Patti Smith „Tiesiog vaikai“: legendinės draugystės ir Niujorko bohemos atsiminimai
Amerikiečių roko ir meno legendos Patti Smith (g. 1946) prozos knyga „Tiesiog vaikai“ (orig. „Just Kids“) yra audringo, aistringo gyvenimo atsiminimai, atskleidžiantys tai, apie ką dar niekur nebuvo kalbėta. Ši nuoširdi ir labai asmeniška knyga pasakoja apie jos kūrybinį pašaukimą, menininkės kelią ir, svarbiausia, apie jos ir fotografo Roberto Mapplethorpeʼo nuostabios meilės ir draugystės istoriją. 2010 metais JAV nacionalinės knygos premija apdovanota knyga gimtojoje šalyje iškart sulaukė didžiulio dėmesio, o ilgainiui imta vadinti mėgstamiausia atsiminimų knyga istorijoje. „Tiesiog vaikai“ tapo geriausia negrožinės literatūros kategorijoje (National Book Award).
Kelias į Niujorką ir lemtingas susitikimas
Ankstyvoje jaunystėje - be pinigų, bet su didelėmis ambicijomis - dvidešimtmetė Patti atvyko į Niujorką. Pirma, asmeniškai jai tai buvo fantastiškas miestas, nes ten, kur ji užaugo, nebuvo tikro kultūrinio gyvenimo - nei knygynų, nei bibliotekų, nei meno muziejų; vien laukai ir kiaulių fermos. Didžioji kultūros dalis glūdėjo jos vaikystės namuose, nes visa jų šeima buvo skaitytojai, tad pas juos visuomet buvo daugybė knygų. O išėjus iš namų tebuvo gamta, kuri, be abejo, yra graži, tačiau neatstoja kultūros. Tad Niujorkas jai buvo kaip kultūros Meka. Jis buvo pilnas įvairiausios kūrybinės energijos. Miestas buvo ekonomiškai nusmukęs, tad į jį plūdo jauni žmonės, kurie galėjo tikrai pigiai pragyventi. Ji teigia, kad nieko ten nebijojo, nieko blogo jai tame mieste nėra nutikę.
Patti išvyko į Niujorką visų pirma ne „tapti menininke“, o susirasti darbą, mat visiškai neturėjo pinigų. Ji buvo netekusi darbo fabrike Filadelfijoje, o dvidešimtmetei merginai tik su daliniu išsilavinimu darbo tikrai nebuvo. O Niujorke buvo tiek knygynų, kad pagalvojo: anksčiau ar vėliau kuris nors jų tikrai pasamdys. Ji prisimena, kaip mieste buvo karšta, bet ji vis tiek dėvėjo lietpaltį. Jis jai suteikė pasitikėjimo eiti į gatves ir ieškoti darbo, žinant, kad visas jos curriculum vitae tebuvo trumputis darbo gamykloje laikotarpis, neįgytas išsilavinimas ir nepriekaištingai iškrakmolyta padavėjos uniforma. Nors ir buvo pasiryžusi miegoti ant suoliukų, metro vagonuose ir kapinėse, kol susiras darbą, nebuvo pasiruošusi nuolatiniam alkiui - jis ją ėste ėdė.
Netrukus po to, kai pradėjo dirbti „Brentano’s“ knygyne, į parduotuvę užėjo vaikinas, kurį buvo probėgšmais sutikusi Brukline. Jis buvo jaunas, lieknas ir ramiai sau miegojo, kai ji pirmą kartą jį pamatė. Nuo tos akimirkos pasidarė aišku, kad jiems tiesiog lemta būti draugais, lemta pažinti vienas kitą. Tai buvo fotografas Robertas Mapplethorpeʼas, mylimasis, visą gyvenimą likęs aritmu draugu. Jų susitikimas buvo atsitiktinis: ji ieškojo savo draugų, o jis miegojo kambaryje. Jo šypsena buvo visiškai atvira, o juk ji tebuvo priešais jį stovintis nepažįstamas žmogus. Jis buvo tikras hipis piemenėlis, su meilės karoliukų vėriniais ir avikailio liemene. Jie abu neturėjo, kur eiti, sėdę į metro traukinį iki Vakarų Ketvirtosios gatvės, visą popietę praleido Vašingtono aikštėje. Mudu be žodžių sugėrėme vienas kito mintis, o auštant užmigome vienas kito glėbyje. Likome kartu, tarsi tai būtų savaime suprantamas dalykas, ir neatsitraukėme vienas nuo kito, išskyrus tada, kai reikėjo eiti į darbą.
