Pilvo apimties padidėjimo nėštumo metu tyrimas

Nėštumas - tai ypatingas laikotarpis moters gyvenime, kurio metu jos organizme vyksta daugybė fiziologinių pokyčių, siekiant užtikrinti optimalias sąlygas vaisiui vystytis.

Viena iš svarbiausių nėštumo eigą stebinčių procedūrų yra pilvo matavimas. Tai neinvazinis, bet informatyvus metodas, leidžiantis įvertinti vaisiaus augimą ir gimdos dydį. Šis straipsnis skirtas išsamiai aptarti pilvo matavimo nėštumo metu aspektus, įskaitant normas, metodikas, interpretacijas ir kitus svarbius tyrimus.

Gimdos Dugno Aukščio Matavimas

Gimdos dugno aukštis (GDA) - tai atstumas centimetrais nuo gaktinės sąvaržos (gaktikaulio viršaus) iki gimdos viršaus (dugno), matuojamas per nėščiosios pilvo paviršių. Gimdos dugnas iškyla iš mažojo dubens virš gaktinės sąvaržos ir čiuopiamas per priekinę pilvo sieną nuo 12-os nėštumo savaitės.

Visoms nėščiosioms gimdos dugno aukštis matuojamas nuo 18-20 nėštumo savaitės per kiekvieną apsilankymą pas gydytoją.

Gimdos dugno aukščio matavimo metodika

Ant nugaros gulinčiai nėščiajai centimetrine juostele matuojamas atstumas nuo gaktinės sąvaržos viršutinio krašto vidurio iki gimdos dugno pagal vaisiaus ašį. Matuojama kas 1-4 savaites.

Gimdos dugno aukščio normos

Maždaug tarp 20-24 ir 36-37 nėštumo savaitės galioja paprasta taisyklė: gimdos dugno aukštis centimetrais apytiksliai atitinka nėštumo savaičių skaičių. Pavyzdžiui, jei Jums yra 28 nėštumo savaitės, tikėtinas gimdos dugno aukštis bus apie 28 cm.

• 20-ąją nėštumo savaitę gimdos dugnas yra per du pirštus žemiau bambos.
• 24-ąją savaitę - siekia bambą.
• 28-ąją - esti per du pirštus virš jos.
• 36-ąją nėštumo savaitę gimdos dugnas siekia kardinę krūtinkaulio ataugą.

Nėštumo pabaigoje gimdos dugno aukščio ir pilvo apimties (cm) sandauga rodo numatomą vaisiaus svorį (g).

Gimdos dugno aukščio kreivė ir jos interpretacija

Gauti gimdos dugno aukščio matmenys yra žymimi specialioje diagramoje Jūsų nėščiosios kortelėje (forma Nr. 113/a). Šioje diagramoje paprastai būna nubrėžtos trys kreivės, rodančios apatinę normos ribą, vidurkį ir viršutinę normos ribą konkrečiai nėštumo savaitei. Gydytojui svarbu ne tiek pavienis matmuo, kiek augimo tendencija laikui bėgant.

Nukrypimai nuo normos gali rodyti:

• Sulėtėjęs vaisiaus augimas.
• Oligohidramnionas (sumažėjęs vaisiaus vandenų kiekis).
• Žuvęs vaisius.

Nustačius patologinę gimdos dugno aukščio kreivę, atliekamas ultragarsinis nėščiosios tyrimas.

Ką daryti, jei matmuo neatitinka normos?

Kartais pasitaiko, kad išmatuotas gimdos dugno aukštis yra mažesnis ar didesnis nei tikėtasi pagal nėštumo savaitę, arba kad jis neauga taip sparčiai, kaip turėtų. Nesijaudinkite per anksti: nedideli nukrypimai nuo vidurkio yra dažni ir nebūtinai reiškia problemą. Gimdos dugno aukščio matavimas nėra labai tikslus metodas, o jo rezultatus gali veikti įvairūs veiksniai:

• Moters kūno sudėjimas ir svoris (ypač turint antsvorio).
• Vaisiaus padėtis gimdoje.
• Vaisiaus vandenų kiekis (daugiau ar mažiau nei įprasta).
• Daugiavaisis nėštumas.
• Pilna šlapimo pūslė matavimo metu.
• Matavimo technikos ypatumai.

