Pilvas - žmogaus ar gyvūno liemens dalis, virš kurios yra krūtinė (krūtinės ertmę nuo pilvo ertmės riboja diafragma), žemiau - dubens sritis. Priekyje pilvą riboja raumeninga pilvo sienelė, užpakalinėje pusėje - nugaros sienelė. Pilvas - tai ta dalis, kuri ribojasi su krūtine iš viršaus ir dubens sritimi iš apačios. Tačiau kas slypi po šia iš pažiūros paprasta definicija? Pilvo ertmė - tai sudėtinga ir gyvybiškai svarbi organizmo sritis, kurioje glūdi daugybė organų, atsakingų už virškinimą, šlapimo sistemos veiklą, kraujotaką ir daugelį kitų gyvybiškai svarbių funkcijų. Supratimas apie pilvo anatomiją, jos sudedamąsias dalis ir galimus sutrikimus yra neįkainojamas norint išlaikyti gerą sveikatą ir laiku atpažinti bei gydyti ligas, sukeliančias, pavyzdžiui, pilvo ertmės organų dieglius.

Pilvas - žmogaus ar gyvūno liemens dalis, virš kurios yra krūtinė (krūtinės ertmę nuo pilvo ertmės riboja diafragma), žemiau - dubens sritis. Priekyje pilvą riboja raumeninga pilvo sienelė, užpakalinėje pusėje - nugaros sienelė.
Pilvo ertmė turi aiškiai apibrėžtas ribas, kurios padeda suprasti jos tūrį ir santykį su kitomis kūno dalimis:
Pilvo sienelė yra sudėtinga struktūra, susidedanti iš kelių raumenų sluoksnių, kurie suteikia pilvui stiprumo ir elastingumo. Šie raumenys yra gyvybiškai svarbūs kūno laikysenai, kvėpavimui ir vidinių organų apsaugai.
Baltoji pilvo linija (linea alba abdominis) - tai sausgyslinė juosta, kuri prasideda nuo kardinės ataugos, platėdama (5-15mm) eina pilvo sienos viduriu ir baigiasi prie gaktinės sąvaržos.

Pilvo sritis skirstoma į keletą anatominių sričių, kurios padeda lokalizuoti organus ir ligas:
Pilvo ertmės vidaus organus iš vidaus iškloja vidinė pilvo fascija (fascia endoabdominalis), tokios kaip fascia transversalis, fascia diafragmatica, fascia endopelvina, ir pilvaplėvė. Pilvaplėvės viduje yra pilvaplėvės ertmė. Tarp užpakalinės pilvo ertmės sienos ir pilvaplėvės susidaro užpilvaplėvinis (retroperitoninis) tarpas, kuris viršuje remiasi į diafragmą, o apačioje pereina į dubenį. Šį tarpą užpildo purusis ir riebalinis audinys su užpilvaplėviniais vidaus organais, kraujagyslėmis, limfagyslėmis, limfmazgiais ir nervais.
Šio tarpo viduriu eina pilvo aorta, apatinė tuščioji vena ir jų šakos, vartų venos pradžia. Užpilvaplėviniame tarpe yra kasa, dvylikapirštė žarna, simpatinio nervinio kamieno juosmeninė dalis, pilvinis nervinis rezginys, daug juosmeninių limfmazgių ir krūtininio limfinio latako pradžia. Abipus didžiųjų kraujagyslių yra antinksčiai ir inkstai su šlapimtakiais. Visus šiuos organus supa purusis ir riebalinis audinys, kuris apie inkstus sudaro riebalinę kapsulę.
Remiantis linea bicostalis, linea bispinalis ir m. rectus abdominis lateraliniais kraštais, pilvas skirstomas į tris pagrindines horizontaliosios sritys, kurios detaliau padalijamos į devynias smulkesnes sritis:

