Pozityvios tėvystės filosofija, principai ir jos raida
Kaip auklėti vaiką be bausmių, bet išlaikyti aiškias ribas? Kaip reaguoti į stiprias emocijas, kai patys jaučiamės pavargę? Daugelis tėvų ieško būdų, kaip kurti ryšį su vaikais, išlaikyti drausmę ir kartu auginti savarankišką, pasitikintį savimi žmogų. Tačiau kasdienybėje tai ne visada paprasta. Suvokdami besikeičiančios socialinės aplinkos įtaką vaikams, vis daugiau tėvų domisi pozityvios tėvystės principais kaip progresyvia vaiko ugdymo forma.
Kas yra pozityvioji tėvystė?
Pozityvioji tėvystė - naujai vartojama sąvoka. Plačiąja prasme tai įgyti įgūdžiai, kaip rūpintis vaiko sveikata, šeimos gerove, vaikų auklėjimu sudarant sąlygas visapusiškam vaiko ugdymuisi (fiziškai, socialiai, emociškai ir protiškai). Siaurąja prasme tai mokėjimas šalinti netinkamą vaiko elgesį nebaudžiant, o leidžiant saugiai patirti natūralias elgesio pasekmes, kad vaikas, remdamasis savo patirtimi, galėtų mokytis prisiimti atsakomybę už savo elgesį.
Pozityvi tėvystė yra toks auklėjimo modelis, kuomet tėvai pirmenybę teikia ne bausmėms už netinkamą elgesį, o tinkamo vaiko elgesio skatinimui. Ji apibrėžiama kaip tinkama vaiko globa, išmintinga kontrolė ir veiksminga pagalba, kreipiant dėmesį į fizinius, psichologinius, emocinius, intelektualinius, socialinius ir dvasinius vaiko poreikius. Svarbiausias tikslas - auginti žmogų be kontrolės, bausmių ar žeminančių priemonių.
Pozityvi tėvystė ir disciplina: skirtumai nuo tradicinių metodų
Pozityvaus ugdymo filosofijoje vaikų auklėjimo principai skiriasi nuo tradicinių auklėjimo metodų. Tradiciniai vaikų auklėjimo metodai moko tėvus skatinti pageidaujamą vaiko elgesį baudžiant už nepageidaujamą. Pozityvios tėvystės teorija moko tėvus skatinti pageidaujamą vaiko elgesį padrąsinant jį ir išsiaiškinant tikrąsias netinkamo elgesio priežastis. Pagrindinis pozityvios tėvystės principas - auginti vaiką padrąsinant, bet nebaudžiant.
Svarbu laikytis ne tik pozityvios tėvystės taisyklių, bet ir vykdyti pozityvią discipliną. Pozityvi tėvystė neatsiejama nuo pozityvios disciplinos, ją suvokiant kaip auklėjimo metodiką, skirtą padėti tėvams užauginti atsakingus, pagarbius, sumanius ir savimi pasitikinčius vaikus. Pozityvios disciplinos auklėjimo metodais siekiama sukurti abipuse pagarba paremtus tėvų ir vaikų santykius. Kartu disciplina moko tėvus būti geranoriškus ir ryžtingus. Pozityvioji disciplina traktuojama kaip auklėjimo būdas, kuris moko vaiką ir „vadovauja“ jo elgesiui, kartu skatina sveiką vaiko vystymąsi, apsaugo jį nuo smurto ir dalyvauja jo mokymosi procese. Tai sprendimai, kurie turi ilgalaikį poveikį, ugdo vaikų vidinę discipliną, savikontrolę ir formuoja vaikų ilgalaikius gyvenimiškus įgūdžius.
Pozityvios tėvystės raida ir paplitimas Lietuvoje
Nuolat besikeičiantis pasaulis, spartus gyvenimo tempas diktuoja naujus poreikius. Kas atrodė tinkama prieš penkiasdešimt, trisdešimt ar net dešimt metų, gali būti visai neveiksminga šių dienų tėvams, auginantiems savo atžalas. Technologijos labai pakeitė šeimos kasdienį gyvenimą, kaip ir motinų aktyvus įsitraukimas į darbo rinką, emigracijos, globalizacijos procesai ir kt.