Jei Jūsų matmuo ženkliai nukrypsta nuo normos ribų (yra žemiau apatinės arba aukščiau viršutinės kreivės) arba jei pastebima, kad gimda nustojo augti ar auga per lėtai, gydytojas paskirs papildomų tyrimų.

Ultragarsinis Tyrimas (Echoskopija)

Nėščiosioms rekomenduojama atlikti 1-2 ultragarsinius tyrimus, jei nėra papildomų indikacijų. Ultragarsinės patikros indikacijos:

• Kraujavimas iš gimdos
• Įtariamas negimdinis nėštumas
• Gimdos dydžio ir nėštumo laiko nesutapimas
• Gimdos anomalijos
• Gimdos ir kiaušidžių dariniai
• Nėštumas ir spiralė
• Daugiavaisis nėštumas
• Įtariamas žuvęs vaisius
• Įtariamas sulėtėjęs vaisiaus augimas

Ultragarsinės patikros metu nustatomi parametrai

Pirmojoje nėštumo pusėje, 16-20-ąją savaitę, nustatoma:

• Nėštumo lokalizacija.
• Daugiavaisis nėštumas.
• Nėštumo laikas.
• Nėštumo raida.
• Apsigimimai.
• Gimdos ir kiaušidžių navikai.

Antroje nėštumo pusėje, 32-34-ąją savaitę, nustatoma:

• Vaisiaus padėtis, pirmeiga, gyvybingumas.
• Vaisiaus biometrija, svoris.
• Placentos lokalizacija, storis, sandara.
• Vaisiaus vandenų tūris.
• Apsigimimai.
• Vaisiaus augimo sutrikimai.
• Kraujavimas iš gimdos.

Vaisiaus biometrija ultragarsu

18-20 nėštumo savaitę atliekama išsami ultragarsinė patikra - išsamiai matuojamas vaikelio dydis Jūsų pilvelyje. Informacija apie vaisiaus matmenis ir atitikmenį savaitėmis įrašomą į nėščiosios kortelę arba atspausdinama atskirame lape (nepameskite jo).

Matmenų reikšmės:

• BPD (angl. Biparietal diameter) - biparietalinis matmuo (atstumas tarp dviejų galvos taškų).
• HC (angl. Head circumference) - galvos apimtis (skersmuo).
• AC (angl. Abdominal circumference) - pilvo apimtis.
• FL (angl. Femur length) - šlaunikaulio ilgis.
• EFW (angl. Estimated fetal weight) - vaisiaus masė.

Pagal kiekvieną iš aukščiau surašytų matmenų apskaičiuojamas vaikelio gestacinis amžius (kiek jam savaičių). Kartais tarp šių matmenų gali būti didelis skirtumas, pavyzdžiui, galvytė rodo 22 savaičių gestacinį amžių, o pilvukas - 25 savaičių.

Vaisiaus įsčiose svoris

Pagal BPD, HC, AC ir FL apskaičiuojamas galimas vaikelio svoris pilve.

Kraujo tyrimai nėštumo metu

Nėštumo metu moters organizme vyksta daugybė pokyčių, kurie atsispindi ir kraujo tyrimų rodikliuose. Svarbu suprasti šiuos pokyčius, kad būtų galima tinkamai interpretuoti rezultatus ir laiku pastebėti galimus sutrikimus.

Kraujo plazmos ir eritrocitų pokyčiai

Nėščiosios organizme kraujo plazmos padidėja apie 45-50 proc., besilaukiančioms dvynukų - net iki 60 proc. (apie 1,5 l cirkuliuojančio kraujo tūrio), eritrocitų - apie 20-30 proc. Kadangi didėja cirkuliuojančio kraujo tūris, auskultuojant širdį galima išgirsti sistolinį ūžesį ar trečią širdies toną, ir tai nėra patologinis požymis.

Dėl netolygaus kraujo plazmos ir eritrocitų kiekio pasiskirstymo nėščiosioms būdinga fiziologinė anemija (stebima mažesnė hemoglobino koncentracija), sumažėja kraujo klampumas (žemesnė hematokrito koncentracija).