Draugystė, meilė ir kūryba: Patti ir Robertas
Knyga „Tiesiog vaikai“ prasideda Roberto mirties dieną ir tai jų santykių istorijai suteikia įtampos. Tai yra ir besąlygiškos draugystės istorija. Knygoje lyg įrėminta meilė ir netektis, tačiau visa esmė tai, ką reiškia tikra draugystė. Iš pradžių Robertas buvo jos vaikinas, ir paskui mudviem abiem buvo skausminga pereiti iš tokio intymaus santykio į buvimą draugais. Tačiau jiems su Robertu tai buvo kažkas daug gilesnio, ne vien seksas ir panašūs dalykai. Viskas svarbu - gyvenimas kartu, sąžiningumas vienas kitam, fizinis intymumas. Šie dalykai nuostabūs, tačiau mudu turėjo tai, kas buvo aukščiau viso to - jie buvo surišti, susiję per savo kūrybą, ir abu jautė, kad vienas kitą skatina, paremia.
Jie abu sutvirtino vienas kito pasitikėjimą savimi, tikėjimą savimi kaip menininku. Tai buvo taip stipru, kad net šiandien tai tebejaučia. Jei susvyruoja, jei ima abejoti savimi, vis dar gali pajusti jo tikėjimą ja, ir tuomet tampa stipresnė. Mudu taupėme pinigus, kiekvieną centą metėme į bendrą fondą, kad patys galėtume išsinuomoti butą. Supratusi, kad kenčia nepriteklių, ant darbuotojų rūbinės stalo plastikiniuose indeliuose jai palikdavo naminės sriubos. Jai, regis, nepaaiškinama melancholija, Robertas neapsakomai kantriai taikėsi. Jis buvo atviras apie savo homoseksualumą, ir autorė jo tapatybę priėmė, nors ir iki galo nesusitaikė. Ši knyga visų pirma yra ir nuostabi meilės, draugystės istorija tarp Patti Smith ir fotografo Roberto Mapplethorpe'o - jie buvo įkvėpimas vienas kitam, ir būtent ši knyga yra šio santykio, šio nepaprastai gilaus ryšio prisiminimas.
Niujorko pulsas ir kūrybos įkvėpimai
Audringo, aistringo gyvenimo atsiminimuose, pasakojama apie kelių dešimtmečių senumo Niujorką, apie ryškiausias to laiko asmenybes. Santykių užkulisiai, legendinis „Chelsea“ viešbutis, nepritekliai, nuotykiai, kūryba, laisvė ir nušvitimai, o to fone - Jimas Morrisonas, Jonas Mekas, Janis Joplin, Andy Warholas, Allenas Ginsbergas, Salvadoras Dali, Jimy Hendrixas ir kiti žymūs kūrėjai. Tai pasakojimas apie jaunystę, draugystę, meilę, persmelktas tos pačios įkvepiančios ir grėslios jėgos kaip ir visa Patti Smith kūryba - nuo 1975-ųjų albumo „Horses“ iki vizualinių projektų ir poezijos.
Knygos puslapiai mirgėte mirga garsiausių kūrėjų, gyvenusių ir dirbusių šiuo pašėlusiu laikotarpiu Niujorke, pavardėmis. Tai yra tikras asmenybių paradas. Pati Patti Smith ieškojo ne pragyvenimo, o nemirtingumo. Nusprendė atsidurti Blake‘o, Baudelaireʼo, Rimbaud ir Genet kompanijoje - prilygti jiems ir pelnyti velnionišką šlovę. Visada mėgusi rašyti, skaityti ir piešti, prieš tapdama pankroko vedle, menininke, kompozitore, ji turėjo atrasti savo stilių, savo ritmą ir braižą. Ji visada jautė tą energiją, kuri vėliau pavadinta pankroku, kurią turėjo dar būdama vaikas. Knygoje „Tiesiog vaikai“ ji atvirai ir lengvai pasakoja apie tai, kaip susiformavo jos kūrybinė asmenybė.
