Enurezė - nevalingas šlapinimasis, kuris yra dažna vaikų problema, galinti tapti iššūkiu tiek mažyliui, tiek jo tėvams. Nors apie šį sutrikimą kalbama nedaug, jis pasitaiko kur kas dažniau nei gali atrodyti. Skaičiuojama, kad į lovą šlapinasi apie 20-25 % 4-5 metų amžiaus vaikų. Svarbiausia, kad tėvai suprastų, jog tai nėra gėda ar vaiko kaltė.
Naktinis ar dieninis nevalingas šlapinimasis vaikystėje iki penkerių metų dažniausiai laikomas normaliu reiškiniu. Tačiau jei tokio amžiaus ar vyresnis vaikas vis dar šlapinasi į lovą, įprastai nustatoma enurezė. Tarp penkiamečių enurezė diagnozuojama 15-20 %, tarp septynmečių - 7-10 %, o tarp dešimtmečių - maždaug 2,5 % vaikų. Kartais problema išlieka aktuali ir paauglystėje ar net suaugus, tuomet ji paliečia apie 0,5-2 % vyresnių nei 15 metų žmonių.
Enurezė gali būti kelių tipų. Pirminė enurezė pasitaiko dažniausiai ir diagnozuojama tada, kai vaikas nuo pat gimimo be ilgesnių pertraukų šlapinasi į lovą ir nenustoja to daryti sulaukęs penkerių metų ar daugiau. Antrinė enurezė nustatoma tada, kai vaikas jau kurį laiką (mažiausiai 6 mėnesius) gebėjo kontroliuoti šlapinimąsi, tačiau po kurio laiko vėl pradeda tai daryti.
Pagal pasireiškimo laiką enurezė skirstoma į dieninę ir naktinę. Enurezės atsiradimą gali lemti įvairūs veiksniai, todėl priežasčiai nustatyti reikalingi medicininiai tyrimai:
Nevalingas naktinis šlapinimasis į lovą, dar kitaip vadinamas naktine enureze, yra dažna vaikučių bėda. Ji dažniau kamuoja berniukus. „Įvairių šalių duomenimis, net 15 proc. penkiamečių-šešiamečių turi šį rūpestį. Tai nėra rimta liga, veikiau vėluoja vaiko branda ir įgūdžiai. Vaikui augant kartais tai praeina savaime, tačiau gali būti, kad naktinis šlapimo nelaikymas yra rimtų inkstų ar šlapimo takų ligų požymis. Taip pat ši bėda gali byloti apie cukrinį diabetą, kai pradėjęs daugiau gerti vaikas ima šlapintis į lovą“, - sako prof. Augustina Jankauskienė.

Pasak gydytojos, į medikus verta kreiptis tada, kai į lovą šlapinasi vyresnis negu penkerių metų vaikas. Jeigu šlapią lovytę radote tik kartą, nerimauti neverta: greičiausiai vaikas tądien buvo pavargęs ar prieš atsiguldamas išgėrė daugiau negu įprastai skysčių. Problema yra tada, kai vaikas šlapinasi po kelis kartus per savaitę ar kasdien - ir tai nuolat kartojasi.
Tėvai kartais nedrįsta kreiptis į gydytojus, nes tai atrodo ne taip svarbu ir „garbinga“, kaip, pavyzdžiui, širdies skausmas. Vaiką prižiūrintis šeimos ar vaikų ligų gydytojas irgi dažnai neskiria dėmesio šiai problemai. O vaikui augant ir jo negydant bėda tampa rimtesnė ir vis sunkiau pagydoma“, - apgailestauja pašnekovė. Be to, metams bėgant tai tampa didelė visos šeimos problema: tėvams rūpesčių ir išlaidų kelia kasdien skalbti patalus, vargina nemalonus šlapimo kvapas, o vaikai bijo važiuoti į stovyklas, nakvoti pas draugus ir ilgainiui gali net imti vengti bendraamžių.
Daugeliui tėvų naktinis šlapinimasis asocijuojasi su įtampą patiriančiu vaiku, kurį, pavyzdžiui, išgąsdino šuo arba tėvai skiriasi. Netiesa! Naktinė enurezė yra skirstoma į pirminę ir antrinę. Pirminė - tokia, kai nuo gimimo nėra buvę 6 mėn., kad vaikas išbūtų naktį sausas. Antrinė - kai, puikiai išmiegodavęs naktimis sausas, vaikas staiga nei iš šio, nei iš to ima šlapintis į lovą. Antrinė enurezė diagnozuojama daug rečiau ir jos priežastys išties psichologinės: pradėta lankyti mokykla, darželis, įtampa dėl tėvų skyrybų, patirta prievarta, didelis išgąstis ir pan. Šiuo atveju gali padėti psichologai ir psichoterapeutai. Tačiau dažniausiai diagnozuojama pirminė vaikų naktinė enurezė, kurios priežastys ir gydymas neturi nieko bendra su psichologija.