Nėščiųjų anemija diagnozuojama, kai:

• I ir III nėštumo trimestre hemoglobino koncentracija būna mažesnė nei 110 g/l.
• II trimestre - mažesnė nei 105 g/l.

Jeigu nėštumo metu hemoglobino nemažėja arba net didėja, tai lyg pirmasis įspėjamasis ženklas, kad reikėtų pagalvoti apie preeklampsiją.

Po gimdymo praėjus 6 savaitėms, fiziologinė anemija įprastai išnyksta, taip pat ir cirkuliuojančio kraujo tūris per 6-12 savaičių po gimdymo sugrįžta į buvusį kiekį.

8-10 nėštumo savaitę eritrocitų padaugėja ir iki nėštumo pabaigos padidėja apie 20-30 proc., jeigu moters organizme yra pakankamas kiekis geležies.

Leukocitų pokyčiai

Leukocitų nėštumo metu fiziologiškai padaugėja, ypač neutrofilų sąskaita (fiziologinis stresas). Didėjant nėštumo trukmei, didėja ir leukocitų kiekis. Manoma, kad tai vyksta dėl padidėjusio estrogenų ir kortizolio kiekio.

Neutrofilų padaugėja, nes nėštumo metu sumažėja neutrofilų apoptozė. Jų chemotaksis ir fagocitinis aktyvumas yra sumažėjęs dėl inhibuojamųjų faktorių nėščios moters serume.

Leukogramoje gali būti mielocitų, metamielocitų, nėštumo metu tai nėra patologijos požymis, tai rodo aktyvų kraujo čiulpų atsaką į padidėjusią eritropoetino gamybą nėštumo metu.

Taip pat fiziologiškai leukocitų kiekis didėja gimdant (stresinė situacija) ir ankstyvuoju laikotarpiu po gimdymo (kelias dienas po jo), gali pasiekti net iki 30 000/μl. Praėjus 4-6 savaitėms po gimdymo, leukocitų kiekis grįžta į normą.

Limfocitų kiekis I ir II nėštumo trimestrą sumažėja ir padidėja III trimestrą. Būdinga monocitozė, ypač I trimestrą, tačiau ji mažėja didėjant nėštumo trukmei. Monocitų ir limfocitų santykis yra labai padidėjęs.

Trombocitų pokyčiai

Trombocitų kiekis normos atveju nėštumo metu nekinta arba sumažėja nedaug, padidėjimas yra retas. Trombocitų kiekis sumažėja dėl hemodiliucijos, padidėjusio trombocitų sunaudojimo. Norma - 140-300x10e9/l.

Apie 5 proc. nėščiųjų būna saikingai sumažėjęs trombocitų kiekis. Gestacinė trombocitopenija - tai nedidelis asimptomis trombocitų kiekio sumažėjimas, atsiradęs III trimestrą, kai pacientė prieš nėštumą neturėjo trombocitopenijos, ji savime praeina po gimdymo.

Trombocitų kiekis turi būti >70x10e9/l, apie 1/3 nėščiųjų būna 130-150x10e9/l. Trombocitų kiekis normalizuojasi po gimdymo praėjus 2-12 savaičių.

Krešėjimo sistemos pokyčiai

Nėštumas - hiperkoaguliacinė būklė, tai tarsi moters paruošimas gimdymui, kad nenukraujuotų. Nėštumo metu padidėja krešėjimo faktorių (VII, VIII, IX, X, XII ir von Willebrando faktoriaus), plazmos fibrinogeno koncentracija kraujyje, o plazmos fibrinolizinis aktyvumas sumažėja.

Krešėjimas vyksta intensyviau, dėl to padidėja giliųjų venų trombozės ar kitų su krešėjimu susijusių būklių rizika.

Klinikinėje praktikoje įprasta, kad įtariant giliųjų kojų venų trombozę ar plaučių arterijos tromboemboliją, atliekamas D-dimerų tyrimas. Žinoma, kad nėštumo metu D-dimerų koncentracija kraujyje padidėja, tačiau koks padidėjimas dar yra normalus, o kada jau reikėtų galvoti apie trombozę? Literatūroje nurodoma, kad kiekvieną nėštumo trimestrą D-dimerų koncentracija padidėja apie 39 proc. nuo įprastinės normos ribos, taigi III nėštumo trimestrą D-dimerų koncentracija būna didžiausia.