Dėl šių pokyčių visuomenėje, vis daugiau dėmesio skiriama pozityviosios tėvystės idėjoms. Pavyzdžiui, tuo besidomėdami Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Socialinės edukacijos fakulteto Socialinio ugdymo katedros studentai susibūrė į „Pozityviosios tėvystės“ bendraminčių klubą ir pakvietė visus besidominčius diskutuoti vaikų auklėjimo klausimais. Čia kalbama apie įvairias tarp vaikų ar tarp vaikų ir suaugusių kylančias konfliktines situacijas, ieškoma tinkamiausių jų sprendimo būdų. Į „Pozityviosios tėvystės“ klubą kviečiami prisijungti visi, kurie domisi šia vaikų ugdymo filosofija: esami ar būsimi tėvai, vaikų ugdytojai, įtėviai ar globėjai, studentai, kurie nori pasiruošti atsakingiausioms ir pagrindinėms savo pareigoms - tėvystei. Klubas yra atviras visiems: seneliams, mokslininkams ir kitiems visuomenės veikėjams, kuriems įdomios vaikų auklėjimo problemos.
Lietuvoje yra kelios sertifikuotos tėvystės įgūdžių lavinimo programos: STEP programa, „Sėkmingos tėvystės“ programa, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengta metodinė priemonė specialistams „Pozityvios tėvystės įgūdžių ugdymo metodinės rekomendacijos“ (2010) bei atskirų įstaigų ir organizacijų sukurti ir praktikoje taikomi modeliai. Programa „Sėkminga tėvystė“ yra pagrįsta Olandijos programų „Opvoeden Zo“ (Nyderlandų Jeugd Institute (NJI) ir „3 x Groei“ (PI Research) pagrindu. Programos turinys parengtas remiantis tyrimais ir kolegų olandų praktine patirtimi, programa 2010 metais buvo adaptuota tėvystės gebėjimų mokymui Lietuvoje. Programoje yra orientuojamasi į bazinių žinių suteikimą, tačiau didžiausias fokusas skiriamas dalyvių praktinių gebėjimų lavinimui. Programos teorinio pagrindo (socialinio išmokimo, prieraišumo ir kitos bazinės teorinės prieigos) pristatymas bei programos struktūra sudaryta remiantis įgūdžių lavinimo(si) etapais. Dalyviai turi galimybę susipažinti su pozityviosios tėvystės principais vaikų ugdyme, pagalbos tėvams ir vaikams būdais sprendžiant konfliktines situacijas, šeimų stovyklomis, kuriose sprendžiamos tėvų ir vaikų tarpusavio santykių problemos, vaikų savarankiškumo, kūrybingumo ir lankstumo ugdymo metodikomis.
Pagrindiniai pozityvios tėvystės principai ir praktiniai patarimai
Pozityviai tėvystei labai svarbūs principai yra aiški struktūra, ribos, nuspėjama rutina ir loginės pasekmės. Pozityvi tėvystė derina šiltą, jautrią globą su nuosekliomis, aiškiomis ribomis, kad būtų kuriamas saugus prieraišumas ir savireguliacija. Ji pabrėžia jautrų įsiklausymą, nuspėjamas rutinas ir mokymą, o ne baudimą. Penki pagrindiniai principai yra ryšys, vadovavimas, nuoseklumas, pagarba ir teigiamas pastiprinimas.
Remdamiesi šiais principais, globėjai gali taikyti konkrečias sąveikos technikas, vadinamas PRIDE įgūdžiais, kad skatintų kalbą, socialinę kompetenciją ir bendradarbiavimą. PRIDE apima pagyrimą, atspindėjimą, mėgdžiojimą, apibūdinimą ir džiaugsmą. Globėjai reaguoja į žaidimo signalus, imituodami veiksmus ir garsus, kad skatintų bendrą dėmesį ir abipusiškumą. Atspindėjimas plečia žodyną ir eilės laikymąsi pakartojant ir papildant žodžius. Aprašymas įvardija vykstantį elgesį, kad būtų išlaikytas dėmesys. Pagyrimo laikas yra svarbus: nedelsiant ir konkrečiai pagiriant sustiprinami pageidaujami veiksmai.