Ji vaikystėje labai brangino visas savo knygas. Mėgstamiausia buvo Jameso Matthew Barrie’io „Piteris Penas“ - ji atliepė atmosferą ir pasaulį, kuriame iš esmės gyveno. Malda jai yra esminis būdas bendrauti su tais, kuriuos mylime, be abejo, ir su Dievu. Niekada neapleido maldos, net ir apleidusi „organizuotą“ religiją. Ji atrado poeziją, kurios eilėraščiai buvo lyg maldelės. Pirmoji jos turėta poezijos knyga vadinosi „Silver Pennies“, joje visi eilėraščiai buvo susiję su elfais ir fėjomis, misticizmu. Būdama šešiolikos, su draugais skaitė Arthurą Rimbaud. Ji įsimylėjo jį - ne vien jo veidą, atsivertus knygą - ir tą kalbą. Prireikė šiek tiek laiko iššifruoti Rimbaud, tačiau pamilo jį iškart - jo žodžius ir jo veidą. Ši knyga yra pats tikriausias XX-ojo amžiaus antrosios pusės amerikiečių menininkų gyvenimo metraštis. Tai apskritai labai išsamus ir stebėtinai tikslus minimo laikotarpio vaizdas: kiek kainavo kava, sumuštinis su sūriu ar metro bilietėlis, koks buvo knygyno darbuotojo uždarbis, kaip atrodė to meto gatvės, viešbučiai ar parduotuvės, kokius filmus rodė kino teatrai, kokios antraštės mirgėjo laikraščiuose, kokias grupes grojo muzikos automatai - iš daugybės smulkiausių detalių dėliojamas paveikslas pamažu atgyja ir prieš skaitytojų akis atsiveria gyvas, spalvingas ir triukšmingas bohemiškasis Niujorkas.
„Tiesiog vaikai“ - knygos kūrimo kelionė
Robertas Mapplethorpe'as ragino Patti Smith užrašyti judviejų istoriją. Jis manė, kad ji buvo vienintelė, galėjusi ją užrašyti, nes nebuvo tiek daug žmonių, kurie būtų pažinoję Robertą jaunystėje. Be to, jie gyveno gana atsiskyrėlišką gyvenimą. Tikriausiai ji geriau nei bet kas kitas žinojo, koks buvo jaunas Robertas. Be to, jis ja visiškai pasitikėjo, jam išties patiko, kaip ji rašo, neabejojo, kad teisingai apie jį parašys. Robertas norėjo būti prisimenamas, nes mirė tebūdamas keturiasdešimt dvejų. Jis tebeaugo kaip menininkas, buvo tiek visko, ką dar ketino nuveikti. Jam prireikė nemažai laiko, kol galiausiai šią knygą parašė. Jis to paprašė 1989-ųjų kovą, o knyga buvo išleista 2010-aisiais. Jos gyvenime įvyko daug dalykų, kurie apsunkino knygos rašymą. Pirmiausia - tiesiog gedulas netekus Roberto. Taip pat - vėliau užgriuvusios netektys: jos pianisto, vyro, brolio, motinos, tėvo. Ji patyrė tiek daug netekčių, tuo pat metu augindama vaikus, kad neturėjo vidinių jėgų rašyti. Ji vis atidėliodavo - parašydavo ir atidėdavo, vėl parašydavo ir vėl atidėdavo. Kartais išmesdavo viską ir pradėdavo iš naujo.
Ji jautė didelę atsakomybę dėl to, kaip vaizduoja kitus žmones - tiek gyvus, tiek jau mirusius. Norėjo būti sąžininga kiekvieno jų atžvilgiu. Taip pat norėjo kuo tiksliau perteikti paties miesto atmosferą. Memuarai neturėtų būti slapto keršto kitiems forma, nes rašai tam, kad suteiktum skaitytojams ką nors įkvepiančio, įdomaus, ką nors, su kuo jie galėtų tapatintis ar kas nuvestų juos į nepažintas vietas. Knygos rašymas padėjo jai išbristi iš melancholijos, nors tai nebuvo lengvai parašoma knyga. Buvo ypač nejauku rašyti apie save, apie metą, kai ėmė sektis. Taip pat buvo skausminga, kartais - liūdna. Tai pasakojimas apie du svarbius dalykus: jaunesniosios sesutės Kimberly gimimą (apie tai yra sukurta ir daina „Kimberly“, albume „Horses“) ir apie jos šunį Bembį.