Kepenų funkcijos rodikliai

Pagrindiniai praktikoje kepenų funkciją atspindintys rodikliai yra bendrasis bilirubinas, aspartatamino transferazė (AST), alanininė transaminazė (ALT), šarminė fosfatazė (ŠF). Bendrasis bilirubino kiekis viso nėštumo metu yra mažesnis nei ne nėščios moters. Manoma, kad tokie pokyčiai vyksta dėl hemodiliucijos.

AST ir ALT yra svarbiausi diagnozuojant kepenų ligas. AST ir ALT aktyvumo pokyčiai nėštumo metu išlieka prieštaringi. Keletas tyrimų pastebėjo nedidelį AST ir ALT padidėjimą III nėštumo trimestrą, tačiau dauguma tyrimų rodo, kad AST ir ALT aktyvumas nesikeičia, išlieka toks pat kaip ir ne nėščių moterų. Vadinasi, padidėjus AST ar ALT virš normos ribų, tikslingas detalesnis ištyrimas.

ŠF padidėja nėštumo metu (apie 2-4 kartus), ypač III nėštumo trimestrą. Padidėjimas siejamas ne tik su kepenų ŠF sintetinės funkcijos padidėjimu, bet labiau su placentos ŠF suintensyvėjusia gamyba. III nėštumo trimestrą taip pat padidėja kaulų ŠF sintezė ir padidėjęs kiekis išlieka iki 6 savaičių po gimdymo, todėl nėščioms moterims netikslinga tirti ŠF nėštumo metu, įtariant nėščiųjų cholestazę.

C reaktyvusis baltymas (CRB)

Įtariant uždegimą, klinikinėje praktikoje įprasta atlikti C reaktyviojo baltymo (CRB) tyrimą. Daugelio tyrimų rezultatai parodė, kad sveikų nėščių moterų CRB kiekis kraujyje yra didesnis nei ne nėščių moterų. Taip yra dėl to, kad pats nėštumas sukelia nedidelį sisteminį uždegiminį atsaką. CRB yra ūminės fazės baltymas, kuris gaminamas kepenyse kaip atsakas į placentos prouždegiminius citokinus, ypač į IL-6 ir TNF-α.

Tyrimuose aprašoma, kad didžiausias galimas CRB kiekis nėštumo metu yra iki 20 mg/l, esant didesniam kiekiui, jau reikia galvoti apie infekciją.

Šlapimo išskyrimo sistemos pokyčiai

Nėštumo metu dėl hormonų pokyčių (padidėjusio progesterono ir aldosterono kiekio), vaisiaus išskiriamų produktų, šlapimtakių suspaudimo didėjant gimdai, didėjant cirkuliuojančiam kraujo tūriui vyksta pokyčiai ir šlapimo išskyrimo sistemoje. Glomerulų filtracijos greitis (GFG) padidėja iki 50 proc., o tai rodo apie suaktyvėjusią inkstų funkciją. Padidėjus GFG, suaktyvėja šlapalo ir kreatinino išskyrimas pro inkstus, todėl kraujo plazmoje jų kiekis sumažėja.

Infekcijos ir kitos ligos nėštumo metu

Nėštumas - tai normali fiziologinė sveikatos būsena. Gera medicinos priežiūra yra viena svarbiausių sąlygų, kad kūdikis gimtų sveikas. Dažnų patikrinimų svarba - tikimybė susilaukti sveiko kūdikio yra dar didesnė, jei būsimoji mama kuo anksčiau apsilanko pas gydytoją ir nepraleidžia profilaktinių patikrinimų, tačiau dažnai vien profilaktinių tyrimų neužtenka.

Yra laboratoriniai tyrimai, kuriuos specialistai tik rekomenduoja, tačiau jie kelia didelę grėsmę nėščioms moterims. Bakterijų ir virusų nešiojimas labai paplitęs reiškinys ir dažnai būna besimptomis, dažnai subklinikinis, nustatomos tik laboratorinių tyrimų pagalba. Sukėlėjus nešiojanti moteris yra infekcijos šaltinis ir nėštumo metu gali sukelti pavojų vaisiui.