Ryšio kūrimas ir aktyvus klausymasis
Meilė yra didžiausias visų vaikų poreikis. Kuo dažniau vaikui rodome meilės išraišką (pasakymas „labai tave myliu“, prisiglaudimas, apkabinimas, pabučiavimas), tuo labiau vaikas trokš įrodyti, kad yra vertas jūsų meilės. Svarbu girdėti, ką sako jūsų vaikas. Parodykite vaikui, kad jums rūpi, kaip jis jaučiasi, ką veikia, kokie užsiėmimai jį domina.
Turime nuoširdžiai norėti išgirsti ir išklausyti tai, ką vaikas turi mums papasakoti, todėl turime sukoncentruoti visą dėmesį į pokalbį su savo vaiku. Tai reiškia: išjungti televizorių, padėti į šalį skaitomą knygą ir nutraukti visas kitas pokalbiui su vaiku trukdančias veiklas. Toks elgesys leis suprasti vaikui, kad jums nuoširdžiai rūpi, ką jis nori pasakyti. Jeigu šiuo metu laiko neturime arba negalime jo skirti tiek, kiek reikia, geriau susitarti su vaiku, kada galėsime pasikalbėti, nei skubinti jį pasakojimo metu arba galvoti apie kitus darbus.
Kalbėdami turime atsisukti veidu į savo vaiką ir siekti tiesioginio akių kontakto. Turime pasistengti, kad tėvų akys būtų viename lygyje. Jeigu vaikas dar mažas, galima pritūpti, atsisėsti arba paimti jį ant rankų. Turime nekalbėti su vaiku būdami kitame kambaryje arba atsukę nugarą. Turime rodyti susidomėjimą tuo, ką sako vaikas. Tai galima padaryti veido išraiška, kūno gestais, pasilenkiant į priekį, trumpais pritariamaisiais žodeliais (taip, aha, hm, oho ir pan.). Turime atsispirti pagundai taisyti vaiko gramatines klaidas ar užbaigti jo sakinius, geriau susikoncentruoti į tai, ką jis nori pasakyti.
Turime orientuotis ne į vaiko kaltinimą ar patarinėjimą jam, tačiau į bendrą problemos aptarimą ir geriausios išeities suradimą. Auklėdami vaikus ir vartodami teiginius su žodžiais „turi“ bei „privalai“ tėvai išugdo vaikams kaltės jausmą. Kuo dažniau šiuos žodžius vartosite, tuo vaikas jaus stipresnę kaltę, kuri lydės jį visą gyvenimą. Nuolat girdėdamas šiuos priekaištus vaikas pradės manyti, kad jis yra blogas, kad tėvai nepasitiki jo gebėjimu įvertinti situaciją ir pasirinkti tinkamą elgesį. Problemų sprendimo metu tėvai yra tik pagalbininkai, kurie parodo vaikui, kad yra šalia, tačiau jokiu būdu ne sprendimo priėmėjai.
Turime pasitikėti vaiko gebėjimu susitvarkyti su savo jausmais, išgyventi juos ir savarankiškai atrasti problemų sprendimą. Toks pasitikėjimas parodomas, kai tėvai leidžia pačiam vaikui išsakyti savo pasiūlymus dėl to, kaip galima susitvarkyti su problema, kai kartu diskutuoja ir ieško kelių, o ne išjuokia vaiką, kaltina, patarinėja ar viską sutvarko už jį. Visą laiką dalydami patarimus tėvai parodo savo vaikui, kad nepasitiki jo sugebėjimu teisingai nuspręsti, o ir progų pabandyti nesuteikia. Tėvų patarimai leidžia vaikui suprasti, kad jų sprendimas geresnis nei jo. Tokiu savo elgesiu tėvai daro sau ir vaikui „meškos“ paslaugą, kadangi vaikas neišmoksta savarankiškai spręsti ir pradeda nuolat klausinėti savotėvų, kaip jam elgtis, ką daryti, kaip rengtis ir pan.