Vaikystėje šlapinosi tėtis: Septynmečiui Jokūbui mama papasakojo, kad vaikystėje gana ilgai šlapioje lovoje pabusdavo ir jo tėtis. Iš tiesų tai paveldima. Jei vienas tėvų šlapinosi vaikystėje, tikimybė, kad taip nutiks vaikui, yra 45 proc. Jei ir tėtis, ir mama (arba jų abiejų giminėse) turėjo šią bėdelę, tikimybė padidėja net iki 80 proc. Kitaip sakant, 3 iš 4 jų vaikų šlapinsis naktį. Prof. A.Jankauskienė sako, kad labai svarbu tėvams ir vaikams tai žinoti: „Paaiškinus, kad vaikas nėra vienintelis, turintis tokią problemą, palengvėja visiems. Naktinio šlapinimosi gydymo sėkmė labai priklauso nuo visų: kompetentingo gydytojo, vaiko ligos istoriją žinančių tėvų ir vaiko noro. Neigiamai nusiteikę vaikai apsunkina gydymą, todėl jų pastangos irgi svarbu.“

Svarbiausia - neignoruoti problemos. Pirmiausiai atliekami medicininiai tyrimai, kad būtų nustatyta konkreti enurezės priežastis. Būtent ją ir reikia šalinti. Gydymas gali būti įvairus - nuo medikamentinio ar psichoterapijos iki specialių refleksą formuojančių treniruočių.
Naktinė enurezė būna kelių rūšių: kai vargina tik naktinis šlapimo nelaikymas (monosimptominė) ir kai, be naktinio šlapimo nelaikymo, yra taip pat ir kitų apatinių šlapimo takų šlapinimosi sutrikimų požymių (nemonosimptominė). Labai dažnai tėvams atrodo, kad yra tik monosimptominė naktinė enurezė, bet po pokalbio ir užpildžius dienyną paaiškėja kiti dalykai. Gydymas irgi abiem atvejais skirtingas.
Besišlapinančiam į lovą vaikui gydytojas gali skirti gydymą vaistais. Jų yra keletas rūšių - vieni kompensuojami, kiti - ne. Kitas būdas - elektriniai žadintojai. Ar efektyvūs alternatyvūs gydymo būdai, tarkim, akupunktūra ar kiti, moksliškai nėra įrodyta. Gydytoja A.Jankauskienė įspėja, kad gydant naktinį vaikų šlapinimąsi greito rezultato tikėtis neverta. Tai kelių mėnesių darbas ir vieno universalaus gydymo būdo visiems nėra. Kartais tenka derinti kelis vaistus ir būdus. Svarbu, kad tėvai kruopščiai ir nuosekliai laikytųsi medikų rekomendacijų, nenustotų vaiko gydę, nors, atrodytų, nepagerėjo. Pasaulio medicinos praktika rodo, kad esama specialistų, apmokančių vaikus šlapinimosi įgūdžių - uroterapeutų.
Vaikų nefrologė prof. Augustina Jankauskienė užsienio seminaruose ne kartą girdėjo mintį: „Vaikų naktinį šlapimo nelaikymą turi gydyti tas, kas šią problemą išmano ir nori gydyti.“ Kitaip sakant, sunku pasakyti, kas - vaikų inkstų ligų gydytojas, o gal užteks ir patyrusio šeimos ar vaikų ligų gydytojo? Viskas priklauso nuo konkretaus atveju. Pirmiausia tėvai turi kreiptis į vaiką prižiūrintį mediką. Šis, jei reikės, siųs aukštesnio lygio specialistui.
Kokie tyrimai skiriami tokiam vaikui? Pirmiausia įprastas šlapimo tyrimas, kruopšti fizinė vaiko apžiūra ir labai gerai surinkta anamnezė (vaiko vystymosi ir gyvenimo istorija). Naktiniam šlapinimuisi įtakos gali turėti padidėję adenoidai, įgimti stuburo slankstelių pažeidimai. Jeigu vaikas yra per mažo ūgio ar svorio, reikėtų pagalvoti apie daugiau priežasčių.
Kartais gali būti skiriami urodinaminiai šlapimo tyrimai, kai įvedus kateterį elektrodais fiksuojama, kaip vyksta visas šlapinimosi procesas. Dažnai žmonės tikisi greito efekto - pasidarys daug tyrimų ir viskas paaiškės. Deja. Jei vaikas šlapinasi naktimis, geriausia yra išsamus pokalbis. Tėvai turi papasakoti visas smulkmenas, būtinai pasakyti, kaip vaikas jau buvo gydytas.
Vienu sakiniu:
Dalis penkiamečių vis dar šlapinasi į lovą, kai kuriems vaikams ši problemėlė išlieka ir po penkerių metų. Priežastis, dėl kurios vaikas šlapinasi į lovą, retai susijusi su fiziniu negalavimu, pavyzdžiui, diabetu arba šlapimo takų infekcija. Gydytojas tai nustato pagal šlapimo tyrimus. Dažniausia problema, kad kai kurių vaikų nervai, kontroliuojantys šlapinimosi sistemą, vystosi ilgiau. Staiga atsiradęs naktinis šlapinimasis (enurezė) paprastai yra emocinio streso pasekmė. Jį gali sukelti mažesniojo broliuko ar sesutės atsiradimas, persikėlimas į kitą vietą, pirmosios dienos vaikų darželyje ir t.t. Vaikas šiuo atveju negali savęs kontroliuoti, todėl jo negalima bausti ir gėdinti.
Statistika rodo:
Tėvams svarbu žinoti, kad naktinis šlapinimasis vyksta nevalingai ir čia nėra vaiko kaltės. Klaidinga galvoti ar sakyti, kad šie vaikai yra tinginiai, kurie dėl tingėjimo nenueina į tualetą. Tai ne tik klaidinga, bet ir labai destruktyviai veikia vaiką, nes jis pradeda kaltinti save. Vaikų baudimas, gąsdinimai, nuolatiniai pykčiai tik dar labiau sutrikdo vaiką ir neleidžia jam pasveikti. Priešingai - vaikas šeimoje turi jaustis saugus ir mylimas.