Toksoplazmozė

Nėščiajai I-ame nėštumo trimestre susirgus toksoplazmoze, liga gali sukelti vaisiaus apsigimimą, savaiminį persileidimą, priešlaikinį gimdymą, vaisiaus augimo sulėtėjimą ar žūtį gimdoje. Užsikrėtus III-ame nėštumo trimestre, yra didesnė vaisiaus užkrėtimo rizika. Toksoplazmozės eiga tiek nėščiai moteriai, tiek gimusiam užkrėstam naujagimiui dažniausiai yra besimptomė, o jei būna simptomų, jie panašūs į gripo. Įgimtai toksoplazmozei būdingi trys požymiai: kalcifikatai smegenyse, chorioretinitas ir hidrocefalija.

Toksoplamozei diagnozuoti atliekami specifinių antikūnų prieš toksoplazmą IgM ir IgG tyrimai. Jei pirmą trimestrą IgM (-), IgG (-), - infekcijos nėra.

Raudonukė

Didžiausią problemą raudonukė sukelia nėščioms moterims: raudonukės RNR virusas pasižymi stipriu teratogeniniu (sukeliančiu genų arba chromosomų mutaciją, gemalo raidos sutrikimus) poveikiu, todėl raudonuke susirgus nėščiai moteriai kyla didelis apsigimimų pavojus. Vaisius užsikrečia hematogeniu (kraujo) keliu. Vaisius jautrus raudonukės virusui pirmus 3 nėštumo mėnesius. Užsikrėtus nėštumo metu vaisiui išsivysto sisteminė infekcija vystymosi/ formavimosi pažeidimai: katarakta, kurtumas, širdies ydos, sklaidos sutrikimai, mokymosi sutrikimai, kepenų ir blužnies padidėjimas, hepatitas, ausų defektai, mažas svoris.

Citomegalo viruso (CMV) sukelta infekcija

Šia infekcija užsikrečiama per kvėpavimo takus, taip pat lytinių santykių metu, atliekant kraujo perpylimą, turint kitų kontaktų su infekuoto individo organizmo skysčiais (seilėmis, šlapimu, motinos pienu). Vaisius ir naujagimis užsikrečia virusui patekus per placentą. Infekcija gali būti pirminė (ūminė) - jos atveju vaisiaus užkrečiamumo tikimybė yra 40 - 50 proc., arba lėtinė, kurios atveju vaisiaus užkrėtimo rizika yra maža.

CMV paplitimas nėštumo metu įvyksta 1-7 proc. visų nėščių moterų. Ligos eiga nėščiai moteriai dažniausiai yra besimptomė. Nėštumas ligos sunkumo nekeičia. Užkrėstam naujagimiui būdingas sulėtėjęs vystymasis, galvos smegenų, akių, vaisiaus organų pažeidimai, širdies ydos.

Šiai infekcijai diagnozuoti atliekamas specifinių citomegalo viruso imunoglobulinų IgM ir IgG tyrimas. Pirminė CMV infekcija diagnozuojama: nustačius CMV IgG prieš tai buvusiai seronegatyviai moteriai; nustačius CMV IgM su žemo avidiškumo CMV IgG. Rekomenduojama tirti dėl CMV nėštumo metu: gripo ar infekcinės mononukleozės sindromo simptomai nėštumo metu; vaisiaus UG pakitimai (dažniausiai 18 sav.); imunosupresyvi nėščioji. 80 000 įgimtos CMV infekcijos per metus diagnozuojama JAV ir Europoje.

Hepatitas B

Šia hepatito B viruso sukelta liga užsikrečiama parentaliniu būdu (ne per virškinamąjį traktą) bei lytinio kontakto metu. Nėščiajai sergant ūmia ar aktyvia lėtinė infekcija, nėštumo metu vaisius užkrečiamas 5 proc., gimdymo metu - 95 proc. atvejų. Virusu užkrėsti naujagimiai suserga besimptomiu lėtiniu hepatitu. Liga sukelia kepenų uždegimą, cirozę, kuri vėliau gali išvirsti į kepenų vėžį. Infekuotiems kūdikiams tikimybė pasveikti yra maža. Kasmet nuo šios ligos ir jos sukeliamų pasekmių miršta daugiau kaip 1 mln. žmonių.

Hepatitui B diagnozuoti atliekami laboratoriniai tyrimai: HbsAG, Anti-Hbs, Anti-Hbcore.