Vaikas nusipelno tokios pat pagarbos kaip ir suaugęs. Atidžiai išklausykite vaiko nuomonės, atsižvelkite į ją, ypač kada sprendimas aktualus pačiam vaikui. Apgalvokite, kaip pateikti vaikui savo argumentus, jei jūsų nuomonės nesutampa.
Aiškių ribų nustatymas ir nuoseklumas
G. Gutauskienė akcentuoja, kad pozityviai tėvystei labai svarbūs principai yra aiški struktūra, ribos, nuspėjama rutina ir loginės pasekmės. Vaikui reikia aiškių tinkamo elgesio taisyklių. Nustatykite aiškias ribas. Vaikas turi žinoti ribas, kurių šeimoje peržengti nevalia. Nustatytos ribos turi galioti ir vaikams, ir tėvams. Tai vaikui suteikia saugumo jausmą, nes jis žino, kokio elgesio iš jo tikisi tėvai ir kokios reakcijos iš tėvų jis gali sulaukti pats. Svarbu nepamiršti, kad vaikas vis bandys nustatyti naujas ribas. G. Gutauskienė pabrėžia ryšio su vaiku ir nuoseklumo svarbą. Vaikas turi žinoti, ko galima tikėtis vienoje ar kitoje situacijoje. Ji pabrėžia, kad ribos turi būti nuoseklios. Labai svarbu empatiškai atjausti, tačiau išlaikyti jausmus („matau, kad pyksti, tačiau šiuo metu negali to daryti“). Taisyklių yra nedaug, jos formuluojamos teigiamai ir susiejamos su paprastomis priežastimis.
„Ribos suteikia vaikui saugumo jausmą, nes vienas esminių principų yra tas, kad vaikas jaučiasi mylimas ne tada, kai jam viskas leidžiama, o kai tėvai moko suprasti pasekmes, kas yra priimtina, o kas ne. Ribos, brėžiamos švelniai, su meile ir šiluma, vaikui padeda suprasti, kad jis yra mylimas net tada, kai klysta“, - sako G. Gutauskienė. „Savo pavyzdžiu rodome, kad emocijos gali būti išreiškiamos saugiai ir be agresijos. Kai vaikas mato, kad konfliktinėse situacijose tėvai išlieka ramūs, mokomasi, kad ribos yra tvirtos, bet ne griežtos“, - sako G. Gutauskienė. Šeimoje būtinos taisyklės. Aptarkite su šeimos nariais ir nustatykite šeimos taisykles. Nustatykite dienotvarkę. Siekdami vaikui suteikti aiškumą jo veikloje, sudarykite dienotvarkę. Žinojimas, kuris laikas skiriamas žaidimams, pamokų darymui, valgymui, miegui ir t.t. Tai sukuria nuspėjamumą ir saugumą.
Drausminimas orientuotas į natūralias pasekmes, ramią korekciją ir orumą. Priminkite vaikui, kad netinkamas jo elgesys turi pasekmes. Tam tikra prasme, tai gali būti taisyklių dalis. Pavyzdžiui, jei nesusitvarkai žaisliukų, žaisliukai keliauja į šiukšlių dėžę. Kitais atvejais, pasekmės gali būti natūralios: jei spyriojiesi rengiamas ir dėl to vėluojame išeiti - pavėluosime į kiną ir tu jo nepamatysi.
Padėkite vaikui pajausti, kad jis gali kontroliuoti savo elgesį. Kūdikis gimsta faktiškai be savitvardos: jis beveik nepajėgus kontroliuoti savo emocinių būsenų ar elgesio - jei jis blogai jaučiasi, yra alkanas, jis verkia tol, kol jo poreikis yra patenkinamas. Tad natūralu, kad maži vaikai ir toliau bando siekti savo tikslų ašarodami, rodydami pykčio priepuolius ir panašiai. Tėvų pareiga - parodyti, kad tokie metodai yra neveiksmingi ir kad vaikas privalo išmokti susitvardyti.