Pilvo ertmė - netaisyklingos formos erdvė, kurios viršutinę ribą sudaro diafragmos kupolas, siekiantis IV tarpšonkaulį iš dešinės. Apatinėje dalyje pilvo ertmė pereina į mažąjį dubenį.
Pilvo ertmės organai pagal jų santykį su pilvaplėve (peritoneum) skirstomi į tris pagrindines grupes:
| Klasifikacija | Organai |
|---|---|
| Intraperitoniniai (visiškai padengti pilvaplėve) | Blužnis, skrandis, tuščioji žarna, klubinė žarna, skersinė gaubtinė žarna, riestinė gaubtinė žarna. |
| Mesoperitoniniai (dalinei padengti pilvaplėve, turi pasaitus) | Kepenys, dvylikapirštės žarnos dalis, akloji žarna, kylančioji gaubtinė žarna, nusileidžiančioji gaubtinė žarna. |
| Ekstraperitoniniai / Retroperitoniniai (iš dalies ar visiškai už pilvaplėvės) | Inkstai, šlapimtakiai, antinksčiai, kasa, dvylikapirštė žarna, daugelis limfmazgių ir latakų, visų pilvo vidaus organų kraujotaka ir įnervacija. |
Pilvo ertmė aukštai yra padalinta skersinės gaubtinės žarnos ir jos pasaito (mesocolon transversum) į viršutinį ir apatinį aukštus:

Mažasis dubuo yra pilvo ertmės apatinėje dalyje. Jį nuo didžiojo dubens skiria linea terminalis, kurią sudaro promontorium sacri, linea arcuata ossis ilii ir pecten ossis pubis. Viršuje jis ribojasi su pilvo ertme, o išėjimą dengia tarpvietės minkštieji audiniai (diaphragma pelvis). Mažąjį dubenį iškloja fascia endopelvina.
Čia yra įvairūs organai, kraujagyslės, nervai, limfmazgiai, išorinės tiesiosios žarnos dalis, šlapimo pūslė, šlapimtakių dubens dalys (partes pelvinae ureterum) ir genitaliniai organai:

Pastaraisiais metais pasaitas (mezenteris) pripažintas atskiru žmogaus kūno organu. Jis atlieka struktūrines, imunines ir medžiagų apykaitos funkcijas, darydamas įtaką gretimiems pilvo organams. Kadangi pasaitas yra arti virškinimo organų, jis ne tik palaiko organizmo sveikatą, bet gali tarnauti ir įvairių susirgimų perdavimo ir progresavimo kanalu.
Pasaitas neabejotinai vaidina lemiamą vaidmenį įvairių, ypač su žarnynu susijusių ligų (pavyzdžiui, Krono liga, gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžys), patogenezėje ir progresavime. Moksliniai tyrimai rodo, jog pasaitas gali slopinti naviko progresavimą, o tai rodo, kad žarnyno pasaitas gali moduliuoti imuninės sistemos reakcijas. Moksliniai įrodymai patvirtina mezenterio anatominius ir funkcinius ypatumus, patvirtindami jo, kaip 78-ojo nepriklausomo žmogaus kūno organo, statusą. Tai yra esminis smegenų-mezenterijos-plonosios žarnos-kepenų ašies ryšys, turintis įtakos sveikatai ir ligoms.