Gonorėja, Chlamidiozė, B grupės beta hemolizinis streptokokas (BGS), Ureaplasma urealyticum, Mycoplasma

Gonorėja - tai gonokokų (Neisseria gonorrhoea) sukelta, lytiniu keliu plintanti infekcija. Šia liga sergančios moterys skundžiasi išskyromis iš makšties.

Chlamidiozė. Sukėlėjas Chlamydia trachomatis - viena iš dažniausiai pasitaikančių lytiškai plintančių ligų. Būdinga jauniems, lytiškai aktyviems asmenims, ypač 16 - 24 metų moterims ir 18 - 29 metų vyrams, tačiau serga ir lytiškai aktyvūs vyresnio amžiaus asmenys. Kadangi dauguma atvejų būna besimptominiai, didžioji dalis pacientų lieka nediagnozuoti.

B grupės beta hemolizinis streptokokas (BGS). Šios bakterijos sukelta infekcija yra pagrindinė ankstyvo naujagimių sepsio ar meningito priežastis. Moterims gali sukelti pogimdymines infekcijas. Randamas makštyje apie 20 proc. nėščiųjų. Diagnozuojama atliekant pasėlį po 35 nėštumo savaitės.

Ureaplasma urealyticum. Ureaplazmozė - bakterinės kilmės lytiškai plintanti liga, sukeliama Ureaplasma urealyticum bakterijos. Sukelia vyrams uretritus - šlaplės uždegimus, moterims cervicitus - gimdos kaklelio uždegimus.

Mycoplasma hominis PGR / Mycoplasma genitallium PGR: Lytiškai plintančių ligų sukėlėjai laboratorijoje nustatomi moderniu molekulinės biologijos metodu - PGR (polimerazės grandininė reakcija). Mikoplazmos sunkiai pasiduoda gydymui, jos neturi sienelės, todėl nejautrios vaistams, veikiantiems į sienelės receptorius.

Sifilis ir ŽIV

RPR ir TPHA tyrimai sifilio diagnostikai: Ligos eiga susideda iš trijų stadijų. Pirmoje atsiranda neskausmingos raudonos opelės burnoje ir ant lyties organų. Laikosi apie 1-5 sav. Antroje ligos stadijoje pasireiškia bėrimas bet kurioje kūno vietoje, jaučiama panašūs į peršalimą požymiai. Trečioji stadija prasideda, jeigu liga neišgydoma per kelerius metus. Tada sifilis apima vidaus organus: kraujotakos sistemą, širdį, smegenis, akis, stuburą. Gali sukelti paralyžių ir mirtį.

Tyrimas dėl ŽIV: Žmogaus imunodeficito virusas - viena iš pačių pavojingiausių lytiškai plintančių ligų. Jos kilmė - virusinė. ŽIV pažeidžia kraujyje esančius limfocitus, kurie atsakingi už organizmo apsaugą nuo svetimkūnių, todėl organizmas tampa ypač lengvai pažeidžiamas bet kokios kitos infekcijos ar uždegimo, kas pasitaiko gan dažnai, tik ne visada yra jaučiama. Šiuo virusu infekuotieji paprastai gyvena 2-5 metus nuo infekcijos, nors buvę ir 10 metų trukmės atvejų.

Kiti svarbūs tyrimai

Kraujo grupė: Kraujo tipavimo tyrimai atliekami siekiant nustatyti ABO ir Rh grupės antigenus esančius ant paciento raudonųjų kraujo kūnelių. Kiekvienas žmogus gimsta turėdamas tam tikrą kraujo grupę, (O, A, B, AB ). Ši kraujo grupė priklauso nuo to, koks antigenas yra arba kokio antigeno nėra ant jo eritrocitų.

Rh antikūnų nustatymas jei moteris Rh (-), o vyras Rh (+)**: Rh faktoriaus nustatymas yra būtinas nėštumo metu. Jeigu moters kraujo grupė yra Rh(-), o jos partnerio kraujo grupė yra Rh(+), kūdikis gali būti Rh(+). Jeigu šis tyrimas buvo teigiamas, tai reiškia, jog motina, kurios kraujas yra Rh- gamina antikūnius prieš Rh+ vaisių. Šie antikūniai gali pereiti per placentos barjerą ir sunaikinti vaisiaus eritrocitus dar prieš vaisiaus gimimą arba jo gimimo metu.

