis į specialybę kitoje mokslo įstaigoje. O juk motinystė ir tėvystė - tai darbas, nuo kurio rezultatų priklauso praktiškai visas naujo žmogaus gyvenimas. Reikėtų iš anksto pasidomėti tuo, apie ką nešnekama nėščiųjų mokyklėlėse: psichologinius kūdikio raidos etapus, saugaus ryšio formavimąsi, poreikių atliepimo ir neatliepimo įtaką tolesniam gyvenimui, žindymo funkcijas.

tags: #prieraisioji #tevyste #jos #minusai

• Šlapimo nelaikymo priežastys vaikams
• Išsamiau apie globą ir tėvų atsakomybę
• Sužinokite, ką vartotojai sako apie Babe odos priežiūros priemones
• Ransomo Riggso knyga
• Ko reikia naujagimiui