Piktuižių šeimos istorijos: Jono ir Stasio Piktuižių gimimo datos ir likimai

Lietuvos istorija yra kupina asmenybių, kurių indėlis į šalies nepriklausomybę ir visuomenės raidą yra nepamirštamas. Tarp jų - ir Piktuižių šeimos nariai, kurių gyvenimai glaudžiai susiję su sudėtingais XX amžiaus įvykiais. Šiame straipsnyje apžvelgsime Jono ir Stasio Piktuižių gimimo datas ir reikšmingus gyvenimo etapus, pabrėžiant jų vaidmenį ir aukas Tėvynės labui.

Jonas Piktuižis - savanoris, žuvęs už Lietuvos laisvę

Jaunystė ir įstojimas į kariuomenę

Jonas Piktuižis gimė 1901 m. balandžio 5 d. Užpelkių kaime (Palangos valsčius, Kretingos apskritis), gausioje Jono ir Kotrynos Piktuižių šeimoje, kurioje augo 12 vaikų. 1918 m. vasario 16 d. paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Reali politinė situacija privertė suvokti, kad be reguliarios kariuomenės Lietuva savo valstybingumo neišsaugos. 1918 m. lapkričio 23 d. ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras pasirašė įsakymą, kuriuo buvo įkurta Krašto apsaugos taryba ir įsakyta formuoti pirmąjį Lietuvos kariuomenės pulką. Nuo tada lapkričio 23-ioji tapo Lietuvos kariuomenės įkūrimo diena. Nepriklausomybės karams pasibaigus, vykdant Lietuvos žemės reformą, savanoriams buvo pažadėta skirti žemės. 1919 m. gruodžio 2 d., eidamas devynioliktuosius metus, Jonas Kretingos komendantūroje įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Paskirtas į antrojo pėstininkų D. L. K. Algirdo pulko rikiuotės skyrių.

Lemiamos Giedraičių kautynės ir žūtis

Nepriklausomybės kovų metu Lietuvos kariuomenei teko atremti bolševikinės Rusijos, bermontininkų atakas. Pavojingiausias ir stipriausias priešas buvo Lenkijos kariuomenė. Mūsų kraštietis išsiųstas į rytų Lietuvoje vykstančius mūšius tarp Lietuvos kariuomenės ir Lenkijos kariuomenės Liucijaus Želigovskio junginio. Lenkai buvo geriau ginkluoti, jų gretos - skaitlingesnės. Lietuviams 1920 m. lapkričio mėn. 17 d. Širvintų-Giedraičių fronte teko trauktis, atiduodant Giedraičius (Molėtų r.) bei pafrontės kaimus. 1920 m. lapkritį į Kauną atvyko Tautų Sąjungos misija, kad nutrauktų karo veiksmus ir nustatytų demarkacinę liniją. Bijodami, kad siena bus nustatyta pagal lenkų užimtas teritorijas, lietuviai skubiai siekė atgauti savo žemes, todėl puolė lenkus netikėtai, naktį iš lapkričio 20 d. į 21 d. Kautynėse ties Giedraičiais 1920 m. lapkričio 20 d. krito ir J. Piktuižis. Giedraičių mūšis Lietuvos ir Lietuvos kariuomenės istorijoje turi ypatingą svarbą - jis sustabdė tolesę lenkų armijos agresiją ir neleido okupuoti Lietuvos. Nors Lietuva neišvengė teritorinių praradimų, bet valstybingumas buvo išsaugotas.