Bendras kraujo tyrimas: Automatizuotas kraujo ląstelių tyrimas / bendras kraujo tyrimas - pats pirminis profilaktinis laboratorinis kraujo tyrimas, rodantis eritrocitų, trobocitų, leukocitų kiekius, tūrį, formą, pasiskirstymą pagal rūšį. Jei visi bendro kraujo tyrimo rodikliai yra normos ribose, tai galima teigti, kad išsityręs asmuo daugelio ligų atžvilgiu yra sveikas. BKT parodo uždegimus, padeda atskirti bakterinės kilmės ir virusinės kilmės infekcijas. Parodo mažakraujystę.

Glikemijos tyrimas: Didžiąją hemoglobino dalį sudaro hemoglobinas A-HbA. Jis sudaro net 90 proc. viso hemoglobino. HbA dalis kitaip dar vadinama HbA1, yra glikuota. Tai reiškia, jog ši hemoblogino dalis absorbuoja gliukozę. Kai gliukozės kiekis kraujyje yra normalus, eritrocitų ląstelėse esantis hemoglobinas yra prisotinamas gliukoze. Šis hemoglobino prisotinimas vyksta visą eritrocito ląstelės gyvavimo laikotarpį, tai yra 120 dienų. Taigi, tiriant glikuoto hemoglobino kiekį eritrocito ląstelėje, galima spręsti apie tai koks vidutiniškai buvo paciento cukraus kiekis kraujyje 2-3 mėnesių laikotarpyje.

Gliukozės tolerancijos mėginys: Gliukozės toleravimo tyrimas yra labai svarbus cukrinio diabeto diagnostikai.

ENG (eritrocitų nusėdimo greitis): ENG pagreitėja esant anemijai, o sulėtėja dėl policitemijos (daug ląstelių kraujyje). ENG greitėjimas susijęs ir su fibrinogeno koncentracijos kraujyje padidėjimu, nes eritrocitai jį absorbuoja, dėl to mažėja jų paviršiaus krūvis (padidėjęs krešulių formavimosi pavojus). Taip būna sergant uždegimu, infekcinėmis ligomis. Cholesterolis eritrocitų nusėdimą greitina, o lecitinas - lėtina. Fiziologiškai ENG padidėja sunkiai fiziškai dirbant ir antroje nėštumo pusėje.

Makšties tepinėlis: Tepinėlyje matomos makšties gleivinės ląstelės, makšties lazdelės, leukocitai, bakterijos.

PRISCA I arba II: Kompleksas kraujo tyrimų, kuriuo siekiama išsiaiškinti būsimo vaikelio kai kurių apsigimimų riziką.

Skydliaukės funkcijos tyrimai: Skydliaukės funkcijos sutrikimas yra antra pagal dažnumą endokrininė patologija, kuri gali turėti neigiamą įtaką nėštumo eigai, normaliam vaisiaus augimui bei tolesniam vaikų ir paauglių protinės ir fizinės raidos sutrikimui. Netgi esant nedideliam jodo stygiui organizme, pasireiškia nuovargis, sumažėja darbingumas, didėja jautrumas, nervingumas. Jei nėštumo metu moteris su maistu gauna per mažai jodo, embrionas nepakankamai aprūpinamas skydliaukės hormonais (ypač T4), būtinais smegenų formavimuisi. Hormonų sekreciją nėštumo metu reguliuoja sudėtingi nerviniai - humoraliniai mechanizmai. Nėštumo metu gali pasireikšti ir hipertireozė, ir hipotireozė, kiekviena šių patologijų dar skirstoma į kliniškai pasireiškiančią ir subklinikinę formą. Vertinant skydliaukės hormonų tyrimus, kraujyje nustatomas laisvų FT4 ir FT3 kiekis, nes tik su plazmos baltymais nesusijungę hormonai yra biologiškai aktyvūs. Tireotoksikozė pasireiškia įvairiais simptomais, kurie gali būti būdingi normaliam nėštumui - nervingumas, prakaitavimas. Reiktų atkreipti dėmesį į tokius simptomus, kaip svorio netekimas, išverstakumas, nepraeinanti tachikardija ar drebulys. Diagnostika pagrįsta skydliaukės hormonų kiekio kraujyje nustatymu. Taigi, esant tirotoksikozei, bus dideli FT4 ar FT3 kiekiai ir mažai TTH. Skydliaukės hormonų normos skiriasi kiekvieną nėštumo trimestrą. Pagrindinis pagalbos tikslas gavus teigiamus tyrimo atsakymus - ankstyva diagnozė.