Savo pavyzdžiu rodykite, kaip turėtų elgtis vaikas. Tėvų elgesys šeimoje, visuomenėje kuria vaiko bendravimo modelį. Jei norite, kad vaikas nesikeiktų - nesikeikite. Jei norite, kad vaikas pavalgytų gražiai sėdėdamas prie stalo, visa šeima turi sėdėti prie stalo ir valgyti. Jei ginčijatės, kas klos lovą ar plaus indus, galite tikėtis, kad ir vaikas panašiais būdais bandys išsisukti nuo šio darbo (tėvų akimis tai būtų „atsikalbinėjimas“).
Emocijų priėmimas ir valdymas
G. Gutauskienė pabrėžia, kaip svarbu priimti visas vaiko emocijas: „Kai priimamos visos jaučiamos emocijos, mokomasi atpažinti kylančius jausmus, tampa lengviau tvarkytis su įtampa. Psichologės teigimu, natūralu, kad tiek vaikai, tiek tėvai gali jausti įvairias, netgi intensyvias ir sunkias emocijas.“
Turime suvokti ir suprasti, kad jausmai yra permainingi. Gali būti, kad meilė pavirsta neapykanta, o šiuo metu jaučiamą pasimetimą po kažkiek laiko pakeis optimizmas ir viltis. Taigi, mes turime nebijoti tų jausmų, kuriuos jaučia vaikas - šie jausmai nėra kažkas, kas liks vaiko viduje amžiams. Jeigu gebėsite aktyviai išklausyti vaiką, išmoksite pastebėti, kaip jausmai keičiasi. Labai svarbu neigiamai nevertinti ir neteisti vaiko: „tu nieko nesugebi; kaip tu galėjai taip pasielgti; taip tau ir reikia; tu labai išsiblaškęs“ ir pan. Toks tėvų elgesys bene labiausiai veikia vaiko nepilnavertiškumo jausmą. Kadangi tėvai vaikystėje yra pagrindinis vaiko veidrodis, vaikas priima tėvų nuomonę kaip neginčijamą tiesą ir ima save atitinkamai vertinti. Jeigu tėvai sako savo vaikui, kad jis yra blogas, tai jis taip ir galvos apie save, o, kas liūdniausia, ir savo elgesiu stengsis pateisinti tėvų lūkesčius.
Matykite pasaulį vaiko akimis. Stenkitės aplinką ir tai, kas joje vyksta, pamatyti ne tik suaugusio žmogaus akimis.
Skatinti teigiamą elgesį
Girkite ir skatinkite savo vaiką. Pasitikėkite savo vaiku, tikėkite, kad jis sugebės priimti tinkamus sprendimus, pagirkite už gerą elgesį. Skatinkite tinkamą elgesį. Pagirkite vaiką už gerą elgesį, pabrėžkite, kaip jis jus džiugina - nustebsite, kaip „stebuklingai“ šis metodas veikia! Vaikams tėvų įvertinimas yra labai svarbus, jie nori būti dėmesio centre. Supratę, kokie poelgiai padeda jiems atkreipti į save dėmesį, jie vis griebiasi to „triuko“. Ir tik nuo tėvų priklauso, koks tas „triukas“ bus - tinkamas elgesys ar „ožiukai“. Be pagyrimų, galite paskatinti gerą vaiko elgesį jo mėgstamomis pramogomis, tačiau nedarykite sandėrių: geras elgesys neturi būti perkamas. Jis turi būti norma.
Rinkitės tinkamus žodžius. Užuot aiškinę, ko vaikas neturėtų daryti (ar nepadarė), pasakykite, ką jis turėtų padaryti. Pavyzdžiui, vietoj „Neišdykauk ir nešūkauk“ geriau pasakykite vaikui „O gal dabar, kol mažasis broliukas miega, pakalbėkim tyliai?“. Paaiškinkite vaikui, ką ir kodėl jis turi daryti. Nors gali atrodyti, kad už netinkamą poelgį geriausia bus pastatyti į kampą (tam, kad „kitą kartą žinotų“), ilgalaikės naudos daugiau duoda paaiškinimas, ką vaikas padarė blogai, kodėl taip elgtis nederėtų ir, svarbiausia, kaip vaikas turėtų elgtis kitą kartą.