Su pilvo sritimi siejasi pilvo ertmėje esančių organų susirgimai, tokie kaip apendicitas, gastritas, hepatitas, vidurių užkietėjimas, meteorizmas ir kiti. Visi šie sutrikimai gali pasireikšti pilvo diegliais ar skausmu. Be to, stipriai suveržiami korsetai neigiamai veikia pilvo organus, kas gali sukelti diskomfortą ir sutrikimus.
Pilvo ertmės organų sužalojimas yra susijęs su įvairiomis anatomijos struktūromis, esančiomis pilvo ertmėje. Šioje ertmėje yra svarbūs virškinimo trakto organai, tokie kaip skrandis, žarnos, kepenys, kasa, blužnis, taip pat šlapimo sistema, kurią sudaro inkstai ir šlapimo pūslė. Be to, pilvo ertmėje yra didelės kraujagyslės, tokios kaip aorta ir vena cava, kurios tiekia kraują į organus.
Pilvo ertmės organų sužalojimas apima įvairius sužalojimus, kurie gali būti tiek trauminiai, tiek netrauminiai. Tai gali būti smūgiai, kritimai, avarijos ar net chirurginės komplikacijos. Ši liga yra svarbi, nes ji gali sukelti rimtų pasekmių, tokių kaip vidaus organų pažeidimai, kraujo netekimas ir infekcijos.
Pagrindinės pilvo ertmės organų sužalojimo priežastys apima fizinius smūgius, avarijas, kritimus, sportines traumas ar net chirurgines klaidas. Mechanizmai, kurie gali sukelti šiuos sužalojimus, apima didelį energijos perdavimą, pavyzdžiui, per smūgį ar kritimą.
Pagrindiniai pilvo ertmės organų sužalojimo simptomai gali būti skausmas pilvo srityje, patinimas, mėlynės, kraujavimas iš burnos ar išangės, pykinimas ir vėmimas.
Pilvo ertmės organų sužalojimo diagnozė apima fizinį tyrimą, anamnezės surinkimą ir specialius tyrimus. Gydytojai gali naudoti ultragarso ar kompiuterinės tomografijos (KT) tyrimus, kad įvertintų vidaus organų būklę ir nustatytų sužalojimo mastą.
Gydymas priklauso nuo sužalojimo sunkumo. Lengvi sužalojimai gali būti gydomi konservatyviai, naudojant poilsį, skausmą malšinančius vaistus ir stebėjimą. Rimtesni sužalojimai, tokie kaip organų plyšimas ar didelis kraujavimas, gali reikalauti chirurginės intervencijos. Naujausios gydymo galimybės apima minimaliai invazines operacijas, kurios leidžia greičiau pasveikti ir sumažina komplikacijų riziką. Taip pat svarbus reabilitacijos procesas, siekiant atkurti pilną funkciją po sužalojimo.

Pilvo ertmės ir dubens organai apima įvairius svarbius organus, tokius kaip skrandis, žarnos, kepenys, blužnis, kasa, šlapimo pūslė, kiaušidės ir prostata. Šie organai yra glaudžiai susiję tarpusavyje, todėl bet koks pabrinkimas ar apimties padidėjimas gali paveikti visą sistemą. Pilvo ertmės ir dubens organų pabrinkimas, apimties padidėjimas ir gumbas yra būklė, kurioje atsiranda neįprastas skysčių kaupimasis ar audinių patinimas šiose srityse. Ši liga gali būti tiek ūminė, tiek lėtinė, ir ji gali rodyti rimtų sveikatos problemų, tokių kaip infekcijos, navikai ar organų funkcijos sutrikimai.
Pagrindinės šios ligos priežastys gali būti įvairios. Dažniausios yra infekcijos, tokios kaip pilvo ar dubens organų uždegimas, navikai, tiek gerybiniai, tiek piktybiniai, taip pat skysčių kaupimasis dėl širdies ar inkstų nepakankamumo.
Šiai ligai diagnozuoti naudojama įvairių tipų tyrimai. Gydytojas gali atlikti fizinį tyrimą, kurio metu vertinamas pilvo patinimas ir skausmas. Papildomi tyrimai gali apimti ultragarsą, kompiuterinę tomografiją (KT) ar magnetinio rezonanso tomografiją (MRT), siekiant įvertinti organų būklę ir nustatyti pabrinkimo priežastis.
Gydymo galimybės priklauso nuo ligos priežasties. Jei pabrinkimas yra sukeltas infekcijos, gali būti paskirti antibiotikai. Gerybinių navikų atveju gali būti taikoma stebėjimo strategija arba chirurginis pašalinimas. Esant sunkioms komplikacijoms, gali prireikti hospitalizacijos ir intensyvios medicininės priežiūros. Be to, gyvenimo būdo pokyčiai, tokie kaip sveika mityba ir fizinis aktyvumas, gali padėti sumažinti ligos simptomus ir pagerinti bendrą sveikatą. Naujoviškos terapijos galimybės, tokios kaip imunoterapija ar biologinė terapija, gali būti svarstomos, ypač jei liga yra susijusi su navikais.
Kaip profilaktinė ir sveikatos palaikymo priemonę rekomenduojame ne tik taisyklingą mitybą, bet ir judėjimą.