Atminimas ir įamžinimas

Aštuoni kariai, tarp jų ir jaunasis palangiškis, buvo iškilmingai palaidoti Ukmergės rajono Želvos miestelio šv. Ignaco Lojolos bažnyčios šventoriuje. Minint mūšio ties Giedraičiais dešimties metų sukaktį, palaidojimo vietoje pastatyti betoniniai paminkliniai kryžiai su žuvusiųjų pavardėmis, simbolinis aukuras ir stela, kurioje iškalti žodžiai: „Žuvome, kad būtumėt laisvi“ (paminklo autorius M. Cichanavičius). Giedraičiuose 1928 m. pagal dailininko Antano Jaroševičiaus projektą pastatytas memorialas - „Karžygiams, žuvusiems už laisvę 1920 m.“. Tik 1931 m. rudenį žuvusiojo savanorio motina Kotryna Piktuižienė pradėjo tvarkyti dokumentus, kad sūnui Jonui po mirties būtų suteiktas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio statusas. 1932 m. gegužės 14 d. Jonas Piktuižis pripažintas Lietuvos kariuomenės kūrėju savanoriu ir po mirties apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu. Liudijimo tekstas skamba šitaip: „Šiuo liudiju, kad žuvęs Jonas Piktuižis, sūnus Jono, kilęs iš Kretingos apskr., Palangos valsčiaus, Užpelkių kaimo, yra Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, įstojęs į jos eiles 1919 metų gruodžio mėnesio 2 dieną.“ Tais pačiais metais Palangoje J. Piktuižio vardu pavadinta buvusi Roužės gatvė.

Iki to laiko niekas nebuvo aplankęs savanorio J. Piktuižio kapo. Palangiškė kraštotyrininkė Emilija Adiklienė surado ir išsaugojo J. Piktuižio kariuomenės kūrėjo savanorio įrėmintą liudijimą ir medalį. Bibliotekos darbuotojai jų pageidavimą įvykdė - dabar J. Piktuižio relikvijos saugomos Palangos kurorto muziejuje. Pirmasis, kuris iš užmaršties prikėlė J. Piktuižio vardą, buvo Palangos miesto garbės pilietis Vitalius Bernardas Litvaitis. V. B. Litvaičio iniciatyva 2013 m., savanorio žūties dieną, Palangos delegacija aplankė J. Piktuižio kapą Želvoje. Palangos klebonas M. Venskus ir Želvos klebonas A. Avižienis už žuvusį palangiškį laikė šv. Mišias Želvos šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje.

Stasys Piktuižis - Kretingos visuomenės veikėjas ir rezistentas

Gimimas ir tarnystė Tėvynei

Stasys Piktuižis gimė 1896 m. gegužės 26 d. šalia Grūšlaukės įsikūrusiame Dirgalio kaime ūkininko šeimoje. Jo tėvai turėjo 26 ha žemės, šeimoje augo 8 vaikai: 5 sūnūs ir 3 dukros. Baigęs pradžios mokyklos 4 klases, dirbo tėvų ūkyje. 1919 m. birželio 11 d. kartu su savo broliu Kazimieru įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Kretingos ir Kauno komendantūrose. Savo prisiminimuose, 1937 m. įtrauktuose į Kaune išleistą rinkinį „Savanorių žygiai“, aprašė kretingiško Stepono Vinkaus, 1919 m. lapkričio 22 d. žuvusio mūšiuose su bermontininkais prie Radviliškio ir po mirties apdovanoto III laipsnio Vyčio Kryžiumi, žūties aplinkybes. 1921 m., paleistas į atsargą, grįžo į tėvų ūkį, kur dirbo iki 1924 m. Už savo veiklą Lietuvos kariuomenėje 1928 m. apdovanotas Savanorio medaliu (liudijimas Nr. 862) ir Nepriklausomybės medaliu. Nuo 1922 iki 1940 m. S. Piktuižis buvo Šaulių sąjungos narys. Kaip karys savanoris, gavęs 9 ha žemės prie Salantų, netoli Gaidžio kalno, ūkininku netapo, žemę perleidęs savo broliams.

Kretingos vartotojų bendrovės siela

1924 m. jis pradeda dirbti eiliniu pardavėju Kretingos vartotojų bendrovėje, kuriai nuo 1923 m. vadovauja taip pat karys - savanoris iš Nasrėnų kaimo, šalia Salantų, kilęs Juozas Pabrėža (gim. 1884 m.). S. Piktuižio gyvenimas Kretingoje neatsiejamas nuo jo darbo Kretingos vartotojų bendrovėje, įkurtoje dar 1911 m. Ši bendrovė iškilo ir suklestėjo nuo 1923 m., jai pradėjus vadovauti neeiliniais vadovo gabumais pasižymėjusiam J. Pabrėžai. 1931 m. Rotušės a. ir Vytauto gatvių kampe pastatomas naujas trijų aukštų bendrovės pastatas su prekybos salėmis, sandėliais, administracinėmis ir gyvenamosiomis patalpomis bendrovės darbuotojams. Statybai naudotos raudonos plytos, pagamintos J. Pabrėžos plytinėje. „Kooperacija - tai darbo žmonių išganymas“ - buvo parašyta virš centrinio pastato įėjimo. Ir tai buvo tiesa, nes kooperatyvai Lietuvoje tuo metu, sudarydami konkurenciją žydų prekybininkams, padėjo išlaikyti žemesnes prekių kainas, o taip pat ūkininkams realizuoti žemės ūkio produkciją. Senosiose parduotuvės patalpose buvo įrengta valgykla, arbatinė, duonos kepykla. S. Piktuižis nuo 1930 m. buvo pirmame šio pastato aukšte įsikūrusios parduotuvės vedėjas, pats, būdamas vienišas, gyveno kukliame kambaryje kartu su kitu bendrovės darbuotoju Vladu Alminu.