Nesureikšminkite mažų nusižengimų ir klaidų. Pirma, tai vaikui padeda suprasti, kad blogai elgdamasis, nesulauks tėvų dėmesio. Be to, kartais vaikas savo kailiu turi išmokti pamokas. Tarkime, jei vaikas belakstydamas sudaužo vazą, tai gali būti puiki pamoka, kad su indais reikia elgtis atsargiai.
Pozityvi tėvystė paauglystėje
Paauglystė itin jautrus raidos periodas, susijęs su dideliais pokyčiais bei emocinėmis įtampomis. Formuojasi vaiko asmenybė, savivertė bei vertybės. „Šiame raidos etape itin jautriai reaguojama į kritiką ar atstūmimą, todėl labai svarbus abipusis pasitikėjimas - kai tiek tėvai pasitiki vaiku, tiek vaikas pasitiki tėvais“, - teigia specialistė G. Gutauskienė. Jos teigimu, tėvai rodydami empatiją bei mokydami atpažinti jausmus padeda paaugliui geriau suprasti save ir kitus, taip jam tampa lengviau tvarkytis su patiriamu stresu, santykiais. Labai svarbu ne kontroliuoti paauglį, bet skatinti jį priimti savarankiškus sprendimus. Tada paauglys pats saugiau mokosi prisiimti atsakomybę, ne bijodamas, o suprasdamas.
Dažnai pasitaikančios klaidos ir mitai apie pozityviąją tėvystę
Klaidinga manyti, kad pozityvi tėvystė yra tolygi visiškai vaiko savivalei, drausmės nebuvimui ir nebaudžiamumui už blogą elgesį. Taip tikrai nėra: pozityvios tėvystės tikslas - auklėti drausmingą, mokantį bendrauti, valdyti savo emocijas vaiką. Pozityvioji tėvystė nereiškia, kad tėvai turi leisti vaikams daryti bet ką, elgtis taip, kaip jie užsimano. G. Gutauskienė primena, jog pozityvi tėvystė nereiškia, kad vaikas nuolat turi patirti tik džiugias akimirkas. „Tėvai pripažįsta vaiko emocijas, tačiau elgesys yra koreguojamas ir to svarbu nepamiršti“, - pabrėžia ji.
Kartais manoma, kad pozityviai auklėtas vaikas bus neatsparus gyvenimo sunkumams. Tačiau G. Gutauskienė atkreipia dėmesį į tai, kad jei pozityvi tėvystė yra tinkamai suprantama - vaikas auga savimi pasitikintis bei gebantis konstruktyviai spręsti kylančius iššūkius. Tačiau jei pozityvumu klaidingai laikoma, jog vaikas niekada negali patirti sunkių jausmų, nepatogumo ar frustracijos, tada taip, nes vaikui, susidūrus su sunkumais, bus sunku emociškai su tuo tvarkytis. Psichologė pastebi, kad kartais tenka išgirsti, jog pozityvi tėvystė tai tarsi spaudimas būti tobulam. „Nei jūs, nei jūsų vaikas neturite būti tobuli.“
Priešingai pozityviai tėvystei, negatyvi tėvystė yra tada, kai tėvai apleidžia vaikus, juos auklėja nenuosekliai, autoritariškai arba viską leisdami, nenustatydami jokių ribų ir taisyklių. Tokio auklėjimo pasekmės - menka vaikų savivertė, nepasitikėjimas savimi ir kitais, nemokėjimas mylėti, bendravimo sunkumai, polinkis į priklausomybes, socialiai nepriimtinas elgesys ir kt.
Tėvų savijauta ir pagalbos paieškos
Labai svarbu stebėti save, atpažinti savo jausmus ir mintis. Kita vertus, dažnai būna taip, kad kai vaiko elgesys netinkamas, sunku išlikti ramiems dėl jaučiamo nuovargio. Todėl itin svarbu pasirūpinti savimi. Pozityvi tėvystė, psichologės nuomone, ne taisyklių rinkinys, o gyvenimo filosofija, kuri visų pirma remiasi savistaba. „Tai ne pasiektas tobulumas, tai procesas. Visi vaikai elgiasi netinkamai, visi tėvai daro klaidų, tad tobulėjame stengdamiesi.“ Nepamirškite savo poreikių. Jei pajutote, kad visos šios taisyklės jus vargina ir jums sunku jų laikytis, skirkite laiko sau.