Patti Smith įtaka ir knygos priėmimas
Vos pasirodžiusi pankroko karalienės bei menininkės P. Smith biografinė knyga apie jos ir fotografo Roberto Mapplethorpe’o gyvenimą tiesiog paskendo liaupsių bei pagyrų jūroje ir akimirksniu užkariavo skaitytojų - melomanų, poetų, 7-8 dešimtmečių mylėtojų, jau pripažintų ar savęs dar tik ieškančių menininkų - širdis. Tačiau net jei savęs nepriskiriate nei vienai iš šių grupių, knygą atsiversti tikrai verta - vien dėl nepaprastos istorijos, be galo jautriai ir atvirai papasakotos paprastais žodžiais. Muzikantė Kata Bitowt sakė, kad ši knyga jai visų pirma yra ir nuostabi meilės, draugystės istorija. Ji yra tarsi tiltas tarp kelių kartų, tapusi tiltu nuo Bobo Dylano iki „Ramones“, suteikusi poezijai aštresnį skambesį. „Švelni ir miela - pasirodo, ir tokie epitetai tinka šiai pankroko legendai. „Skaitant apie roko dainininkės Patti Smith santykius su fotografu Robertu Mapplethorpeʼu, sunku netikėti lemtimi.“
Iki „Tiesiog vaikų“ pasirodymo lietuvių kalba žinojusių apie šią kultinę Niujorko asmenybę Lietuvoje nebuvo daug (nors, matyt, ja plačiau pasidomėjusių atsirado muzikantei už kolegą ir bičiulį Bobą Dylaną atsiėmus jam skirtą Nobelio literatūros premiją 2016 m.). Mūsų skaitytojams tai kol kas pirmoji (tikėkimės, ne vienintelė) pažintis su įstabias realiai vykusias istorijas pasakojančia kūrėja, besidalijančia neįkainojamais prisiminimais apie save ir savo gyvenime sutiktus žmones, vėliau tapusius žymiais muzikos ir kultūrinio pasaulio veikėjais. Knygos aptarimas prasidėjo nuo pastebėjimo, kad Lietuvoje Patti Smith kūryba tarp melomanų, skirtingai nei Vakaruose, nėra labai vertinama. „Hipių kartai ji buvo per daug pankrokiška, poetiška, o pankams ji buvo kažkokia nelabai suprantama“, - apie tai, kodėl pas mus Patti Smith taip ir netapo ikonine atlikėja, svarstė J.Oškinis. Jis atkreipė dėmesį, kad Patti Smith kūrybą, jos energetiką nemažai roko muziką klausiusių žmonių Lietuvoje pažino netiesiogiai, per Rusiją.
Knygoje nemažai pasakojama apie tai, kaip Patti Smith iš pradžių neturėjo pinigų pavalgyti, neturėjo, kur gyventi, gyveno gatvėse ar laiptinėse, tačiau visuomet tikėjo savo pašaukimu kurti meną. „Ši knyga rodo, kad net ir tie menininkai, kurie dabar laikomi kanoniniais, perėjo per skurdą,“ - sakė K.Vyšniauskas. Tai nuostabi knyga, atskleidžianti to laiko Niujorką, labai šviesią Patti asmenybę, o kartu ir kitas to laiko asmenybes. Skaitydama knygą, ji internete vis ieškojo ir domėjosi visais paminėtais to laikotarpio muzikos kūriniais, aktoriais, režisieriais. Pakartotinai perklausė Bob Dylan, Jim Morrison kūrinius. Ji tebegyvena aktyvų socialinį gyvenimą - rengia koncertus, dalyvauja knygų pristatymuose, keliauja, įrašinėja muziką, rašo knygas. P. Smith žinoma ir kaip aktyvistė, pasisakanti žmogaus teisių bei aplinkosaugos klausimais.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