Gyvenimas okupacijų verpetuose ir tragiška pabaiga

Deja, 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, žmonių gyvenimas iš esmės pasikeitė. Šviesiausi šalies žmonės, savo Tėvynės gynėjai - savanoriai, šauliai - tapo naujos sovietinės valdžios priešais, kuriuos reikėjo izoliuoti, ištremti ar sunaikinti. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyve išlikusi 1941 m. gegužės 24 dieną Kretingos NKVD skyriaus viršininko pavaduotojo Petrušenko S. Piktuižiui užvesta byla Nr. 2280, kurioje jis kaltinamas priklausymu pogrindinei organizacijai, siekusiai sovietinės valdžios nuvertimo. Gegužės 27 d. S. Piktuižis suimamas ir įkalinamas NKVD areštinėje Šv. Antano namelio rūmuose. Netrukus S. Piktuižis išvežamas į Kauno kalėjimą. 1941 m. birželio 10 d. tardymo, kurį vedė NKVD tardytojas Mikulėnas ir kuris truko tik 15 minučių, protokole jis visus jam iškeltus kaltinimus pagal RSFRS baudžiamojo kodekso 58-2 straipsnį „Ginkluotas sukilimas, bandymas užgrobti valdžią“ ir 58-11 straipsnį „Dalyvavimas antisovietinėse organizacijose“ atmetamas, nes jokiai pagrindinei organizacijai nepriklauso ir apie jos buvimą nieko nežino.

Netrukus, 1941 m. birželio 22 d., Lietuvą okupavus nacistinės Vokietijos kariuomenei ir sovietams pasitraukus, S. Piktuižis kartu su kitais Kauno kalėjimo kaliniais atgavo laisvę ir grįžo į Kretingą. Čia karo metais jis dirbo miesto savivaldybėje burmistro padėjėju, vėliau - burmistru. Už okupacinės valdžios nurodymų nevykdymą suimtas ir įkalintas Dimitravo priverčiamojo darbo stovykloje. Iš čia paleistas grįžo į gimtąjį kaimą ir čia gyveno iki pat suėmimo, 1944 m. lapkričio 16 d. O S. Piktuižis, nors ir raginamas draugų ir giminaičių, nusprendžia iš Lietuvos nesitraukti. Niekam blogo nepadaręs, mylėjęs savo kraštą, jį gynęs nuo priešų ir dirbęs jo labui, tikėjosi, kad pavyks išvengti sovietinių represijų. Deja, represinei okupantų valdžiai tokių žmonių nereikėjo 1944 m. lapkričio 16 d. jis kartu su savo jaunesniuoju broliu Aleksu, taip pat priklausiusiu Šaulių organizacijai, savo tėvų sodyboje suimamas ir įkalinamas Lazdininkuose P. Grabio sodybos ūkiniame pastate, kurį sovietinis saugumas buvo pavertęs areštine. Iš čia S. Piktuižis pateko į Šiaulių NKVD kalėjimą Nr. 5, kuriame 1945 m. sausio 28 d. ir mirė. Mirties aplinkybės nežinomos. Jo kūnas, kaip ir kitų žuvusių partizanų ar nužudytų bei mirusių kalėjime, galėjo būti užkastas Ginkūnų miestelio laisvamanių kapinėse. Brolis Aleksas už priklausymą Šaulių sąjungai bei tarnybą karo metais pagalbinėje policijoje išvežamas į Leningrado sritį priverčiamiesiems darbams, kur 1946 m. gegužės 31 d. karinio tribunolo nuteisiamas 10 metų lagerio. Jis taip pat netrukus - 1946 m. rugpjūčio 8 d. - miršta kalėjimo ligoninėje. Taip sovietinė valdžia susidorojo su broliais Piktuižiais, ir tokių šeimų pokario Lietuvoje buvo daugybė.