Nėštumas - tai normali fiziologinė sveikatos būsena. Gera medicinos priežiūra yra viena svarbiausių sąlygų, kad kūdikis gimtų sveikas.

Daugiavaisio nėštumo atveju pilvo apimtis ir gimdos dugno aukštis didėja sparčiau.

Svarbu atkreipti dėmesį į gimdos dugno aukščio matavimą, nes tai vienas iš pagrindinių rodiklių, leidžiančių įvertinti vaisiaus augimą ir jo vystymąsi.

Jei matmenys neatitinka normos, nereikėtų iš karto panikuoti. Gali būti daugybė priežasčių, įskaitant vaisiaus padėtį, vaisiaus vandenų kiekį ar net moters kūno sudėjimą. Svarbiausia - pasikonsultuoti su gydytoju, kuris paskirs reikiamus papildomus tyrimus, tokius kaip ultragarsinis tyrimas.

Ultragarsinis tyrimas yra neatsiejama nėštumo priežiūros dalis, leidžianti detaliai įvertinti vaisiaus anatomiją, augimą ir būklę.

Hormoninė diagnostika, tokia kaip hCG, PAPP-A ir AFP tyrimai, taip pat svarbi vaisiaus genetinės sveikatos vertinimui.

Taip pat svarbu atlikti tyrimus dėl infekcijų, tokių kaip toksoplazmozė, raudonukė, CMV, hepatitas B, gonorėja, chlamidiozė, BGS, sifilis, ŽIV, kurios gali kelti pavojų vaisiui.

Kiti svarbūs tyrimai apima kraujo grupės nustatymą, Rh antikūnų tyrimą, bendrą kraujo tyrimą, glikemijos tyrimą, gliukozės toleravimo mėginį, ENG, skydliaukės funkcijos tyrimus ir kt.

Vaisiaus judesių stebėjimas ir kardiotokografija (KTG) yra svarbūs metodai, padedantys įvertinti vaisiaus būklę ir jo gerovę.

Svarbu nepamiršti ir apie tinkamą mitybą bei fizinį aktyvumą nėštumo metu.

Svarbi informacija nėščiosioms:

• Mityba: Mitybos pagrindą turėtų sudaryti duona, grūdiniai produktai, vaisiai ir daržovės. Svarbu pakankamai vartoti produktų, kuriuose yra baltymų: liesos mėsos, žuvies, pieno gaminių. Nėščioji neturi maitintis „už du“, o mitybos racioną reikėtų papildyti 300 kcal daugiau nei iki nėštumo.
• Fizinis aktyvumas: Jūs galite ir toliau mankštintis, jei tai darėte iki nėštumo, tik mažesniu krūviu.

Nėštumo metu kraujo krešėjimo sistema patiria reikšmingus pokyčius, kurie apsaugo mamą ir vaiką nuo pernelyg didelio kraujavimo gimdymo metu. Nors šie pokyčiai yra fiziologiniai, jie taip pat didina trombozės riziką. Siekiant laiku pastebėti galimus nukrypimus, užkirsti kelią tromboembolijai ar kitoms komplikacijoms, svarbu reguliariai atlikti kraujo tyrimus ir tinkamai interpretuoti jų rezultatus.

Reguliarus, saikingas fizinis aktyvumas (pasitarus su gydytoju) gerina kraujotaką ir mažina veninės trombozės riziką. Kompresinės kojinės gali padėti sumažinti veninę stazę kojose ir sumažinti GVT riziką. Jei moteris turi nustatytų trombofilijų ar padidėjusią trombozės riziką, gali būti paskirti mažos molekulinės masės heparinai (MMMH) trombozės profilaktikai.

Svarbu laikytis nėštumą prižiūrinčio gydytojo nurodymų, reguliariai lankytis apžiūrose.