Tik stengdamiesi pažinti save, siekdami suprasti savo vaikystės patirtis, galime suvokti, kokie tėvai esame savo vaikams ir kokias ugdomąsias situacijas jiems kuriame, kurios lemia vaikų savo gyvenimo pasirinkimo scenarijų. Turime nuolat analizuoti save ir stengtis pakeisti netinkamą savo gyvenimo scenarijų, kuris gali prisidėti prie žalojančio vaiko gyvenimo scenarijaus pasirinkimo. Kiekvienas iš mūsų turėjome vaikystę, todėl turime suprasti, kaip mūsų turimos patirtys veikia mus ir mūsų tėvystės bei motinystės raišką. Tik analizuojant save galima pažinti vidinius barjerus, kurie lemia tam tikras mūsų reakcijas į vaiko elgesį, dėl ko formuojasi vaikų pasirenkamas gyvenimo scenarijus. Kol jų neatpažinsime, negalėsime padėti sau ir vaikui ir kartu pakeisti esamos situacijos. Kol neatpažinsime problemos, negalėsime jos pakeisti. Nuo tėvų sąmoningumo priklauso, kokias vaikų ugdymosi sąlygas jie sukurs. Kokiomis ugdymosi sąlygomis vaikai praleis savo vaikystę, tai lems jų viso gyvenimo scenarijaus pasirinkimą.
Šių dienų visuomenėje dominuojantis tėvų įsiaudrinimas sukelia nesaugumą ir baimes: dėl vaikų atėmimo; siekis būti gerais tėvais netgi tada, kai nesuprantame vaikus žalojančio elgesio; baimė kreiptis pagalbos; šeimų pasipiktinimas dėl visuomenėje ryškėjančio požiūrio, kad tėvai reikalingi tik vaikams pagimdyti, o pagalba įveikiant iškilusius sunkumus užsibaigia šeimos problemų diagnostika ir vaikų paėmimu iš šeimos; nesaugumas, kad kiti nusprendžia, kaip man ugdyti savo vaikus, ir kt. Kitas momentas - kodėl tėvai nesikreipia pagalbos? Nes ne visada ta pagalba padeda rasti jiems tinkamiausius vaikų ugdymo sprendimus bei suprasti save ir savo vaikus sprendžiant problemines vaikų ugdymo situacijas.
Jei kyla nerimas, nepasitikėjimas savimi, asmeninėmis patirtimis galima pasidalinti tėvų savitarpio pagalbos grupėse. Pasak psichologės, tai saugi erdvė, kurioje gali pasijausti išklausytas ir išklausyti kitus. „Grupėse sudaroma galimybė pasidalinti patirtimis bei išklausyti kitus, tai padeda pasijausti ramiau bei rasti naujų principų tėvystėje, taip pat labiau pažinti tam tikrus vaiko raidos etapams būdingus sunkumus.“
Suprantama - kol tėvai patys sau aiškiai ir garsiai nepasakys, kad toks bendravimas su vaikais yra „nenormalus“, tol tėvų ir vaikų žalingo bei destruktyvaus tarpusavio santykio pakeisti nebus galima. Ir jeigu tai kartosis diena iš dienos, vaikui bus padaryta neatitaisoma žala visam gyvenimui. Probleminių vaikų ugdymo situacijų sprendimų reikia ieškoti čia ir dabar, neatidėlioti vėlesniam laikui. Galite palikti tų situacijų sprendimą savieigai ir nurašyti netinkamą vaikų elgesį ir jūsų netinkamas reakcijas vaikų amžiaus tarpsnių krizėms ar raidos etapams, manydami, kad tai išaugs. Gali taip ir atsitikti, bet gali pasekmės būti ne tokios, kokių tikitės. Tad domėtis savo ir vaiko tarpusavio santykiu ir kokią ugdomąją situaciją tas santykis sukuria, turite čia ir dabar.
tags: #pozityvi #tevyste #atsiliepimais #atsiradimas
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