Istorinis Piktuižių palikimas

Kretingos vartotojų bendrovės pastato reikšmė

Bendrovės kolektyvas buvo labai draugiškas, valgyklos patalpose švęsdavo įvairias progas ir šventes: darbuotojų vardadienius, išleistuves į kariuomenę, netgi vieno ar kito darbuotojo perkėlimą į kitas pareigas. Žmonės vaišindavosi gana kukliai, alkoholinių gėrimų beveik nevartojo. Svarbiausia buvo žmonių bendravimas ir draugiška atmosfera. Šiandien istorinis Kretingos vartotojų bendrovės pastatas, kuriame 1932-1941 m. gyveno A. Mončys, dirbo Lietuvos kariai-savanoriai S. Piktuižis, J. Pabrėža, vienas iš pagrindinių LLA Žemaičių apygardos Kardo rinktinės organizatorių ir vadų Kazimieras Kontrimas (1913-1952 m.), - nutriušęs, apsilupusiu fasadu, nutrupėjusiomis plytomis. Šis pastatas, atkūrus dabar užtinkuotus istorinius užrašus, galėtų būti miesto centrinės aikštės pastatų atgimimo pradžia ir tai turėtų tapti ne tik Kretingos vartotojų kooperatyvo, bet visų kretingiškių garbės reikalu. O ateityje turėtų atsirasti ir atminimo lentos čia dirbusiems ir gyvenusiems iškiliems kretingiškiams.

Šeimos ryšiai su Antanu Mončiu

Kretinga - žymaus lietuvių skulptoriaus modernisto Antano Mončio gimtasis miestas, kuriame jis praleido beveik 12 metų. Gimęs 1921 m. birželio 8 d. Mončių kaime, čia baigė pradžios mokyklą, kuri buvo įsikūrusi jo tėvų namo kitame gale. 1932 m. rudenį Antanas mokslus tęsti atvyko į Kretingos pranciškonų gimnaziją, kur spalio 4 dieną savo duris atvėrė jos klasės. Atvykęs į Kretingą, jis apsigyveno pas savo dėdę, motinos Barboros Piktuižytės-Mončienės (gim. 1899 m.) brolį Stasį Piktuižį, 1931 m. pastatyto keturių aukštų raudonų plytų Kretingos vartotojų bendrovės pastato trečiajame aukšte, Viešojoje aikštėje Nr. 16. Nors vietos gyventi jiems buvo ne per daugiausia, čia mielai buvo priimtas ir mažasis Antanas. S. Piktuižis buvo be galo tolerantiškas ir doras žmogus, savo sesers vaikus globojęs kaip savus, juos labai mylėjęs ir buvęs atlaidus. Jis nebarė Antano ir tada, kai šis 1936 m. Pranciškonų gimnazijoje buvo paliktas antriems metams kartoti mokymo kurso. Yra išlikusios ir nuotraukos, kuriose S. Piktuižis 1940 m. įsiamžinęs su savo sesers vaikais Antanu, Brone ir Birute. Byloje yra ir kratos protokolas, kuriame jos metu surašytus S. Piktuižio asmeninius daiktus - baldus, drabužius, patalynę, šaulių uniformą - savo parašu prisiima saugoti kartu su juo gyvenęs A. Mončys.

Istorijos svarba dabartyje

Lietuvos kariuomenės įkūrimo bei A. Mončio gimimo 100-osios metinės primena mums apie šių asmenybių svarbą. Dar romėnai sakė: „Žmogus, kuris nežino savo istorijos, visada lieka vaiku“.

tags: #piktuizis #vacys #gimimo #data

• Nėštumas ir soliariumas
• Vaikų fizinė raida
• Natūralūs būdai menstruacijų ciklui skatinti
• Naujasis dirbtinio apvaisinimo įstatymas
• Nėštumo metu vykstantys kraujavimai